2015-06-10 Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje vyko Europos aplinkos agentūros ataskaitos apie Europos aplinkos būklę „Europos aplinka: būklė ir raidos perspektyvos 2015“ pristatymas. Jį organizavo Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kartu su Aplinkos ministerija ir Aplinkos apsaugos agentūra.
Leidinį pristatė ir savo įžvalgomis dėl Europos dabartinės aplinkos būklės, jos vertinimo ir valdymo svarbos bei artimiausių aplinkos politikos perspektyvų pasidalino dr. Hans Bruyninckx, Europos aplinkos agentūros vykdomasis direktorius.
Aplinkos būklės valdymo rezultatus, iššūkius ir priemones Lietuvoje aptarė Aplinkos ministerijos bei kitų aplinkosaugos institucijų atstovai. Renginyje dalyvavo aplinkosaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo institucijų, verslo, mokslo bei nevyriausybinių organizacijų, visuomenės informavimo priemonių atstovai.
Sveikinimo žodį tarė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas, aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, aplinkos viceministras Algirdas Genevičius.
Pagrindinis ataskaitos pranešimas: „Europos aplinka: būklė ir raidos perspektyvos“ – ateities gerovė priklauso nuo drąsesnių žingsnių (dr. Hans Bruyninckx, Europos aplinkos agentūros vykdomasis direktorius).
Aplinkos būklę Lietuvoje, esminius pokyčius ir iššūkius aptarė Mindaugas Gudas, Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos būklės vertinimo departamento direktorius.
Vilija Augutavičienė, Aplinkos ministerijos Ekonomikos ir tarptautinių ryšių departamento direktorė, kalbėjo apie naują Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją.
Linos Čaplikaitės-Denisovienės, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos, pranešimas buvo skirtas kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo veiksmų planui, kaipo žingsniui Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategijos iki 2020 metų įgyvendinimo link.
Daug laiko buvo skirta ir diskusijai.
***
Daugelis gerai žino, jog yra tokia Europos aplinkos agentūra. Tačiau gal galėtumėte glaustai nusakyti kuo konkrečiai užsiima ši agentūra?
Europos aplinkos agentūrą sudaro 33 narės, iš jų 28 Europos Sąjungos šalys ir dar Islandija, Norvegija, Šveicarija, Lichtenšteinas ir Turkija. Iš esmės mūsų veikla apima tokias sritis: renkame informaciją apie visų Europos šalių aplinką ir klimatą – kaip nustatyta Europos politiniuose tiksluose. Tada pateikiame ataskaitą ir tai darome glaudžiai bendradarbiaudami su visomis šalimis, įskaitant ir Lietuvą. Taip pat pateikiame ataskaitas apie sąveikas tarp aplinkos ir transporto, aplinkos ir energijos, aplinkos ir sveikatos, žemdirbystės ir aplinkos. Taip mes galime vertinti ryšį tarp pagrindinės ekonominės veiklos ir aplinkosaugos problemų. Taip pat mes, galime sakyti, esame nepriklausoma agentūrą, kuri skleidžia informaciją Europos politikos formuotojams europiniu ir pasauliniu lygmeniu. Tai tokia mūsų veikla.
Kas penkeri metai surenkame svarbiausius faktus apie būklę ir perspektyvas iš aplinkosaugos ataskaitų. Žinoma, su agentūros narėmis mes bandome sustiprinti gebėjimą visoje Europoje tvarkyti aplinkosauginę informaciją – pateikiame maždaug 40 ataskaitų per metus.
Kai kas, gyvenantys plačiajame pasaulyje, tačiau ne Europoje, pamano, jog europiečiai gyvena taip gerai, jog su aplinkos apsauga nebeturi jokių problemų. Atsivertus ataskaitą „Europos aplinka: būklė ir raidos perspektyvos 2015 m.“ (SOER 2015) įsitikini, jog problemų Europoje esama.
Kokias esmines problemas (viena pusė) ir kokius geriausius pasiekimus (kita pusė) labiausiai akcentuotumėte?
Mano nuomone, Europa gali remtis keturis dešimtmečius statytu aplinkosaugos politikos formavimu. Europos aplinkosaugos politika pradėjo formuotis aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir, manau, jog mes tikrai daug pasiekėme per šiuos keturis dešimtmečius. Pirmiausia, mes turime išsamų potvarkių, taisyklių, įstatymų rinkinį, kuris egzistuoja – ir tai yra labai gerai. Mes taip pat pagerinome aplinkos būklę daugelyje sričių: turime švaresnius vandenis nei prieš keturiasdešimt metų, mūsų oras švaresnis, mes daugiau saugome gamtą, skirtingais būdais tvarkomės su atliekomis – tai yra kelios Europos aplinkosaugos politikos kūrimo sėkmės istorijos.
Bet tai nereiškia, kad mes jau viską išsprendėme. Turime įvairių problemų: reikia pradėti geriau tvarkytis su ištekliu naudojimu ir nustoti naudotis linijine ekonomika (tai ekonomika, kai mes naudojame išteklius, kažką pagaminame ir greitai išmetame). Mes turime pereiti prie žiedinės ekonomikos (tai tokia ekonomika, kur mes kuriame produktus tokiu būdu, kuris mums leistų juos vėliau perdirbti – išgauname medžiagą, kurią vėliau įvesime į ekonomiką).
Mums reikia pakeisti savo energijos sistemą, nenaudoti anglies dioksido šaltinių, mums reikia labiau pasistengti apsaugoti biologinę įvairovę.
Labai daug nuveikėme, tačiau mūsų laukia dar ilgas kelias iki 2050 metų. Tai yra laikas, kai mes žadame gyventojams ekonomiką su mažu anglies dvideginio išmetimu į aplinką, taip pat aukštos kokybės ekosistemą, kurioje yra žiedinės ekonomikos išteklių panaudojimo tipas.
Tai yra iššūkis kitiems trims dešimtmečiams ir, žinoma, šie dalykai yra susiję su pasauline dinamika, nes Europa nėra sala – mes importuojame išteklius, mes teršiame, o tai daro įtaką kitiems. Šiltnamio dujų naudojimas yra labai didelis, nors ir mažėjantis, bet planetos mastu vis tiek labai didelis.
Tad esame susiję su visu likusiu pasauliu – tai akivaizdu.
Jau minėjote, jog europiečiai turi tikslą (pagal 7-ąją aplinkosaugos veiksmų programą) iki 2050 metų „gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“. Gal čia galėtumėte kiek sukonkretinti pastarąjį teiginį?
Na, vizija yra labai aiški – gyventi gerai, pagal planetos išgales. Ir kai kalbame apie planetos išgales, mes galvojame apie išteklius, galvojame apie anglies dioksido biudžetą, kuris tiesiogiai susijęs su „dviejų laipsnių Celsijaus klimato tikslu“ ir taip pat žiedine ekonomika. Tai tokie yra 2050-ųjų tikslai. Aš manau, jog tai yra labai pozityvi ateities vizija. Jei mes galime pažadėti gyventojams, kad jie gyvens aukštos kokybės aplinkoje, kurioje mažas anglies dioksido išmetimas į aplinką ir tausiai naudojami ištekliai – ši ateitis išties daug žadanti, manau, jog Europos laukia gana šviesi ateitis.
Europa išgyvena taipogi ne pačius geriausius laikus (omenyje turime ekonominį aspektą). Ar tokiomis sąlygomis apskritai galimi itin ambicingi aplinkos apsaugos tikslai?
Yra sena paradigma: vienoje pusėje turi ekonomiką, kitoje – aplinkosauginius įstatymus, kurie nėra naudingi ekonomikai. Kai sutelkiamas dėmesys į ekonomiką, neturėtume pabrėžti aplinkosaugos. Bet tai sena paradigma.
Jei yra netvari, netausojanti gamybos sistema, jos negalime tęsti, nes čia susiduriame su žodžio „netvarus“ esmine samprata. Ekonomika yra inovacijų, investicijų, mokslo ir technologijų varomoji jėga, o šalys, kurių vaidmuo aplinkos apsaugoje yra čia yra ženklus, yra tos pačios šalys, kurių ekonomika yra stipri. Įrodymai yra nenusakomi – teigiamas aplinkosauginės ir klimato politikos poveikis ekonomikai (kalbant apie augimą ir įdarbinimą) tikrai yra. Tyrimas rodo, jog, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje kiekvienas svaras ar kiekvienas euras, kuris yra investuojamas į aplinkosaugos politikos įgyvendinimą, sugrįžta trimis svarais (žvelgiant į naudą visuomenei – stipri ekosistema, gera sveikatos priežiūros sistema ir t.t.). Aš manau, kad tai yra 21 amžiaus iššūkis. Mums reikia išmesti iš galvos idėją, kad aplinkosauginė politika yra grėsmė ekonomikai. Aplinkosauginė politika yra dalis, kuri tiesiog integruota į ekonomiką.
Kai kas Lietuvoje giriasi gėlo, t.y. kokybiško geriamojo vandens požeminiais ištekliais. Tačiau tuos požeminius vandenis taipogi galima užteršti. Ar esama Europoje atvejų, kai giliau esantys dideli geriamojo vandens klodai, tarkime, dėl pramonininkų kaltės (vartotojiškoji visuomenė), buvo užteršti?
Šiuo klausimu pasakysiu labai aiškiai: bet kokioje Europos agentūroje nėra renkama informacija apie požeminius vandenis ar vandeninguosius sluoksnius. Mums yra žinoma, jog kai kuriose Europos dalyse požeminiai vandenys ir vandeningi sluoksniai išties gali būti užteršti. Miestams – didžiulės problemos… Štai, kiek žinau, Londonas, Kopenhaga turėjo atsisakyti kai kur požeminių vandenų, nes būta su jų tarša susijusių problemų. Tai liudytų: visa tai, kas vyksta apačioje, išties daro įtaką ir mūsų aplinkai. Neturėtume galvoti: štai, pakišome po gruntu – visos problemos dingo. Niekas nedingo – gruntas taipogi yra ekosistemos dalis, taigi turime rimtai atsižvelgti į galimas grėsmes.
Dar toks papildomas pasiteiravimas dėl skalūnų dujų: jos yra sąlyginai giliai, giliau, nei ir požeminiai vandenys. Esama baimės, jog išgaunant minėtas dujas požeminiai vandenys gali būti užteršti. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Šiuo momentu dėl skalūnų dujų vis dar yra vykdomi moksliniai tyrinėjimai. Žinoma, remiamasi Šiaurės Amerikos ir kitų pasaulio šalių patirtimi. Europos Komisija informavo šalis, ES nares: jos turėtų būti labai atsargios ir apgalvotų galimas pasekmes.
Kita vertus, mes tik pradedame suprasti koks yra tikrasis skalūnų dujų poveikis Europoje. Ir dar: šią akimirką nėra jokio įpareigojančio įstatymo dėl skalūnų dujų Europoje.
Konstatuojama, jog 2012 metais ekologinei žemdirbystei buvo naudojama mažiau nei 6 proc. Europos dirbamos žemės. Teigiama, jog ekologinis ūkis nedaug alkanųjų gali išpenėti. Ar dėl to turėtume nuliūsti, koks čia kelias geresnės ateities gamtinei aplinkai link?
Ekologinė žemdirbystė kasmet prasiplečia penkiais šimtais tūkstančių hektarų, kas yra išties daug.
Norėčiau kalbėti apie du aspektus.
Šiuo metu ekologinė žemdirbystė yra mažiau produktyvi, tačiau Europoje išmetama 30-40 procentų maisto – švaistymas yra milžiniškas. Čia – vienas tų dalykų, prie kurių mums reiktų dar daug padirbėti, kuris galėtų būti žiedinės ekonomikos pakete.
Kitas aspektas: maisto vartojimo įpročiai taip pat daro didelę įtaką. Mes daugiausia pagaminame to, ką gauname iš žemės ūkio, o tie produktai yra sušeriami gyvuliams, kurių mėsą mes vėliau ir suvalgome. Mūsų poreikiai turi atsispindėti žemdirbystės gamyboje.
Trečia: netvarios žemdirbystės mokesčiai yra labai dideli. Yra aplinkosaugos mokesčiai, sveikatos mokesčiai, mokesčiai skirti žemdirbystei ir ekologinei sistemai, kuria ir grindžiame savo maisto gamybą. Galų gale mokesčiai pranoksta sistemos išlaidas, kurios yra skirtos darbui su gamta, lyginant su masine chemine maisto produkcijos sistema. Mes turime parodyti kaip mums svarbu yra išmaitinti pasaulį, bet, žinoma, jei visas pasaulis nori valgyti jautieną ir kiaulieną tokiais mąstais kaip dabar, tam reikalinga masinė mechaninė cheminio tipo žemdirbystė, kuri nėra tvari sistema. Mums reikia parodyti ekologinės žemdirbystės poreikį savo vartojimo įpročiais ir aplinkosaugine įtaka.
Vienas iš konferencijos, surengtos Seimo Konstitucijos salėje, pranešėjų akcentavo: neramina išsklaidytoji tarša iš žemės ūkio, noras naudoti didelius mineralinių trąšų kiekius ženklaus derliaus vardan. Čia – ir kolizija su ekologinio ūkininkavimo šalininkais. Jūsų nuomonė: ar ta konfrontacija yra tarp ūkininko, norinčio gauti didelį derlių, ir tarp to ūkininko, kuris nori gauti švarią produkciją (bet tos produkcijos neretai neturi galimybės realizuoti, kadangi jos mažas kiekis Lietuvoj)?..
Mums yra žinoma, kad žemdirbystės sektorius daugeliu aspektų daro didelį spaudimą Europos aplinkosaugai. Tad reikėtų pagalvoti kaip sistemą padaryti tausojančia. Taip pat žinome, kad cheminės trąšos yra pernelyg gausiai naudojamos. Žodžiu, reikėtų surasti pusiausvyrą tarp žemdirbių gerovės ir ekologinių reikalavimų. Dar, žinoma, reikia atsižvelgti į vartotoją, kuriam reikalingas maistas. Svarbiausia – rasti pusiausvyros taškus. Bet mums nereikėtų būti ir pernelyg romantiškiems šiuo klausimu. Taip, kai kurie žemdirbiai priima savo individualius sprendimus, tačiau žemdirbiai yra tiesiog masinės produkcijos sistemos dalis. Jie yra visiškai priklausomi nuo didelių žemės ūkio ir tręšimo įmonių. Reiktų sutelkti dėmesį į kriterijus ties žemdirbystės bei maisto produkcijos verslo ir pramonės tvarumu. Kita vertus, turime rūpintis ir žemdirbių gerbūviu.
Ar gali mažos ES valstybės susikooperuoti, siekiant efektyviai realizuoti ekologinius produktus?
Aš nežinau… Nesu šios srities specialistas. Tai nėra ekologinė problema, greičiau – ekonominė. Galiu tik pridurti, jog yra šalių, kuriose ekologinė žemdirbystė vystosi puikiai, o maistas labai lengvai patenka į rinką. Tad viskas priklauso nuo šalies ir rinkodaros. Bet… Nesu specialistas, todėl daugiau šio klausimo nekomentuosiu.
Kai kurios Europos šalys negali itin girtis tvarkant atliekas. Ar čia galima teisintis kokiais ekonominiais sunkumais?
Europoje tai išties yra didžiulė problema. Kai kuriose šalyse yra jau vėlu pradėti tvarkyti sąvartynus ar juos deginti. Aišku, jog visos Europos šalys turi dirbti ties atliekų rūšiavimu ir perdirbimu. Sąvartynai yra stipriai paplitę daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą. Padėtis gerėja, bet šiai problemai reikia ypatingo dėmesio. Nepasakyčiau, kad ekonominė situacija yra pagrindinis dalykas. Reikia visko: ir įstatymų, ir jų vykdymo, ir paskatos gamintojams bei vartotojams… Reikia ir geros atliekų surinkimo sistemos. Ji yra būtina, kai kurios šalys čia padarė tikrai didelę pažangą. Kalbant apie Liublianą, žaliąją Europos sostinę, tai miestas, kuris prieš dešimt metų beveik išvis nerūšiavo komunalinių atliekų, o dabar jie perdirba net 61proc. komunalinių atliekų. Ekonomika tikrai stipriai nepakito, tiesiog buvo įdiegta sistema, kuri paskatino rūšiuoti, perdirbti.
Aplinkos apsauga susirūpinusiame pasaulyje sklinda lakioji frazė: išsiverskime be iškastinio kuro! Ar jau galėtų kiek skristi šios frazės turinys, t.y. ar toji frazė nėra pernelyg ankstyva? Visa tai, žinoma, siejama ir su šiltnamio efektu, klimato kaita, taipogi – ir žmonių sveikatinimo dalykais, kas verčia itin susirūpinti.
Per anksti kalbėti apie tai? Ne, aš sakyčiau mes vėluojame apie tai kalbėti. Nėra per anksti, beveik per vėlu… Mes kalbame apie klimato kaitą pasauliniu mastu jau nuo 1990-ųjų, nuo tada pradėjome derybas. Žinome, kad „ekonomiką turime išvalyti nuo išmetamųjų dujų“. Žinome, kad iš esmės turime užsiimti energijos gavimo sistema. Europa turi nuostatas: iki 2050 reikia sumažinti anglies dioksido išmetimą į aplinką. Ir tai susieta su energijos gavimo sistema.
Nėra per vėlu, turime dabar tai daryti. Jei mes nesukursime patikimos, stiprios klimato politikos, kad sumažintume anglies dioksido išmetimą, tada išties bus per vėlu.
„Žaliasis pasaulis“ skirtas platesnei visuomenei, tad nėra giliai specializuotas, tačiau yra aplinkai draugiškas leidinys. Kai atvyksta žinomas Europoje svečias, norisi su juo pasilabinti ir kaipo su paprastu aplinkai draugišku žmogumi. Žingeidu teirautis: ką svečias mėgsta laisvalaikiu, koks yra hobby?.. Ar gebate nuolat rūpindamasis gamta ją aplankyti, gal tam nebelieka laiko?..
Aš esu žmogus, kuris tikrai mėgsta veiklą ir užsiėmimus lauke. Ir man nesvarbu ar tai miškas, ar miestas. Labai mėgstu važinėtis dviračiu mieste, ir čia gali būti daug žalumos bei dangiškojo mėlynumo. Taip pat mėgstu eiti ir į mišką, ir į kalnus, taip pat mėgstu plaukioti laivais, būti jūroje.
Kalnai… Kokioje vietovėje jie Jums savičiausi?
Ooo… Buvau Alpėse, buvau Skandinavijos šalių kalnuose, 4 metus gyvenau JAV Uoliniuose kalnuose, 1600 metrų aukštyje. Aš manau, kad aplinka neturi būti abstrakti. Mes su ja neturėtume sieti vien neigiamų dalykų, pavyzdžiui, užterštumo su ja. Tai turi būti vieta, kuri leidžia mums patirti teigiamas emocijas, išgyventi jos grožį, patirti tai, kas mus stebina, patirti sveiką gyvenseną, gyventi aktyvų gyvenimą toli nuo savo darbo stalų ir viso kito gyvenimiško spaudimo. Mano galvoje – labai pozityvus gamtos vaizdas, visada labai džiaugiuosi galėdamas savo trumpas laisvo laiko akimirkas leisti lauke ir mėgautis tuo. Mano žinute jaunimui: jūs galite patirti gamtą labai teigiamais aspektais ten, kur jūs esate. Jums nereikia nukeliauti į Himalajus ar į atogrąžų miškus Brazilijoje. Būtina kuo dažniau palaikyti ryšį su gamtine aplinka ir atrasti džiaugsmą, gerovę, sveiką gyvenseną, kas yra neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalis.
Nuoširdžiai dėkojame Jums už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotraukos
