Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laukiame visi, bet didžiausias džiaugsmas aplanko vaikus. Karnavalo drabužėliais pasipuošę jie, kupini laimės, savo sugebėjimais džiugina pedagogus ir tėvelius, susitinka su Kalėdų seneliu ir gauna dovanų. Tokios įspūdingos šventės dažniausiai organizuojamos vaikų lopšeliuose-darželiuose ir mokyklose. Gražių renginių netrūksta seniūnijose ir įvairiose bendruomenėse, visada prisimenamos ir dovanomis pamaloninamos socialiai remtinos šeimos.
Gruodžio 27 d. su dukra Edita talkinome Vilnius Karoliniškių mikrorajone įsikūrusiam Labdaros ir paramos fondui ,,Levictus“. Jo steigėja ir prezidentė Leokadija Švenčionienė pakvietė dalyvauti labdaros Eglutėje. Man, kaip įprasta, teko būti Kalėdų seneliu, o Edita pasirinko Meškutės personažą.
Pradžia Šilalėje
Apie 1970 metus, dukrai lankant Šilalės vaikų lopšelį-darželį „Saulutė“, buvau paprašytas pabūti Seneliu Šalčiu. Pradžioje bijojau šio vaidmens, atsikalbinėjau, tačiau prispaustas direktorės sutikau ir buvau nustebintas kolektyvo pastangomis išleisti Senelį pas vaikus gražų ir tikrovišką. Mano talkinimui darželyje pritarė Šilalės vidurinės mokyklos vadovai. Pamokų tvarkaraštį pakeisdavo taip, kad aš abi dienas būčiau laisvas. Dviejų grupių Eglutės būdavo nuo ryto, dvi – po pietų. Antrą dieną po darbo dar talkindavau darželio darbuotojų vaikų šventei. Apie kokį nors atlygį niekada nebuvo jokios kalbos. Tiesa, už tas 9 Eglutes kartais gaudavau tai butelaitį šampano ar gerų saldainių dėžę. Kartą gavau brangią dovaną, kurią ir dabar saugau kaip atminimą. Tai dailiai darželio moterų pasiūta pagalvėlė „Saulutė“.
Darželio Senelio drabužiai buvo gražūs ir tvarkingi, bet atsirado įvairaus plauko skolintojų, kurie jų nebrangino ir grąžindavo daugiau nei suveltus. Darželiui tai nepatiko. Tada mane „išmieravo“ ir pasiuvo naują, niekam neskolinamą rūbą. Pasirūpino ir barzda. Ją užsakė Klaipėdos dramos teatre. Ilga balta ožio plaukų barzda atrodė įspūdingai. Tiesa, po dviejų pasirodymų garbanos šiek tiek išsileisdavo, tad atėjęs rengtis ryte ir po pietų visada rasdavau „bigudžiais“ susuktas sruogas. Tiek vaikų, tiek suaugusių buvau vadinamas tikru Seneliu, o ir draugystė su švenčių ir dovanų laukiančiais vaikais man patiko.
Pasidariau pats
Pradėjus darbą Vilniuje ir pabuvus naujamečiame renginyje savo pareigas atliekantis Senis Šaltis man įspūdžio nepadarė. Pamaniau, jog tikrai būčiau ne prastesnis ir nieko nekainuojantis. Visa bėda – neturėjau aprangos. Manęs, šilališkių išlepinto, kokia nors svetima netenkino. Norėjosi dailaus, vaikus pamaloninančio apdaro. Prisiminiau seną, nurašytą, bet a. a. mamos nuo sukapojimo išsaugotą Senio Besmegenio apsiaustą. Jį išskalbus ir persiuvus, įsitaisius raudonas kelnes ir maišą buvo įmanoma kažką sukurti. Viskas pavyko neblogai. Trūko tik barzdos, plaukų, lazdos ir batų. Viską sukurpiau pats, tik batų ruošinių brėžinius padėjo sukurti Mamutė. Taip mes vadindavom gerąją a. a. žmonos mamą. Mano drabužėliai ir patirtis pravertė visur, kur tik dirbau. Neapmokamu Seneliu džiaugėsi pinigėlius sutaupę tėvai, kur lankė lopšelį-darželį abi mano anūkės. Kai buvau reikalingas, talkinau ir mokyklai. Kartą po šventės Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) užšnekino vienos pramogas vaikams organizuojančios firmos atstovas. Mano bendravimas su vaikais jam patiko ir jis paklausė, kiek aš imu už vieną Eglutę. Kai pasakiau, jog nesu samdomas ir man užtenka vaikų džiaugsmo ir padėkos, likau nesuprastas.
Abi anūkės užaugo, visi darbai nudirbti, o ir sveikata nebe ta, kad galėčiau kokybiškai su vaikais strakalioti. Tačiau, ten, kur striuka su pinigais, o šventei reikalingas Kalėdų senelis, atsisakyti negaliu. Labiausiai bijau, kad sutartu laiku nepakištų kojos liga ir vaikai neliktų nuvilti.
Gaila socialiai remtinų
Labdaros ir paramos fondui „Levictus“ mane pristatė jam talkinusi mano dukra Edita. Fondui Kalėdų senelis pravertė. Tad prasidėjo mano draugystė su prezidente Leokadija Švenčioniene ir jos artimiausiais pagalbininkais. Fondas „Levictus“ įkurtas kartu su Marija Zefirina Cicevič ir gydytoju Arūnu Lastu. Be jų gruodžio 27 d. šventėje talkino ir dovanėles suruošti padėjo savanorė Marytė Loginovienė. Eglutėje dalyvavo nuolatinis pagalbininkas Rimantas Skaistis, bajanu grojo Antanas Petkus, o įsimintinas akimirkas įamžino Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Liudas Verbliugevičius. Prie kalėdinės eglutės buvo pakviesti Vilniaus miesto savivaldybės Karoliniškių seniūnijos socialiai remtinų ir daugiavaikių šeimų vaikai ir jų tėveliai. Nors vaikams pasipuošti buvo dovanotos nykštukų kepuraitės, juos išjudinti buvo sunkiau nei vaikų lopšeliuose-darželiuose ar mokyklose organizuojamuose kalėdiniuose renginiuose. Juose šventiniais drabužėliais pasidabinę vaikai laimingi dalyvauja programose, šoka, dainuoja. Socialiai remtini vaikai baikštūs, žiūri į viską nepatikliai. Jiems ne iki eilėraščių ar dainelių.
Nors mūsų šalyje daug organizuojama įvairių labdaros renginių ir akcijų skurstantiems remti, vaikus toks statusas žeidžia. Ypač tam jautrūs vyresnio amžiaus vaikai. Jie supranta, jog šventei pasibaigus gauta labdara greitai baigsis, o jie ir toliau priklausys socialiai remtinai kategorijai.
Su šiomis vaikų nuotaikomis kaktomuša susidūriau dirbdamas LVJC. 1996-1997 metais Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programų konkursą. Norėdamas, kad vaikai jaunųjų žvejų būrelį galėtų lankyti nemokamai, parašiau programą „Žūklės įrankiai tik dorose rankose“ ir ji abejus metus gavo dalinį finansavimą. O tai reiškė, kad lėšos buvo skiriamos tik vienam ketvirčiui, o po to vaikai vėl grįždavo į „gatvės universitetus“. Programoje dalyvavo nepasiturinčių šeimų, bet niekuo nenusikaltę vaikai. Nepaisant to, spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame žurnalistas socialiai remtinus vaikus sutapatino su prasikaltėliais. Tada man verkdamos mergaitės kalbėjo: „Argi mes dėl to kaltos, kad norime lankyti būrelį, o tėvai neišgali už jį mokėti?“.
…Prabėgo tiek metų, o skurstančių šeimų tik daugėja. Lygiagrečiai plečiasi paramos organizatorių, prašytojų vaikus paremti gretos. Bet aš netikiu, kad lyg išmalda gauta sriubos lėkštė ar šventinė dovana nežemina žmogaus, o vaiką paverčia užguitu ir nelaimingu. Sutikdamas, kad kiekvienas bandymas ištiesti pagalbos ranką yra vertybė, vertinu fondo „Levictus“ pastangas padėti skurstantiems. Bet juk tai tik lašelis gėrio beribėje skurdo ir neteisybės jūroje.
Liudo Verbliugevičiaus nuotraukos
