Aplinkos ministerija, įamžindama vieno iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos ichtiologų prof. Juozo Virbicko atminimą, 2013 m. įsteigė šio mokslininko vardo premiją. Ji skiriama labiausiai nusipelniusiems saugant ir gausinant žuvų išteklius aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams, neetatiniams aplinkos apsaugos inspektoriams, mokslo institucijoms ir jų darbuotojams. Lyginiais metais Juozo Virbicko premija skiriama už nuopelnus žuvų išteklių apsaugos ir žvejybos kontrolės srityje. Nelyginiais – už nuopelnus žuvininkystės mokslo, visuomenės švietimo, tausaus žuvų išteklių naudojimo propagavimo srityse („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 10).
2016-ais, minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, buvo paskelbti du Juozo Virbicko premijos laureatai. Tai Aplinkos ministerijos specialistai – Kęstutis Motiekaitis ir Giedrius Ladukas („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 22).
Aplinkosaugoje nuo 1980 metų
36 metai – toks yra Lietuvoje žinomo, pagarbą pelniusio Kęstučio Motiekaičio aplinkosauginio darbo stažas. O viskas prasidėjo nuo mokyklos laikų. 1961 m. Vilniuje gimęs Kęstutis kartu su metais vyresniu broliu Valdu vasaras ir mokslo metų atostogas praleisdavo mamos tėviškėje Rokiškio rajone šalia Obelių.
„Tuo metu daugiausia rūpėdavo žvejyba. Mudu su broliu lankydavome ir netoli Vilniaus esančius vandens telkinius. Ypač domino Elektrėnų marios ir jų šiltasis kanalas. Ten visur patogu privažiuoti ir žvejyba būdavo visada gan sėkminga. Ji nepasižymėjo dideliu kiekiu žuvies, bet būdavo įdomi. Prigaudydavom tų nedidelių žuvyčių, bet tai mus tenkindavo ir būdavo laikoma geru laimikiu“, – prisimena aukšlių ir kitų žuvų meškeriojimą aplinkosaugos pareigūnas ir sako, kad jau tada ne vien žuvys jį domino.
„Tiek vasarą, tiek žiemos metu tekdavo ir miške lankytis, briedžių ragų žiemos metu paieškoti. Tai įdomus užsiėmimas, nes mes su broliu jų rasdavom, mat žinodavom, kur briedžiai laikosi, kuriuo metu ragus jie meta. Taigi dar mokykloje mane domino ir medžioklės klausimai. Labai vertinau ir visada skaitydavau įdomiai apie žvejybą ir medžioklę rašantį žurnalą „Mūsų gamta“. Ir dabar manau, kad šio leidinio vyriausiasis redaktorius, šviesios atminties Rimantas Budrys buvo pasiekęs apogėjų kokybės požiūriu. Patikdavo įdomiai medžioklę aprašantys ir rusiški leidiniai“, – pasakojo K. Motiekaitis.
Visiškai natūralu, kad baigdamas Antano Vienuolio vidurinę mokyklą jaunasis gamtos bičiulis 1979 m. pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete ir jau po metų, norėdamas aktyviai dalyvauti aplinkosauginėje veikloje, tapo visuomeniniu gamtos apsaugos inspektoriumi. Už aktyvų dalyvavimą Valstybinio gamtos apsaugos komiteto (VGAK) organizuojamuose žuvisauginiuose aplinkos apsaugos reiduose aktyvus studentas 1982 m. minėto komiteto pirmininko Kazio Giniūno apdovanotas padėkos raštu. Netrukus nuo mokyklos suolo medžiokle besidomintis gamtos sergėtojas tapo medžiotoju. 1984 m. baigęs studijas K. Motiekaitis priimtas dirbti į VGAK Žuvininkystės skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas, o po dvejų metų tapo VGAK Medžioklės ūkio skyriaus vyriausiuoju medžioklės žinovu. 1988 m. aplinkosaugininkas perkeltas į VGAK Medžioklės ir žuvininkystės ūkio skyriaus vyresniojo inspektoriaus pareigas, o po metų tapo Lietuvos žuvisaugos, žuvivaisos ir žvejybos reguliavimo baseininės valdybos (LŽŽŽRBV) Operatyvinės žuvisaugos inspekcijos vadovu ir 1991 m. dirbo LŽŽŽRBV Operatyvinio žuvisaugos skyriaus viršininku. Vėliau tokios pat pareigos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento Žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūroje, o nuo 1994 m. – LR aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamente. Dar po trejų metų – Operatyvinio skyriaus viršininko pareigos Valstybinėje aplinkos apsaugos inspekcijoje (VAAI).
„Tuo metu inspekcija vykdė šiurkščių pažeidimų gyvosios gamtos apsaugos srityje aiškinimą. Šiurkštūs pažeidimai, tai elektros žūklės aparatų naudojimas, šiurkštūs medžioklės taisyklių pažeidimai, – paaiškino K. Motiekaitis. – Žūklės aparatų tuo metu naudota nemažai. Per keletą metų išaiškinom ir patraukėm atsakomybėn per 60 asmenų. Deja, buvo ir keletas mirtinų atvejų, kai piliečiai gaudė žuvį naudodami elektrą. Tada Prezidento Valdo Adamkaus ir jo aplinkos žmonių prašėme griežčiau vertinti šitą veiką. 2005 m. už elektros žūklės aparatų naudojimą jau buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tokių atvejų gerokai sumažėjo. Dabar kasmet pasitaiko tik vienas kitas atvejis.“
1999 m. K. Motiekaitis perkeltas į VAAI Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus viršininko pareigas. 2010 m. VAAI tapus agentūra, K. Motiekaitis ėjo Gyvūnijos naudojimo kontrolės priežiūros skyriaus vedėjo pareigas, o 2014 m. tas pačias pareigas ėjo Valstybinės aplinkos apsaugos tarnyboje (VAAT), 2016 m. buvo VAAT Strategijos skyriaus vedėju.
Šiam pareigūnui teko vadovauti ir koordinuoti įvairias aplinkosaugines akcijas. Tarp jų visuomenei geriausiai žinoma ir labiausiai vertinama nuo 2002 m. kasmet organizuojama akcija „Lašiša“. Ji padėjo lašišai ir šlakiui „išplaukti“ iš Lietuvos raudonosios knygos ir tapti geidžiamu žvejų mėgėjų laimikiu Lietuvoje.
Šiuo metu K. Motiekaitis yra Valstybinės miškų tarnybos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas.
Šis aplinkosaugos pareigūnas už ilgametį sąžiningą kūrybingą darbą yra gerbiamas ir 1997 m. bei 2000 m. apdovanotas aplinkos ministro padėkomis. 2003 m. per akcijos „Lašiša“ metu atskleistą nusikaltimą policijos rėmėjas K. Motiekaitis už pasižymėjimą tarnyboje Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisaro apdovanotas atminimo ženklu „Tėvynės labui“. 2014 m. ir 2015 m. šis pareigūnas skatintas už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą įvykdžius vienkartines užduotis gyvūnijos apsaugos srityje ir aplinkos ministro apdovanotas vardiniu aplinkosaugininko laikrodžiu.
Juozo Virbicko premijos laureatui nuo darbų laisvo laiko lieka mažai, bet ištaikęs progą mėgsta pažuvauti. Dažniausiai plaukioja, spiningą pamėto ar plūdinukę užmeta kartu su aistringu meškeriotoju 21 metų amžiaus sūnumi Pauliumi. Pagal galimybes stengiasi išvykti ir į medžioklę.
„Gera pabūti gamtoje, praleisti laiką su bendraminčiais. Trofėjų aš nesivaikau. Gal pačioje pradžioje buvo įdomu ką nors daugiau sumedžioti. Dabar, kai mano medžiotojo stažas siekia 32 metus, prieš paleisdamas šūvį niekada nepuolu to daryti. Atsakingai svarstau, ar negali žvėris gyventi toliau ir turėti palikuonių. Jei pasitaiko selekcinis stirninas su nenormaliais arba silpnais ragais, tokį žvėrį reikia sumedžioti“, – atviravo medžioklės klubui „Gamta“ priklausantis Juozo Virbicko premijos laureatas.
„Pabėgęs“ nuo meškeriojimo
2016 m. Juozo Virbicko vardo premijos laureatu tapo ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Giedrius Ladukas. Gimęs 1956 m. aplinkosaugininkas – vilnietis, vaikystėje buvęs azartiškas žvejys, kurio visos vasaros su pusbroliais prabėgdavo Žemaitijoje.
„Mes dažnai žvejodavom, tik meškerės dažniausiai būdavo lazdyninės. Su jomis ne visur pažvejosi. Todėl kur nors, kad ir poilsiaujant prie Kuršių marių, aš visą dieną galėdavau žiūrėti, kaip žuvį gaudo kiti. Jeigu kas vykdavo žvejoti ir pasiimdavo mane, aš sėdėdavau ir žiūrėdavau. Daugiau man nieko nereikėjo, nes supratau, kad tuo metu aš tinkamos įrangos įsigyti negalėjau, o lazdyninė meškerė ne visur tiko. Vėliau, jau pradėjus dirbti, visos žvejybos baigėsi ir aš daugiau niekada nepaėmiau meškerės.
Gal bijojau, kad užsikabinsiu ir pradėsiu…“, – atviravo aplinkosaugos specialistas. Jam nuo vaikystės labai patiko žuvys. Vilniaus universitete G. Ladukas studijavo biologiją, nes norėjo dirbti su žuvimis ir svajonė išsipildė geriau, nei jaunas žmogus tikėjosi.
„Universitetą baigiau 1990 m. ir vasarą iš karto pradėjau darbą. Ėjau ŽŽŽRBV valstybinio inspektoriaus pareigas. Tai buvo dar Maskvai pavaldi ir gerą aprūpinimą turinti žuvininkystės specializuota valdyba, kuriai vadovavo Algirdas Domarkas. Jos padaliniai buvo visoje Lietuvoje ir koordinavo žuvų veisimą bei jų apsaugą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ŽŽŽRBV tapo LR aplinkos apsaugos departamento žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūra ir aš ėjau vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pareigas“, – savo darbo pirmuosius žingsnius prisiminė G. Ladukas ir paminėjo, jog pritartų minčiai sukurti specializuotą operatyvinę žuvisaugos grupę, kuri galėtų po visą Lietuvą važinėti niekam nežinoma, nepriklausoma, tiesiogiai pavaldi ministerijos vadovui. Jo nuomone, per ilgą laiką aplinkosaugos inspektorių susibendravimas su vietiniais gyventojais nėra gerai. O ir dauguma kontrolės pareigūnų dabar sėdi „ant popierių“. Šis „popierinis“ darbas trukdo kontrolės intensyvumui.
Paragavus inspekcinio darbo duonos, įgijus patirties kaupiant, apibendrinant ir analizuojant bei vertinant teritorinių padalinių veiklą, vėliau G. Ladukas nuo 1994 m. iki 1999 m. Aplinkos apsaugos ministerijos Žuvų išteklių departamente buvo Informacijos ir kontrolės skyriaus viršininkas. Atlikdamas šias pareigas kaupė statistiką apie žuvų išteklių naudojimą ir kontrolę, tikrino telkinių nuomos žūklei sutartis, rūpinosi teisės aktų, gerinančių žuvų išteklių apsaugą, apskaita ir kontrole. Jam teko rengti reglamentuojančius verslinę žvejybą aktus, metodiškai vadovauti teritorinių padalinių inspekciniam darbui ir valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių kvalifikacijos kėlimui. Vėliau dvejus metus dirbdamas Aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamente buvo Informacijos ir statistikos skyriaus viršininkas-vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius. Be jau minėtų darbų, jam teko verslinę žvejybą bei kontrolę reglamentuojančius teisės aktus derinti su Europos Sąjungos reglamentais.
Nuo 2002 m. iki 2004 m. G. Ladukas tuos pačius darbus atliko, gaudė reproduktorius žuvivaisai, dirbdamas Valstybinėje aplinkos apsaugos inspekcijoje, o 2004 m. buvo perkeltas į Gyvosios gamtos apsaugos departamentą, kur, be kitų darbų, dalyvavo Žuvininkystės sektoriaus 2014-2020 m. veiksmų programos priemonių projektų atrankos komiteto veikloje ir žvejybos kvotų skirstymo komisijos darbe.
Šiuo metu, eidamas LR aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriuje vyriausiojo specialisto pareigas, be kitų darbų, yra atsakingas už verslinę žvejybą. 26 metus įvairiose pareigose dirbęs specialistas patenkintas, kad, keičiantis organizacijoms, vadovams, struktūroms, jam visą laiką teko darbuotis žuvininkystės srityje. Prakalbus apie dažną valdžios kaitą ir dažnai keičiamus teisės aktus, didžiulę darbo patirtį turintis specialistas atviravo:
„Teko dirbti ir susidurti su daugeliu aplinkos ministrų. Geriausia valdžia ta, kuri netrukdo, bet padeda dirbti. Ačiū Dievui, kad mano darbe tokių buvo dauguma, nors padedančių pasitaikė mažai.“
Teisės aktų ir tvarkų nestabilumas krinta į akis ir jam.
„Seniau per mėnesį išleisdavome kokį vieną įsakymą ar tvarką, ir tas teisės aktas galiodavo net iki 10 metų. Dabar sunkiai rasime bent dvejus metus galiojantį įsakymą. Tiesa, buvo vienas ministras, kuris neleisdavo daryti teisės akto pakeitimo bent pusę metų“, – prisiminė šilto ir šalto matęs specialistas.
Nepritaria jis ir kai kurių žuvų rūšių pavadinimų pakeitimams. Pasak jo, dar ir dabar vyresnės kartos žuvininkystės specialistai nepripranta prie žodžio sterkas ir šią vertingą rūšį vadina senoviškai – starkiu. Jam nesuprantama, kodėl tokią vertingą, gražų pavadinimą uotas turėjusią žuvį, dabar privalu vadinti otu. Tarp kitko, pašnekovas prasitarė, jog mėgsta žuvies patiekalus, tik yra labai išrankus. Sterkas ir kitos plėšrios žuvys jam pačios skaniausios. Tarp rūkytų paminėjo karšį.
„Ypač vertinu iš pamario atsivežtą rūkytą žuvį. Man atrodo, kad čia, Vilniaus regione, žuvies niekas taip neišrūko. Kai vykstu prie Kuršių marių, visada rūkytos žuvies parsivežu“, – pasakojo žuvų gurmanas.
Išgirdęs mano priekaištą, jog gal be reikalo ignoruoja meškeriojimą, Juozo Virbicko premijos laureatas juokavo:
„Kai esu nusišalinęs nuo žvejybos, tai nėra interesų konflikto. Kai pats kuri taisykles ir meškerioji, jau turbūt negerai. Nors ką gali žinoti… Gal kada nors prie meškeriojimo grįšiu. Labai jau smagiai vaikystėje lazdynine meškerėle nuo liepto ar kranto ešeriukus ir lynus gaudžiau.“
Selemono Paltanavičiaus nuotraukos
