Dubravos giria yra kauniečių pamėgtas gamtos kampelis, kur smagu pailsėti, papramogauti, pauogauti, pagrybauti. Visi pastebi, kad girioje gausu kanalų, įvairių melioracijos griovių, nutiestų šlapiuose, užmirkusiuose plotuose. Verta žinoti, kad daugelis kanalų yra senieji, po paskutinio apledėjimo atsiradę (susiformavę) upeliai. Girioje, kurioje gausu gamtinių objektų – įspūdingų medynų, medžių, pelkių, retų augalų augaviečių, sunkiau atkreipti dėmesį į upelius.
Upeliai turi savo aukštupį. Beveik visi jie Dubravos girioje gimsta gerai visiems žinomoje vietoje šalia Piliuonos kelio. Tikrajam girios žinovui pažįstama pirmoji miško pavėsinė iš raudonai dažyto metalo. Šalia poilsiautojams yra įrengta autobuso stotelė „19 kilometras“. Šioje vietoje išteka didžioji girios upė –Muraškinė, už kelių šimtų metrų Samanynės link atsiranda Dubrius, šiek tiek piečiau – ir Vyčius. Upeliai paversti kanalais, prie jų „prismaigstyta“ naujų melioracijos griovių. Įdomu tai, jog visi upeliai teka skirtingomis kryptimis. Muraškinė, nedarydama didelių vingių, visu savo 6,6 km ilgiu pasuka išilgai miško į vakarus (iš pradžių – šiek tiek į pietvakarius, vėliau – į šiaurės vakarus), tuoj už miško įteka į Sėmeną. Prieš santaką į ją įsilieja Sūrė. Paprasčiausia patyrinėti Muraškinę, minėtos pavėsinės prieigose ją lengva pasekti, pasukus į kitą kelio pusę už Šilagirio poilsiavietės. Dešiniau rasime upelį, jo krante supiltoje „krantinėje“ pavažiavus apie 4 km upelis atsitraukia, o išvažiavus pro Rokų kelmyną, pamatysime, kaip upelis dingsta Sėmenoje. Visai netoliese Sėmena pasiglemžia ir miško pakraščiu bailiai atburbuliavusį Burbulį. Vyčius, pasiglemžęs Miltupį ir Šilupį, išraizgytas kanalų našta, sprunka iš miško, suka į pietus. Tai pats ilgiausias – arti 20 km ilgio upelis. Deja, mišku teka tik 3 km ilgio vaga, toliau, per laukus ir kaimus jis pasiekia Jiesią. Dubrius pasuka į rytus, už poros kilometrų išplaukia į laukus, radęs progą, pasuka į šiaurę, pakely pasigauna Gervėną ir įteka į Kauno marias, prieš tai suformuodamas įspūdingą įlanką ir šlapynę. Dubrius savo vandenimis priverstas dalintis su sodininkų bendrijomis, jį pasitinkančiomis užtvankų kaskadomis. Už kokių 2 km į šiaurę nuo didžiojo aukštupio kelią randą į šiaurę pasukanti Žaisa. Jos vandenims dėkingi Laumėnų ir Girionių sodininkai – pastarieji vandeniu apsirūpina iš bevardžio Žaisos intako.
Miško upeliai pradingę kanaluose, sunkiai beidentifikuojami, išlieka jie tik nelabai kam prieinamuose dokumentuose. Pasisekė tiems upeliams, kurie, išnirę iš miško, teka pro kaimus, dirbamus laukus, pievas. Tada upeliai apipinami sakmėmis, jų šaltiniams priskiriamos gydomosios savybės.
Keičiantis okupantams, santvarkoms, kinta ir upelių pavadinimai. Žaisa prieš 400 metų buvo Žaisla, ji davė vardą Pažaisliui. Vėliau ji vadinosi Žąsma. Viena iš kelių prie Žaisos įsikūrusių sodininkų bendrija pavadinta Žąsmos vardu. Vyčiaus vardu pavadintas kaimas Kauno rajone. Prie upelio žemupio įsikūręs kaimas turi Pavytės vardą. Garsiausias upelis yra Dubrius – jo vardu pavadinta Dubravos giria ir kaimas girios pakraštyje. Beveik užmirštas Muraškinės vardas, nors upelio kelias girioje nepalyginamai ilgesnis už visų kitų. Kęstučio Subačiaus 2012 metais išleistoje knygoje „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“ teigiama, kad su įvairiais priebalsiais įamžinama hidronimo šaknis turėtų būti „mar“-, reiškianti šlapią vietą, pelkę. Tokiu būdu Muraškinė greičiausiai vadinta Maraškine. Ji įteka į Sėmeną, kuri, autoriaus nuomone, kilusi iš žodžių „sei“- reiškiančio čia ir „mena“ pelkė. Sėmena praeityje turėjo vadintis Seimena.
Išlaikant Simono Stanevičiaus dvasią eilėraštyje „Kur Nevėžis nuo seno…“, būtų galima kažką panašaus parašyti apie Muraškinės santaką su Sėmena: „Ten, kur Muraškinė už Rokų kelmyno čystu vandeniu savo Sėmeną gaivina“. Neteko aptikti kur nors vartojamo hidronimo Muraškinė, tuo tarpu lygiagrečiai upeliui bėgančio jos intako, skambiu Sūrės vardu, pavadinta viena iš Kauno miesto Vaišvydavos gatvių. Keistoka tik, kad ši gatvė pravesta lygiagrečiai Garšvės upeliui, kuris pralenda pro Garšvės gatvę ir savo vandenis plukdo į Sėmeną. O Garšvės vardu pavadinta gatvė kerta ne tik mažai pastebimą Garšvės upelį, bet ir daug įspūdingesnę Sėmena, kuri gatvės gale išsilieja į užtvanką. Gal Muraškinė niekur neminima ir dėl savo perdaryto ir slaviškai skambančio vardo.
Dubravos girios upelių (Muraškinės, Sūrės, Burbulio) vandenis plukdanti Sėmena apie save turėtų priminti kiekvienam, važiuojančiam Kauno mieste Panemunėje nuo Birutės gatvės Vaišvydavos link. Šioje vietoje Sėmena yra prasigraužusi pro neaukštą kalvą ir jos krantai, atrodo, per aukšti tokiam mažam upeliui. Vingiuojantis Vaišvydavos plentas nutiestas pirmąja Sėmenos terasa, plentą kerta virš antrosios terasos krantų nutiestas vakarinio Kauno apvažiavimo viadukas. Pavasarį Sėmenos dešinysis šlaitas žibučių kilimais pasitinka pulkus jų skynėjų. Visi žino, kad reikia atvažiuoti Vaišvydavos plentu, Panemunės šlaituose pasiskinti gėlių. Retai kas girdėjęs apie Sėmeną ir miško upelius. Labai tiktų gatvę vadinti „Sėmenos vingiais“.
Vilties apie upėvardžių įamžinimą teikia labai aktyvi Panemunės bendruomenė ir seniūnija, jų veikloje dalyvaujantys gamtos bičiuliai. Moksleiviai per geografijos pamoką susipažintų su Sėmenos terasomis, slėniu, susidariusios šlapynės augmenija. Moksleiviai galėtų įsivaizduoti: ar įmanoma būtų, sakykim, nutiesti tiltą per Nemuno aukštutines terasas Aleksote ir Žaliakalnyje?.. Kelionę pratęsti Vaišvydavos plentu ir, Piliuonos gatve pasiekus Vaišvydavą, pasukti į Garšvės gatvę, jos gale, prie Sėmenos užtvankos pasekti upelio kelią mišku, kurį tęsia jo intakas Muraškinė. Visi Dubravos upeliai išteka iš vidurio miško, todėl pagal upelio vandens tėkmės kryptį galima spręsti apie tai, kur mes galime patekti – ar į miško gilumą, ar pakraštį.
Miškininkai gali prisidėti prie miško upelių pavadinimų išlikimo. Ankstesniais laikais, kol dar eiguvos buvo kaip teritorinis padalinys, jos dažnai vadintos upelių vardais. Dar visai neseniai prie Piliuonos kelio buvo nuoroda į Vyčiaus eiguva. Pasikeitus administravimo tvarkai upelių vardais tiktų pavadinti poilsiavietes. Labai graži yra „Pušyno aidų“ poilsiavietė, įkurta šalia Muraškinės upelio. Nuo upelio atvestas kanalas buvusiai pelkutei nusausinti. Kanalas iš vienos pusės apjuosia ant pakilimo esančią aikštelės teritoriją. Vasaros pradžioje aš atvykstu į aikštelę pasigrožėti jos prieigose augančiomis gegūnėmis ir kitais retais šlapynių augalais. Poilsiavietės teritorija neturėtų būti vien miško baldų eksponavimo vieta, bet ir joje nors paprasčiausia forma būtų pateikta informacija apie gamtines vertybes, o konkrečiu atveju – Muraškinės upelį.
Autoriaus nuotraukos
