Trečiąjį rugsėjo šeštadienį drevinės bitininkystės bityne Musteikoje šurmuliavo smagi Medkopio pabaigos šventė, kurią organizavo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato kolektyvas, susibūręs gausus būrys bičiulių ir bendraminčių. Tai – baigiamasis projekto „Etninės kultūros paveldo išsaugojimas ir turizmo plėtra drevinės bitininkystės regione“ renginys. Jo metu šventės dalyviai susipažino su darbais, atliktais Musteikos bityne ir dalyvavo autentiškose medkopio apeigose. Vietos drevininkai Romas Norkūnas ir Algis Svirnelis pristatė senąjį bitininkavimo būdą – drevinę bitininkystę, vieną seniausių girios verslų, ilgiausiai išsilaikiusių šilinių dzūkų kaimuose.
Medaus kopinėjimo diena senovėje laikyta šventa. Tad ir šventės dalyviai, klausydami senųjų dzūkiškų dainų, dainuojamų Varėnos kultūros centro ansamblio ,,Žeiria“, aukojo bičių deivei Austėjai į laužą berdami grikių ir druskos, kad kitų metų derlius gausus būtų, stebėjo, kaip drevininkas Romas titnaginiu skiltuvu ir pintimi kuria dūminę bitelėms raminti, kaip lipa į drevėtą pušį senoviniu virviniu įnagiu – geiniu. Romas moka sutarti su bitėmis, tad pastarosios nepyko, kai palipęs aukštai į pušį ir pasiekęs drevę švelniai atvėrė drevės angą ir atgnybė dalį korio, paukščio plunksna švelniai nubraukdamas korį saugančias bites. Didžiąją dalį korių Romas paliko bitėms, kad šios turėtų kuo maitintis ir ištvertų per žiemą.
Su grikių rovimo papročiais, dainomis ir rateliais festivalio dalyvius supažindino ansamblis „Žeiria“ ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojos. Jos pasakojo ir rodė, kaip seniau grikius rovė, pjovė, rišo į pėdus ir statė į eiles, vadinamas „rikėmis“ – „kad vėjas prapūstų ir greičiau išdžiūtų“. Šventės dalyviai taip pat prisidėjo prie grikių rovimo talkos: vieni pjovė, kiti filmavo, o „Žeirios“ ansambliečiai grojo ir dainavo, kad linksmiau būtų ir darbas neprailgtų. Išalkusius vaišino Marcinkonių gaspadinės, patiekusios autentiškų ir skanių dzūkų krašto valgių.
Šventėje apdovanoti tradicijos tęsėjai – naujoji drevininkų karta, kurie netingėjo ir šio amato dvejus metus mokėsi iš vietos drevininkų Algio Svirnelio ir Romo Norkūno, o per tą laiką ne tik išmoko, bet ir pasidirbino savuosius drevinius avilius. Džiugu buvo matyti, kaip nuoširdžiai naujieji drevininkai džiaugėsi Dzūkijos nacionalinio parko įteiktomis dovanomis, pažymėjimais bei galimybe parsivežti išskobtus avilius į savo sodybas.
Musteikos drevinės bitininkystės bitynas svarbus turizmo ir edukaciniu požiūriu. Jame lankytojai gali susipažinti su bitininkystės raida Lietuvoje ir savitumais, su bičių gyvenimu, jų vieta ekosistemoje, bičių ekologija. Bitynas labai svarbus ir puoselėjant drevinę bitininkystę kaip tradicinį amatą. Čia, ko gero, ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė šis kažkada LDK garsinęs ir nemažą ekonominę naudą teikęs verslas. Todėl džiaugiamės, jog projekto „Etninės kultūros paveldo išsaugojimas ir turizmo plėtra drevinės bitininkystės regione“ partnerių – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato bei Gamtos paveldo fondo – pastangomis Musteikos drevinės bitininkystės bitynas buvo atnaujintas, pritaikytas lankytojų patogumui, senoji tradicija ir papročiai įamžinti filme „Šilų bitės“ bei aprašyti knygoje „Drevinė bitininkystė iš kartos į kartą“, lankytojams pasiūlytas turizmo maršrutas „Medaus kelias“, o jauniesiems gamtos draugams išleista smagi knygelė „Bičių pamokos“. Europos kaimynystės priemonės projektą finansuoja Europos Sąjunga, skirdama 405089,32 eurus.
Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako tik Gamtos paveldo fondas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad šis straipsnis atspindi Europos Sąjungos poziciją.
Gamtos paveldo fondo archyvo nuotraukos
