Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Angele MIZERIENE, Veisiejų gimnazijos (Lazdijų r.) direktore
Gamta kalba ir akmenėliu, ir abituriento medeliu, ir…
Prie Veisiejų gimnazijos...
Matematikės Angelės Mizerienės pedagoginio darbo stažas – 34 metai, o vadybinio – kiek mažiau ženklus, mokyklai vadovauja nuo 2007 metų (2010-ais vidurinė mokykla tapo gimnazija).
Pokalbio pradžioje pašmaikštavau, jog su matematike kalbėtis žurnalistui gal ir kebloka, nes visi netikslūs (ar iš toliau žvelgiant) pasiteiravimai matematiškai gali atrodyti netgi nekorektiški…
Pašnekovei sakiau, jog „Žaliasis pasaulis“, kaip savaitraštis, gal ir nėra koks reikšmingas Lietuvai, tačiau neapsiriksiu, jog gamta Lietuvai vis dar yra reikšminga, tad ir tarnystė gamtinės aplinkos labui turėtų savyje įkūnyti ne vien geltonąją spalvą. Ypač, kai gręžiamasi jaunosios, ateinančios kartos link.
Prasminga apie gamtą kalbėti tokiame gražiame krašte, kokiame yra išsipleikę Veisiejai. Gamtos grožio, regis, pašaukti Veisiejuose dirba ir visi pedagogai. Jei ir ne visiškai taip, tačiau gamtos grožiui tikrai nėra abejingi.
Iš tokių atokumų kalbėjomės su matematike, gimnazijos direktore Angele Mizeriene.
Jūsų gimnazijos gamtinė aplinka atvykėlį iš karto tarsi kviečia ateiti artėliau. Čia viskas tvarkoma gana skoningai: ir vadinamoji mažoji architektūra, ir medžiai bei krūmai, ir gėlynai, ir vejos… Ar dėl to irgi matematikė bus kalta? Ar apskaičiuota, jog graži aplinka Veisiejuose augančiai jaunai asmenybei yra didelė savastis ir paspirtis?
Mokytojauju šioje vietoje nuo 1986-ųjų, dėsčiau ir ne vien matematiką. Tiesa, vadovavau pradžioje ir lopšeliui-darželiui „Ąžuoliukas“.
Žinoma, reikėtų tikėtis, kad jaunas žmogus, išėjęs į gyvenimą iš mūsų gimnazijos, sieks taipogi kurti tai, kas aplinkui yra gražu, kas moksleivių, jų tėvelių, mokytojų rankomis kurta. Patys užsiauginame ir kai kuriuos augalus, kaip tada jų neprižiūrėsime…
Esu įsitikinusi, jog graži aplinka turi įpareigoti ir mokinius: reikia atsakingiau viską vertinti, daugiau dėmesio skirti grožiui kurti. Ir gėlytę pasodinti, ir šiukšlę pakelti… Neminint jau gėlyne esančių suolelių niokojimo.
Tam patalkina ir įvairūs vykdyti ar vykdomi projektai. Džiaugiuosi, jog pernai pavyko pakeisti dar 1959-ais statytą tvorą aplink mūsų mokyklos teritoriją. Tvora anksčiau buvo stipri, gelžbetoninė, tačiau laikas irgi savo daro…
Jaunai asmenybei keisti neretai patalkina ir įvairi veikla po pamokų. Kokia gamtai draugiška veikla čia galėtų pasigirti Jūsų vadovaujamos gimnazijos moksleiviai?
Atskiro jaunųjų gamtininko būrelio neturime, yra tik jaunųjų geografų. Kita vertus, manau, jog gamta ir geografija – vienovė. Visi esame kiek gamtininkai, nes kai aplinkui yra graži gamtinė aplinka, jis kai ką ir diktuoja. Norėčiau pridurti: turime įsikūrę ir labai gražią vadinamąją lauko klasę, kur pamoka gali būti tiesiog po atviru dangum. Būnant tokioje klasėje galima iškart nueiti prie greta esančio Ančios ežero, tirti jo vandenį mikroskopu ar kitais metodais. Kita vertus, klasė atvirame ore – ir mokinių poilsio vieta. Juk tokią erdvę kūrė taipogi patys mokiniai. Buvo sumanyta takelį išgrįsti akmenukais, tad visi rieduliukus ir nešė kurį laiką į mokyklą, kol vieno moksleivio tėvelis ėmė ir atvežė daug akmenėlių traktoriaus priekaboje… Teisybę sakant, tą akmenimis grįstą takelį grįsti ėmė dar prieš mane mokyklai vadovavęs direktorius, buvęs geografijos mokytojas ekspertas Albinas Jarmala. Jis labai myli Veisiejus, tiesiog visus, kurie atvažiuoja didesniu būriu, maloniai priima ir aprodo žymias Veisiejų istorines, kultūrines, gamtines vietas.
Tad visa Ančios ežero pakrantė patapo tarsi kokia amfiteatrine auditorija…
Gal galima ir taip pasakyti… Tokioje auditorijoje juk gražesnės būna tiek Žemės dienai skirtosios, tiek žmogaus sveikatinimo link vedančios šventės. Jas yra pamėgę tiek moksleiviai, tiek pedagogai, tiek ir Veisiejų miesto bendruomenė. Neatsitiktinai Veisiejų gimnazija viename iš TV konkursų praėjusiais mokslo metais buvo pripažinta kaipo sportiškiausia mokykla Lietuvoje. Ankstesniais metais taipogi visada patekdavome į to kompleksinio vertinimo konkurso dešimtukus.
Sveikatinimui skiriame daug dėmesio. Mūsų pedagogai dalyvauja įvairiuose renginiuose, parengtas ir atskiras leidinys, skirtas šiai tematikai. Moksleiviai surengia vadinamąsias obuolių pertraukas, kurių metu kiekvienas pasiūlo draugams obuolių iš savo namų sodo. Esama ir kitokių panašių ir sveikatinimui skirtųjų akcijų.
Jei nūnai madinga kalbėti apie įvairiausius projektus, sakyčiau, jog ir mes turime tokį, kurį vadinčiau išskirtiniu. Savo projektą pavadinome „Abiturientų takais“. Mat abiturientai gimnazijos turimame sklype kiekvienais metais (regis, nuo 2005-ųjų) pasodina po medelį. Esama įvairių medelių: ir maumedžių, ir ąžuoliukų, ir obelaičių, ir… Dabar visi nori aplankyti savo sodintą medelį, kad įsitikintų, jog dar žaliuoja… Atsiranda lyg ir savotiškas parkelis. Socialinė pedagogė Jūratė Matulevičienė yra baigusi aplinkosaugos studijas, tad profesionaliai gali rekomenduoti kur ką pasodinti.
Žinoma, dalyvaujame ir projektuose, kurie yra skelbiami visos šalies mastu (tarkime „Gamta be šiukšlių“ ir pan.).
Veisiejuose yra miškų urėdija, regioninio parko direkcija, tad moksleiviai turi galimybių bendrauti tiek su miškininkais, tiek ir su saugomos teritorijos specialistais.
Tokios progos tikrai nepraleidžiame. Tikrai pasidžiaugiame tuo, jog regioninio parko specialistės skaito paskaitas mūsų moksleiviams. Jie dažnai vyksta ir į Veisiejų regioninio parko Lankytojų centrą bei Krašto muziejų.
Mūsų gimnazijos pradinių klasių moksleiviai yra susibūrę į jaunųjų miško bičiulių būrelį „Ąžuoliukas“. Dvidešimt keturiems moksleiviams vadovauja mokytoja Lina Čekienė. Ši pedagogė ir jaunieji miško bičiuliai glaudžiai bendradarbiauja su Veisiejų miškų urėdijos specialistais, kurie patalkina išvykose į girias, pažįstant medžius, kitą augaliją, miško žvėrelius bei paukščius. Urėdijos specialistai visada yra draugiški mūsų moksleiviams – ir gaminant inkilėlius, ir rengiant įvairius gamtinės tematikos konkursus, akcijas. Džiaugiamės, jog urėdija vaikams ir išvykas, ekskursijas suorganizuoja, neretai savo transporto priemonę tam skiria.
Veisiejai yra saugomoje teritorijoje, Jūsų gimtasis Aleknonių kaimas (Alytaus r.) – visai greta Žuvinto biosferos rezervato. Tad saugomos teritorijos – tarsi Jūsų gimtinė?.. Kas jose Jus džiugintų, kas blogiau nuteiktų?
Visko yra šiame margame pasaulyje… Gal kiek liūdniau, kai mažame mieste jaunimo esama kiek mažiau, nei keletą dešimčių metelių atgal buvo. Tačiau nereikėtų sakyti, jog tas dabartinis jaunimas nevertas ano, prieš kelis dešimtis metų būtojo. Kiekviena karta yra sava, su savomis vertybėmis. Kaip ir gamta, kuri keičiasi, tačiau, manyčiau, Veisiejų krašte tik patrauklesne patampa. Aš tiesiog didžiuojuosi, jog gyvenu Veisiejuose, didesniame mieste nenorėčiau įsikurti.
Sėdžiu prieš Jus dabar nuliūdęs, nes iš Vilniaus atvažiavau, tokiu gražiu kraštu su nuostabiuoju ežeru (ir ne vienužiu!) pasigrožėjau ir vėl į miesto dulkes reikia…
Neseniai kalbėjausi su jaunu žmogumi, kuris tiesiog pareiškė, jog jis nori įsikurti Veisiejuose, nes čia bus gera jo vaikams augti…
Dėkoju už pokalbį. Linkiu Jums ir gamtos bičiuliams Veisiejų krašte kuo gražesnių ir turiningesnių mokslo metų.
Augusto Uktverio nuotraukos