Kęstutis TURONIS
Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrijos valdybos narys, Karoliniškių skyriaus pirmininkas

Ežeringiausiame Lenkijos krašte

Paminklas Antanui Baranauskui Seinuose

2017-ųjų rudenį LPS „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrijos nariai buvo išvykę į Estiją. Aplankė įdomius Tartų miesto objektus, susitiko su Tartų bočiais. Vakarėlyje dalyvavo ir bočiai iš Latvijos. Tada buvo susitarta šią vasarą susitikti Vilniuje.

Šių metų birželio 12 d. Vilniaus „Bočiai“ sostinėje prie Baltojo tilto suorganizavo šventę „Senjorų Baltasis piknikas, prie Baltojo tilto“, kurios lozungas – „Senjorai – už aktyvią gyvensena ir sveiką mitybą“.

Šventėje aktyviai dalyvavo ir Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai, bočiai iš Estijos ir Latvijos, Vilniaus kolegijos studentai. Sambūryje kalbėta apie judėjimo, mankštos, fizinio aktyvumo naudą. Alytaus liaudiškos muzikos kapela „Alyta“ ir svečiai surengė koncertinius pasirodymus.

Kitą rytą beveik 200 Vilniaus senjorų ir svečiai iš kaimyninių valstybių išvyko į 3 dienas užtrukusią kelionę į Lenkiją, į senąsias Rytų Prūsijos žemes, kuriose kadaise gyveno mums giminingos tautos – galindai ir jotvingiai. Šie metai – ne tik Lietuvos, o ir Estijos, Latvijos ir Lenkijos valstybingumo šimtmetis, todėl ir bočių kelionė buvo skiriama šimtmečiui pažymėti.

Mozūrija – ežeringiausias Lenkijos kraštas

Pirmiausia aplankėme Seinų Katedroje vyskupu tarnavusiam ir ten palaidotam Lietuvos poetui Antanui Baranauskui pastatytą paminklą, užėjome, pasižvalgėme po Katedrą, kurioje dirbo A. Baranauskas. Paminklas iškilo prie gatvės, prieš Katedrą, tad prisiminta, jog lenkai Katedros erdvioje teritorijoje šio paminklo statyti neleido.

Seinų kunigų seminarijoje mokėsi ir Vincas Kudirka, kiti Lietuvos iškilūs vyrai, nors kunigais jie netapo. Seminarijos spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški leidiniai.

Iki 1919 metų rugpjūčio Seinai ir aplinkinės žemės priklausė Lietuvai, tačiau išeiviui iš Lietuvos Juzefui Pilsuckiui valdant Lenkiją Lietuvą norėta prijungti prie Lenkijos. Užgrobus nemažą dalį istoriškai mūsų valstybei priklaususių žemių (su Vilniumi) Lietuva gerokai sumažėjo. Po visų negandų Lietuva turėtų visų žemių taip ir neatgavo.

Gižickas – Mozūrijos krašto centras

Štai jai nuvažiavome beveik 330 kilometrų. Gižickas… Apsuptas gausybės ežerų. Iš pietų pusės –Niegocyno (Negotyno) ežeras (plotas – 26 km2), iš šiaurės – antras pagal dydį Lenkijoje Mamry (104 km2), vakarinėje pusėje – Tajty. Prie to ežero – viešbutyje, kuriame mes įsikūrėme. Kita dalis keliauninkų apsigyveno prie Niegocino ežero, nameliuose.

Suskaičiuota, jog apie Gižicką tyvuliuoja 100 ežerų, o Mozūrija – tūkstančio ežerų kraštas. Lenkai šias vietoves vadina vasaros sostine, ten mėgsta poilsiauti.

Beveik per miesto centrą dar 1772 metais iškastas pirmasis 2,13 km ilgio ir beveik 2 metrų gylio (iš viso iškasti 8 kanalai, apjungiantys didžiausius ežerus) laivybinis kanalas, sujungęs didžiausius Mozūrų krašto ežerus.

Šalia kanalo stūkso dar 14 a. kryžiuočių pastatyta pilis, kuri dabar paversta ištaigingu viešbučiu.

Mus pasitiko vietinės turizmo firmos gidas Jacekas. Pradėdamas pasakojimą apie Gižicką jis pasakė, jog senasis miesto pavadinimas – Lėcius. Miestas ir aplinkinės žemės Lenkijai anksčiau nepriklausė. Tik karui baigiantis šios žemės ir miestas, kuriame dabar gyvena apie 35 tūkst. gyventojų, atiduotas Lenkijai. Mozūrams (vokiečiams) buvo pasiūlyta išvažiuoti, todėl senųjų šių vietų gyventojų beveik neliko. Mokyklose vaikai mokomi tik lenkų kalba.

O per Gižicko kanalą įrengti du tiltai. Naudojamas ir senasis, sukamasis, pastatytas dar 19 a. Kanalu ir dabar plaukia turistiniai laivai. Tokie veikiantys tiltai Europoje tik du. Tačiau Jacekas nepasakė, jog antrasis – Klaipėdoje. Kitas pėsčiųjų tiltas pastatytas neseniai.

Mūsų pėsčiųjų maršrutas vinguriavo kanalo pakraščiu, ežero pakrante į senamiestį. Iš centro į prieplauką prieš keletą metų pastatytas aukštas pėsčiųjų tiltas. Savotiškai įdomus akcentas, išderinantis miesto harmoniją. Gidas Jacekas sakė, kad dideli, iš ES gauti pinigai išmesti kaip į balą, nes faktiškai jis nereikalingas, tik turistai juo ir vaikšto.

Nuo naujojo tilto viršaus atsiveria gražiai prižiūrėti, perdažyti senieji vokiečių statyti namai. Tvarkingas miesto centre, prie Varšavskos gatvės, parkas. Jis įrengtas 1960 m. senųjų kapinių, pradėtų naudoti po miesto gaisro 1822 m., vietoje. O juk ten buvo palaidoti žymūs Gižicko žmonės – Mozūrijos tradicijų puoselėtojai. Ten sugulę Lėciaus prūsai, evangelikai, katalikai, žydai… Tik 2012 m. atlikta dalinė palaikų ekshumacija. O 2014 m. senųjų gižyckiečių palaikai sudėti į naujai pastatytą osuariumą. Mes turime netikusių pavyzdžių iš sovietinių laikų, tačiau ir lenkai nėra geresni, stengėsi, kad senosios prūsiškos atminties čia neliktų.

Neseniai Lietuva minėjo savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Taigi į Lėcių 1009 metais vyskupas Brunonas atvyko krikštyti pagonių. Prie Lėciaus (Gižicko) jis buvo nužudytas. Po mirties buvo paskelbtas šventuoju. Lėciaus (Gižicko) pakraštyje, ežero pakrantėje pastatytas metalinis kryžius – atminimas ne tik krikštytojui. Čia buvo Lietuva.

Gižicko vandentiekio bokštas – miesto apžvalgos aikštelė

Gižicko vandentiekio bokštas pastatytas 1900 metais aukščiausioje miesto vietoje, netoli pirmųjų miesto kapinių. Statinio aukštis – 25 m. Bokšto viršuje buvo įrengtas – 200 m3 talpos vandens rezervuaras. Vandeniu iš šio bokšto Gižicko gyventojus aprūpindavo iki 1997 m.

Miestą puošiantį statinį neogotišku stiliumi, susišaukiančiu su kryžiuočių pilių architektūra, suprojektavo inžinierius Oto Intze.

Dabar naujasis bokšto šeimininkas iš pagrindų jį pertvarkė. Norint pakilti iki bokšto viršaus, tenka minti 129 laiptelius (už tuos pačius įėjimo zlotus kelia ir liftas). Viršuje įrengta kavinė. Grožėkis miesto vaizdais, ežerų platybėmis, gerk kavą, valgyk ledus, nes bokšto viršus – 162 m aukštyje virš jūros lygio. Lipdamas laipteliais pamatai ant sienų iškabintus miesto istoriją iliustruojančius eksponatus, paveikslus.

O kitą rytą turistiniu laivu plaukiojome po Niagocino ežerą.

Boyeno tvirtovė

Prūsų fortifikacijos paminklas – Boyeno tvirtovė miesto pakraštyje – 3 km ilgio, 5 m aukščio mūro siena su pylimais, vartais. Ji pastatyta 19 a. antroje pusėje. Unikalus artilerinės tvirtovės pavyzdys. Įdomu ir tai, jog per buvusius karus ši tvirtovė nenukentėjo. Nors gerai prižiūrima tik dalis teritorijos. Nemažai ir apleistų pastatų. Gidė aiškino, jog didelę teritoriją tvarko tik 20 darbuotojų

Hitlerio bunkerių masyvas „Vilko irštva“

Gidas pasakojo, jog Hitleris Europos valstybėse kariniam vadovavimui turėjo septynias vietas – bunkerius. Tam, kad priešai nesusigaudytų kur jis yra. Visos slaptos teritorijos buvo įrengtos toliau nuo miestų, tarp ežerų, pelkių, miškų masyvuose. Mozūrijoje vadavietė buvo įrengta netoli Restenburgo (lenkai pavadino Kętrzyn) miesto .

Miške įrengtas didelis karinės paskirties miestas – du šimtai įvairios paskirties pastarų. Blindažai, bunkeriai, barakai, du aerodromai, geležinkelio stotis, vandentiekis, šiluminė ir kita įranga.

1945-ais atsitraukdami į vakarus vokiečiai objektą susprogdino. Iki šiol matosi, kiek daug buvo betono. Beje, šioje karinėje stovykloje 1944 metų liepos mėn. buvo į fiurerį pasikėsinta. Tačiau Hitleris buvo tik sužeistas.

Liko tik griuvėsiai, kurie neprižiūrimi apaugo medžiais. Dabar ne tik žingeidūs turistai lanko šią apleistą teritoriją. Bunkerius pamėgo šikšnosparniai. Jų gausu. Ir uodų pakanka.

Kęstučio Turonio nuotraukos