Jau kone 50 metų Čepkelių valstybinio rezervato gamtą tiriantis, filmuojantis ir fotografuojantis ornitologas, Aplinkos ministerijos 2018 metų Česlovo Kudabos premijos laureatas Eugenijus Drobelis Čepkelių raiste ne kartą murkdėsi iki kaklo ir net skendo.
Jis krito ir iš medžio, liūdnai galėjo baigtis ir kai kurie kiti šio gamtininko susitikimai su žvėrimis. Tačiau Čepkelių klampynės Drobeliui ligi šiol – gamtos rojus.
Keliolika knygų apie paukščius parašęs E. Drobelis kadaise buvo azartiškas meškeriotojas, o ornitologija susidomėjo atsitiktinai – žvejodamas. Išgirdęs, jog daugiausia retų paukščių galima išvysti Čepkelių pelkėje, paliko gimtąją Aukštaitiją ir įsikūrė netoli šio raisto, Marcinkonių miestelyje. Čepkeliai tapo jo išsipildžiusių svajonių kraštu. Apie jį Drobelis kalbėjo su gera, nors kiek liūdnoka šypsena.
Atstumtieji traukia
– Eugenijau, kas tau yra gamta: darbovietė, hobis, gyvenimo būdas?
– Beveik visas gyvenimas. Juk aš, galima sakyti, dėl jos mečiau viską – net artimuosius, tėvus Anykščių rajone ir atvažiavau čia.
Čepkelius pirmą kartą pamačiau 1977 metais. Iš spaudos juos įsivaizdavau taip: didžiulis raistas be žmonių, be miestų, kaimų, pilnas gyvūnų – čia ir bus manoji vieta.
Taip ir atsitiko ir taip ligi šiol yra. Tačiau man didžiausi raisto turtai – ne spanguolės ar grybai, o plėšrieji paukščiai: jūriniai ereliai, žuvininkai, gervės, juodieji gandrai, stulgiai, geniai.
Aišku, ir kitokia fauna vertinga. Tarkim, kokia retenybė yra lygiažvynis žaltys! Arba – medvarlės. Kokios gražios smailiasnukės varlės per tuoktuves – tada susirenka šimtiniai jų pulkai.
Man Čepekelių raistas – tai mano gyvenimas. Ilgą laiką net nefotografuodavau kitur.
– Na, bet gal neneigsi, jog kartais vis dėlto čia paspanguoliauji, pagrybauji – juk šių gėrybių rezervate nors vežimu vežk?
– Pasirinkau šiek tiek spanguolių prieš 4 ar 5 metus. O grybauti einu su fotoaparatu – fotografuoju. Bet užpernai tiek daug pridygo baravykų, kad pamatęs pradėjau rauti: šitas gražus, anas. Prikroviau du maišelius, parsinešiau ir atsitokėjau: ką aš padariau? Ėjau fotografuoti, dirbti, o partempiau grybų!
Tačiau neturiu teisės sakyti, jog esu angeliukas. Net ir paukščiais susidomėjau atsitiktinai. Kai gyvenau tėviškėje prie Šventosios upės Anykščių rajone, buvau azartiškas žvejys ir sėdėdavau prie vandens nuo ryto iki vakaro. Tų tėviškės vandenų man ligi šiol trūksta. Vis dar kartais galvoju: na, kada nors pažvejosiu! Bet ateina pavasaris, ir paukščiai tampa svarbesni negu žūklė.
Tai štai – sykį žvejodamas toje Šventojoje mečiau meškerę, ir kabliukas įstrigo į medį. Įsikoriau jį atkabinti ir – radau smilginio strazdo lizdą. Pagalvojau: keista, juk būnu prie upės dienų dienas ir nepastebėjau paukščių…
Nuo tada pradėjau jų ieškoti. Tais pačiais metais radau kranklių lizdą, jame – krankliukus, kitame lizde – suopius. Suopis toks orus, taurus, gražus – susižavėjau plėšriaisiais paukščiais. Kiekvieną pavasarį lipdavau į medžius kranklių lizdų apžiūrėti.
– Juk šių paukščių lizdai labai aukštai?
– Todėl plėšrieji paukščiai man ir patiko. Ir dar dėl to, jog daug žmonių jų nemėgo. Jų atstumtieji man tapo artimi. Patraukė ir tai, jog plėšriuosius paukščius sunku tyrinėti. Reikia daug laiko, jėgų, kantrybės juos rasti, stebėti, pasiekti jų lizdus. Tai man buvo kaip iššūkis.
Iš medžio – galva žemyn
– Ar greitai išmokai kopti į medžius?
– O, buvo kuriozų. Prisimenu, kaip pirmą kartą lipau prie kranklio lizdo. Įsivaizduoji 30 metrų aukščio pušį? Jos šakos prasideda maždaug 20 metrų aukštyje, o ligi jų – lygi, geltona medžio žievė.
Iš pradžių bandžiau sliuogti apsivijęs pušį rankomis ir kojomis. Bet pasiekti aukščiau kaip 6 metrus nepavyko, tai nusileidau, atsinešiau gabalą spygliuotos vielos, apsukau ja savo kojas ir vėl lipau. Kur tau – viela sminga į kojas, tai iškentėjau gal 3 metrus ir šokau žemyn. Bet viela užsikabino už medžio – kaip dėjausi ant galvos… Paskui susiradau virvę ir vis tiek pasiekiau tą lizdą.
Gerokai vėliau pradėjau naudotis smaigais. Bet ligi šiol nenaudoju apsaugos priemonių: diržų, sagčių ir t.t. O reikėtų.
– Ar esi apsidraudęs savo gyvybę?
– Ne. Aišku, negerai. Vis per skubėjimą… Antai dar vienas nuotykis buvo šiurpokas. Tada irgi norėjau pasiekti kranklio lizdą daugiau kaip 30 metrų aukštyje. Neturėjau jokios įrangos, tai sugalvojau negražų dalyką: kalsiu prie medžio kaladėles ir lipsiu jomis.
Prisidėjau pilną kuprinę kaladėlių, vinių ir nuėjau prie pušies. Tris ar keturias valandas lipau į ją kaldamas kaladėles. Per tą laiką pakilo vėjas, o lizdas pačioje viršūnėje – siūbuoja vėjas ją, niekaip negaliu pasiekti. Taip ir nepamačiau, kas lizde, o pavargau nežmoniškai – reikia leistis.
Nusikeberiojau šiaip taip nuo šakų, jau lygus kamienas – statau koją ant kaladėlės. Dabar reikia permesti per medžio šaką virvę, kad galėčiau ja apsijuosęs saugiai nulipti, bet – jėgų nebėra…
Iš paskutiniųjų bandau mesti virvę – vėjas ją nusviedžia. Ant kaladėlės tik kojos krašteliu laikausi, iš įtampos ją mėšlungis pradėjo traukti. Ką daryti? Į viršų negaliu, žemyn negaliu, išsilaikyti irgi negaliu.
Pasižiūrėjau apačion – iki žemės apie 20 metrų, mažos eglaitės siūruoja. Jau taikiausi ant jų šokti, bet pagalvojau: koks smūgis tėvams bus mano mirtis!
Ir tariau sau, jog turiu gyventi, jog jėgų dar yra. Tada ūmai dingo kūno virpulys, šiaip ne taip permečiau virvę ir nulipau. Tai buvo kritinis mano gyvenimo momentas. Po to būdavau atsargesnis, nors pavojų būta nemažai.
Raistas vis gražėja
– Ar nenusibosta tie patys Čepkelių vaizdai?
– Priešingai, jie man vis gražėja. Kas kartą stebiuosi paukščiais, mėnuliu, rūku, besikeičiančiomis spalvomis… Niekur kitur neradau tiek retų paukščių pavasarį, tokios didingos ramybės žiemą ir tokių saulėtekių vasarą kaip Čepkeliuose.
Neretai raiste būnu nuo ketvirtos valandos ryto iki šešioliktos vakaro, pasitaiko, jog ten praleidžiu naktį ar visą parą, nes man rūpi ne tik filmuoti, bet ir stebėti gyvūnų elgesį. Dažniausiai įsikuriu iš šakų susiręstoje slėptuvėje.
– Kas svarbiausia gamtos stebėtojui, fotografui – gal kantrybė?
– Vien kantrybės neužtenka. Svarbios keturios K: kur, kada, kaip ir ką fotografuoti ar filmuoti. Kol surandi lizdą, kol išsiaiškini, kaip tas paukštis gyvena, daug laiko praeina. Dabar man paprasčiau: raistą gerai pažįstu, tad per valandą ar net pusvalandį randu tai, ko ieškau. Bet kiek patirties už to slypi!
– Nebepaklystumei Čepkeliuose?
– Ne, nors vien rezervato plotas 11 tūkstančių hektarų, o ir aplink jį – didžiuliai miškai. Bet ar paklysi, jei tikrinant lizdus reikia kasmet surasti ne miško masyvą, net ne salą raiste, o – medį, kuriame yra paukščio lizdas? Ir tą patį, kurį matei praėjusį kartą. Tai kaip gali paklysti?
Be to, raiste yra salų, erdvių – pagal jas gali orientuotis. O štai miškai tarp Čepkelių ir Marcinkonių – kas kita, ten vienodi pušynai. Ten vieną kartą žiemą buvau keletą kilometrų į šoną nuvaręs.
– Kompaso neturėjai?
– Niekada jo nesinešioju. Miškotvarkos žemėlapiuose pažymėta, kur yra plėšriųjų paukščių lizdai. Bet kartais tų schemų neturiu, orientuojuosi pagal sutartinius pavadinimus savo kortelėse, pavyzdžiui, „Lizdas prie briedžio grobų“. Kažkada ten gulėjo vilkų sudraskytas briedis, todėl taip pavadinau.
Turiu apie 2 tūkstančius tokių kortelių su duomenimis apie plėšriųjų paukščių lizdus. Todėl ir rašiau savo knygas, jog šie duomenys nedingtų.
– Kada raistas gražiausias?
– Ankstyvą pavasarį. Ir spalvos tada atsiranda, ir migruojantys paukščiai pasirodo – gervės klykia, tetervinai groja, raudonuodegės čiulba… Ir ankstyvą rudenį būna identiškas pavasariui laikas – net šviesos, šalnų tiek pat, ir kurtiniai groja kaip pavasarį. Neteko girdėti, ar jie tada tuokiasi, bet beveik garantuoju, kad taip būna.
Labai gražu raiste ir žiemą. Tada fotografuoju peizažus. Pavasarį, vasarą tam neturiu laiko – tada reikia fotografuoti gyvūnus, augalus.
Mieste stigo oro
– Vis dėlto buvai iš Čepkelių ištrūkęs į Vilnių – dirbai Kraštovaizdžio valdybos viršininku Valstybiniame aplinkos apsaugos departamente, kuris vėliau buvo pertvarkytas į Aplinkos ministeriją. Būtumei likęs, gal būtum padaręs dar didesnę karjerą. Nesigaili grįžęs į provinciją?
– Tikrai ne. Tai buvo kvailystė – išvažiuoti iš mėgstamos gamtos, sėdėti 11 aukštų daugiaaukštyje miesto centre ir matyti iš jo betoną aplink. Laimė, tai baigėsi. Buvau ten balta varna. Tokie jaunuoliai iš gamtos tarp biurokratų nepritampa.
– Kurie atradimai gamtoje tau reikšmingi?
– Prisimenu, žurnalas „Mūsų gamta“ apie kažkurį draustinį prieš 30 metų rašė: „Ten gyvena vienintelė Lietuvoje mažųjų erelių rėksnių pora“. Toks tada buvo supratimas. Ir kai radau dešimtis tų paukščių – buvo keista.
Arba – pievinė lingė: galvota, jog ji seniai nebeperi Lietuvoje. Gervių lizdų tik ornitologas Antanas Aleknonis rasdavo Novaraistyje, manyta, jog kitur Lietuvoje jų nėra, o aš radau daug jų ir Čepkeliuose. Tas pat dėl stulgių – gamtininkai sakė, jog jie prieš 100 metų išnyko Lietuvoje, o aš radau Čepkeliuose didelę jų tuoktavietę. Jūrinių erelių lizdą taip pat čia radau.
– Paaiškėjo, jog daug kas gamtoje yra ne taip jau ir blogai?
– Taip. Be to, pradėjau daryti plėšriesiems paukščiams dirbtinius lizdus. Juose įsikūrė juodųjų gandrų, jūrinių erelių, erelių žuvininkų ir kitų plėšriųjų. Jūrinis erelis tada ėmė perėti Lietuvoje po 150 metų pertraukos – dirbtiniame lizde. Pirmaisiais metais bandė – neišperėjo, antraisiais taip pat nepavyko, tik trečiaisiais išaugino jauniklį.
O aš tupėdavau eglių viršūnėse netoliese ir stebėdavau, laukdavau. Ir kai pamačiau iš arti tą čia, raiste, mano darytame lizde, gimusį jauniklį, tai toks apėmė jausmas…
– Lyg savo kūdikį pirmąkart ant rankų paėmus?
– Taip. Net paliesti ereliuką neišdrįsau. Net mintis nekilo tokią brangenybę sverti, matuoti, mauti žiedą. Panašiai buvo ir su apuoku – daug ieškojau, kol radau. O kai radau du apuokiukus lizde – tik švelniai paliečiau.
– O kokie praradimai gamtoje tau skaudūs?
– Tragedijų joje pilna kasdien. Pavyzdžiui, gaila man kranklio, kurį auginau ir praradau. Bet šis laukinis paukštis tarp žmonių gyventi negali, anksčiau ar vėliau jam kokia nors bėda atsitiks.
Marcinkonyse gyveno toks kvailelis. O kranklys sumanus padaras – pamatęs tą kiek kitokį negu kiti marcinkoniškiai žmogų iškart suprato, kad tai pašaipos objektas kitiems ir jį puldinėdavo. Kvailelis jį ir užmušė.
Ligi šiol prisimenu to kranklio gudrybes. Buvo kieme praustuvė, prie jos – muilas. Prausiausi, o kranklys atskrido, atsitūpė greta ir pradėjo kapoti muilą. Supykęs kepštelėjau, paukštis sukarkė ir vėl kapoja. Tada nubloškiau jį nuo stulpo ir toliau prausiuosi. Kranklys pradėjo tampyti mano kelnes. Atstūmiau koja. Jis kad pažiūrės į mane piktai! Pagalvojau – negali būti, čia gi ne žmogus, o paukštis, jis negali būti supykęs. Vėl prausiuosi. O jis prišokęs kad pylė snapu į mano kojos kauliuką – net pritūpiau iš skausmo…
Gyvūnai savęs nenaikina
– Tai gal gyvūnai protingesni negu manome?
– Mano nuomone, moksliškai nėra įrodyta, kur yra proto, o kur instinkto ribos. Nereikėtų manyti, kad gyvūnai kvaili, o žmonės – protingi. Be abejo, gyvūnai jaučia, supranta, tiktai galbūt kitaip. Nemanau, jog jie vadovaujasi tik instinktais.
Be to, instinktų turime ir mes, žmonės. Pavyzdžiui, dauginimasis. Kodėl kartais net nusižudoma iš meilės? Todėl, kad dauginimosi instinktas stipresnis už išgyvenimo instinktą. Stiprūs mumyse ir kiti instinktai. Tad žmogus klysta, kai didžiuojasi, esą jis stipresnis, pranašesnis už gyvūnus. Be to, juk žmonės – irgi gyvūnai.
Sykį užėjau Čepkelių raiste šernę su jaunikliais. Šurma jie visi, tai pasinaudojęs tuo šurmuliu įlindau tarp šerniukų, sustingau ir stebiu. Baigė jie knisti, šernė atsistojo ant žvėrių tako ir eina, o jaunikliai paskui. Ir aš atsistojau į vorą, už paskutinio šerniuko, nes vėjas palankus.
Žygiuojam visi draugiškai viens už kito. Bet juk negaliu eiti kaip žvėris: šakelė po mano kojomis trekštelėjo. Šerniukas atsisuko į mane – bandžiau apmirti vietoje, bet nespėjau, ir jis pažvelgė į mano kojas, o paskui – tiesiai į akis. Po to nusisuko ir – žengs žingsnį. Aš taip pat. O jis grįžt atgal – supratau, kad specialiai – ir sužviegė… Taigi – išaiškino mane, ir ne bet kaip – išprovokavo suvaidindamas žingsnį. Ligi šiol tarsi matau jo valiūkišką žvilgsnį tiesiai į mano akis.
– Ar egzistuoja mūsų mažiesiems broliams tokios žmogiškos kategorijos kaip ištikimybė, draugystė, meilė?
– Tarkim, katės ir kai kurie kiti gyvūnai prisiriša ne prie šeimininko, o prie tos vietos, kurioje gyvena, taip pat prie maitinimo – pašauksi, ir ateis prie maisto šaltinio. Bet kai kurie prijaukinti gyvūnai, pavyzdžiui, krankliai – iš toli atskrenda, su tavimi bendrauja, tavo ausį krapšto, karksi, nosį cvakteli…
Arba – apuokai. Jie laikomi kvailais paukščiais, esą jų psichika neišvystyta. Bet kai sėdėdavau ant laiptelių – valandų valandas mano auginamas apuokas tupėdavo šalia, snausdavo arba žaisdavo. O juk galėdavo nuskristi – laisvas buvo.
Gyvūnai įvertina ir pasveria mūsų elgesį. Gandrai prisiartina prie pat artojo, per metrą nuo jo sliekus renka. O pabandyk prie jo prieiti su fotoaparatu ar šautuvu!
– O ko galėtume žvėrims, paukščiams pavydėti, iš jų pasimokyti?
– Skirtingai negu mes, jie nežudo žemės, kurioje gyvena. Nedaro kaip mes nieko blogo aplinkai, nenaikina tokiu būdu savęs. Jie moka gyventi ne tik imdami, bet ir duodami. Daugelis mūsų šito nemoka.
– Tad gal tie mūsų broliai yra net aukštesnėje pakopoje nei mes – žino svarbiausius gyvenime dalykus, o mes – dar ne?
– Nemanau. Jie tik nesugeba ir nesiekia, kaip mes, kovoti su gamtos dėsniais. O žmonės nuolatos bando tai daryti, eksperimentuoja – pabandysiu, gal nebus blogai. Dažniausiai atsitinka kitaip negu tikimasi. Gyvūnai nepereina tos skiriamosios juostos, o žmonės – pereina nuolatos, net nepaisydami, kad gali žūti. Gyvūnai nemoka to daryti.
Skendo, tačiau tylėjo
– O tu dažnai pereini tą skiriamąją juostą? Pavyzdžiui, ar skendai Čepkelių raiste?
– Vieną sykį. Atvažiavo būrelis dailių studenčių praktikančių ir aš vedžiau jas per pelkę. O čia pilna nuslūgusių ežeriukų. Jų paviršiuje durpės, po kuriomis vėl vanduo. Viename tokių ežeriukų tikutis sutiksėjo. Aš, norėdamas pasirodyti „kietas“ prieš tas paneles, patraukiau tiesiai prie to paukščio lizdo.
Paėjau gal 10 metrų ir – prasmegau iki pažastų. Plaukti – negaliu, atsistoti – negaliu, vandens iki krūtinės, skęstu, bet gėda: aš, grupės vadovas, mergaičių akivaizdoje turiu šauktis pagalbos? Ne, galvoju, – nešauksiu.
Jau burbuliuoju, jau nieko nebematau, tik nosis virš raisto iškišta. Bet pajutau, kad kai atsiguliau horizontaliai – truputį kažkas laiko, galbūt dumblas. Šitaip ir atsiverčiau, prisikapsčiau iki vieno kupsto, kito, o paskui išsikabarojau. Bet nedaug trūko, kad būčiau paskendęs.
– Panelės suprato, jog tau buvo riesta?
– Ko gero, nes klausė, ar neskendau. „Ne“, – išsigyniau.
– Tad Čepkeliuose paskęsti įmanoma?
– Be abejo. Yra juk raiste vietų, kur kažkada būta ežerų. Ten tyko akivarai. Jei užlipęs toje vietoje pasiūbuosi, pašokinėsi – prasmegsi. Bet kad atsargiai eidamas paskęstum – retenybė. Nebent nesąmonę padarytum, kaip aš prie tų panelių, ar specialiai mirties ieškotum.
– O sušlapti?
– Tai kasdienybė. Ne kartą esu įsmegęs į raistą iki pažastų.
– Ir uodai kanda…
– Palyginti su mašalais, kurių čia buvo daugybė gal 10 metų, uodas yra Dievo gyvūnėlis: tu jį matai, jis tau praneša, kad atzvimbia, jis didelis, lėtai skraido, gali nuo jo apsiginti tepalu, tinklelį užsidėti… O nuo mašalų nebuvo – jokio išsigelbėjimo.
– Nuodų purškimas Nemune padėjo?
– Ne. Tegul tie kolegos gamtininkai, kurie prašo valstybės pinigų mašalams naikinti, aiškina savo teorijas vaikams, bet ne man. Mašalų čia būta dviejų rūšių – didoki, vos ne kaip degtuko galvutė, ir – mažyčiai. Nuodijo tuos didesnius, o mažų nelietė. Šių banga atėjo ir nuėjo.
Ar bastūnai laimingi?
– Daug kas mano – gera būti gamtininku: nuolat gamtoje, kur oras grynas, dienos gražios…
– Iš dalies tai tiesa. Bet dažnas gamtininkas tomis klajonėmis po gamtą save pasmerkia vienatvei, kitoniškumui, ir tada kyla konfliktų su kitais žmonėmis bei su savimi. Nes žmogus juk socialinė būtybė. Jis kilęs iš žmogbeždžionės, tad yra bandos, gaujos gyvūnas.
Ir kai jis bando izoliuoti save nuo bandos, jam tampa blogai, nes vienatvės jo genuose juk nėra. Pavyzdžiui, gamtininkai Antanas Aleknonis, Bronius Šablevičius, Henrikas Gudavičius… Jie traukiasi nuo žmonių, trokšdami būti tik su gamta, ir atrodo esą laimingi, o iš tikrųjų yra kiek kitaip.
Štai ir aš – dienų dienas gamtoje baladojuosi, palikęs dukteriai raštelį: „Tu gi žinai, koks tavo tėtis bastūnas“. Laimė, ji supranta mane. Tik kartais perspėja: „Pažiūrėk, tėveli, savo pase, kiek tau metų“. Tikrai – atrodo, žmogus turi daug laiko ir gali labai daug per savo gyvenimą padaryti. Bet kasdienės problemos spaudžia. Kol atsigauni, kol praeina depresija, apatija…
– Kaip nuo jų gydaisi?
– Gamta gelbsti. Raistas, paukščiai. Gamtininkui būna toks „tuščias“ laikas, kai lyja ar šlapias sniegas krenta, kai niūru, paukščiai išskridę. Bet šį niūrų laikotarpį dažniausiai sėkmingai prašoku tvarkydamas anksčiau – pavasarį, vasarą, ankstyvą rudenį surinktus apie gamtą užrašus, nuotraukas, vaizdo filmus, rašydamas tekstus.
Norėčiau savo vaikams palikti ne sodybą ar panašių materialinių turtų, o kitokį prisiminimą apie save – nuotraukose ir filmuose įamžintų Čepkelių vaizdų, knygų apie jų paukščius. Man svarbu, kad mano dukros kada nors suvoktų, kaip aš mačiau šį pasaulį.
Algirdo ir Mindaugo Černiauskų nuotraukos
