Gamta ir ūkininkui rūpi…
Atsigręžimai į gamtą ir... praeitį Prano Mierausko akimis
Pranas MIERAUSKAS
Kai 1983 m. rudenį persikėlus gyventi į Vilnių pradėjau dirbti Respublikinių pionierių rūmų (RPR) Gamtininkų skyriuje, jame būrelių buvo nedaug. Menkas atlygis už būrelines valandas neskatino žmonių imtis darbo su vaikais ir jaunimu. Todėl kiekvienas savo srities žinovas, norintis sudominti moksleivius gamta ir jos pažinimu, buvo vertybė. Trūkstant būrelių vadovų gamtininkų, juos kviesdavo iš svetur. Labai apsidžiaugiau sužinojęs, jog RPR Gamtininkų skyriui talkina antraeilininkai, Zoologijos ir parazitologijos instituto (ZPI) (dabar – Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas) specialistai. Taip susipažinau su knygos „Akvariumo ABC“ autoriumi, akvariumininkų būrelio vadovu Algiu Bubinu ir ornitologų būrelio vadovu Pranu Mierausku. Tuo metu buvo pats RPR kilusio skandalo įkarštis, nes Milicijos padalinys OBChSS (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu ir spekuliacija skyrius) tikrino RPR visų skyrių būrelius ir aptiko negražių dalykų. Mat radosi veikėjų, turinčių fiktyvius būrelius. Su iš telefonų knygos į būrelį įrašytais vaikais gudročiai nedirbo, tik pildė žurnalus ir ėmė atlyginimą. RPR Gamtininkų skyriuje tokių apgavysčių nebuvo, o ZPI mokslininkų pasiaukojamas darbas ir šiandien galėtų būti pavyzdžiu, kaip, gaunant menkas kapeikas, buvo aukojamas laisvalaikis vaikams.
Prisiminti vaikystę, įvertinti mokyklos vaidmenį, savo darbą su ornitologų būreliu, papasakoti apie nūdienos darbus pakviečiau Mykolo Riomerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo instituto docentą, MRU Aplinkos valdymo laboratorijos narį, gamtotvarkos Lietuvoje pradininką dr. Praną Mierauską.
Gamtininkas nuo Salantų
Stasės ir Prano Mierauskų šeimoje mažasis Pranukas pasaulį išvydo 1957 m. Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Nuo mažens jį traukė gamta, patiko augalai, paukščiai, žuvys. Su jomis arčiau susipažino žuvaudamas Salanto upėje rankomis. Tuomet taip žuvavo dauguma Salantų miestelio vaikų, nes to niekas nedraudė.
„Brendi, kur pasiekiamas gylis, pamatai žolėse lydeką, tyliai prieini, čiupt ir turi. O po akmenimis tūnodavo šapalai, vėžiai, vėgėlės ir kitos žuvys. Jų rankomis prigaudydavom labai daug, – prisiminė savo vaikystę pašnekovas. – Paskui mūsų vaikiška žvejyba kito. Tada gamtosauga mažai kam rūpėjo. Aukščiau Salantų, kolūkyje ant Salanto kranto, atsitiko avarija ir amoniakinis vanduo užteršė upę, išnuodijo žuvis. Tada dviračiais važiodavom meškerioti į Platelius. Be to, daugumoje kolūkių buvo įrengti priešgaisriniai tvenkiniai. Patvenkus upelius kai kurie jų buvo žuvingi. Tuomet man labiausiai patiko spiningas. Pradžioje naudojau inercinę ritę „Nevskaja“, vėliau Klaipėdoje, nors tai buvo deficitas, jau buvo įmanoma įsigyti neinercinių ričių.“
Dar pradinėje mokykloje guvus mokinukas galvojo tapti gamtininku ir geru žodžiu mini Salantų pedagogus.
„Penktoje klasėje auklėtoja darė apklausą, kas kuo norėtų užaugęs būti. Aš jau buvau skaitęs, kad yra toks Zoologijos ir parazitologijos institutas ir, nustebindamas auklėtoją, parašiau, jog norėčiau jame dirbti, – prisimindamas mokyklos laikus porino Pranas. – Mokykloje dirbo geri biologijos mokytojai. Man patiko mokytojo Aloyzo Lubio dėstoma botanika ir mokyklos direktoriaus Juozo Norkaus zoologijos pamokos. Gamtos mokslus studijuoti skatino mano 5-8 klasės auklėtoja chemijos mokytoja Barbora Cibauskienė. 9-11 klasėje auklėtoju buvo matematikos mokytojas Alfonsas Ivanauskas, kuris mano pasirinkimą studijuoti biologiją irgi rėmė. Tarp pažįstamų buvo ir tokių, kurie siūlė mesti gamtos mokslus iš galvos, nes bus trumpas rublis, sunku rasti darbą. Klasės draugai iš manęs nesišaipė, kad daug laiko praleidžiu gamtoje, ją mėgstu, stebiu, fotografuoju, bet ragino rinktis praktiškesnę specialybę, nes naudos bus daugiau. Net ir mama galvojo, kad geram mokiniui labiau tiktų tapti daktaru nei kažkokiu biologu. Tik tėvukas ragino rinktis ateitį pagal pašaukimą.“
Gabiam, matematiką ir gamtos mokslus pamėgusiam moksleiviui stojant į Vilniaus universitetą (VU) problemų nebuvo. Tik vėliau prie anglų kalbos reikėjo pasėdėti, savarankiškai išmokti, nes tuo metu beveik visos Kretingos rajono mokyklos mokė tik prancūzų kalbos. Tiesa, studijų laikais meškerių ir spiningo nereikėjo. Praktikų metu tyrimams žuvį gaudydavo tinklais. Dabar, beje, pasak Prano, studentams tokių praktikų nebėra.
1980 m., baigus VU studijas ir porą metų padirbėjus Valstybiniame gamtos apsaugos komitete, išsipildė buvusio penktokėlio svajonė. Dešimt metų P. Mierauskas dirbo Zoologijos ir parazitologijos institute (nuo 1989 m. – Ekologijos institutas) ir dosniai dalino savo žinias jauniesiems gamtininkams.
Rūpestis jaunimu
Nuoširdus, mėgstantis keliauti vadovas su jaunaisiais ornitologais įdomiai dirbo, skatino saugoti ir mylėti gamtą. Dažnos išvykos į Ventės Ragą, į tada dar vienintelį Lietuvos nacionalinį parką ir kitus gražiausius gamtos kampelius, ugdytinių dalyvavimas jaunųjų mokslininkų konferencijose skatino sekti savo vadovo pėdomis ir vienaip ar kitaip visam gyvenimui likti ištikimiems gamtai.
„Daug mano buvusių būreliečių baigė VU biologijos studijas Gamtos fakultete. Ne visi jie tapo ornitologais profesionalais, tačiau liko mėgėjai. Dalis jų dirba aplinkosaugoje ar kitur. Net ir tie, kurie dabar gyvena užsienyje, visam laikui liko gamtininkai“, – įsitikinęs per 10 metų savo žinias dalinęs vaikams gamtininkas ir geru žodžiu prisimena buvusį būrelietį Eugenijų Leonavičių, šiuo metu Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vyriausiąjį specialistą, ir daug metų gamtos srityje dirbusį nuolatinį paukščių stebėtoją Deimantą Vinską. Žinia, ne vien paukščiai rūpėjo ornitologų būrelio nariams.
„Aktyvus jaunasis ornitologas Tauras Grikštas vienas naktimis išeidavo į Rudininkų girią, nes jį domino vilkai. Jis tapo gamtininkas keliautojas. To meto jaunųjų gamtininkų būreliai buvo savotiška gamtos pažinimo ir profesinio orientavimo mokykla. Jie skiepijo aplinkosaugos idėjas, davė daug naudos jaunimui nepriklausomai nuo to, koks tapo kiekvieno ugdytinio ateities kelias. Saugoti gamtą, puoselėti tinkamą požiūrį į ją yra labai svarbu, tik gaila, jog šiuo metu jaunųjų gamtininkų būrelių išliko labai mažai ir darbas su jaunimu ganėtinai apleistas. Taupant finansus, nepagalvojama, kad nauja karta ateityje gali padaryti daugiau žalos gamtai ir visuomenei nei sutaupyti pinigai“, – perspėja Jungtinę Karalystę ir kitas šalis aplankęs gamtininkas. Jį stebina Skandinavijos šalys. Net ir nedideli miesteliai turi aplinkosauginiam švietimui skirtas gamtos mokyklas. Jas vaikai ir jaunimas noriai lanko. Gamtos pažinimas ten skiepijamas nuo mažų dienų. Visi žmonės susipažįsta su vienokiomis ar kitokiomis aplinkosauginėmis programomis ir turi teisingą požiūrį į aplinką. Tinkamai tvarkant atliekas nerasi šiukšlių pamiškėse ar kur prie vandens.
„Anksčiau Lietuvoje moksleivių aplinkosauginis švietimas, manau, buvo geresnis. Įvairiausi būreliai buvo nemokami, visi, kas tik norėjo, juos galėjo lankyti. Dabar daug kas priklauso nuo mokyklos kolektyvo. Štai, kai aš Salantuose pradėjau lankyti mokyklą, joje dar dirbo senoji Smetonos laikų mokytojų inteligentų karta. Atėjus naujai mokytojų kartai, jie išlaikė senųjų mokytojų tradicijas ir dabar Salantų gimnazija yra labai stipri ir aplinkosaugos sritis nėra apleista“, – pasakojo su Salantų gimnazija ryšius palaikantis, jai ištikimas gamtininkas.
Gamtotvarkos pradininkas
Po darbo Ekologijos institute P. Mierauskas dirbo Vilniaus Gedimino technikos universitete ir buvo Lietuvos gamtos fondo (LGF) direktorius. 1997-1999 m. – Aplinkos apsaugos ministerijos (dabar – Aplinkos ministerija) Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamento direktorius. 1999-2008 m. VU Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro docentas. Vėliau – LGF Vykdomasis direktorius, programos vadovas. Nuo 2010 m. doc. dr. P. Mierauskas dirba MRU.
2009 m. išleista jo knyga „Gamtotvarka“. Joje išdėstyti pagrindiniai gamtotvarkos principai, teisiniai ir ekonominiai gamtos tvarkymo aspektai, planavimo ypatumai, konkrečių buveinių tvarkymas bei rūšių ir ekosistemų valdymas. Didelis dėmesys skiriamas saugomų teritorijų apsaugai ir tvarkymui, taip pat gamtotvarkos veiksmų efektyvumo vertinimui. Rašant leidinį pasinaudota Europos, Šiaurės Amerikos ir kitų išsivysčiusių šalių sukaupta ilgamete gamtotvarkos patirtimi, taip pat remtasi gerais pavyzdžiai iš Lietuvos. Ši knyga rekomenduota naudoti kaip aplinkotvarkos vadovėlis įvairiose studijų programose. Be studentų „Gamtotvarka“ skirta pradedantiesiems gamtosaugininkams, saugomų teritorijų ir kitų aplinkosaugos institucijų specialistams, studentams bei visiems besidomintiems gamtos išsaugojimu. Pastaruoju metu saugomose teritorijose kylantys nesusipratimai ar net skandalai rodo, jog Lietuvoje nėra viskas gerai. Šlubuoja gamtotvarkos politika, teisiniai ir ekonominiai reguliavimo aspektai, saugomų teritorijų tvarkymas ir valdymas.
„Tai sudėtinga problema. Kur sukasi dideli pinigai, ten dažnai atsiranda landos apeiti ydingą leidimų sistemą. Daug atvejų, kai yra išduodami leidimai, o po to aiškinama, kad jie išduoti neteisėtai. Tą leidimų sistemą derėtų taip sutvarkyti, kaip Vakarų šalyse. Gavus leidimą ir kažką pastačius, ten pastatas nebegriaunamas. Pas mus gavus leidimą pakankamai ar nepakankamai teisėtai ir nesant įrodymų, kad jis neteisėtai išduotas, siūloma statinius griauti. Saugomose teritorijose išduodamų leidimų sistemą būtina tobulinti. Dabar leidimus derina keletas instancijų ir architektas (miesto ar rajono) duoda „paskutinį patepimą“. Išduodančios leidimus institucijos dabar nesusikalba, – įsitikinęs aplinkotvarkos specialistas. – Planuojant saugomas teritorijas buvo didelė yda, kad jas planavę žmonės darė tai kabinete, su popieriniais žemėlapiais ir pieštukais, ir nežiūrėjo, yra ten ar nėra gamtinių vertybių. Saugomos teritorijos suplanuotos netinkamai. Gamtinės vertybės, kurios turi būti saugomos, jos nėra saugomos, o kur nereikia saugoti – jos saugomos. Nesant griežtų teisinių normų, kur galima kokius namus statyti, aptinkama piktnaudžiavimo atvejų. Be statybų saugomose teritorijose yra svarbesnės problemos: biologinės įvairovės apsauga, gamtotvarkos darbų atlikimas, turistų srautų reguliavimas ir kitokios. Kartais tas pastatytas namas yra ne pagrindinė bėda, bet politikams ir valdžiai reikalingi skandalai prieš rinkimus. Taip atitraukiamas žmonių dėmesys nuo rimtesnių problemų, kurios juos slegia. Saugomos teritorijos sfera patampa vien diskusine erdve dėl namo ar tvoros. Saugomų teritorijų direktorius reguliuoja vietiniams gyventojams, kokias tvoras statyti. Rajonuose piktnaudžiauja architektai. Neduoda rekonstruoti seno namo, sako, ne toks langas turi būti, o koks, nėra parašyta. Taip nukrypstama nuo problemų, kurios saugomose teritorijose yra svarbesnės. Tai yra viso pasaulio tendencija. Papildomi nepamatuoti draudimai kelia žmonių priešiškumą saugomoms teritorijoms ir tada jie daro priešiškas veikas.“
Šiuolaikiškas valdymas
Vadovaudamas MRU Aplinkos valdymo programai P. Mierauskas teigia, jog šie klausimai labai svarbūs ir jiems užsienyje skiriamas ypatingas dėmesys. Savo 2014 m. parengtame straipsnyje „Biologinei įvairovei palankių ūkininkų dalyvavimo Lietuvos saugomų teritorijų vertinime“ minėtos programos vadovas nagrinėja žemės ūkio veiklomis užsiimančių asmenų galimybes dalyvauti saugomų teritorijų valdyme.
„Suinteresuotuosius asmenis įtraukti į sprendimų priėmimą galima įvairiomis formomis, bet tai priklauso nuo to, kaip saugomos teritorijos yra valdomos. Centralizuotai valdant saugomas teritorijas suinteresuotųjų asmenų įtraukimas yra ribotas, o decentralizuotai yra platesnis, – teigia P. Mierauskas. – Lietuvos saugomos teritorijos yra valdomos pakankamai centralizuotai, todėl priimant sprendimus dalyvauja ribotas ratas asmenų“.
Straipsnyje aptariama, ar biologinei įvairovei palankiu būdu ūkininkaujantys asmenys turi siekių, ar jie būtų pajėgūs viena ar kita forma įsitraukti į saugomų teritorijų valdymą. Nustatyta, kad dalis ūkininkų norėtų įsitraukti į sprendimų priėmimą, nes tai mažintų nesutarimus ar konfliktus tarp jų ir saugomų teritorijų administracijų. Straipsnio autorius akcentuoja: „Motyvuoti biologinę įvairovę išsaugoti ūkininkai – potenciali parama įgyvendinant saugomų teritorijų tikslus“.
Pašnekovas informavo, jog naudojant Vakarų šalių aplinkos valdymo žinias ir principus nuo šių metų tai bus viešinama į MRU priimamiems studentams. Jie bus mokomi šiuolaikinių valdymo metodų aplinkosaugoje.
„Aplinkos valdymo magistro studijų programa yra skirta parengti aukštos kvalifikacijos valdymo specialistus. Šiuo metu yra keletas aplinkosaugos programų, bet jos rengia aplinkos inžinierius, ekologus bei kitus specialistus biomedicinos ir fizikos mokslų srityse. Ši nauja MRU programa yra vienintelė aplinkos valdymo (vadybos) programa Lietuvoje, – patikino programos vadovas P. Mierauskas. – Užsienio, ypač Europos Sąjungos šalyse, panašios programos tarp studentų yra labai populiarios, nes yra didelis aplinkosaugos vadybininkų poreikis. Tokių specialistų poreikis turi tendencijas augti ir Lietuvoje. Daugiau apie šią programą galima rasti universiteto tinklapyje:
(http://www.mruni.eu/lt/busimiems_studentams/magistranturos_studijos/studiju_programos/)
Programos aprašas: (http://www.mruni.eu/lt/universitetas/fakultetai/politikos_ir_vadybos_fakultetas/studijos/magistranturos_studijos/aplinkos_valdymas)“
… Atsisveikindamas su nuo senų laikų pažįstamu gamtininku pasmalsavau, kuo gamta brangi jo šeimai. Sužinojau, jog žmona dr. Jūratė Mierauskienė – genetikė. Ji mėgsta stabėti paukščius. Dukra Aistė – medikė mikrobiologė, o sūnus Tomas – komunikacijos specialistas, keliautojas, akvariumininkas, žvejys mėgėjas.
Vacio Paulausko nuotraukoje: Pranas Mierauskas
Prano Mierauskas archyvo nuotraukos