Visame pasaulyje priskaičiuojama apie 2500 botanikos sodų. Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos ir draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ turistai kasmet keliaudami po Europos valstybes pasižvalgo ir po Botanikos sodus.
Praeitų metų vasarą kelionė vingiavo per Lenkiją, Vokietiją – Bavarijos žemę (Vokietijos Federaciją sudaro 16 žemių), Čekija. Šalia kitų įdomių objektų į kelionės maršrutą buvo įtraukta aplankyti ir penkis (Vroclavo universiteto, Chemnico, Niurnbergo, Miuncheno, Brno) botanikos sodus.
Po Vroclavą…
Pirmosios kelionės dienos pavakarę pasiekėme Europos kultūros sostinę 2016 – Vroclavą. Prie Odros (Oderio) upės dar dešimtame amžiuje, strategiškai geroje vietoje čekų kunigaikštis Vratislavas davė pradžią dabartiniam miestui. Ilgus šimtmečius Vroclavas priklausė čekams, austrams, vokiečiams ir vadinosi Braslau. Tik pasibaigus paskutiniam pasauliniam karui, perbraižant valstybių ribas, Vroclavas kažkodėl atiteko Lenkijai.
Karo metu Vroclavas buvo labai sugriautas. Pirmą kartą Vroclave buvau 1968 metų vasarą. Tada miestas buvo negražus, nykus, dar matėsi karo žaizdos – namų griuvėsiai, tuščios nuo griuvėsių išvalytos erdvės.
Tuometinio Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto studentų akademinis choras, keliaudamas po Lenkiją, buvo pakviestas į Vroclavą koncertuoti. Gal tuo metu Vroclave dar nebuvo tinkamos salės, todėl mums, kaimyninės šalies jauniems dainininkams pasirodyti, buvo pasiūlyta šventoje vietoje, Vroclavo katedroje, kuri per karą nebuvo sugriauta. Šventovėje su nuostabia akustika lengva dainuoti, tad buvo pilna norinčių pasiklausyti lietuviškų dainų. Susirinko daugiausia ten gyvenančios, iš Lietuvos atvykusios šeimos, kurios save vadino lenkiškomis (po karo Lenkijos vyriausybė pareikalavo vokiečiams iš tų žemių išvykti į Vokietiją). Liko tuščios sodybos, namai, butai. Vokiškas žemes reikėjo apgyvendinti, todėl buvo kviečiami atvykti save lenkais įvardijantys Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos piliečiai. Sakoma, kad tada vien iš Lietuvos į vokiškas žemes pastoviam gyvenimui išvažiavo apie 200 000 Lietuvos gyventojų. (Iš mano kaimo gal 1946-ais ar 1947-ais išvažiavo trys šeimos, kaimiečių vadintos šlėktomis.) Tad kai Vroclave Vilniaus universiteto studentai-dainininkai užtraukė „Lietuva brangi“ klausytojai susijaudino, pradėjo verkti. Tarsi mus visus apgaubė bendras gimtinės dangus…
Dabar Vroclavas (išsidėstęs 12 salų, sujungtų 112 tiltų) atrodo visai kitaip. Atstatytas. Skelbiama, jog yra vienas iš gražiausių Lenkijos miestų…
Pradžioje lyg ir nustebau: viename mieste – tiek daug salų ir tiltų… Tik atidžiai pažvelgęs į miesto žemėlapį pamačiau, kad Odra, prasidėjusi Karpatuose, čia išsišakoja į dvi dalis. Miesto ribose į Odrą įteka Olava, Bistryca ir Šleža. Štai kodėl šią vietą pasirinko miestui statyti. Dar senais laikais, matyt gynybai, buvo iškasti ir kanalai, todėl miestui plečiantis ir teko statyti daug tiltų.
Žalgirio tiltas per Odra (112 m ilgio ir 18 m pločio) yra vienas ilgiausių Lenkijoje, pastatytas 1910 m. Tilto atidaryme dalyvavo imperatorius Vilhelmas antrasis, todėl buvo pavadintas Imperatoriškuoju. Antrojo pasaulinio karo metais buvo gerokai apgadintas. Po karo per dvejus metus suremontuotas. Pakeistas tilto pavadinimas – pavadintas Žalgirio tiltu.
Dabar Vroclavas – Žemutinės Silezijos vaivadijos sostinė, didesnis už Vilnių (630 000 gyventojų). Lietuvos turistų dar beveik neatrastas, mažai lankomas miestas. Mes po Vroclavą vaikštinėjome visą vakarą. Karo pėdsakų nebėra. Miestas didžiuojasi savo parkais. Seniausias Šitneckij tęsiasi kelis kilometrus. Vienoje dalyje gražiai suformuotas japoniškas sodas. Japoniškam grožiui suformuoti paramą suteikė Japonijos ambasada. Šį sodą apžiūrėjome jau kitą dieną.
Pietų parke tvenkiniai – su gausybe gulbių. O Olavos upės pakrantėje esantis vadinamas Rytų parkas neseniai rekonstruotas, gražiai tvarkomas.
Vaikštant po miestą, ypač senamiestyje, matėme labai daug mažų bronzinių skulptūrų. Nykštukai… Linksmi akcentai, nykštukai užfiksuoti dažniausiai ką nors veikiantys. Rašoma, jog Vroclave jų jau per 300, nors skulptūrėlės pradėtos statyti tik prieš 2001-ais. Beje, nykštukai Lenkiją valdant komunistams buvo pasipriešinimo išraiška (mažas esi ir pakeisti nieko negali), o dabar – žaismingas akcentas, gatvės papuošalas. Bandžiau juos nufotografuoti, bet… Norintiems visus aplankyti, pamatyti, sakoma, jog yra parengti specialūs maršrutai (su gidais). Tačiau lankymas gali užtrukti visą dieną, nes nykštukai jau įsikūrę ne tik miesto senamiestyje…
Vroclavo botanikos sode
Vroclavo universitetui – daugiau kaip 300 metų. Pradžioje jis vadinosi Leopoldino akademija. Universiteto pavadinimas įformintas tik 1945 metais Vroclavą prijungus prie Lenkijos žemių.
Vroclavo universiteto Botanikos sodas taip pat turi ilgos veiklos patirtį, gyvuoja jau 200 metų. Pradžioje prie akademijos buvo kuriamas arboretumas (dabar jis sudaro tik nedidelę Botanikos sodo dalį). Centrinėje sodo dalyje iškastas ilgas tvenkinys su fontanais. Vėliau, kaip ir daugelyje botanikos sodų, imta kurti įvairias kolekcijas, statyti šiltnamiai kaktusams ir kitiems lepesniems augalams. Iš akmenų ir uolienų suformuotas alpinariumas, vadinamas geologiniu kampeliu, nes ir tvenkinio vienas kraštas išgrįstas bazalto gabalais. Toliau – žalioji klasė moksleiviams.
Saugomi ir senieji (gal prieš du šimtus metų pasodinti) medžiai, bet jų jau nedaug likę.
Įsitikinome, jog lenkai turi ir guvaus prekybininko gyslelę. Mūsų apsilankymo dieną (buvo sekmadienis ) prie pagrindinio tako gal dešimt bitininkų pardavinėjo šviežią medų. Žmonių botanikos sode buvo daug, su vaikais, tad ir pirkėjų atsirado… Pasižvalgę po botanikos sodą, pasigrožėje žydinčiais ir kitokiais augalais lankytojai medučio galėjo įsigyti – patogu ir praktiška.
Vroclavo universiteto Botanikos sodo priestate, panašiame į platų koridorių, priblokuotame prie šiltnamių, išdėstyta nuolat veikianti paroda „Gamtos panorama“. Tai planetos Žemė istorija. Štai pavaizduota, jog prieš milijardus metų mūsų planeta buvo karštas kamuolys. Ataušus žemės paviršiui mažiau negu 100 laipsnių, prasidėjo kondensacijos procesas. Mokslininkai nustatė, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyje prieš 3,5 milijardo metų. Išraiškingi piešiniai, muliažai ir uolienos iš įvairių periodų padeda susiorientuoti visą gyvybės atsiradimo ir vystymosi žemėje raidą. Pasikeitimai žemės paviršiuje vyko lėtai, palengva… Ilgame žemės vystymosi periode keitėsi augalija gyvūnyja… Žmogus atsirado visai neseniai… Dabar mokslininkai prognozuoja kokie kataklizmai laukia žmonijos. Vyresnieji jau kalba, jog žiemos ir vasaros darosi kitokios, negu buvo jų jaunystėje. Be abejo, sunku spėlioti kaip mūsų planeta atrodys po milijono metų…
Ta Žemės istorinės geologijos ekspozicija man priminė studentiškas dienas, mokslus Vilniaus universitete, kai teko išklausyti istorinės geologijos kursą.
Po kelių tūkstančių metų Žemės aplinka pasikeis. Kokią įtaką planetos pokyčiams daro žmonija, jos veikla? Man atrodo, jog labai nereikšmingą. Juk žemės drebėjimas ar vulkano išsiveržimas kiek pridaro bėdų…
Prie pagrindinio įėjimo į Botanikos sodą – Vroclavo universiteto Zoologijos muziejus. Užėjau. Pirmame aukšte didelių žvėrių – mamuto, dramblio, briedžio, delfino skeletai. Nilo krokodilas, įspūdinga anakonda ir kitų žvėrių skeletai, iškamšos… Visa tai puošia didelę salę.
Antrame aukšte – gausi visame pasaulyje rinkta vabzdžių, drugelių kolekcija. O viršutinėje trečiojo aukšto salėje – paukščių, žvėrelių iškamšos. Čia būdamas susivoki: koks įdomus, koks turtingas ir žavingas mūsų pasaulis! Ir viską pamatai viename pastate. Zoologijos muziejuje gali praleisti daug valandų.
Per Saksoniją – į Bavariją
Vokietijos Federacinė respublika – Europos Sąjungos valstybė, turinti daugiausia gyventojų. Bavarija – pietryčių Vokietijojos žemė. Jos plotas 70,55 tūkst. km2. Tai tik šiek tiek didesnė už Lietuvą, tačiau ten gyvena nepalyginamai daugiau – 12,6 mln. gyventojų.
Iš Vroclavo važiavome į Vokietijos rytus, į Saksoniją.
Chemnitcas – miestas, turintis upės, tekančios per miestą, vardą. Lietuviškai – akmenuoto upelio miestas.
Nuo 1953 metų gegužės iki 1990-ųjų šis (tuometėje Vokietijos demokratinėje respublikoje) miestas vadinosi Karl Marks Štatu, nes tame mieste gimė Karlas Marksas. Tais laikais naujojo rajono aikštėje Karlui Marksui buvo pastatytas paminklas. Ir dabar ant aukšto postamento stovi didelis marksizmo ideologo paminklas. Tačiau Vokietijai vėl susijungus, gyventojams pageidaujant, senasis miesto vardas atstatytas.
Pagal Saksonijos miestų gradaciją, tai trečiasis po Leipcigo ir Saksonijos sostinės Drezdeno. Chemnitce – 240 tūkst. gyventojų. Gražiausias – Kasbergo rajonas. Miestas, dvelkiantis senove, įkurtas imperatoriaus Lataro 1308 metais.
Pasivaikščiojome, pasižvalgėme. Seniausia miesto įžymybė – Raudonasis bokštas (Roten Turm), gamtos muziejus. Mus domino ir miesto botanikos sodas, skaičiuojantis savo pradžią 1898 metais.
Chemnitco botanikos sode
Šiam botanikos sodui – jau 118 metų, turi išskirtinį statusą. 12 ha plote ir iki šiol išlaikė nemažą dalį natūralaus miško, tad išsiskiria savo paprastumu. Didžioji sodo dalis – tiesiog šimtametis miškas. Vaikščiodami po botanikos sodą žiūrinėjome: kuo jis nori nustebinti lankytojus, kokia jo misija?..
Pastebėjau, jog čia esama daug mokomųjų programų, orientuojant lankytojus pasijusti natūralioje gamtoje ir pasimokyti joje. Tik šiek tiek tvarkomi takai. Nuklydęs į pakraštėlį, tarp medžių pamačiau aikštelę, kurioje išdėlioti įvairūs konteineriai žaliosioms atliekoms kompostuoti. Stenduose – aprašymai kaip organines atliekas tvarkyti, jas naudingu kompostu paversti. Dėžutėse – poperiniai lankstinukai. Imk ir mokykis kompostuoti. Pastatyta ne tik plastmasiniai. Iš storesnių lentgalių padarytos gražios medinės kompostinės lapams ir daržo ravėjimo atliekoms sukrauti. Jeigu turi medienos – nepirk, pasigamink. Netoli konteinerių – ir nemaža krūvelė jau paruošto komposto. Jeigu reikia, gali maišiuką prisipilti.
Kitoje vietoje – nedidelis demonstracinis bičių avilys. Atvėręs vieną aviluko šoną už stiklo pamatai dirbančias bitutes. Šalia avilio – stendai. Juose – informacija apie bičių veisles, atliekamą naudingą darbą apdulkinant augalus, bičių produktų naudą. Netoli – pažintinis daržovių, vaistingų augalų daržas. Išskirtinai gražiai atrodė svogūnų lysvelė. Matyt komposto nepagailėjo…
Prūdelyje ir ant stambaus akmens prieš saulutę lepinosi vėžliai. Visai panašūs į dzūkiškus, gyvenančius Metelių regioniniam parke, dzūkų vadinami „geležinėmis varlėmis“.
Žvelgiant pro autobuso langą
Riedant gerais Vokietijos keliais pro autobuso langą labai dažnai už keliasdešimties metrų nuo kelio matėsi atsinaujinančios energetikos – vėjo ir saulės įrenginiai. Atsimename, kad po tragedijos Japonijoje vokiečių vyriausybė atsisakė atominės energetikos. Jų ekonomistai paskaičiavo: atsinaujinanti energetika jau pasiekė persilaužimo barjerą, ji komerciškai patraukli investuotojams, nes apsaugota nuo infliacijos. Saulė ir vėjas infliacijai nepasiduoda.
Dar 2015 metais Paryžiuje vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje, skirtoje klimato kaitai, buvo nutarta, jog šiems gamtos ištekliams valstybės finansavimą turi padidinti bent tris kartus. Važiuojant per Vokietiją atrodo, kad vokiečiai tai įsisamonino, šį isipareigojimą vykdo.
Pagal dabartinį atsinaujinančios energetikos lygį Lietuva šiam laikotarpiui savo įsipareigojimą yra įvykdžiusi, bet tolimesnių planų plėtrai lyg ir neturi.
„Lietuvoje kartais diskutuojama, jog reikėtų pastatyti didelį vėjo jėgainių parką Baltijos jūros šelfe. Tam reikia atlikti poveiko aplinkai vertinimą, ištirti jūros dugną ir surasti investuotojus. O ir visuomenės nuostata gali būti neigiama“, – sakė šios srities žymus specialistas Martynas Nagevičius.
Niurnbergas ir jo „Vedybinė karuselė“
Tai – antrasis pagal dydį Bavarijos žemėje miestas. Senas, pradžia skaičiuojama nuo 1050-ųjų. Išsidėstęs prie dviejų upių – Pegnitzo ir Rednitzo santakos. Per miestą teka Reino-Maino-Dunojaus kanalas. Nuo seno išvystytos pramonės centras.
Per karą buvo labai sugriautas, nes šiame mieste buvo lėktuvų, tankų ir kitos kariniu požiūriu svarbios gamyklos., Rašoma, jog pasibaigus karui, sveikų pastatų buvo tik 10 procentų. Per dvidešimt metų miestas buvo atstatytas.
Pasibaigus karui, nuo 1945 metų lapkričio beveik metus vyko tarptautinis teismo procesas, kuriame buvo teisiami buvusios nacių Vokietijos vadovai. Todėl ilgai trukęs teismas pavadintas Niurnbergo procesu.
Niurnberge gyvena daugiau nei 0,5 mln. gyventojų, kompaktiškas. Senamiesčio šiaurinėje dalyje įspūdingai atrodo Niurnbergo karališkoji pilis. Turgaus aikštėje – fontanas-šulinys, kuris papuoštas gotikine piramide su 40-čia figūrų. Fontane „Vedybinė karuselė“ (sukurtas skulptoriaus Jurgeno Veberio 1977-1981 metais) pavaizduotos šešios šeimyninio gyvenimo scenos – nuo pirmos aistringos meilės, šeimyninių nesutarimų iki mirties… Tą kūrinį spauda pavadino vulgariu, apkaltino autorių pseaudo baroko seksualizmu. Po to tas autorius sukūrė „Kvailių laivą“. Dabar fontanai – vieni svarbiausi Niurnbergo šiuolaikinio meno kūriniai, tapo turistų lankomais objektais.
Niurnbergo botanikos sodas man nepasirodė turintis išskirtinių bruožų, tad tai, ką pamatėme, neaprašinėsiu.
Miunchenas ir jo garsioji aludė…
Bavarijos žemės sostinė, prie Izaro upės, trečiasis pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas (po Berlyno ir Hamburgo). Miunchene gyvena beveik 1,5 mln. gyventojų. Gyvenvietė žinoma nuo aštuntojo amžiaus, daug baroko ir rokoko pastatų. Antrojo pasaulinio karo metu apie 60 proc. pastatų buvo sugriauta, nes miestas bomborduotas 71 kartą.
Šiame mieste studijavo daug lietuvių. Rašytojas ir kunigas Antanas Baranauskas, tapytojai Petras Kalpokas, Mstislavas Dobužinskis, Antanas Žmuidinavičius, rašytojai Vincas Mykolaitis Putinas, Balys Sruoga, archeologas Tadas Daugirdas ir kiti Lietuvoje žinomi žmonės. Nors karo metu miestas buvo labai sugriautas, tačiau atstatytas.
Miunchene – didžiausia pasaulyje Holbroihaus aludė, pastatyta 1589 metais, kurioje vienu metu gali būti keturi tūkstančiai lankytojų. Ten 1920-ųjų vasario 24 d. buvo įkurta vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija. Aludėje Adolfas Hitleris sakė patriotines kalbas. Nors čia alus, rūkytos dešrelės su bulvytėmis ar su kopūstais žymiai brangesnės negu kituose alaus restoranuose, bet alaus mėgėjai nori čia pasėdėti. Tą popietę lijo. Mums, 40 žmonių grupei, atėjusiai apie penktą valandą po pietų, vietų jau nebuvo, nors trečiojo aukšto salė buvo beveik tuščia… Tačiau alaus išnešiotojas pasakė: visos vietos užsakytos iš anksto, greit ateis svečiai, tad alaus troškulį numalšinome netoli esančioje paprastesnėje aludėje.
Miuncheno botanikos sode
Ši grožio oazė – miesto centre. Tik įėjus į teritoriją – dideli Nimfenburgo barokiniai rūmai. Buvusi Wittelsbachų vasaros rezidencija, Bavarijos karalių rūmai. Dabar juose – Gamtos istorijos ir mokslo muziejus. Rūmai pastatyti 17 amžiuje, prie jų buvo suformuotas parkas, vėliau performuotas į botanikos sodą.
Sodo pradžioje, rūmų kairėje, – šiltnamiai. Vienas skirtas tik orchidėjoms, kitas – tik kaktusams, dar kiti – palmėms, meksikietiškiems augalams ir t.t. Viename šiltnmyje kabojo prinoke apelsinai. Lauke – gėlynai. Už rūmų – rožynas, toliau – rododendrynas. Prie ežerėlio – didelis alpinariumas su įvairiais kalnų augalais. Įvairaus senumo medžiai, žydintys dekoratyviniai krūmai. O tarp retesnių medžių – stambus beržas albinosas, toliau – galingas ginkmedis. Vyrai-miškininkai susidomėjo stambaus medžio kelmu. Šiame botanikos sode, kaip ir kituose, yra ir vadinamasis ekonominis daržas. Botanikos sodas siekia supažindinti lankytojus kaip auga daržovės. Yra įvairių daržovių (kopūstų, morkų burokėlių…) lysvelės, tabako plotelis, kad rūkoriai ir jų priešininkai pamatytų kaip auga nuodas. Ir šitame botanikos sode – demonstracinis siauras bičių avilys su atidaroma sienele, kurią pravėręs už stiklo gali stebėti bitučių darbą. Sako, kad bitės nemėgstančios ilgai spoksančių kaip jos dirba, žioplius nuveja.
Partnacho tarpeklyje
Partnacho upės, tekančios Vokietijos pietuose, atkarpoje netoli Austrijos sienos, maždaug prieš 240 milijonų metų įvykusio techtoninio lūžio dugnu, apie vieno kilometro ilgio ruože susidarė upės vaga. Tarpeklio stačios uolos siekia iki 86 metrų kiaurymę. Vanduo žemyn leidžiasi putodamas ir ūždamas. Vaizdelis nuostabus. Tačiau visą ruožą anksčiau praeiti buvo tiesiog neįmanoma, todėl dar 1912-1914 metais tarpeklio šlaito stačiausiose vietose vokiečių biznieriai iškalė tuneliukus. Tuneliukų bendras ilgis – 247 metrai, todėl lietučiui lyjant ir pasislėpti galima. Ilgesniuose, toliau nuėjus – tamsu. Taip netgi įspūdingiau. Dabar eiti tuo taku grupėms, ne mažesnėms kaip 15 žmonių, taikoma nuolaida, kainuoja po tris eurus. Mūsų apsilankymo diena buvo apsiniaukusi, lynodavo, eiti tuo taku buvo įdomu. Praėję tarpeklį kilome gal į pusanto šimto metrų aukštyje esančių alpinių pievų zoną. Vingiuoja keliukas. Gražioje vietoje įrengtas viešbutis. Beje, netoli tarpeklio – Garmišo miestelis. Didžiausias ir žinomiausias Vokietijos slidinėjimo kurortas. Netoli tos vietos – aukščiausia Vokietijos Alpių Zugspitze viršukalnė (2962 m virš jūros lygio). Į ją įlipti nebandėme. Viename šlaite – tramplynas. Ten 1938 metais vyko žiemos olimpinės žaidynės. Dabar – sportininkų ruošimo bazė.
Partnako kalnų upė neilga. Ilgesnių kaip 200 km sąraše jos nėra.
Ėjome ir ilgiausiu pasaulyje medžių lajų taku
Idėja Anykščių šilelyje, prie Puntuko statyti Medžio lajų taką sulaukė daug kritikos. Diskusija tęsėsi penketą metų, tačiau entuziastai pasiekė savo, pirmasis Medžių lajų takas Lietuvoje atsirado. Tokio tako neturi aplinkinės šalys. Bet iki kelionės į Bavariją aš tuo taku nebuvau ėjęs. Tokių mūsų autobuse buvo dauguma.
Tad važuodami per Bavariją labai norėjome pamatyti gausiai išreklamuotą Bavarijos nacionaliniame parke 2010 metais pastatytą ilgiausią pasaulyje Baumwipfelpfad medžių lajų taką. Vokiečiai rašo, kad 24,2 tūkstančio hektarų miško masyvas – žmogaus iki šiol nepaliesti plotai. Vokiečių gamtos saugotojai mano, kad turistai turi pamatyti natūralų gamtos grožį, todėl per mišką nutiestas kelias. Išraiškingiausioje vietoje įrengtas gamtos pažinimo 1300 metrų ilgio (iškilęs į 44 metrų aukštį) takas. Einant juo, iš abiejų pusių – didelės, kai kurios aukštesnės už taką, eglės, bukai. Taku eidami šalia jo pamatėme ir išdžiūvusio miško plotelį. Greta – daug stendų, kuriuose pateikiama informacija apie augalus, žvėris, paukščius. Išdžiūvusio miško atkarpoje informaciniame stende paaiškinta: ta miško dalis nekertama, nes ir ten daug gyvybės – 900 rūšių grybų, 400 rūšių vabzdžių, 20 rūšių paukščių…
Tako gale – kiaušinio formos statinys. Bokštas, į kurio viršų lipama besisukančiais plačiais laiptais. Kildamas matai kaip platėja Alpių panorama. Palengva užlipę į bokšto viršūnę pamatėme visą nacionalinio parko grožį. Netoli – miško gyvenvietė, toliau – tik banguojanti žaluma, kalnų virtinės, nes bokšto aukštis 65 metrai. Pakilus į gerai matosi toliai, nes virš medžių viršūnių esi apie 25 metrus. Lipome ir leidomės grožėdamiesi nuostabia aplinka. Nebūtų tokio statinio, nepajustum Bavarijos miško nacionalinio parko didingumo. Beje, pasivaikščiojimas aukštai iškeltu taku – nepigus malonumas. Už patirtus įspūdžius, pamatytą alpių grožį ir senjorai turėjome sumokėti po 8 eurus. Išėjus už bokšto, kaip ir įeinant, varteliai sukasi tik į vieną pusę. Be bilietėlio į tako zoną neįeisi. Grįžti į tako pradžią, kur erdvi automobilių ir autobusų stovėjimo aikštelė, tenka per mišką pėsčiomis tiesiai, nes takas vingiuoja, tad gal pusę kilometro ir susidaro. Ten, didelėje aikštelėje, tarp medžių juostų, palikome autobusą. Miške prie įrengtų ar išmintų takų – keletas kavinių. Gali pasėdėti, užkąsti, išgerti kavos ar kitų gėrimų.
Pasidomėjau, kur dar pasaulyje yra panašių takų. Pasirodo, jog kitas panašus artimesnis medžio lajų takas yra Čekijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos, Lipno miestelyje. To lajų tako ilgis – 675 metrai, o apžvalgos bokštas turi 52 m aukštį. Iš to bokšto taip pat atsiveria vaizdingi Alpių kalnai. Vokiečiai, susipažine kas pastatyta, matyt specialiai siekė rekordo.
Beje, Londono botanikos sodo takas – tik 200 metrų ilgio, 18 metrų aukštyje, tačiau iš viršaus labai patogu apžvelgti botanikos sodo augalų ir medžių įvairovę.
O pats seniausias medžių lajų takas pastatytas Austalijoje, Lamingtono nacionaliniame parke, 1988 m. To lajų tako ilgis siekia 600 metrų, aukštis – 40 m, įterptas tarp senų medžių.
… Sugrįžęs iš kelionės labai panorau aplankyti ir mūsų, lietuvišką… Išsiruošėme su šeima jau visai rudenį, spalio mėnesį. Pasitaikė lietinga diena, tačiau prie Anykščių medžių lajų tako, šalia Puntuko ir niūrią dieną buvo daug automobilių, lengvųjų ir autobusų. Ir ne tik su lietuviškais numeriais. Girdėjosi kalbant ir estiškai, rusiškai. Vasarą norinčių iš viršaus pažvelgti į aplinką labai daug. Turimų aikštelių transportui tikrai nėra daug, nes net spalio mėnesį laisvų vietų beveik nebuvo.
Lietuviškasis medžių lajų takas, lyginant su Bavarijos, daug kuklesnis, tačiau labai vykusiai įkomponuotas į aplinką. Informacinis centras pastatytas tiesiog kalniuko šlaite, jaukus, nedarko aplinkos. Sutvarkyta aplinka prie Puntuko, už jo palengva, takeliu, užeini į kalvelės viršų. Čia ir prasideda lajų takas.
Nors Anykščių medžių lajų takas pradėjo veikti tik 2015 metų rugpjūčio 7 d. (ilgis tik 300 metrų, siauresnis negu Bavarijoje), nuo žemės pakilęs iki 21 metro, bet juo eiti buvo smagu ir iš viršaus stebėti aplinką – įvairių spalvų nuo medžių kintančius lapus. Apžvalgos bokšto viršus – 35 metrų aukštyje. Matosi gražus Šventosios upės vingis. Prie tako pradžios budintis sakė, kad pasigrožėti naujove kasdien atvyksta daug žmonių. Prievolės pirkti bilietą nėra, tad ne kiekvienas nusiperka lankytojo bilietą. Pagalvojau, kad už priemonę, kainavusią daugiau kaip 2,5 mln. eurų, turėtų būti privalomas biletas. Ir lankytojų apskaita būtų tiksli. Labdara šiame objekte nereikalinga. Vokiečiai nepalyginamai turtingesni, bet galvoja, kad prižiūrintys objektą turi bent dalį lėšų surinkti.
Medžių lajų take naudinga pabūti, praeiti visais metų laikais. Puiku matyti pakylėjus ir tai, kaip geltoni lapai nuo medžių krenta, ir kaip susprogsta, sulapoja…
Dabar Lietuvoje tiesiog manija užėjusi – kuo daugiau pastatyti apžvalgos bokštų. Gal ir gerai – pamatai tolius, eidamas ant žemės įrengtu taku matai pelkę šalia, tačiau eiti medžių lajų taku… Jausmas nepalyginamas. Manyčiau, kad dar vienas, gal net ilgesnis lajų takas, kur nors arčiau pajūrio turėtų atsirasti. Lietuviškojo medžių lajų tako architektai Arvydas Gudelis ir Andrius Dirsė nusipelnė padėkos.
Mažytis perlas – Česky Krumlovas
Apžiūrėję Bavarijos miško nacionalinio parko svarbiausią traukos vietą – Medžių lajų taką, išvykome į Čekijos pakraštyje Vltavos upės aukštupio vingiuose 492 metrų aukštyje išsidėsčiusį, nedidelį, bet vieną gražiausių Europos miestų Česky Krumlovą (sakoma, jog įrašytas į pirmą dešimtuką). Pirmą kartą miestelis paminėtas 1253 metais. Tad šis Pietų Bohemijos krašto perlas 70 metų senesnis už Vilnių. Pagal turistų lankomumą Čekijoje tik Prahai nusileidžia. Mieste gyvena tik 14 tūkstančių gyventojų, miesto senamiestis 1992 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Krumlovo pilies kompleksas – antras pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Vaikštant po senamiestį tiesiog jauti šimtmečių dvasią – siauros gatvelės su mažytėmis įvairiausių suvenyrų parduotuvytėmis, žemai išsirangiusi, kaskaduota Vltava. Svarbi miesto dominantė – Šv. Vito bažnyčia su unikaliomis freskomis.
Čekija padalinta į trylika administracinių vienetų. Pietų Bochemija – miškingiausias, Šumavos kalvų, tankių girių, mažų kaimelių kraštas, kurio plotas tik10,1 tūkst. km2. Čekai, kaip ir lietuviai, pergyveno visokiausius karus, buvo engiami, patys kariavo, su lietuviais dalyvavo Žalgirio mūšyje. Vėliau Čekiją valdė Jogailaičiai. Tad važiuojame istoriškai su Lietuva susietais keliais antrojo Čekijos miesto Brno link.
Brno botanikos sode ir arboretume
Savo veiklą Brno botanikos sodas pradėjo 1926 metų pavasarį. Yra Žemės ūkio ir miškų universiteto padalinys, miesto pakraštyje išsidėstęs 11 hektarų sklype. Botanikos sodo specialistas Michal Pavlik, ten dirbantis jau dvidešimt metų, nors tą dieną sodas nedirbo, specialiai atėjo ir mums viską parodė. Jis didžiavosi, kad jų šiltnamyje auginama 3000 orchidėjų hibridų kolekcija. Anot specialisto, tai, ko gero, didžiausia kolekcija Europoje. Mes viso žydinčių orchidėjų grožio nepamatėme, nes labiausiai žydi žiemą. Šiltnamyje auginami ir kaktusai (esama ten trisdešimt rūšių). Atskiras šiltnamis skirtas tropiniams augalams. Kolekcija plečiama.
Lauke įdomiai formuojamos Alpių, Himalajų kalnų augalų kolekcijos. Norint tiems augalams sudaryti palankias sąlygas, mikroklimatą, suformuota speciali duobė. Pietiniame teritorijos šlaite – didelis rožių laukas, prie kurio ir nusifotografavome.
… Siauruose, bet ilguose tvenkiniuose žydėjo vandens gėlės, vandenyje plaukiojo daug raudonų ir auksinių nemažų žuvų.
Kęstučio Turonio nuotraukos
