Dažnam iš mūsų tenka važiuoti į Trakus pro Mackantiškių kaimą, tačiau niekas nežino, kuo įdomus šis mielas Lietuvos žemės kampelis. Netoliese tyvuliuoja apvalutis Šėmuko ežerėlis, miške iš šaltinių į rytus išteka Strėva, daugybė paukščių namus surado Ančiaraistyje. Kas mena senesnius laikus, gal matė nuostabiai išdrožinėtas baltas tų mažyčių gatvinio kaimo namelių, išsidėsčiusių abejose vieškelio pusėse, langines.
Žmonių, kurie apsigyveno šalia Karališkojo vieškelio (Karališkojo kunigaikščių vieškelio pradžia – Vilnius, jis XVII amžiaus pradžioje vedė į Trakų ir Birštono pilis), gyvenimas sukosi didelių istorinių įvykių verpetuose. Vietiniai prižiūrėjo vieškelio ruožą, kasmet jį žvyravo, o kalną, nuo kurio nuolat pustė ir lietus plovė smėlį, išgrindė akmenimis. Pasak senolių, kaimas pavadinimą gavęs nuo asmenvardžio Mackus arba Mackevičius. Beje, ir dabar Mackantiškėse gyvena dvi Mackevičių šeimos, tarp jų – ir garsaus gamtininko, bitininko, ūkininko Marijono Mackevičiaus šeima.
Mackantiškės ypatingos ir tuo, jog čia, kaime, yra nemažai baltiesiems gandrams įkeltų lizdų, o šalia plytinčiame Būdų miške peri Lietuvos raudonosios knygos paukštis – baukštusis juodasis gandras.
… Žmonių pasakojimuose dar gyvi 1863 metų sukilimo atspindžiai. Minima, jog po pralaimėto sukilimo atbėgo vyrai ir apsigyveno, o jų pavardės, esą, valdžios buvo suteiktos. Gyveno čia darbštūs žmonės, smėlingose žemėse augino javus ir daugybę gyvulių. Darbus rikiavo senoliai, atsižvelgdami į gamtą, stebėdami saulę ir mėnulį, kad gautų kuo geresnį derlių, pasiektų kuo didžiausią naudą. Kaimo taryba rinkdavosi po didele liepa prie kaimo kryžkelės aptarti svarbiausių darbų ir reikalų. Stebėtina, kad kaimas, „ganymo paldienui“ tradicijas išlaikė net iki 2000 metų.
… Naujų darbų pradžią siedami su pavasariu, žmonės laukdavo parskrendančio pranašo – baltojo gandro. Kovo 25 oji – baltojo gandro parskridimo diena, arba „zvistavonės“. Kaime – didelė šventė: tądien nedirbama, nes paukštelis net lizdelio neveja, girioje pabunda meškinas, karūnuota gyvačių karalienė iš po žemės išlenda saulei pasirodyti… Didelio džiaugsmo vaikams suteikdavo baltojo gandro lauktuvės, ankstų rytą pabudę jie lėkdavo pasiimti ant obels šakų pakabintų maišelių su pyragėliais. Kaime būdavo kepami pyragėliai – „kaukorai“, arba „kakorai“. Šios senos tradicijos prigeso, tačiau išsilaikė iki mūsų dienų.
… Aukštadvario regioninio parko direkcija su kolegomis iš Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos bei Mackantiškių, Gubiškių, Būdos kaimų gyventojais suorganizavo Gandrinių šventę Mackantiškių kaime. Kovo 28 dieną, šeštadienį, iš visų pusių rinkosi žmonės į Vaclovo ir Reginos Babaičių sodybą. Beje, ši sodyba puikuojasi ir baltojo gandro lizdu, laukiančiu parskrendančių jo šeimininkų. O kaip minėjo Mackantiškių senbuviai, jie jau prieš kelias dienas matė parskridusius kleketuojančius baltuosius gandrus.
Bene pirmoji į šventę atskubėjo Janina Morkūnienė su anūkais ir valgiais. Užtiesusi ant stalo pačią balčiausią staltiesę sakė, jog „šiai šventei nieko negaila“. Lauke ant geležinio pečiaus šeimininkės virė arbatą, o pavėsinėje moterys vis rikiavo valgius. Nors buvo dar gavėnios laikotarpis, tačiau tą dieną senoliai pasninko nesilaikė. Darbščiosios dzūkės šventei prikepė gardumynų: sausainių, žagarėlių, pyragų. Senovinius „kakorus“ kepė Veronika Beliūnienė, Vitalija Barkauskienė. Vyriausia kaimo gaspadinė Stanislava Barkauskienė dar gaidžiams negiedojus rokavo darbus ir vadovavo dukroms Reginai ir Aldonai, kad šios keptų kakorus, ruoštų valgius…
Šventę pradėjo Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius, kuris pasidžiaugė, kad šiuose kaimuose dar gyvos archaiškos tradicijos, o žmonės vis stengiasi jas tęsti. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Audronė Kasperavičienė džiaugėsi bendradarbiavimu, dėkojo žmonėms už pakvietimą ir įteikė Vilniaus krašto verbas. Kartu su direktore atvykę menotyrininkė Antanina Jarukaitienė ir garsus archeologas Stasys Patkauskas, tikri lietuvybės puoselėtojai, aktyviai prisidėjo organizuojant išvyką į Mackantiškes.
… Sujudimas kaime laukiant sparnuoto draugo! Bet gandras į savo lizdą senajame kleve vis negrįžta… Jį erzinti ėmė Aukštadvario regioninio parko etnografinio ansamblio „Lėda“ vaikučiai. Jie ėmė šaukti: „gandre, gandre ga, ga, ga…“.
Meninė programa buvo sukurta pagal vietos tautosaką: sekamos sakmės apie baltą ir juodą gandrus, karūnuotą gyvačių karalienę, prisiminti tikėjimai, susiję su Dievo paukščiu gandru ir derliumi. Prisiminta ir piemenavimo tradicija, visus prajuokino dainelė „Oi, kur tu buvai, juodas barone?“. (Programą ruošė Rita Balsevičiūtė su mokinėmis Liuba Vitašneva, Ieva ir Brigita Baškevičiūtėmis.) Marijonas Mackevičius papasakojo apie gandrinių tradicijas ir lauktuves. Jis prisiminė, kaip jį, dvylikametį berniuką, šią dieną motina nubaudė už sugautą lydeką. O Vaclovas Plegevičius prisiminė ganymo tradicijas: baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją atvyko gyventi pas žmonos tėvus, o uošvis per išeigines jį ganyti gyvulius pristatęs… Kaimo gaspadinės – Vitalija Barkauskienė ir Veronika Beliūnienė – pasidalijo patirtimi ir papasakojo, kaip reikia kepti kakorus, ruošti įdarus. Pasak jų, tam darbui būtinas kaimiškas pečius, bulvės, taukai, morkos, kiaulės kepenys ar skrandis.
… Labai laukiami buvo tądien svečiai iš Vilniaus – poezijos ir romansų klubas „Elena“, kuriam vadovauja Elena Skirelienė. Svečiai dainavo romansus, skaitė poeziją apie pavasarį. O klubo narys Kęstutis Žičkus paskaitė savo rašytą eilėraštį „Tėviškė“. Vaikystėje viešėdamas čia, pas močiutę, patyrė neblankstančią meilę savo protėvių dvasiai. Klubo nariai – įvairių profesijų žmonės, kuriuos vienija meilė Lietuvai. Nuo vaikystės išugdyti dirbti patriotiškai, stengiasi kurti, šviesti ir budinti jaunimą augti patriotais ir dirbti Lietuvoje.
… Prasidėjęs lietutis visus vijo į pavėsinę, bet prieš tai Aukštadvario regioninio parko direktorius dėkojo visiems gyventojams, sodybos šeimininkams, klubui „Elena“, renginio partneriams iš Vilniaus, tautosakos pateikėjai Vandai Mackevičienei, kaimo gaspadinėms. O vaikučiai džiaugdamiesi nuo medžio nusiėmė žalius maišelius su gandro lauktuvėmis. Susirinkusieji dar ilgai kalbėjosi apie šiuos ir prabėgusius metus, bendrus darbus, džiaugėsi kaip niekada susitikę ir gerą žodį vienas kitam pasakę, kvietė vieni kitus pirkiosna sušilti…
… Atrodo, tiek nedaug žmogui reikia, kad pasijustų laimingas. Čia prabudo dzūkiškoji tėvų dvasia, gerbianti ir tausojanti žemę bei gamtą. Tam reikia mūsų visų vienybės, mylėti savo artimą, kaip tai darė mūsų senoliai.
Šis renginys buvo skirtas ir etnografinių regionų metams pažymėti, tad ilgai turės išliekamąją vertę, nes buvo pakurstytos ir įžiebtos jau prigesusios tradicijos. Svarbiausia, jog renginyje dalyvavo jaunimas, kuris, manykime, tikrai neleis užgesti tautos aukuro ugniai.
Vaclovo Plegevičiaus, Onos Gaidamavičiūtės nuotraukos
