Vacys PAULAUSKAS
Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

Džiunglių varlės – savitos

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Stanfordo universiteto darbuotojas dr. Andrius Pašukonis pasakojo apie viso pasaulio varles

Andrius PAŠUKONIS

Šokuojančios ir kvaksinčios varliukės Lietuvoje sutinkamos dažnai. Varliagyvių arba amfibijų klasės, beuodegių varlių varliagyvių būrio, varlių šeimos atstovus tarp kitų gyvūnų pažinti nesunku.

Pavasarį įšilusiose vandens telkinių vietose aidi varlių koncertai, balose traukia akį jų kurkulai ir išsiritę judrūs buožgalviukai. Atrodo, varlės gerai pažįstamos, jos saugotinos ir nusipelno ypatingos globos nerštinių migracijų metu.

Daug nuostabių dalykų apie varlių paplitimą, įvairovę ir jų gyvenseną 2020-10-08 buvo galima išgirsti ir pamatyti Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre, ciklo „Gamta po stogu“ renginyje. Jame apie Pietų Amerikos varles ir kitas džiunglių paslaptis savo darbo patirtimi dalijosi dr. Andrius Pašukonis.

Varlių seklys

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Stanfordo universiteto darbuotojas dr. Andrius Pašukonis yra mokslinių ekspedicijų Prancūzijos Gvianoje, Ekvadore, Peru ir Panamoje vadovas bei dalyvis. Šis gamtininkas, etalogas bei tarptautinis varlių seklys (Frog Tracker), pastaruosius devynerius metus tyrinėjo P. Amerikos varles, jų ekologiją ir elgsenos įvairovę. Susipažinti su jaunuoju mokslininku ir paslaptingose džiunglėse gyvenančiomis varlėmis bei varlytėmis susirinko gausus, nors koronaviruso infekcijos ribojamas, gamtos bičiulių būrys. Nei dėvimos veido kaukės, nei rekomenduojamas tarp susirinkusiųjų atstumas netrukdė gėrėtis varlių seklio atogrąžų miškuose atliktais tyrimais ir jų rezultatais.

Dr. A. Pašukonis biologiją, ekologiją ir gyvūnų elgseną (etologiją) studijavo Prancūzijoje, Austrijoje ir JAV, tai pat patarinėjo BBC gamtinės dokumentikos apie Pietų Amerikos varliagyvius filmų kūrėjams. Meilė gamtai ir išskirtinis dėmesys varlių įvairovei atvėrė kelius ir galimybes susilieti su gamta, geriau pažinti džiungles ir jų reikšmę visoje Žemės ekosistemoje.

Varliagyvių įvairovė ir elgsena

Trumpai supažindindamas su varliagyviais dr. A. Pašukonis tarp jų paminėjo beuodegius, tai varles ir rupūžes. Tarp uodeguotųjų – tritonus ir salamandras. Labiausiai visus sudomino bekojų varliagyvių kirmrausos.

„Gyvena jos po žeme ar vandeniu, prižiūri ir savo oda maitina vaikus. Užauga didelės, kurias net sunku išlaikyti rankose“, – rodydamas įspūdingą nuotrauką pasakojo varliagyvių specialistas ir patikino, jog pasaulyje yra apie 8 tūkst. varliagyvių rūšių, o Lietuvoje jų randama tik 13.

Priminęs, jog Lietuvoje beveik visos varlės ir rupūžės dauginasi panašiai, mokslininkas akcentavo atogrąžų kraštuose sutinkamą milžinišką įvairovę.

„Man įdomiausia varlių elgsena. Lietuvoje yra vienas varliagyvių dauginimosi būdas – balos vandenyje. Atogrąžose priskaičiuojama 40 skirtingų varliagyvių dauginimosi būdų. Yra varlių, kurios suvalgo savo kiaušinius ir po to išvemia mažus, skrandyje išsiritusius varliukus. Kitos varliukus augina po oda, po žeme ar medžių viršūnėse. Yra varlių, kurios kiaušinius palieka sausumoje ant lapų ar po jais. Kai kurios gamina lizdus ir savo buožgalvius prižiūri kol jie tampa varliukais. Dalis varlių, panašiai kaip paukščiai ar žinduoliai, sudaro poras, kartu gyvena ir prižiūri vaikus. Elgsenos įvairovė nenusakoma. Tai – rojus tyrinėtojui, nes niekur galo nesurasi“, – demonstruodamas nuotraukas ir filmuotą medžiagą atviravo etalogijos specialistas.

Tyrimų reikšmė

Dar daug įdomybių papasakojo ir parodė jaunasis varlių seklys. Viską aptarti sunku ir nebūtina, nes dr. A. Pašukonis pažadėjo išsamiau su atogrąžų džiunglėmis ir jų varlėmis supažindinti „Žaliojo pasaulio“ skaitytojus.

Susipažįstant su įdomia varlių elgsena tampa akivaizdu, kiek svarbūs atogrąžų miškų ir ten gyvenančių padarų tyrimai.

Girdint apie įvairiose vietose skirtingas darbo sąlygas, tyrimų metodus ir jų pritaikymą, akivaizdi naujausių technologijų reikšmė. Net ir mažiausių varlyčių elgsenos stebėjimui jau įmanoma naudoti miniatiūrinius siųstuvėlius. Jie padeda suprasti ypatingą varlių gebėjimą orientuotis ir nepaklysti aplinkoje.

„Varlės džiungles geriau pažįsta nei jas tiriantys mokslininkai“, – šmaikštavo jaunasis etalogas ir sakė nesuprantantis tų, kurie kartais ignoruoja varlių elgsenos tyrimus.

„Klausimas, kas iš tų varlių ir mokslo, man keistas ir erzinantis. Manau, žinios apie gamtos įvairovę ir jos įdomybes tiek pat vertos, kiek visi menai, kuriuos dažnai prilyginu mokslui. Atradimai papildo mūsų gyvenimą ir supratimą apie gamtą bei jos saugojimą“, – įvardydamas varliagyvių nykimo priežastis kalbėjo dr. A. Pašukonis. Pasak jo, viena iš svarbesnių nykimo priežasčių yra per pastaruosius 20 metų išplitusios ligos. Tarp jų paminėta ne be žmonių pagalbos plintanti labai pavojinga, tačiau dar nepasiekusi Lietuvos, grybelinė liga. Ji atkeliavo iš Azijos, jau aptinkama Prancūzijoje ir ateityje gali pasirodyti mūsų krašte. Todėl būtini kruopštūs Lietuvos varliagyvių tyrimai.

Galimybės paklausti

Po pranešimo visi, dideli ir maži, renginio dalyviai turėjo galimybę mokslininkui užduoti rūpimus klausimus. Jų buvo daug ir įdomių. Susirinkusius domino kokias augalų rūšis, tinkamas varlių buveinėms, derėtų saugoti? Kiti domėjosi, kodėl kvarkdamos varlės išpučia savo pakaklės odą ir kiek Lietuvoje skaitlingos kūmučių ir medvarlių populiacijos?

Pranešimu susidomėjusiems jauniesiems klausytojams rūpėjo: ar sunku tirti varlių intelektą ir ar varlė yra kada įkandusi mokslininkui? Visus pamalonino nuotaikingas atsitikimas, kaip viena kvaksė įsisegė į varlių seklio pirštą.

Paklaustas apie varlių nuodų stiprumą ir jų panaudojimą dr. A. Pašukonis papasakojo apie anksčiau vietinių gyventojų naudotas beždžionių medžioklei užnuodytas strėles.

Tarp pranešimo klausytojų buvo Vilniaus „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos vyriausioji auklėtoja Estera Rozovskaja su gamtai draugingais mokiniais. Daug metų ši pedagogė vadovavo buvusių Respublikinių moksleivių rūmų (RMR) Gamtininkų skyriaus zoologų būreliui. Kaip tik jame gamtininko kelią pradėjo jaunasis Andriukas. Su E. Rozovskaja atvykusius vaikus žinios iš varlių gyvenimo itin sudomino. Jie teiravosi: kokio dydžio sutinkamos mažiausios ir didžiausios varlės ir rupūžės? Koks jų amžius ir ar tikrai galima išgydyti karpas rupūžių nuodais? Atsakydamas mokiniams buvęs jaunasis būrelietis papasakojo, jog tarp varliagyvių gausu labai smulkių varlyčių, o savo dydžiu yra nepralenkiama, galinti siekti pustrečio kilogramo, rupūžė aga. Seniau šį įdomų padarą vaikai matydavo RMR gyvūnų kampelyje.

Gamtoje, nepapuolusios po automobilių ratais, varlės išgyvena iki dešimties metų, o auginamos nelaisvėje gali sulaukti ir trisdešimties. Karpų gydymas rupūžių nuodais yra gražus tarp žmonių sklandantis mitas.

Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro vyriausioji specialistė Inga Banytė, dėkodama pranešėjui, dovanojo naujausią knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas ir paprašė užduoti klausimą vaikams. Pirmasis atsakęs, jog džiunglėse varlių gyvena daugiau nei Lietuvoje, pelnė Lankytojų centro specialųjį prizą. Tokio pat įvertinimo sulaukė teisingas atsakymas į I. Banytės klausimą apie Lietuvoje saugomą varlių rūšį. Pavardijus įvairias spalvas, rastas teisingas atsakymas, jog tai yra raudonpilvė kūmutė.

Vacio Paulausko nuotraukos