Neseniai savaitraščio puslapiuose rašiau apie Dzūkijos sostinės Alytaus tarpukario metų parkus ir skverus. Tačiau puikiai tvarkomus minėto laikotarpio parkus turi ir Druskininkai bei Birštonas. Taigi nors trumpam užsukime ir į šiuos Dzūkijos kurortinius miestus ir pakeliaukime po Vytauto ir Karolio Dineikos sveikatingumo parkus.
Birštono Vytauto parkas.
Adresas: Birštonas, Sruogos ir Birutės g.
Plotas: 12 ha (kartu su aplinkiniais pušynais – 250 ha).
Parko valdytojas: Birštono sav.
Birštonas – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių. Dešiniajame Nemuno krante yra buvusi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto statyta medinė medžioklės pilis. 1861 m. Lietuvos floros tyrinėtojas S. Polevskis rašė, kad Birštono pilies kalne labai gausiai auga kadagiai. Nuo XIX a. vidurio, kada gydymui buvo pradėtas naudoti mineralinių versmių vanduo, Birštonas ėmė vystytis kaip sanatorinis miestas. Kartu gražėjo ir jo želdynai. Galima išskirti du Birštono Vytauto parko kūrimo etapus. 1928-1935 m. buvo daug padaryta visuomenės jėgomis, ypač efektyviai talkininkaujant jaunimui. Šiuo laikotarpiu buvo pasodintos beržų ir liepų alėjos, daug europinių maumedžių, veimutinių pušų, įrengti laiptai į Vytauto kalną, sutvarkyti aplinkiniai želdiniai. Antrasis parko kūrimo ir tvarkymo etapas prasidėjo 1936-1937 metais. Deja, šį darbą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pokario metais Birštono parką tyrinėjo ir 1969 m. parengė parko sutvarkymo projektą architektė D. Juchnevičiūtė. Šiame projekte parko teritorija buvo gerokai išplėsta, prišliejant Vytauto kalno prieigas su slėniais, senosios gyvenvietės lygumą, sanatorijos „Tulpė“ teritoriją su tvenkiniais, panemunės takais ir mineralinio vandens versmėmis.
Docento dr. Evaldo Navio nuomone, Birštono parko želdinius pagal kilmę, paskirtį ir planavimo pobūdį galima suskirstyti į dvi zonas: 1) natūralūs Vytauto piliakalnio ir gretimų kalvų šlaitų želdiniai; 2) žemutinės terasos želdiniai Nemuno slėnio lygumoje. Šie želdiniai yra intensyviai lankomi. Į juos įsiterpia sanatorijos korpusai. Visi šios teritorijos želdiniai įveisti dirbtinai, yra įvairaus amžiaus ir pasižymi gana turtingu rūšiniu asortimentu. Čia auga tokie introducentai, kaip europinis ir plačiažvynis maumedžiai, Bankso, veimutinė ir kalninė pušys, didžioji pocūgė ir jos melsvaspyglis porūšis, pensilvaniniai uosiai, balzaminės ir kanadinės tuopos, baltažiedės robinijos, baltasis šilkmedis, paprastosios alyvos, amerikiniai rododendrai ir daugelis kitų (iš viso 40 rūšių ir formų). Parko želdiniai kasmet papildomi naujomis medžių ir krūmų rūšimis bei formomis. Tuo rūpinasi Birštono savivaldybė bei sanatorijos „Tulpė“ administracija. Parko želdinių karkasą formuoja vietinės medžių rūšys: mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis uosis, ąžuolas, paprastoji eglė, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastasis skroblas, trapusis gluosnis, paprastoji ieva, blindė, drebulė, grauželinė gudobelė…
1986 m. Birštono parkas buvo priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų, o Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas) – prie respublikinės reikšmės archeologijos paminklų.
Šiandien parkas gerai tvarkomas ir prižiūrimas. Tvarkant parką ir sodinant naujus želdinius daugiau dėmesio reikėtų parko erdvių formavimui ir naujų dekoratyvinių bei spalvinių akcentų sukūrimui, tam panaudojant spalvingąsias (raudonlapes, geltonlapes, margalapes…) medžių ir krūmų dekoratyvines formas bei augalus įdomios formos lajomis (rutuliškomis, koloniškomis, svyruoklinėmis). Ateityje daugiau dėmesio reikėtų skirti Vytauto kalno ir greta esančių kalvų šlaitų natūralių želdinių sutvarkymui ir priežiūrai.
Druskininkų Karolio Dineikos sveikatingumo parkas
Adresas: Druskininkai, šalia K. Dineikos ir Sausosios g.
Plotas: 12 (15) ha
Parko valdytojas: Druskininkų sav.
Karolio Dineikos parkas – svarbus Druskininkų miesto rekreacinės bei gydomosios paskirties želdynas, išsidėstęs vaizdinguose sraunaus Ratnyčios upelio šlaituose ir turintis gana ilgą ir prasmingą istoriją. Puikų natūralų foną parkui sudaro čia augantys spygliuočių ir lapuočių medžių medynai. Gražiausias parko akcentas – sraunus Ratnyčios upelis, plukdantis skaidrius savo vandenis į netoliese per Druskininkų miestą tekantį Nemuną. Pagrindinė ašis, išilgai kertanti visą parką, šiaurinėje dalyje tolygiai pereina į Saulės taką. Šiaurinėje pusėje parkas ribojasi su pagrindine miesto M. K. Čiurlionio gatve, vakaruose ir pietuose – su K. Dineikos ir Sausosios gatvėmis. 1924-1935 m. dabartinio K. Dineikos parko vietoje, pušyne (6 ha teritorijoje) buvo įkurtas nedidelis privatus gydytojos ir asmeninės Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio masažistės Eugenijos Levickos saulės vonių parkas, kurį sudarė du atviri maudymosi baseinai suaugusiems, baseinas vaikams, du aerosoliariumai, keletas gimnastikos ir sporto aikštelių, keli paviljonai ir įspūdingas vandentiekio bokštas, kuris šiandien įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Sovietmečiu (1952 m.), vykdant kurorto plėtrą, tuometinės LTSR sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo įkurtas Gydomosios fizinės kultūros parkas ir jo vadovu paskirtas žymus latvių kilmės gydomosios fizinės kultūros specialistas Karolis Dineika. Iki 1967 m. parko teritorija išaugo iki 12,5 ha, o 1968-1970 m. pagal specialų parko tolesnės plėtros ir rekonstrukcijos projektą K. Dineikos parkas buvo išplėstas iki 17 ha ir suskirstytas į dvi pagrindines bendrojo ir uždarojo naudojimo funkcines zonas.
1960 m. tuometinis Druskininkų miesto vyriausias architektas Algimantas Mačiulis suprojektavo ir įrengė gana prašmatnius, iki šiandien išlikusius parko vartus, kuriuos mozaikomis papuošė jo žmona dailininkė Marija Mačiulienė. 1964 m. ant Ratnyčios upelio pastatytos kaskadinės maudyklės (arch. V. Gabriūnas) bei gydomosios fizinės kultūros dispanseris (arch. L. Dringelis). Šis talentingas architektas kartu su kūrybiniu kolektyvu paruošė ir visos parko teritorijos plėtros ir tvarkymo projektą. 1974 m. buvo pastatyta parko žiemos bazė (arch. A. Dabulskienė).
Tautinio atgimimo metais parkas atiteko Respublikiniam profsąjungų komitetui ir buvo gerokai užmirštas: beviltiškai buvo apleisti, nenaudojami ir nuniokoti parko pastatai, kaskadinės maudyklės, buvęs jonoterapijos paviljonas, visoje parko teritorijoje suvešėjo piktžolės ir menkaverčiai krūmai bei savaiminės kilmės atžalos. Prisiminus dar tokį neseną parko klestėjimą, tai neabejotinai kėlė liūdesį ir susirūpinimą. Didelių Druskininkų miesto savivaldybės pastangų dėka teisminiu būdu parką pavyko perimti į savivaldybės rankas. Situacija po truputį pradėjo keistis teigiama linkme. Parko teritorija su joje esančiais statiniais buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą ir po truputį prasidėjo parko gaivinimo darbai.
Šiandieninio Karolio Dineikos parko plotas – apie 15 ha. Kaip jau buvo minėta, gražų natūralų foną parkui sudaro vaizdingais šlaitais pasipuošęs Ratnyčios upelis su čia augančiais galingais juodalksniais ir senas pušynas. Už upelio, dešiniajame krante, parko medynuose vyrauja plaukuotasis ir karpotasis beržai su drebulės, paprastosios pušies ir eglės priemaiša. Pokario metais šis jaukus Druskininkų kampelis buvo vadinamas Gydomosios fizkultūros ir klimatoterapijos parku, kuris buvo labai mėgstamas ir žinomas visoje šalyje. Parko medynuose vyrauja vietinės medžių rūšys: paprastoji pušis, juodalksnis, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastoji eglė, paprastasis klevas, mažalapė liepa, drebulė, paprastoji ieva, paprastasis uosis, paprastasis šermukšnis, blindė, miškinė obelis, paprastasis ąžuolas, trapusis gluosnis. Iš krūmų paminėtini paprastasis sausmedis, paprastasis lazdynas, paprastasis erškėtis, šunobelė.
Gana turtingas inrodukuotų sumedėjusių augalų asortimentas (26 rūšys ir formos): dygioji eglė ir jos sidabrinė forma (Picea pungens ’Koster’), uosialapis klevas, baltoji tuopa, baltažiedė robinija, trešnė, vėlyvoji ieva, kaukazinė slyva, totorinis sausmedis, putinalapis pūslenis, raukšlėtalapis erškėtis, plikoji (guobalapė) lanksva, baltauogė meškytė, paprastosios ir vengrinės (stambialapės) alyvos, amerikinis rododendras, varpinė medlieva, darželinis jazminas, paprastoji karagana, baltoji sedula, žvilgantysis kaulenis, penkialapis vinvytis, Tunbergo raugerškio raudonlapė forma (Berberis thunbergii’Atropurpurea’) ir kt.
Prieš keletą metų buvo pradėti preliminarūs parko tvarkymo darbai. Jų pagrindinis tikslas – išvalyti parką nuo per ilgus užmaršties metus prižėlusių menkaverčių medžių ir krūmų, atkurti ir tinkamai suformuoti parko erdvinę struktūrą, paruošiant sąlygas tolimesniam parko tvarkymui ir plėtrai. 2013 m. buvo pradėti esminiai buvusios parko infrastruktūros rekonstrukcijos ir renovacijos darbai, panaudojant šiam tikslui Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Buvo sutvarkyti ir renovuoti parko takai, poilsio vietos, vakarinio apšvietimo sistema, jonoterapijos paviljonas, naujai įrengtas rožynas, įrengti gėlynai parko pagrindinio tako ašyje, šiek tiek papildytas parko introdukuotos dendrofloros rūšinis asortimentas…
2015 m. parkas buvo oficialiai atidarytas lankymui. Vaikštant po gerokai atjaunėjusį ir pagražėjusį parką, negalima nepastebėti ir kai kurių renovacijos eigoje padarytų klaidų. Viena iš jų – parko rožynas įrengtas pavėsingoje vietoje ir tokiose sąlygose augančios rožės niekada neparodys savo tikrojo grožio, antra – ekologiniu požiūriu netinkamai parinktos pasodinimo vietos ir kai kuriems kitiems naujai pasodintiems augalams.
Kartu norėtųsi išreikšti ir kai kuriuos pageidavimus. Manytume, kad įgyvendinant šiandieninę Karolio Dineikos parko rekonstrukcijos ir plėtros viziją, kapitališkai tvarkant jo infrastruktūrą bei atkuriant ir dar labiau išplėtojant jo gydomąją bei rekreacinę funkcijas, nereiktų užmiršti ir parko augalijos, kuri būtent ir sudaro tą parko žaliąjį karkasą, be kurio jis aplamai negalėtų egzistuoti. Ir čia, mūsų nuomone, nereikėtų apsiriboti tik esamų želdinių sutvarkymu bei parko erdvinės struktūros pakoregavimu. Neabejotinai reikėtų gerokai praturtinti ir parko dekoratyvinių medžių bei krūmų asortimentą, sukuriant rododendrų, alyvų, rožių ir parko rožių, aromatinių bei kitų retų bei puošnių sumedėjusių dekoratyvinių augalų ekspozicijas. Tad renovuojant parką, nereikėtų apsiriboti tik buvusių Karolio Dineikos parko tradicijų atgaivinimu, bet suteikti parkui ir ryškesnį botaninį-dendrologinį atspalvį. Tai netgi galėtų atsispindėti ir parko pavadinime. Manytume, kad druskininkiečiai, o ir miesto svečiai tikrai nesupyktų, jei parkas ateityje būtų vadinamas šitaip: Karolio Dineikos sveikatingumo ir botanikos parku. Su šia parko paskirtimi netolimoje ateityje galėtų būtų susietos kad ir nedidelės, bet tradicinės miesto šventės. Tokiomis galėtų tapti alyvų, magnolijų, o gal ir rododendrų žydėjimo šventės, kuriose dalyvautų tiek miesto visuomenė, tiek ir svečiai.
Laimučio Januškevičiaus nuotraukos
