Trečioji žygio diena prasidėjo dviratininkams iš pradžių vorele traukiant per Palangos miestą, paskui – energingai minant pedalus judriu keliu Šilutės pusėn. Atstumas nemažas, daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų, o 13 val. reikėjo jau įriedėti į patį Šilutės miesto centrą – ten buvo numatytas entuziastingų keliauninkų pasitikimo renginys.
Nuo Šilutės – iki Rambyno kalno
Pasirodo, šilutiškiai dviratininkams – žygio dalyviams – suorganizavo ne vien pasitikimo, bet kartu ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečio minėjimo šventę, kurioje dalyvavo Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, grupė kitų savivaldybės darbuotojų. Atėjo būrys miesto gyventojų, tad skvere prie miesto kultūros ir pramogų centro buvo labai smagu. Grojo instrumentinė grupė „Karčema“, koncertavo kiti saviveiklininkai, iš kurių dauguma buvo moksleiviai. Atrodė, gaila atsisveikinti su svetingais šilutiškiais, bet, kaip sakoma, laikas nelaukia – žygio dalyviams teko balnoti žirgus, t.y. sėsti ant dviračių ir, lydimiems ketverto tokioje kelionėje itin reikalingų autobusiukų (atsarginiams, o jei kiltų būtinybė, tai ir visiems dviračiams sukrauti, taip pat porai kelionę fotografuojančių bei filmuojančių žurnalistų nuo vieno etapo iki kito pavėžėti), teko krypuoti toliau.
Na, bet pagaliau labai sėkmingai (nei dviračiai gedo, nei dviratininkai silpo) su didžiu šurmuliu įbrazdame į Pagėgių miesto parką. Teko net nustebti, kad čia žygio dalyviai buvo pasitikti taip iškilmingai ir džiugiai. Sutiktuvių renginyje dalyvavo Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, kuris, beje, drauge su žmona Laimute buvo tarp mūsų ir vėliau – per visą nuotaikingą vakaronę itin gražioje, galima sakyti, šventoje vietoje, ant Rambyno kalno. Tad žygio dalyviai jautėsi ypač pagerbti.
Renginyje dalyvavę Rambyno regioninio parko darbuotojai pasistengė, kad vakaronė būtų kuo turiningesnė bei smagesnė. Direktorė Diana Milašauskienė ir vyriausioji specialistė kultūrologė Giedrė Skipitienė atėjo vilkėdamos puošnius, galima sakyti, net prabangius lietuvninkių tradicinius rūbus. Kultūrologė papasakojo Rambyno kalno istoriją, kalbėjo ir apie šių vietų ankstesnių laikų gyventojus, kurių kalba skambėjusi savotiškai, minkštai tariant garsą „l“ – tai, aišku, dėl vokiečių kalbos poveikio. Pasiūlė net pamėginti pasimokyti lietuvninkų tarme šnekėti, tik perspėjo, kad anaiptol nėra lengva. Mokančių laisvai taip kalbėti nebent čia aptiksi, bet ir jų atsirastų gal keliolika, gal keletas. O mes išgirdome labai gražiai lietuvninkiškai šnekant. Ir net dainuojant… Pasisekė!
Vakaronę vainikavo jau sutemoms artėjant įkurtas laužas. Paskui – nakvynė netoli Pagėgių, kaimo turizmo sodyboje.
Po dienos nuovargio poilsis toje tykioje vietoje, romantiškoje aplinkoje, mums atrodė tikra palaima…
Nuo Jurbarko iki Kauno
Kitą dieną patraukėme numatytu maršrutu toliau. Oras – tarsi pagal dviratininkų užsakymą – nei per vėsu, nei per šilta, tad ir mūsų kelionės organizatoriai (Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis bei LPD Panevėžio skyriaus pirmininkas Vidmantas Kartanas) įsitikinę, kad žygis vyksta sklandžiai, vadinasi, neturėdami vadovavimo rūpesčių, etapas po etapo tik mynė pedalus drauge su kitais, nors šiaip jiems pakaitomis neretai tekdavo autobusiuką pavairuoti. Įsismaginę ir etapą ne kartą užbaigdavo priekyje kitų. Gal ne mažiau ištverminga dviratininkė pasirodė esanti Ramutė Radėnienė, kuri nė neketino nusileisti vyrams. Bet už visus greitesnis buvo vilnietis Ruslanas Apanasovičius – kol kiti vorele baigdavo kokių dešimt ar dvylikos kilometrų etapą, jis spėdavo nutrūkti kur į šalį, užsukti į kokį už kelių kilometrų esantį miestelį, ten pasižvalgyti ir dar pasivydavo ar net pralenkdavo kitus dviratininkus. Tikras lenktynininkas!
Taip smagiai bevažiuojant bepigu buvo ir sutartą naują mūsų sutiktuvių vietą – prie Jurbarko miesto ribos iš tolo matomą lelijos formos (lelijos ženklas – net trimis egzemplioriais – švyti Jurbarko herbe) monumentą anksčiau numatyto laiko pasiekti. Ir čia nuūžė, nuklegėjo smagios sutiktuvės – žygio dalyvius sveikino vietos dviratininkai ir rajono savivaldybės atstovai.
Beje, visur, kur tik atvykdavome, aplinkiniai ypač atkreipdavo dėmesį į vaidilučių drabužiais vilkinčias mūsų vėliavnešes – LPD Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotoją Bronę Slapšienę ir šio skyriaus narę Ireną Dulkienę. Viena jų išskleisdavo Lietuvos valstybės trispalvę, kita – LPD Panevėžio skyriaus vėliavą. O tai bet kokia proga padėdavo sukurti didelio iškilmingumo įspūdį.
Tąkart laikas mums bėgo nepaprastai greitai. Atrodė keista, kaip galima per vieną dieną šitiek nepaprastai įdomių vietų aplankyti: dalyvavome itin iškilmingoje sutiktuvių šventėje Veliuonos dvaro parke, kur mūsų dviratininkus sveikino Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, aplankėme Veliuonos miesto įžymiąsias vietas, pasigrožėjome didinga Vytėnų pilimi ir pagaliau pavakare jau buvome Kaune, kur labai nudžiugome, kad kauniečiai taip pat surengė gražią sutiktuvių šventę Nemuno krantinės amfiteatre, palinksmindami muzika, dainomis, palinkėdami laimingo tolesnio kelio, kurio jau, sakytum, ne kažin kiek.
Ir net neįtarėme, kad tos pora paskutinių žygio „Per žydinčią Lietuvą“ dienų užgrius mus gausybe tokių įspūdžių, kurių, atrodytų, Nemuno šalyje nelabai yra kur patirti.
Bet apie tai – kitąsyk.
Vytauto Leščinsko nuotraukos
