Vacys PAULAUSKAS
Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas
Gal manęs nepažįstate: upėtakis
Vaivorykštinis upėtakis
Lietuvos vandens telkiniuose gyvena dvi upėtakių rūšys. Mūsų upių ir upelių senbuvius marguosius upėtakius gerai pažįsta meškeriotojai, sėkmingai juos gaudo spiningais ir muselinėmis meškerėmis. Vaivorykštiniais upėtakiais dažniausiai žuvinami komerciniai vandens telkiniai. „Vaivorykštukais“ apgyvendintų tvenkinių paklausa nuolat auga ir tam reikšmės turi tarp mėgėjų ir sportininkų populiarėjančios gaudymo varžybos. Tarptautiniu mastu jos žinomos „Area Trout“ pavadinimu.
Margasis upėtakis – artimas šlakio giminaitis
Su šių margomis dėmėmis pasidabinusių žuvų meškeriojimu susidūriau 1968 m. Pradėjus mokytojauti Šilalės vidurinėje mokykloje (dabar Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija) dažnai žuvaudavau Akmenos upėje. Tarp visų kitų žuvų kartais, ypač tikintis šapalų, užkibdavo ir margųjų upėtakių. Tais laikais šių ir kitų žuvų žvejybai jokie apribojimai nebuvo taikomi, todėl masalui naudodavom sliekus, vingilius, nedideles gyvas žuveles, tarp jų ir šapaliukus. Dabar tokia žūklė atrodo nehumaniška ir smerktina, o tada jokių abejonių dėl tokio poelgio nekildavo.
Bėgo metai kito požiūris į gamtos išteklius, jų naudojimą ir apsaugą. Susirūpinus lašišų ir šlakių ištekliais, atkreiptas dėmesys ir į marguosius upėtakius, pradėtas dirbtinis jų veisimas („Žaliasis pasaulis“, 2013 m. Nr. 41; 2014 m. Nr. 42; 2015 m. Nr. 6).
Margasis upėtakis (Salmo trutta fario) priklauso lašišažuvių (Salmoniformes) būrio, lašišinių (Salmonidae) šeimos, paprastųjų lašišų (Salmo) genčiai ir yra giminingas šlakiui (Salmo trutta truta). Pasak biologo Kęstučio Skrupskelio („Žaliasis pasaulis“, 2018 m. Nr. 23) upėtakis (Salmo trutta) gali gyventi ir upėse, ir ežeruose bei jūrose. Šiai žuvų rūšiai būdingas sėslių ir migruojančių populiacijų egzistavimas.
„Margasis upėtakis (Salmo trutta fario) – gėlavandenė forma, visą gyvenimą praleidžianti gėluose vandenyse. Šlakis arba jūrinis upėtakis (Salmo trutta trutta) – tarp gėlo ir sūraus vandens migruojanti rūšis, neršianti gėluose vandenyse, o maitintis plaukianti į sūrius vandenis“, – abiejų porūšių skirtumus apibudino K. Skrupskelis. Tad margieji upėtakiai yra sėslūs, o šlakiai (jūriniai upėtakiai), lygiai taip pat kaip lašišos, maitinasi jūroje, o neršti rudenį migruoja į upes. Margojo upėtakio spalva labai priklauso nuo aplinkos. Skaidriuose vandenyse jo spalva būna šviesesnė, tamsesniuose – tamsėja.
Meškeriotojai šias žuvis gerai pažįsta ir, nepažeisdami mėgėjų žvejybos taisyklių, margųjų upėtakių žvejyboje nenaudoja gyvūninių masalų. Gaudydami spiningais ir muselinėmis meškerėmis, dažnai taiko principą „pagavai-paleisk“.
Pasidabinęs „vaivorykšte“
Į margąjį upėtakį daug kuo panašus vaivorykštinis upėtakis Ši žuvis žinoma ne tik meškeriotojams, bet ir žuvies bei jų produktų vartotojams. Jos šaldytos galima įsigyti prekybos centruose, turgavietėse ir žuvininkystės ūkių parduotuvėse.
Lašišinių šeimos rytinių lašišų(Oncorhynchus) genties vaivorykštinis upėtakis arba plienagalvė lašiša (Oncorhynchus mykiss) nuo margųjų upėtakių skiriasi plačia, išilgai šonų viduriu einančia, rožine juosta. Galva ir nugara – plieno spalvos, šonai – sidabriški dėmėti. Tai svarbios, Lietuvoje introdukuotos, tvenkiniuose auginamos, verslinės, iki 6 kg galinčios užaugti, žuvys. Jos natūraliai paplitusios Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje, būna praeivės ir sėslios gėlavandenės formos. Iš Šiaurės Amerikos sėslūs gėlavandeniai upėtakiai į Vakarų Europą atgabenti XIX a. pabaigoje ir daugelyje šalių sėkmingai aklimatizuoti kalnų upeliuose. Jie neršia ne rudenį, bet pavasarį, mažiau jautrūs aukštesnei vandens temperatūrai ir augimo tempu lenkia margąjį upėtakį. Pirmasis į mūsų kraštą vaivorykštinius upėtakius atgabeno dirbtinio žuvų veisimo pradininkas Lietuvoje Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841 – 1924) („Žaliasis pasaulis“, 2012 m. Nr. 36). Trakų Vokėje veikė 1882 – 1884 m. jo suprojektuota ir įrengta žuvų veisykla. Ji buvo skirta vaivorykštiniams upėtakiams ir amerikinėms palijoms auginti ir veisti. Žuvininkystės tarnyba (ŽT) prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veisyklą rekonstravo ir dabar joje ŽT Rytų regiono žuvivaisos skyrius veisia ir augina marguosius ir vaivorykštinius upėtakius, kiršlius, ūsorius ir kitas žuvis.
Populiarūs komerciniuose tvenkiniuose
Anksčiau privatūs žuvininkystės ūkiai augino žuvis maisto poreikiams ir komerciniuose tvenkiniuose meškerėmis žuvų niekas negaudė. Nusižiūrėjus į užsienio šalis atsirado apmokamas karpių meškeriojimas, pradėtos rengti šių žuvų gaudymo varžybos. Siekiant patenkinti meškeriotojų poreikius, į tvenkinius prileidžiama daugiau ir įvairių žuvų, tarp jų – ir vaivorykštinių upėtakių.
„Kartais sunku sugalvoti, kur nuvykti pažvejoti. O ir sėkmė net mėgstamame ir gerai ištyrinėtame vandens telkinyje nebūna garantuota. Tad kodėl nepabandžius mokamų, komercinei žūklei skirtų tvenkinių? Juolab, kad šiuo metu Lietuvoje vis labiau populiarėja vaivorykštinių upėtakių meškeriojimas tvenkiniuose“, – sako mano bičiulis (mokantis mane žuvauti museline meškere ir raginantis neužsisėdėti namuose) Matas Jonaitis. Kaip tik jo raginamas prisėdau rašyti apie anksčiau įvairiuose rašiniuose jau minėtus upėtakius ir dar kartą priminti šių vertingų žuvų reikšmę.
„Vaivorykštukus“ galima meškerioti tais pačiais masalais kaip ir marguosius, tačiau už juos jie godesni, energingiau priešinasi užkibę. Gaudant plūdinėmis meškerėmis masalui tinka krevetės, įvairios tešlos ir kitokie masalai. Buvo metas, kai į žvejybą komerciniuose tvenkiniuose kreiva akimi žiūrėjo Lietuvos meškeriotojai sportininkai, tačiau dabar, užsienio šalių pavyzdžiu, jie rengia ne tik karpių gaudymo treniruotes bei varžybas, o ir labai rimtai pradėjo domėtis vaivorykštinių upėtakių gaudymu.
Sugalvojo japonai
Lietuviai su vaivorykštinių upėtakių spiningavimo tvenkiniuose sportu susipažino Latvijoje, o jį sugalvojo ir pasaulyje „Area Trout“ pavadinimu išplatino japonai. Būdami šiame sporte lyderiais jie prikūrė įvairių masalų, įrankių ir kitokių reikmenų.
Šiose spiningavimo varžybose siekiama per trumpą laiką sugauti ir atgal į vandenį paleisti kuo daugiau žuvų. Per kelias minutes įmanoma pagauti kiekvienu metimu po žuvį. „Area Trout“ varžybose naudojami masalai turi vienšakius be užkarpėlių kabliukus, sugautoms žuvims paleisti naudojami minkšti, be jokių mazgų gumuoti graibštai. Kelių metrų kranto linijos sektoriuje tarpusavyje varžosi du dalyviai. Jie stebi, kiek kuris pagavo žuvų ir ar laikomasi nustatytų taisyklių. Kiekvienas sportininkas namo gali pasiimti tik tris sugautus upėtakius.
Pirmosios „Area Trout“ varžybos Lietuvoje vyko 2017 m. rudenį. Dabar kasmet vyksta atviri šios sporto šakos čempionatai. Pasak jų organizatorių, viename iš čempionato turų dviejų valstybių 62 sportininkai sugavo per pusantro tūkstančio upėtakių. Tai žinant, gali suprasti, kodėl šis galimai naujas sportinės žūklės būdas vis labiau domina meškeriotojus. Man, daug metų dirbusiam su jaunaisiais žvejais, žinant, kad glaudžiai sustojusių tuntas meškeriotojų lašišines žuvis gaudo lyg kokias aukšles, didelio susidomėjimo nekelia. Ši naujovė įdomi, naudinga žuvininkystės ūkiams, žvejybos reikmenų gamintojams ir platintojams. Ji, kaip ir visa, kas nauja žvejyboje, turi paklausą ir perspektyvą ateityje plėstis.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
Mato Jonaičio archyvo nuotraukos