Dauguma meškeriotojų visam gyvenimui prisimena savo pirmąją pagautą žuvelę. Apie tai man, dėdei Vaciui, daug metų žurnale „Meškeriotojas“ draugavusiam su vaikais, jie ne kartą rašė.
Savo pirmąjį susitikimą su žuvimi prisimena ir didžiulę patirtį įgiję meškeriojimo meistrai. Tarp vyresnės kartos pagautų žuvų dažniausiai minimas upėse, kai kuriuose ežeruose bei tvenkiniuose užkimbantis gružlys.
„Ko gero, pirma mano pagauta žuvelė buvo gružlys. Savo kūno forma jis kiek panašus į ūsorių, tačiau nėra jo giminė. Gaudydamas Neryje prie dugno kitas žuvis, kartais pagaunu ir gružlių, tačiau čia jie labai smulkūs. Savo vaikystės Minijoje pagaudavau kur kas stambesnių. Pastebėjęs ant smėlėto dugno būrelį gružlių, įbrisdavau į vandenį kiek aukščiau prieš srovę ir kojomis drumsdavau vandenį. Žuvelės iš karto imdavo aktyviai judėti ir drąsiai griebdavo ant kabliuko užvertą slieko gabaliuką, kartais net į kojas baksnodavo“, – 2011 m. savo knygos „Šiuolaikinė žūklė“ antrame papildytame leidime rašo žinomas žūklės meistras Steponas Pučinskas ir dalijasi įspūdžiais apie šių žuvų gaudymą Prancūzijoje.
„Prisimenu smagų gružlių gaudymą įsibridus ir mažuose upeliuose Burgundijoje. Skirtingai nei vietinės aukšlės (už visą šalį nekalbu), gružliai čia gana stambūs. Gurmanai labai vertina gružlius. Žvejai pasakojo, kad gružlys buvo kažkurio iš Prancūzijos karalių mėgstama žuvis“, – primena išugdęs ne vieną žūklės čempioną, pelnęs daugybę medalių bei kitų apdovanojimų, Garbės žvejys S. Pučinskas.
Vadinamas kilbuku
Paprastasis gružlys (Gobio gobio) – karpžuvių (Cypriniformes) šeimos apie 10-15 cm ilgio žuvis, dažna švariose, srauniose upėse, Kauno ir Kuršių mariose, retesnė pratakiuose ežeruose. Žuvelės dydis, spalva, ūselių ilgis labai priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Kūnas žemas, apvalus. Šonai šviesiai pilki arba rusvi su 8 – 12 juodomis ar žalsvomis dėmėmis. Pilvas gelsvai baltas. Žvynai stambūs, ploni. Akys gana didelės ir judrios. Lūpos storos. Apatinės žiotys su ūseliais kampuose. Minta dugne gyvenančiais bestuburiais, kirmėlėmis, vabzdžių, ypač trūklių, lervomis, vėžiagyviais, vandens augalais ir kitų žuvų ikrais. Atskiruose regionuose ši žuvelė vadinama skirtingais pavadinimais. Jų gana daug, tačiau dažniausiai gružlys vadinamas kilbuku. Nors vaikystėje mano pirmoji Kelmės Vilbėno tvenkinyje sugauta žuvelė buvo nedidelė lydekaitė, aš sėkmingai kilbukus meškeriojau Kražantės upėje. Kadangi mama mano pirmojo menkučio laimikio neatidavė katinui, bet patiekusi iš tos žuvelės valgį pamalonino iš Kražių paviešėti atvykusią ligonę, aš visam gyvenimui supratau, kad kiekviena sumeškeriota žuvelė yra pagarbos verta gamtos dovana, kurią privalu gerbti ir tinkamai su ja pasielgti.
Viename iš Mėgėjų žvejybos tarybos posėdžių buvo užsiminta, jog vaikai nenori meškerioti, nes taikant principą „pagavai-paleisk“ gailisi ir nenori be reikalo kankinti žuvų. Man dirbant su vaikais ši problema neegzistavo. Principas „pagavai-paleisk“ buvo žinomas, gerbiamas ir, pagal poreikius, taikomas. Pagrindinis tikslas meškeriojant buvo detaliai išstudijuoti nustatytą žvejybos tvarką ir jos nepažeisti, paleisti visas užkibusias draudžiamas gaudyti žuvis. Elgesį su teisėtai pagautu laimikiu pasirinkdavo patys vaikai. Jeigu namuose žuvų nereikėjo, arba nenorėjo jų tvarkyti, žuvis paleisdavo. Aš vaikus mokiau ir „Dėdės Vacio kampelyje“ rašiau, jog sugautas žuveles reikia gerbti, pačiam išdoroti ir mokėti paruošti patiekalą. Skanios žuvelės kilbukai tam labai tinka. Jų žvejybą vaikystėje, pavadinimą ir skonį prisimena meškeriotojai ir žuvininkystės specialistai.
„Su kilbukais susipažinau gal 7 – 8 metų, kai šviesaus atminimo tėvelis, buvęs miškininkas, vesdavosi į darbą ir pažindino su Gamtos pasauliu. Šilavoto žuvininkystės ūkyje tarp tvenkinių tekėjo Jiesia. Joje buvo ir kuojyčių, ir strepečių, ir srovinių aukšlių, ir… kilbų. Nežinojom tada pavadinimo gružlys. Jiesios kilbukai ir Nemuno pūgžliai buvo pačios skaniausios keptos žuvytės. Kitokių žuvų, be karosiukų iš kūdrų prie sodybų, vaikai negaudydavome.
Taip, smagu buvo įsibridus Jiesioje žvejoti prie kojų kilbukus su lazdyno meškere ir slieko galiuku ant kabliuko. Girdėjau, jog užsienyje gružlys buvo ypatingo restorano valgiaraščio verta rūšis, bet tik ne Lietuvoje, kur tuomet reikėjo kuo daugiau žuvų darbo liaudies stalui“, – pakalbintas vaikystės dieneles prisiminė Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos direktorius Rolandas Morkūnas.
Išstūmė atėjūnai
Nors gružliukų su jaunaisiais akvariumininkais neauginome, ši žuvų rūšis maniškiams buvo žinoma ir meškeriojama. Mums, Respublikinių pionierių ir moksleivių rūmų gamtininkams, iš Gedimino kalno papėdės persikėlus į dabartinį Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą (LVJC), tyrimų objektu tapo greta Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) stadiono telkšantis mažas, bet gilus ežerėlis. Nepratekančiame, šaltinių maitinamame vandens telkinyje veisėsi saulažuvės, sidabriniai karosai, plačiažnypliai vėžiai, ant smėlėto dugno gerai kibdavo stambūs gružliai, gausiai neršdavo paprastieji tritonai. Ežeriuko žuvys palengvindavo mūsų gyvūnų kampelio maitinimą, būdavo įdomu stebėti tritonų nerštą akvariume. Per 6 metrų gylio ežerėlis oficialaus vardo neturi, nors senesnės kartos vietiniai gyventojai jį vadina Mariska. Ežeriuko ichtiofaunos kaitą su jaunaisiais akvariumininkais ir žvejais pastebėjome po 1990 m. žurnalo „Mūsų gamta“ 11-to numerio pasirodymo. Jame dr. Rimantas Repečka informavo apie Trakų rajono Lentvario vandens telkiniuose aptiktą naują invazinę žuvų rūšį – nuodėgulinį grundalą, rotaną (Perccottus glenii) („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr. 24) ir prisakė pastebėjus šias žuvis kituose vandens telkiniuose nedelsiant pranešti gamtos apsaugos specialistams ir mokslininkams. Mes šių negeidautinų žuvų mailių Mariskoje aptikome 1991 m. rugsėjyje ir pasielgėme, kaip straipsnyje buvo nurodyta. Atvykęs hidrobiologas dr. Algis Bubinas patvirtino, jog pirmą kartą Vilniaus mieste aptiktas mailius tikrai nuodėgulinio grundalo. Gamtos apsaugos inspekcija į mūsų „atradimą“ sureagavo nedelsiant ir net buvo pasišovusi visas ežerėlio žuvis išnuodyti, tačiau vėliau pasigailėjo ten nuo seno gyvenančių žuvų rūšių ir vėžių. Aplinkosaugininkai paliko mums ežerėlį stebėti, prisakė jį globoti ir įvairiausiais būdais retinti negeidautinų atėjūnų gretas. Šią užduotį sąžiningai atlikome iki LVJC jaunųjų gamtininkų likvidavimo ir gyvūnų kampelio panaikinimo, tai yra iki 2001 m. rudens. Per tuos 10 metų kiekvieną pavasarį iš ežerėlio dugno traukėme nuskandintą, nuodėgulinių grundalų ikrais aplipusį, įvairų šlamštą ir automobilių padangas, nuolat apkuopdavome pakrantes. Visą dešimtmetį stebėjome, kaip greitai neliko saulažuvių, palaipsniui nyko gružliukai, karosėliai, o jų vietoje radosi gausi nuodėgulinių grundalų, tada vadintų rotanais, populiacija („Žaliasis pasaulis“ 2006 m. Nr. 32-33; „Dėdės Vacio kampelis“ žurnale „Meškeriotojas“ 2006 m. Nr. 9).
Aptikome Strėvoje
Po LVJC gamtininkų išvaikymo ir man vienoje transporto įmonėje patapus sargu-kiemsargiu, darbą su vaikai pradėjau nevalstybiniuose vaikų globos namuose Vilniaus „SOS vaikų kaime“ („Žaliasis pasaulis“ 2020 m. Nr. 6). Tarp daugelio išvykų ir stovyklų didelį įspūdį vaikams paliko 2005 ir 2006 metų savaitinės viešnagės SOS mamos Irenos Aleksandravičiūtės sodyboje. Kaišiadorių rajone gražuolės Strėvos pašonėje buvo visos sąlygos poilsio ir gamtos pažinimo stovyklos darbui. Vos įbridus vaikus domino kojas kutenančios mažos žuvytės. Nustačius, jog tai gružlių mailius, vaikai panoro pagauti stambesnių žuvų. Gružliai kibo prastai, ignoravo musės lervas ir noriau rinkosi ant mažo kabliuko užvertą slieko gabaliuką. Ant lervų gerai kibo paprastosios ir srovinės aukšlės, pagavome kuojyčių ir šapaliukų. Organizuodamas gamtos pažinimo stovyklas visada pasirūpindavau įvairaus dydžio ir tankumo graibštais, lupomis, mikroskopu, pincetais, tyrimams atlikti tinkama tara ir kitomis gamtoje reikalingomis žuvims ir įvairiam „knibždalui“ tirti priemonėmis. Nors abiejų stovyklų metu keptuvės vertų gružlių Strėvoje pagavome nedaug, graibštu pavyko pagauti iki tol vaikams nematytą paprastąjį kūjagalvį (Cottus gobio), žvyruotame grunte iškasti vingilių, susipažinti su ligulioze sergančiomis žuvimis. Vaikams ypač patiko žuvų pašarinės bazės tyrimai. Jie ieškojo apsiuvų ir kitų vabzdžių lervų, vartė akmenis, rinko dėliukes, tyrė graibštuose ir sietuose praplautą visokį „knibždalą“. Gamtos pažinimo stovyklose yra visos galimybės parodyti vaikams, koks nuostabus vandens gyvūnų pasaulis ir kaip svarbu gamtos bičiuliui pažinti ne tik meškeriotojams paklausias žuvis, bet ir kitas labai įdomias žuvų rūšis. Šalia žuvų vandenyje veisiasi įvairūs organizmai, kuriais žuvys maitinasi. „Knibždalą“ naudojant masalui ar žuvų jaukinimui, meškeriotojo poilsis gamtoje tampa visaverčiu, tarnauja gilesniam gamtos pažinimui.
Dviem dešimtmečiams prabėgus
Nenumaldomai bėga laikas. Seniai pedagoginio darbo nedirbu, bendravimo su vaikais ir jaunimu dieneles nuolat prisimenu. Prisimenu ir vandens telkinius, padėjusius gamta sudominti vaikus. Tarp jų – bevardis, bet vietinių Mariska vadinamas ežerėlis ilgai tarnavo jaunosios kartos ekologiniam ugdymui. Vasarą prieš porą metų jį aplankiau, per neapsižiūrėjimą pabaidžiau į vandenį saulėje besišildantį žalčiuką ir įsitikinęs, kad dar yra vietų, kur galima prieiti prie vandens ir už vešlios augalų juostos užmesti meškerę, ketinau kada nors čia sugrįžti. Kadangi žuvauti susiruošiu vis rečiau, šis planas liko neįgyvendintas. Susiruošęs rašyti apie gružlį susimąsčiau… Dvidešimt metų prabėgo, o kaip tas ežerėlis atrodo šiandien? Diena pasitaikė pavasariškai saulėta, tai su fotoaparatu išskubėjau į pasimatymą. Meškerės neėmiau, nes pirma reikėjo pamatyti ir įvertinti žuvavimo galimybes. Aptvarkytos ežerėlio prieigos kėlė ūpą, tačiau viskas pasikeitė pamačius buitiniais rakandais ir šiukšlėmis apšnerkštą pakrantę. Ji nepriminė tų laikų, kai su vaikais globojom mums patikėtą vandens telkinuką ir nuolat apkuopdavome jo pakrantes. Kaip ir anais laikais, atviruose vandens plotuose plaukiojo it smala juodi, baltomis kaktomis paženklinti laukiai, pakrantėje tarp senų augalų liekanų veseliojo porelė didžiųjų ančių. Labiausiai nudžiugino kitame krante esantis meškeriotojas, todėl patraukiau su juo pabendrauti, o kai iš už krūmų pasirodė meškeriojantis jo paauglys sūnus, nuotaika visiškai pasitaisė. Pirmiausia prisistačiau ir papasakojau, kodėl aš čia su fotoaparatu slampinėju. Gaila, bet mano pašnekovai buvo nekalbūs. Jie su malonumu leido nufotografuoti jų laimikį, tačiau patys pozuoti nepanoro. Abu meškeriojo labai įdomiai. Ant kabliuko vėrė didoką supjaustyto grundalo gabalą ir siūlė jį žuvims prie kranto tarp pernykščių vandenžolių likučių. Maži grundalai tokio kąsnio neapžiojo, todėl jų pagautos 6 žuvys buvo gana stambios. Meškeriotojai sakė, jog apsilanko čia dažnai, tačiau nei karosų, nei gružlių niekada nėra pagavę. Tikriausiai man, kol nesuvešėjo vandenžolės, teks susiruošti ir, naudojant sliekučius ar musės lervas, patikrinti, ar tikrai Mariskoje nėra išlikusių karosėlių ir gružlių.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
