Gamtininkas ir kūrėjas
Pastabos ministrui, švilpynių panorusiam. Arba – miškininko dr. Algirdo Valavičiaus, mininčio gyvenimo 90-metį, gyvenimo bei veiklos kelias
Druskininkų miškų ūkio kolektyvas. Pirmoje eilėje sėdi direktorius E. Nekrašas, antroje eilėje centre šypsosi vyriausiasis miškininkas A. Valavičius (Antano Lankelio archyvo nuotrauka).
Tradiciškai pagerbiame kolegas išskirtinėmis gyvenimo akimirkomis. Nenusižengdami tokiems papročiams, tą išskirtinę, 90-jąją jubiliejinę dr. Algirdo Valavičiaus akimirką, peržvelkime, papasakokime jaunesniems kolegoms bent kai kuriuos svarbiausius jo atliktus darbus.
Algirdo Valavičiaus kūrybinių, mokslinių, profesinės ir visuomeninės veiklos akimirkų ir darbų paletę aprašyti prireiktų ir solidžios monografijos.
Algirdas Valavičius gimė 1933 m. lapkričio 20 d. eigulio šeimoje – Margavonių kaime, netoli Radviliškio. Jo tėtis Petras Valavičius buvo Baisiogalos miškų eigulys. Algirdas buvo vyriausias iš trijų vaikų, šeimoje dar augo brolis Vytautas ir sesuo Alma. Po karo, kaip ir daugelis miškininkų, kentėjo nuo išdavysčių. Taip jau atsitiko, kad Petras Valavičius buvo stribų suimtas ir ištremtas į Irkutsko kalėjimą. Iš tremties grižo tik 1957 metais, Algirdas buvo nuvykęs jį lankyti.
Mokėsi Panevėžyje ir 1953 m. baigė berniukų I vidurinę mokyklą. Studijos – Žemės ūkio akademijoje. Pasirinko miškininko profesiją. 1958 m. baigė Miškų ūkio fakultetą, įgydamas miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Miškininko ir inžinieriaus gebėjimų derinys jam gyvenime labai pravertė. Jaunas specialistas buvo paskirtas į jam visiškai nepažįstamą gamtos kampelį, kur vėjai smiltis nuo jūros į marias gainioja – Nidos girininku tuometiniame Neringos miškų ūkyje. Per pirmuosius gamybinius (tiksliau – gamtosaugos darbo metus) miškų ūkio vadovybė, tuometinis miškų ūkio ministras A. Matulionis pastebėjo jauno specialisto gamtosauginius principus. Vieną iš tokių epizodų ministras ir mums studentams pasakojo. Ministras, derindamas savo poilsio ir „visuomeninės veiklos“ valandėles, sumanė iš jau ūgtelėjusių karklų šakelių švilpynes kolegoms išdrožti. Prisipjaustė jis jau tinkamų storesnių šakelių ir popiečio saulėje jas žievino, drožė, meistravo, vis išbandydamas: kuria aukštesnius, kuria žemesnius garsus galima išgauti. Vakarop namo eidamas sutiko skubantį, tokį jau susirūpinusį girininką, kuris ministrui ir sako: „Tie piemenys visai prie tako karklus apipjausto, net žieves ant tako nesigėdi palikti“. Sukluso ministras ir atsiliepė: „Žinai, tai aš tas piemuo, ten švilpynes drožiau…“.
Žinoma, ministro rūpesčiai buvo kur kas rimtesni. Lietuvoje buvo kuriama visa miškų ūkio ir miško pramonės administracinė sistema. Labai reikėjo naujai kuriamiems miškų ūkiams specialistų, kurių tuo metu po karo netekčių ir pokario tremčių labai stokota. A. Valavičius 1960 m. pakviečiamas dirbti į kitą Lietuvos kraštą – Dzūkiją, į naujai sukurtą Druskininkų miškų ūkį – vyriausiojo miškininko pareigos. Tai buvo jo stichija visais atžvilgiais. Ir priešgaisrinė miško apsauga, ir miško želdinimas, ir naujų daigynų kūrimas. Miškų apsaugos problemos gerokai skiriasi nuo atkūrimo.
Saugoti miškus nuo negandų (pavyzdžiui, nuo gaisrų vasaros sausringuoju periodu), vadinasi, reikia būti budriam, akylam, stebėti kur ir kada tas „raudonas gaidys“ pasirodys.
Saugoti miškus nuo ligų, kenkėjų, gamtinių negandų jau reikia turėti teorinių bei profesinių žinių.
Su miško atkūrimu, naujų miškų įveisimu gerokai sudėtingiau. Pietų Lietuvoje miško sodinimo darbai septintajame dešimtmetyje įgavo didelį mąstą. Pokaryje prievartos būdu įkurti kolūkiai Dzūkijos smėlynuose ūkininkauti, auginti grūdines kultūras tiesiog nepajėgė. Todėl ir vyko didysis miškų sodinimo vajus. Štai šeštojo dešimtmečio laikotarpiu Druskininkų miškų ūkis kasmet įveisdavo, pasodindavo naujų miškų po 1100, net 1300 ha. Pastaraisiais dešimtmečiais miškų sodinimas (atsodinimas) sumažintas daugiau nei 10 kartų.
Didelėms miško želdinimo dabų apimtims labai trūko sodmenų, didžiausia paklausa buvo pušies, eglės, beržo daigams; lapuočių medžių ir krūmų asortimentas buvo plečiamas. Šiuo atveju dera prisiminti ir uosialapį klevą, jo sėklų daigumas, prigijimas buvo labai geras, o tai reiškia, kad viršijus privalomas planines užduotis ir premijos buvo geros, tad uosialapis klevas bujojo daigynuose, medelynuose ir naujose miškų priešgaisrinėse juostose. Bujojo, kol buvo paskelbtas „persona non grata“ – invaziniu augalu, kuris turi būti gujamas iš girių. Visai kitaip – su paprastosios pušies daigais. Algirdas Valavičius, norėdamas patenkinti miškų ūkio želdinimo apimčių poreikius, ieškojo sprendimų. Akivaizdu, kad šio miškininko inžineriniai gebėjimai atvėrė kelius ne tik praktiniams darbams, o ir mokslinei veiklai, naujam požiūriui, išradimams. Gamtiniu, ekologiniu atžvilgiu dideli daigynų plotai tampa pažeidžiami dėl mikroklimatinių sąlygų (kaip antai: saulės poveikio, dėl pavėsio trūkumo, įsismarkaujančių vėjų). Tokie neigiami faktoriai mažiau ryškūs (arba net išvengiami) miško sąlygomis. A. Valavičius pagrindė ir praktiškai sukūrė naują miško daigynų formą, konfigūraciją, orientavimą pagal pasaulio šalis, vyraujančius vėjus (tai – juostiniai, elipsiniai daigynai, kurie buvo įkurti Druskininkų, Subartonių girininkijose, bendras jų plotas – 6 ha). Ne mažiau svarbus Algirdo veiklos baras – naujos konstrukcijos miško sėklų sėjamosios sukonstravimas. Sukonstruotas įrenginys – sėklų sėjamoji „Lietuva – 25“ 1965 m. buvo pripažinta išradimu. Šias temas A. Valavičius nagrinėjo savo moksliniuose darbuose, o 1970 m. apgynė disertaciją. Dar vienas jo inžinerinis sprendimas – priešgaisrinės miško apsaugos naujų vamzdinių bokštų (25 m aukščio) konstravimas. Priešgaisrinės miško apsaugos poreikiams buvo pastatyti 2 bokštai – Merkinės ir Druskininkų girininkijose. Gerai žinodamas sistemos komandinį darbą, šalia bokšto sukūrė originalų namelį ant vieno tvirto 3 m aukščio pagrindo „ant vištos kojelės“ (priešgaisrinei komandai, būtinam inventoriui saugoti).
Algirdas Valavičius aktyviai darbavosi įvairiuose visuomeninės veiklios baruose, suprantama, daugiausiai dėmesio skyrė įvairioms miško apsaugos temoms. Šalia miškų ūkio administracinio pastato, kiek aukščiau, ant kalvelės suprojektavo ir pastatė originalų trijų aukštų namelį ant vieno ašinio pagrindo. To meto ministras A. Matulionis parėmė naują sumanymą, skyrė lėšų. Miško muziejaus puošyba buvo labai artima liaudiškos ornamentikos stiliui, pavadinimą nusižiūrėjo iš JAV leidžiamo žurnalo, kuris vadinosi „Girios aidas“. Naujo objekto projektas atliktas 1970 m., veikla, lankymas prasidėjo nuo 1972 m. Šis objektas – traukos centras – tapo Eksperimentinio projektavimo, konstravimo ir technologijos biuro skyriumi. A. Valavičius aktyviai dalyvavo visuomeniniuose renginiuose, skaitė paskaitas kurorto sanatorijose, mokyklose, rašė straipsnius gamtosaugos temomis. 1988-1989 m. paruošė miškininko, pirmojo miškų departamento direktoriaus prof. P. Matulionio memorialinio muziejaus įrengimo projektą Kupiškyje. Jis buvo aktyvus Atgimimo laikotarpio iniciatyvinės grupės Druskininkuose narys. 1988 m. prie „Girios aido“ įvyko pirmasis daugiatūkstantinis Atgimimo mitingas, kuriame aiškiai buvo išsakytas Nepriklausomybės siekis.
Atkuriamajame Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) suvažiavime (1990 m. vasario 2 d.), kuris vyko LŽŪA, dalyvavo 423 delegatai iš jau susikūrusių 54 skyrių. A. Valavičius buvo išrinktas pirmuoju LMS prezidentu. Darbo ir veiklos buvo į valias, dalyvaudavo LMS tarybos darbiniuose pasitarimuose, vykdavo į Sąjūdžio renginius, dalyvavo tą istorinę naktį (1991 m. sausio 12-13) ginant televizijos bokštą.
Darbų krūvis ne sumažėjo, bet padidėjo, kai 1992 m. vasario 7 d. medinis „Girios aido“ pastatas sudegė. A. Valavičius per 2 metus naujai atstatė 4 kartus didesnį, erdvesnį originalų miško muziejų, kurio fasadinė dalis imitavo „namelį ant vieno ąžuolo liemens“. Prasidėjo nauja „Girios aido“ veiklos epopėja. Ir šiandien kviečiame laikraščio skaitytojus, svečius, neabejingus gamtai, atvykti į Druskininkus ir susipažinti su jau penkių dešimtmečių „Girios aido“ veiklos istorija.
Algirdas Valavičius už produktyvią veiklą nominuotas:
*1972 m. suteiktas nusipelniusio miškininko vardas, tada jis jau buvo nusipelnęs išradėjas;
*Profesinė veikla įprasminta „Dr. Valdo Adamkaus 1995 m. premija“;
*1996 m. išrinktas LMS garbės nariu;
*2003 m. Tarptautinis Kembridžo biografijų centras Algirdą Valavičių įtraukė į 2000 pasaulio žymiausių originalių žmonių sąrašą ir apdovanojo atminimo medaliu;
*2004 m. Algirdui Valavičiui suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas.
