Vytautas LEŠČINSKAS

Dzūkija: Užgavėnės – pirmiausia dainos

Renginio dalyviai

Kai tik prabylama apie itin reikšmingą Lietuvoje žiemos šventę – Užgavėnes, dažniausiai kalbama apie sočius valgius, ypač tradicinius riebius blynus, bei visokius smagius žaidimus, kaukes, persirengėlių išdaigas ir t.t. O štai kita, pati svarbiausia, užsigavėjimo proceso dalis – dainos – mūsų dienomis tarsi nuslysta į antrąjį planą. Bet iš tiesų, kokios Užgavėnės gali būti be dainų – pačių gražiausių, linksmiausių, lyriškiausių? Juk po Užgavėnių – tai toks metas, kai pagal katalikiškąjją tradiciją įprastos, kasdieniškos dainos jau neskamba, girdėti tik atitinkamos religinės giesmės. Ilgas savaites, iki pačių Velykų.

 

Gražiausios skambėjo ir tebeskamba Dainavoje

Ir dainininkų, pačių geriausių, liaudies dainas traukiančių – ar kur daugiau mūsų šalyje aptiksi, nei Dainavoj (dar Dzūkija vadinamame krašte)? Apie tai kaip tik buvo šnekama 2018 m. vasario 6 d., taigi prieš pačias šių metų Užgavėnes nenuilstančio dainaviškio kultūrininko Juozo Žitkausko rūpesčiu surengtame „Vilniaus dzūkulių“ suvėjime, skirtame vieno iš plačiai žinomų liaudies dainininkų Petro Zalansko pamėgtų dainų puokštės, įrašytos į kompaktinę plokštelę, aptarime, kuris virto tikru gyvu dzūkiškų dainų vakaru. O gyvu todėl, kad dainos skambėjo ne vien iš kompaktinės plokštelės, bet ir traukiamos gyvai – tikrais dainininkų, dabar neretai bardais pavadinamų, balsais. Mat dalyvavo jauni atlikėjai Akvilė Vervečkaitė Rubikienė, Gytis Ambrazevičius, Edgardas Akambakas. Jie ir dainavo, ir grojo, įaudrindami visą salę, į kurią susirinko geras būrys – daugiau kaip šimtas žmonių. Tad ir jau visai priartėjusių Užgavėnių vos ne išvakarės išsiliejo į bendrą pasidainavimo su tais jaunaisiais bardais vakaronę. O puikiose dainose, atrodė, girdėti ir Dainavos girių ošimas, ir upių upelių šniokštimas bei čiurlenimas, paukščių paukštelių balsai, ir skambėjo gražiausi žodžiai apie gimtojo krašto laukus, gojus, lankas bei švelniausiais vardais šaukiamus liaudiškų vokalinių kūrinių personažus – mergelę seselę, bernelį brolelį, motušėlę senutėlę, tėvužėlį žilagalvėlį. Ir, žinoma, apie bernužėlį, šaunų raitužėlį bei aukso kamanėlėmis dabintą ristą jo žirgužėlį… Ne vienam dalyviui ašara nuriedėjo iš staiga užplūdusio jaudinančio džiaugsmo. Taip skambėjo dainos, pamenu, mano vaikystėje, kai dar nebuvo iširusi senojo Lietuvos kaimo iš tolimų praeities laikų atėjusi tvirtai surėdyta bendrystė, kuri, regis, štai čia atsigavo, gaivališkai išsiliejo bendru choru. Taip, tokio sutartinio balsų skambesio seniai nebuvau girdėjęs…

 

„Vai tu, girala…“

 

Šios žinomos dzūkų dainos pradžios žodžiai buvo tarsi viso vakaro leitmotyvas. Ypač susirinkusiesiems atrodė malonu matyti Petro Zalansko palikuonis – dukterį Mariją Liugienę bei anūką Simoną Liugą, taip pat kompozitorių Saulių Labanauską, etnomuzikologę Aistę Nakienę.

Marija dabar – žinoma etnokultūrininkė, Simonas – dainininkas, solistas. Abu jie kalbėdami prisiminė – viena tėvą, kitas – senelį ir jo pamėgtas, kiekviena proga dainuojamas gražiausias dzūkų dainas. Juk ir patys buvo tų dainų apžavėti, girdėdami tikro liaudies žodinės kūrybos puoselėtojo artimo žmogaus gyvą žodį, skambią melodiją.

Ir Aistė Nakienė, ir Saulius Labanauskas, primindami Petro Zalansko indėlį į bendrą dzūkiškų dainų puoselėjimo bei populiarinimo aruodą, kiekvienas savaip aukštino liaudies dainų svarbą ir dabartiniame gyvenime. Taip, ši svarba – didžiulė. Pažiūrėkime: ar bet koks subuvimas per įvairias šeimos šventes ar kalendorinio pobūdžio renginius – vestuves, krikštynas, vardadienius, gimtadienius (ypač – jubiliejinius pobūvius) išsiverčia be tradicinių, dar daugelio vyresnių žmonių atsimenamų, o ir jaunesnių, jau pramokusių, dainų? Nors daug girdėti visokių naujoviškų, bet kai kuris iš šeimininkų ar svečių užveda „Atskrend sakalėlis…“, „Palinko liepa šalia kelio“, „Oi, neverk, motušėle…“ ar kokią kitą jau ne vieno ar kito netolimos praeities, ar šiuolaikinio poeto sukurtą bei paplitusią, liaudies daina virtusią, bet ir senesnę („Oi laukiau, laukiau subatvakarėlio…“ „ Stok ant akmenėlio…“, „Šėriau, šėriau sau žirgelį…“) – tuoj naujoviškos, svetimos, mūsų ausiai neįprastos, nublanksta ir tarsi išnyksta: tikras savas dainuoti kur kas maloniau ir smagiau. Todėl, kad jose iškyla mums brangūs tėviškės vaizdai, gamtos grožis, senolių buitis, jų rūpesčiai ir džiaugsmai, žmonių – jaunų ir senų – tarpusavio santykiai, apdainuoti subtiliai lyriškai, išreikšti prasmingais žodžiais, dažnai – netgi meniškai. Na, ir įkrinta į širdį…

Taigi ir Petro Zalansko (1900-1980) – garsaus liaudies dainininko, gimusio ir gyvenusio Dainavoje, Varėnos rajone esančiame Mardasavo kaime, atmintyje išlaikiusio šimtus dainų, pasakų, sakmių, ir tais dvasiniais turtais mielai su aplinkiniais žmonėmis besidalijusio, beje, turėjusio puikų balsą, pastangos puoselėjant, skleidžiant mūsų liaudies žodinės kūrybos perlus yra reikšmingos, jų nevalia pamiršti. Tokių žmonių Lietuvoje nedaug. Jų nuopelnus populiarinant liaudies žodinę kūrybą, kultūrą, tradicijas galima lyginti su knygnešių darbais skleidžiant draudžiamą lietuvišką spausdintą žodį niūriais rusiškojo carizmo laikais. Beje, ir P. Zalansko pusė gyvenimo praėjo sovietmečiu, kai į bet kokias patriotines lietuvių dainas valdžia žvelgė priešiškai, už jų propagavimą galėjai nukentėti. O ir tokių dainų Dzūkijoj niekas už jį turbūt daugiau nemokėjo.

Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos