Su tauragiškėmis pedagogėmis iš „Šaltinio“ progimnazijos Egle Rupšiene (istorijos ir geografijos mokytoja metodininke) ir Danute Pauliene (geografijos mokytoja metodininke) labinausi praėjusį rudenį Plateliuose. Čia vyko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus bendrai surengtas nacionalinis konkursas „Pamoka gamtoje: svajokime drauge“.
Eglė Rupšienė vadovauja mokyklos jaunųjų ekologų būreliui (gamtosauginė veikla), o jos kolegė Danutė Paulienė – kraštotyrininkams. Abi pedagogės sakė, jog vienija pajėgas ir veda pamokas gamtoje. Tokia veikla, žinoma, yra labiau suvokiama, kai vyksta net ir po pamokų.
Mokslo metų pabaigoje, kai visi jau gyvena atostogų „saldainiais“, šios pedagogės taipogi keliauja su auklėtiniais į gamtą. Pajuokauju, jog už tai gaunančios didelius pinigus. Išgirstu irgi juoką išreiškiančius žodžius.
„Viską atperka vaikų šypsenos, vaikų didžiulis noras būti kartu gamtoje…“ – patikino tauragiškės pedagogės, pridurdamos, jog užduotys gamtoje – ne iš knygos, tad viskas kur kas patraukliau.
Iš Eglės Rupšienės panorau konkrečiau nugirsti apie, kaip dabar sakome, atliekamus projektus gamtoje.
„Kaip ten bebuvę, tačiau vasaros metu ilsimės – tiek vaikai, tiek ir pedagogai. O mokslo metų laikotarpiu smagu yra tyrinėti Jūros upę, kuri pro Tauragę vandenis plukdo į Nemuną. Rūpi vandens cheminės savybės, gyvūnų pasaulio kol kas netyrinėjame. Vandenį tyrėme ir anksčiau, kai su Danute kartu pakvietėme vaikus į stovyklėlę“, – pasakojo Eglė.
Danutė pridūrė, jog pačios pirmosios pamokos gamtoje ir buvo surengtos Akmenos ir Jūros upių santakoje (Pagramančio regioniniame parke surengtoje stovykloje). Jauniesiems gamtininkams visos užduotys buvo kreipiamos praktinės veiklos link (orientavimasis pagal pasaulio šalis; floros ir faunos pažinimas; suvokimas apie Pagramančio regioniniame parke buvusias senovines gyvenvietes, apie piliakalnius, apie senovines kapinaites ir t.t.).
Teiraujuosi: ar iš tikro vaikams parūpsta piliakalniai ar senosios kapinaitės?..
Danutė Paulienė patikina, jog į tokias išvykas susiruošia žingeidieji, jog nenorintys nieko pažinti (net savojo krašto) ir nekviečiami. Tada ir būna tylu, kai pasakojama ir apie senuosius amatus, ir apie gamtą, ir apie kapinaites…
„Vaikai netgi patys gretina: kaip pasikeitė piliakalnis, kaip kinta kapinaitės…“ – sakė kraštotyrininkė Danutė Paulienė, patikinanti, jog išvykstama su konkrečiomis užduotimis, kai vietos pasyviam klausytojui tokioje kelionėje ir nebelieka.
„Po kiekvienos išvykos vaikai gamtoje atliktas užduotis pristato jau mokykloje, darant ir tam tikras savas išvadas. Žinant, jog tai yra ir darbas, ir mokymasis, ir atsiskaitymas, ir reflektavimas, ir vertinimas – kur kas geriau, nei pasyvus kokio įtaigaus gido pasiklausymas“, – sakė Eglė.
Jos kolegė Danutė pridūrė, jog tokia metodika verčianti moksleivį jau prieš išvyką „susiurbti“ reikiamą informaciją. Kai jau nemažai žinoma, išvyka į gamtą, be abejo, esanti kur kas savitesnė ir moksleiviui, ir pedagogui.
„Kai vaikas turi jau sukaupęs daug informacijos, vietoje reikia ir pasitikslinti, patikrinti faktus. Tai daugeliui tikrai yra įdomu“, – kalbėjo Danutė.
Vis dėlto kiek ėmiau abejoti: ar iš tikro vaikams visada įdomu?
Pedagogės paaiškino, jog viskam reikia ruoštis, turėti tikslus ir užduotis, žinoti kai kurias įdomybes, kurios dar labiau skatintų domėjimąsi.
„Vien už dalyvavimą išvykoje tikrai kokio gero pažymio nerašome. Svarbiausia – darbas, analizė. Po to – ir pažymys, – sutartinai atsakė pedagogės, tarsi žinodamos mano kitonišką pasiteiravimą („… kaip atplėšti moksleivį nuo kompiuterio, planšetės?“). – Informacija apie išvykas vaikai perduoda ne vien žinutėmis ar kompiuteriu, o ir tiesioginiuose pašnekesiuose. Jei patiko vienais metais kuri išvyka, po to jau ir nereikia kalbinti – važiuojame!“
Pašnekovės atsiduso, jog ne visada viskas sviestu patepta. Kai kurie moksleiviai noriai važiuoja į stovyklą, tačiau, kai reikia pateikti ataskaitą, viską tinkamai sutvarkyti ir atsiskaityti, žiū, ir pritingstantys. Iš viso būrio, kuris buvęs autobuse, kai kas ir atsisijoja…
… Pedagogės į Platelius buvo atvykusios su 7-8 klasių moksleiviais. Tiesa, kokios nors atrankos Tauragėje ir nebuvo: pageidavo – į kelią!.. Žinoma, vyko rekomenduoti Rambyno regioninio parko ir Viešvilės rezervato direkcijų (jos – tauragiškių moksleivių bei pedagogių socialiniai partneriai, kaip ir Pagramančio regioninio parko direkcija).
„Nuoširdžiausi draugystės saitai mus ir mūsų moksleivius sieja su Viešvile ir Pagramančiu. Taip jau yra nuo seno. Esame gamtosauginė mokykla jau kaip ir devintus metus… Turime ir gamtosauginį komitetą iš moksleivių, kuriam dabar pirmininkauja Gediminas Korsakas. Tad mūsų mokykloje, gamtosaugine prasme, dirbame kryptingai. Pažįstame ir sliekus, domimės biologine įvairove, rūšiuojame ir atliekas. Nenusigręžiama ir nuo sveikos gyvensenos“, – kalbėjo Eglė Rupšienė.
Kolegei antrinusi Danutė Paulienė ypač pasidžiaugė Pagramančio regioninio parko kultūrologe dirbančia Lina Misiulyte, kuri visada atvykėlius pasitinkanti su itin savita etnokultūrine informacija.
„To negana. Lina sumano ant Pagramančio piliakalnio savitų žaidimų, gal net ir vaidinimų. Tokia saviraiška moksleiviams, be abejo, tikrai patinka“, – sakė Danutė Paulienė.
Augusto Uktverio nuotraukos
