Iš gausaus ešeržuvių būrio tarp Lietuvos gėlavandenių žuvų sutinkama negausi, bet labai įdomi ešerinių žuvų šeima. Joje visų gerai pažįstamas ešerys, aukštos kokybės žuviena pasižymintis sterkas ir dėl gleivėto kūno ir spygliuotų žiauninių dangtelių nelabai mėgstamas pasišiaušėlis pūgžlys. Šių žuvų neįmanoma supainioti su jokia kita rūšimi.
Išverstaakis kuprius
„Rainą ešeriuką bene pirmiausiai sugauna paežerių vaikai. Išverstaakis ešeriukas griebia viską, kas gyva patenka į vandenį. Kaip šarka visokiausius blizgučius, tad dažnai praryja ir pliką spindintį kabliuką“, – taip patardamas, kaip pagauti ešerį, 1996 metais knygoje „Plėšriųjų žuvų gaudymas“ rašo šviesaus atminimo žymus meškeriotojas ir žurnalistas Ričardas Adamonis (1932 – 2014).
Ešerys (Perca fluviatilis) priklauso ešeržuvių (Perciformes) būriui, ešerinių (Percidae) šeimai, gėlavandenių ešerių (Perca) genčiai. Nors ešerys yra viena iš labiausiai gėluose vandenyse paplitusių žuvų, jis taip pat sutinkamas apysūriuose vandens baseinuose, todėl Lietuvos žuvų sąraše, kartu su sterku ir pūgžliu, įrašytas tarp Lietuvos vietinių gėlavandenių ir jūrų žuvų.
Ešerių labai įdomus nerštas.
„Tuoj po lydekų, balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, vandenims pasiekus 7-8 laipsnių temperatūrą, giminę pratęsti skuba ešeriai. Įdomu ant povandeninės augalijos ir kitokio substrato pamatyti ,,išdžiaustytas“ iki 1 m ilgio kaspino pavidalo ikrų dėtis. Dryžuoti ėdrūnai iš karto išneršia visus ikrelius, iš kurių po 8-12 parų išsirita lervutės, kurios, pasiekusios 15-17 mm, virsta mailiumi. Pirmaisiais metais ešeriukai minta zoobentosu, ėda kitų žuvų ikrus, vabzdžių lervas, vėliau – kitas mažas žuveles. Vandens telkinių priekrantėje būriais šmirinėja ešerių smulkmė, o didieji kupriai, meškeriotojų klumpiniais vadinami, medžioja pavieniui gelmėje. Meškeriotojai ir mokslininkai suka galvas, kodėl tiek daug mažų ešeriukų ir mažai didžiųjų, puskilogramį perkopusių, kuprių. Vieni mano, kad tai dvi skirtingos ešerių formos, kiti teigia, jog tai tie patys, tik anksti pradėję ryti savo gentainius, ešeriai. Meškeriojant mažuosius problemų nekyla. Jie masalui neišrankūs. Stambieji yra atsargūs ir kimba vangiai. Lietuvoje ešeriai labai dažni, todėl jų meškeriojimui apribojimų nėra.“ („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 18.)
Mažųjų ir „klumpinių“ kuprių problema paliesta ir „Plėšriųjų žuvų gaudyme“. Joje aptariami atlikti įdomūs tyrimai.
„Net 22 metus šiai problemai pašventė E. D. Le Cren . Jis Windermere ežere (Anglija) sugavo ir ištyrė milijonus ešerių. Tik 137 iš jų buvo didesni nei 30 cm, o likusieji užaugdavę iki 17-18 ir tik retsykiais iki 20 cm. Po nuoseklių tyrimų jis nustatė, kad didieji ešeriai – jokia išskirtinė rainųjų plėšrūnų rūšis, o tie patys ešeriai, kurių tuntai šmirinėja pakrantėse“, – teigia R. Adamonis ir patikslina, jog E. D. Le Cren nustatė, kad labai greitai auga tie ešeriai, kurie pradeda ryti mažesnius ešerius.
Rūpestis jaunimu
Knygą „Plėšriųjų žuvų gaudymas“ su autoriaus autografu labai branginu, nes R. Adamonis vertino mano darbą su jaunaisiais žvejais ir jį rėmė.
„2000 m. ,,Meškeriotojo“ žurnale pradėtas rašyti specialiai vaikams ir jaunimui ,,Dėdės Vacio kampelis“. Tam pedagogo žodžiui, gvildenusiam meškeriojimo kultūros, nustatytos tvarkos laikymosi, gamtos pažinimo ir jos tausojimo bei kitus vaikams ir jaunimui aktualius klausimus, R. Adamonis pritarė ir, nors jau dirbo kituose leidiniuose, šį skyrelį bei darbą su vaikais rėmė.“ („Žaliasis pasaulis“ 2014 m. Nr. 3.)
Vienų metų visi dvidešimt „Dėdės Vacio kampelio“ rašinių konkurso ,,Oi tai buvo, tai nutiko“ ir piešinių konkurso ,,Vandens gyvūnų pasaulis“ laureatai „Plėšriųjų žuvų gaudymo“ autoriaus buvo apdovanoti knygomis su autografu.
Būdamas Lietuvos sportinės žūklės federacijos viceprezidentu jis dalyvavo ir rėmė Elektrėnų šiltajame kanale 1996-2000 metais mano iniciatyva organizuotas vaikų ir jaunimo meškeriojimo varžybas.
Ketindamas rašyti knygą jauniesiems žvejams garbusis žvejys ieškojo meškeriojančių vaikų nuotraukų. Paprašytas atrinkau pluoštelį. Dalį jų R. Adamonis panaudojo. Knyga „Jaunojo žvejo ABC“ pasirodė 2006 m. ir vėl atsirado galimybė pamaloninti „Dėdės Vacio kampelio“ aktyviausius pasakotojus, jaunuosius dailininkus ir Vilniaus ,,SOS vaikų kaimo“ globotinius, kurių nuotraukos pateko į spalvingą vaikams ir jaunimui skirtą leidinį.
Starkis ar sterkas?
Sterkas – ši vertinga, šiek tiek panaši į ešerį žuvis Lietuvoje gali perkopti 5 kg ir vertinama dėl skanios, sultingos ir neašakotos žuvienos.
„Lietuvoje sterkai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose. Vėliau jie buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Tai svarbios verslinės ir žvejų mėgėjų vertinamos žuvys. Ten, kur jos veisiasi sunkiau, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Sterkais įžuvinti tinkamiausi pratekami, iki 10 m gylio, neskaidrūs ežerai, kur daug povandeninių kalnelių, nedaug vandenžolių“. („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 18.)
Prieblandos plėšrūnai sėkmingai meškeriojami Kuršių, Kauno, Antalieptės, Kupiškio mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ir kituose ežeruose, jų sugaunama Baltijos jūros priekrantėje. Sterkai dažniausiai meškeriojami spiningu, rečiau dugninėmis ir plūdinėmis meškerėmis. Jeigu šių žuvų žvejybos būdai aiškūs, tai teisingai pavadinti šias žuvis gana sudėtinga. Vienur jos vadinamos starkiais, kitur – sterkais. Lietuviškų pavadinimų
žodyne randame sterkų (Stizostedion (Lucioperca, Sander) gentį ir paprastąjį (Stizostedion lucioperca) sterką. Lietuvos žuvų sąraše yra starkis (Sander lucioperca), o Lietuvos žuvų sistematikoje teigiama, kad gėluose vandenyse gyvena ir veisiasi sterkas (Sander lucioperca).
Kadangi Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse randame sterką (Sander lucioperca), manau, kad dabar tikslinga vartoti pavadinimą sterkas. Kai kartą apie tai užsiminiau žuvininkystės specialistui, dabartiniam Nacionalinės akvakultūros ir žuvies produktų gamintojų asociacijos direktoriui Rolandui Morkūnui, iš savo bičiulio išgirdau: „To niekada nebus, šią žuvį visada vadinsiu taip, kaip mane tėvas išmokė“. Ši asociacija išleido Lietuvos žuvininkystės ūkiuose gyvenančių, auginamų ir veisiamų žuvų plakatą. Jame parodyta 21 žuvis, tarp kurių yra starkis. Rolando nuostata priimtina daugeliui žuvų žinovų. Ne sterkai, bet starkiai meškeriojami visose žvejybai skirtose televizijos laidose, apie starkius kalba ichtiologai, žuvininkystės specialistai, žvejai mėgėjai ir verslininkai.
Menkavertis, bet skanus
Šis pasakymas labai tinka retai, iki 20 cm užaugančiam, 120-250 g pasiekiančiam pūgžliui. Ši pūgžlių (Gymnocephalus =Acerina) genties žuvis tarp Lietuvos vandenyse gyvenančių ešerinių žuvų vertinama menkai, nes yra spygliuota ir labai gleivėta.
Savo išore parastasis pūgžlys (Gymnocephalus cernuus) panašus į ešerį, bet be skersinių dėmių.
„Sumeškeriotą pūgžlį reikia imti labai atsargiai, nes įsidūrus žaizdelė skausminga ir sunkiai gyjanti. Šių smulkių žuvų verslinė reikšmė menka. Anksčiau specialiomis gaudyklėmis juos gaudydavo Kuršių mariose ir naudodavo pašarinių žuvų miltų gamybai, kuriais šerdavo antis. Šie pasišiaušėliai konkuruoja dėl maisto su karšiais, kuojomis, ešeriais, naikina kitų žuvų ikrus bei mailių. Pūgžliais minta unguriai, sterkai, rečiau – kitos plėšrios žuvys. Man yra tekę Paršežerio ežere ant mažų pūgžliukų sėkmingai gaudyti stambokus ešerius. Dažnai šią žuvį už masalų, skirtų vertingų žuvų žvejybai, gadinimą keiksnoja meškeriotojai. Nebent pasitaiko ištraukti dėmesio vertą šimtgraminį egzempliorių. Pūgžlių žuviena skani ir verdant žuvienę prideda gardumo. Ne veltui pamario žvejai teigia, jog žuvienė be pūgžlio – ne žuvienė. Jai tinka ir dažnai užkimbantys piršto dydžio pūgžliukai. Darbo su jais daugiau, tačiau vis geriau, išskrodus ir išėmus žiaunas, juos išvirti, negu išmėtytus palikti ant kranto. („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 18.)
Ragina globoti
Visos Lietuvos vandenyse gyvenančios žuvų rūšys įdomios, reikalingos ir nusipelno globos, tačiau tarp ešerinių žuvų labiausiai vertinami ir neršto metu saugomi sterkai. Juos draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d., meškerioti mažesnius nei 45 cm ilgio. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti 3 vienetus sterkų. Pūgžlių ir ešerių mėgėjų žvejyboje jokių išskirtinių apribojimų nėra. Tarp meškeriotojų yra manančių, kad derėtų didesnį dėmesį skirti ešeriams. Jų itin daug ir nedidelių pagauna poledinės žūklės mėgėjai ir sportininkai. Mano geras bičiulis ir pagalbininkas Matas Jonaitis įsitikinęs, kad reikėtų drausti ešerių meškeriojimą jų neršto metu ir nustatyti pagaunamų žuvų dydį. Pasiūlymas vertas diskusijų ir, pritariant mokslo institucijoms, galėtų būti įgyvendintas, tačiau didžiulės apimties sudėtingos žvejybos taisyklės dar labiau išsiplėstų. Kita vertus, visas žvejybos etikos normas sutalpinti į taisykles ganėtinai sunku. Be to, kiekvienas meškeriotojas gali sau kelti ir laikytis kilnių gamtosauginių nuostatų, kurių žvejybos taisyklėse nėra.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
