Svarbi ir garbinga pedagogo profesija, nes mokytojas – tai žmogus, be kurio pagalbos vaikas negali tapti subrendusia, savo kraštui naudinga asmenybe. Nerami lapkričio mėnesio antroji pusė išpuolė mokytojams, vaikams, jų tėvams ir visuomenei. Įsisiūbavus mokytojų streikui, vaikų interesai tapo nereikšmingi. Tik patys ištikimiausi pašaukimui mokytojai tęsė savo kilnią misiją. Ši pedagogų visuomenę ištikusi suirutė sutapo su Ekologinio švietimo Lietuvos tautinėje mokykloje koncepcijos autorės, aplinkosauginių ir gamtotyrinių veiklų iniciatorės, šviesios atminties prof. habil. dr. Elenos Šapokienės artėjančiu 90-čiu.
Sukvietė prisiminti
Pagerbti profesorės Elenos Šapokienės atminimą, prisiminti jos indėlį aplinkosaugai, gamtamokslinių tyrimų reikšmę Lietuvos tautinei mokyklai ir paminėti artėjantį garbios asmenybės devyniasdešimtmetį pakvietė Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto Kraštotvarkos ir agroverslo technologijos katedra.
Lapkričio 15 d. į mokslinę konferenciją „Ekologinio švietimo darbai, problemos ir įžvalgos ateičiai“ susibėgo buvę bendradarbiai, studentai, mokytojai ir profesorės E. Šapokienės darbų tęsėjai. Konferencijos organizatoriai kvietime panaudojo mūsų dienų mokytojams labai prasmingus kažkada pasakytus profesorės Elenos Šapokienės žodžius: „Šiandienos mokytojai – didvyriai! Nes neišsilakstė. Dirba iš idėjos… Didvyriai ir tie, kurie šiandien renkasi mokytojo kelią. Vadinasi, jie galvoja ne apie atlyginimą, kurį gautų, o apie vaiką, žmogų, kurį ugdys. Mokytojai pasiaukoję Lietuvai! Ir aš lenkiu jiems galvą…“
Elena Šapokienė gimė 1928 m. gruodžio 28 d. Pužų kaime (Skaudvilės r.). 1950 m. baigė Kelmės suaugusiųjų vidurinę mokyklą. 1959-ais – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Gamtos-geografijos fakultetą. Įgijo vidurinės mokyklos biologijos mokytojos specialybę.
1969 m. Leningrado A. I. Gerceno vardo valstybiniame pedagoginiame institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Gamtos apsaugos mokomojo-auklėjamojo darbo sistema dėstant botaniką mokykloje“. 1994 m. nostrifikuota daktare.
1990 m. Leningrado A. I. Gerceno vardo valstybiniame pedagoginiame institute apgynė daktaro disertaciją „Teorinis ir praktinis biologijos mokytojo ruošimas moksleivių gamtosaugos veiklai“. 1994 m. nostrifikuota habilituota daktare. 1971 m. suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas, 1989 m. – profesorės. 1994 m. nostrifikuota profesorė.
Išspausdino per 100 mokslinių straipsnių gamtos mokslų pedagogikos tema. VVPI dėstė augalų anatomiją ir morfologiją, gamtos apsaugą, vedė laboratorinius darbus ir lauko praktiką.
Aktyviai dalyvavo gamtos apsaugos draugijos veikloje. Inicijavo kelių visuomeninių aplinkosauginių organizacijų įkūrimą ir jų veiklą – Augalų pažinimo ir apsaugos klubą „Medumėlė“ ir klubą „Viola“. Buivydiškėse, Agrotechnologijų fakulteto augyne, pradėjo auginti saugomus ir retus augalus – taip buvo įkurta Lietuvos saugomų ir retų augalų kolekcija, kuri, kuruojama Kraštotvarkos ir agroverslo technologijos katedros dėstytojų, žaliuoja ir žydi iki šiol – čia sukurta atvira visuomenei edukacinė erdvė augalų pažinimui.
Nuo sekcijos iki klubo
Konferenciją muzikine kompozicija apie rudenį pradėjo pati skambius eilėraščius ir dainas vaikams kurianti Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos mokytoja Inga Gučienė. Susirinkusius pasveikino ir palinkėjo sėkmės Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto dekanė dr. Nijolė Liepienė.
Kiekvienam pedagogui svarbu palikti nueito kelio pėdsaką ir išugdyti siekiančius tęsti pradėtus darbus. Šią misiją profesorė E. Šapokienė atliko pavyzdingai. Apie tai pranešime „Gamtamokslinis ugdymas: nuo retųjų augalų sekcijos iki klubo „Medumėlė“ kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos poskyrio vyriausioji specialistė ekologė, Vilniaus kolegijos doc. dr. Ona Motiejūnaitė.
Buvusiame VVPI apie 1970 m. aktyviai veikė Gamtos apsaugos draugija. Tuo metu Botanikos katedroje dirbusi E. Šapokienė kūrybingam darbui sutelkė studentus į Retųjų augalų apsaugos sekciją.
„Ilgainiui šios sekcijos nariai pasklido po Lietuvą, pradėjo dirbti mokyklose, mokslo ir kitose institucijose. Savo darbovietėse jie rado bendraminčių ir subūrė aplinkotyra, aplinkos ir visuomenės ateitimi besidominčius žmones. Bendradarbiavimas tarp buvusių retųjų augalų apsaugos būrelio narių nenutrūko, bet peraugo į nuolatinę ir įvairiapusę veiklą, siekiančią giliau pažinti ir puoselėti aplinką, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Jų iniciatyva įsikūrė Lietuvos retųjų ir nykstančių augalų pažinimo ir apsaugos klubas „Medumėlė“. Pirmoji aplinkotyros ekspedicija-konferencija organizuota 1987 m. Kėdainių rajone. Nuo tada ekspedicijos tapo tradicinėmis ir vyksta vis kitame regione“, – pasakojo profesorės darbų tęsėja, buvusi studentė ir „Medumėlės“ tarybos pirmininkė O. Motiejūnaitė. Ji pasidžiaugė, kad klubo nariai surado ne vieną Lietuvoje saugomą augalų rūšį, inicijavo jų augaviečių apsaugą ir aktyviai dalyvauja mokslinėje, pedagoginėje ir švietėjiškoje veikloje.
Prisimindama studentiškas dienas O. Motiejūnaitė akcentavo institute tuo metu aktyviai veikusią Gamtos apsaugos draugiją, o profesorę E. Šapokienę įvardijo šios veiklos varikliuku.
„Retųjų augalų apsaugos sekcijoje nuolat buvo įdomiai dirbama ir net po paskaitų nebuvo noro eiti namo. Profesorė sumaniai paskirstydavo temas, ir mes, studentai, noriai atlikdavome pavestas užduotis. Mus stebėdavo, kontroliuodavo, bet turėdavome dirbti patys. Buvo smagu, niekas čia mūsų nevarė, neskaičiavo už atėjimą balų. Visi eidavome, kad norėdavome. Ypač būdavo svarbus ir reiklus „pirmo karto“ pranešimo pristatymas“, – prisiminė dabar pati su studentais dirbanti O. Motiejūnaitė. Ji taip pat prisiminė Žiemos puokščių parodas, prasmingas Duonos šventes, Studentų mokslinės draugijos konferencijas, E. Šapokienės prasmingus patarimus, pabarimus ar pagyrimus ir pelnytus apdovanojimus, vainikuojamus įžymiuoju Profesorės draugystės pyragu.
Geru žodžiu prisimintas ir sutuoktinis Juozas Šapoka. Studentai vadindavo jį dėde Juozu ir buvo dėkingi už lotynų kalbos pamokas.
Didžioji Mokytoja
Apie tai savo pranešime „Profesorė Elena Šapokienė: pedagoginės veiklos retrospektyva ir dabarties aktualijos“ kalbėjo Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doc. dr. Rita Makarskaitė-Petkevičienė. Ji teigė, jog profesorė E. Šapokienė daugeliui savo mokinių yra objektyvaus, principingo mokytojo pavyzdys. Tai žmogus, atsidavęs pedagoginiam ir moksliniam darbui, aplinkosauginio ugdymo idėjai.
„Profesorė buvo mano diplominio darbo vadovė. Ji padėjo suprasti, kad pedagoginį procesą galima ne tik organizuoti, bet ir tyrinėti. Mano profesiniame kelyje šviesios atminties profesorė buvo Didžioji Mokytoja. Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (VPI) jos paskatinta 1993-1998 studijavau Edukologijos krypties doktorantūroje. 1998 m. apgyniau socialinių mokslų (edukologija) daktaro disertaciją „Gamtotyrinės veiklos ypatumai papildomojo ugdymo sistemoje“. Profesorė buvo mano disertacijos rengimo komitete, mes daug bendradarbiavome mokytojo asmenybės klausimais“, – atviravo savo Mokytojos pedagoginės veiklos retrospektyvą lygindama su dabarties aktualijomis Rita Makarskaitė-Petkevičienė. Nors prabėgo nemažai laiko, VVPI tapo VPI, nuo 2011 m. – Lietuvos edukologijos universitetu (LEU) ir jį reorganizuojant prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto, profesorės E. Šapokienės idėjos aktualios ir šiuo metu. Jos įgyvendinamos šiuolaikinio gyvenimo kontekste. Pasak R. Makarskaitės-Petkevičienės, ugdymo sėkmė mažai pasikeitė ir yra keturių komponentų sąveika. Tai: mokinys, mokytojas, ugdymo turinys, ugdymo aplinkos.
Kadangi R. Makarskaitė-Petkevičienė nuo studijų antro kurso dirbo laborante, ji pasidalijo atsiminimais apie kruopštų profesorės pasiruošimą paskaitoms, reiklumą sau ir ugdymo principų taikymą studentų mokymo procese. Taikydama demokratiškumo principą studentams E. Šapokienė ieškojo pozityvo, kiekvienam padėdavo atrasti save. Dabar tyrinėjanti ugdymo procesus, buvusi studentė ir laborantė vaizdžiais pavyzdžiais paminėjo savo Didžiosios Mokytojos taikytą tautiškumo principą.
„Gamtosauga, baltų kultūra, šventos girios, V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ (kol dar nebuvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, mes ją giedojom prie Baikalo), Duonos šventės ir kiti renginiai davė tai, kas jaunam žmogui buvo labai reikalinga“, – prisiminė studijų metus R. Makarskaitė-Petkevičienė. Pasak jos, nors tuo metu ugdymo procese integravimo principas nebuvo akcentuojamas, profesorė padėjo plataus mąstymo pagrindus. Akcentuodama biologijos ryšį su humanitariniais mokslais, menais, socialiniais dalykais, mokė studentus integracijos, didaktinių ir moksliškumo principų taikymo.
„Gausios demonstracijų ir tyrinėjimų įdomios paskaitos buvo universitetinio lygio ir labai šiuolaikiškos, peraugančios į įvairiapusišką praktinę veiklą“, – prieš 20-25 metus skaitytas paskaitas prisiminė dabar pati ugdymo procesą tyrinėjanti buvusi studentė. Ji akcentavo vaizdumo, sistemingumo, nuoseklumo, kūrybingumo ir atsakomybės principus, taikytus savo Mokytojos darbe. Sakė buvus ją gera stratege ir taktike, kuri ne įkyriai, bet visada pakontroliuodavo studentus, kad paskutinei dienai neliktų nepadaryti darbai.
Augalai ir sveikata
Apie tai labai išsamiai pristatydama pranešimą „Vaistinių (aromatinių) augalų vaidmuo žmogaus ir aplinkos sveikatai“ pasakojo VDU botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja, prof. dr. Ona Ragažinskienė, Lietuvos farmacijos sąjungos viceprezidentė.
„Dabar pasaulyje ir Europoje visuomenė domisi natūraliais (tradiciniais) ligų gydymo būdais, kurie yra žinomi ir reglamentuojami Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) medicinos strategijoje. PSO Europos sveikatos politikos dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ skelbiama, kad visų Europos šalių vyriausybių tikslas – sveikata visiems. Šiam tikslui pasiekti kiekvienos Europos valstybės vyriausybės užtikrina gyventojų ligų profilaktiką ir sveiką gyvenimo būdą ir naudoja fitoterapiją (vaistinių, prieskoninių (aromatinių) augalų vaistinę žaliavą arba iš jos gaminamus augalinius homeopatinius vaistinius preparatus, augalinius maisto papildus bei augalinius produktus) ir atkreipia dėmesį į aplinkos sveikatą“, – akcentavo O. Ragažinskienė. Ji atkreipė dėmesį, jog ekologija plačiąja prasme yra rimta problema, į kurią vizito Lietuvoje metu atkreipė dėmesį aukštos moralės politikas popiežius Pranciškus. Jos nuomone, su Šventojo Tėvo enciklika „Laudato si“ („Būk pagarbintas“) („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 40) privalo susipažinti kiekvienas ekologas, nes ši enciklika yra apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais. Kalbėdama apie žmogaus sveikatą vaistinių augalų specialistė akcentavo žmogaus dvasinės, psichinės sveikatos reikšmę.
„Viskas prasideda nuo dvasios ekologijos. Viskas prasideda nuo tarpusavio santykių ir santykių su aplinka“, – tvirtino O. Ragažinskienė ir, primindama ekologinio švietimo reikšmę E. Šapokienės veikloje, pabrėžė dėstytojo ir studento, mokytojo ir mokinio, darbuotojo ir jo administracijos santykių reikšmę. Priminė, jog socialiai būtybei – žmogui reikalingas bendravimas ir bendradarbiavimas.
Gyva prisiminimuose
Pastabomis apie tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą pasidalijo buvę profesorės E. Šapokienės studentai, ją pažinoję bendražygiai ir pradėtų veiklų tęsėjai.
„Su Profesore man teko vesti ekskursijas, dalyvauti ekspedicijose, per rąstus laipioti, į pelkes bristi, į antklodę įsisukus prie laužo sėdėti. Bendrauti su ja buvo šilta ir nuostabu“, – pristatydama pranešimą „Gamtos tyrimai ir edukacija“ kalbėjo buvusi mokytoja, dabar Veisiejų regioninio parko (RP) ekologė ir naujoji „Medumėlės“ klubo pirmininkė Irma Maciulevičienė. Ji įdomiai papasakojo apie Veisiejų RP, kartu su VU ir VDU specialistais, Lazdijų ir Marijampolės rajonuose bei Punsko valsčiuje inventorizuotus senųjų sodybų darželių rezultatus, tinkamus naudoti ugdymo įstaigų edukacinėse pamokose.
Apie braidžiojimą Profesorės pėdomis, pristatydamas pranešimą „Nuostabus augalų pasaulis – edukacinė erdvė“ pasakojo 1989 m. VVPI Gamtos – geografijos fakultete biologijos bei žemės ūkio specialybės mokytojo diplomą įgijęs Kęstutis Obelevičius. Jis tais pačiais metais pradėjęs dirbti Botanikos instituto filialu tapusiame Kauno botanikos sode (nuo 1990 m. – savarankiška Lietuvos mokslų akademijos įstaiga, 1992 m. įjungta į atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą). Šiuo metu K. Obelevičius kuruoja Lietuvos augalų nacionalinius genetinius išteklius.
„Lietuvos floroje mokslininkai aprašė apie 1400 augalų rūšių (be samanų). Žaliasis Lietuvos rūbas įvairus, o kiekvienas augalas galėtų papasakoti originalią savo istoriją, kuri gali būti kūrybiškai panaudota ugdymo(si) procese. VDU botanikos sodo Lietuvos pievų floros ekspozicija – atversta žalioji knyga gamtos tyrimams“, – teigė K. Obelevičius ir papasakojo apie 14 Lietuvos pievų tipų ekspozicijos kūrimo sunkumus ir sėkmę. Teigdamas, kad botanikos sodas turi būti mokomoji bazė studentams, moksleiviams ir visuomenei, jis pasidžiaugė, jog Kaune vaistinių augalų ekspozicija – didžiausia Europoje, dalijosi darbo patirtimi su studentais, pasakojo apie įvairių augalų panaudojimą ir jų naudą, konstatavo, kad anksčiau žmonės daug augalų augino, geriau juos pažinojo.
Kęstutis Obelevičius biologijos studijas pasirinko sekdamas savo vyresnio brolio Sigučio pėdomis. Buvęs ilgametis Traupio mokyklos direktorius ir botanikos daržo, vadinamu sodu, įkūrėjas, gamtininkas tyrėjas, knygų autorius Sigutis Obelevičius šiuo metu yra Anykščių savivaldybės mero pavaduotojas.
„Profesorė man buvo ir išlieka moralinis autoritetas, kaip mokslininkė, kaip pedagogė ir kaip žmogus“, – prisimindamas keliones ir didžiules O. Šapokienės pastangas įveikiant kalnus, pelkes ir kitus pasitaikančius sunkumus, gamtininkas žavisi savo Mokytojos fantastišku atsidavimu darbui su studentais.
„Ekskursijos Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) metu mus prikėlė trečią valandą nakties, kad oranžerijoje pamatytume žydinčią nakties karalienę. Ir dabar už tai jai dėkingas, nes daugiau žydinčios šios gėlės matyti neteko“, – prisiminė nemiegotą naktį ir paprastai vasaros naktimis pražystantį kaktusinių šeimos augalą S. Obelevičius.
Profesorės rūpestį saugomomis teritorijomis ir buvusį vaisingą bendradarbiavimą prisiminė Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos biologijos mokytojas metodininkas, gamtotyros klubo „Eureka“ vadovas Saulius Tamošiūnas. Jis taip pat geru žodžiu paminėjo savo grupės buvusį kuratorių, šiemet mirusį ornitologą dr. Vytautą Vladislovą Logminą („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr.30).
Pasidalindama darbo patirtimi gamtinio ūkio „Kitoks daržas“ kūrėja Eimutė Lučiūnienė abejojo, ar yra daugiau tokių asmenybių, kurios taip artimai bendrautų su studentais, kaip bendravo E. Šapokienė.
Reikli sau ir kitiems
Įdomiai apie E. Šapokienės atsidavimą darbui, reiklumą sau ir aplinkiniams pasakojo jos dukterėčia, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė Daiva Puodžiukienė.
„Nuo 9 klasės auginau retuosius augalus. Teta, parsisiuntusi iš botanikos sodų, atveždavo sėkliukes. Auginamus augalus matavau, fotografavau ir viską aprašydavau, o teta Elena mane kontroliuodavo. Ji pagirdavo, pasidžiaugdavo, nurodydavo darbus, tačiau buvo reikli ir griežta. Būdama dar mokinė esu skaičiusi pranešimus apie retuosius augalus. Studijų metu buvo galvojančių, jog teta darys man nuolaidų, tačiau to nebuvo. Ji ir dėdė Juozas buvo mokslo žmonės ir mokslas jiems buvo svarbiausia. Aš daug ką iš jų paveldėjau, gal todėl gyvenimą paskyriau mokiniams ir visą laiką dirbu toje pačioje vietoje“, – pasakojo Elenos ir Juozo Šapokų dukterėčia.
Kurį laiką Šapokų šeima gyveno Buivydiškėse, o vėliau persikėlė į Karoliniškes. Šį įdomų laikotarpį prisiminė tame pačiame name gyvenusi kaimynė, VVPI kartu dirbusi botanikė dr. Živilė Lazdauskaitė. Prisimindama instituto šaltas patalpas, įsirengtą džiovyklą, kepamas bulves ir prof. dr. Antaną Janonį (1913-1995) ji džiaugėsi E. Šapokienės patarimu „Mosfilm“ grupę, atvykusią filmuoti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų retųjų augalų, nevežioti po Lietuvoje įsibarsčiusias augavietes, o filmo kūrėjus nusivežti į Buivydiškes, kur sukaupta šių augalų kolekcija. Dėka išradingo kino operatorių darbo filmavimas pavyko – augalai atrodė, lyg augtų natūraliame kraštovaizdyje.
Kartu dirbusi doc. dr. Genovaitė Navaitienė prisiminė, kaip ji, dirbdama VVPI Botanikos katedros laborante, 1963 m. dalyvavo E. Šapokienės organizuotoje ekspedicijoje į Kolos pusiasalį. Pasakodama apie nuotykius Chibinų kalnuose, ji prisiminė sutuoktinio Juozo Šapokos rūpestį ekspedicijos sėkme. Paminėjusi kartu su profesore katedroje atliktus darbus G. Navaitienė akcentavo kuklias, bet labai kūrybingas žiemos šventes ir puokščių parodas.
Profesorės reiklumą prisiminė dauguma konferencijos dalyvių.
„Per mėnesines praktikas miške tekdavo mokytis dieną naktį ir negalėjo būti jokių paskirtų ir neatliktų darbų“, – prisiminė O. Motiejūnaitė ir papasakojo, kaip jie, studentai, pavargę pelkėje, naktį, „virsdami iš koto“, gamino cepelinus ir ruošė salotas.
Ekologiniam švietimui, aplinkosaugai ir gamtotyrinei veiklai prof. O. Šapokienė liko ištikima visam gyvenimui. Tapusi pensininke ir gyvendama Antalgėje daug padėjo šio kaimo mokyklai (nuo 2007 m. Utenos Rapolo Šaltenio progimnazijos Antalgės skyrius) ir daug laiko praleisdavo Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje. Ten turėjo savo kabinetą, vaisingai dirbo, talkino tarpmokykliniam aplinkotyros klubui „Viola“. Įvertindamas jos nuopelnus ir prisimindamas 1996 m. E. Šapokienės kartu su klubu „Viola“ organizuotą pirmąją Medžio puošimo šventę, Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyrius sukvietė uteniškius paminėti 90-ąsias E. Šapokienės gimimo metines ir gruodžio 11 d. dalyvauti Utenos rajono Medžio puošimo šventėje.
Konferencijoje buvo prisimintas E. Šapokienės mėgstamas posakis: „Geri tie mano vaikai, geri tie mano mokiniai, jie mane aplenkė, jie mane pralenkė“.
„Mes nelenktyniavom, mes sėmėmės iš jos, ką galėjome pasisemti per tą laiką, kol Profesorė buvo su mumis“, – teigė konferencijos organizatoriai.
… Sunku numanyti, ką apie Lietuvos tautinę mokyklą, LEU likimą ir švietimą ištikusią krizę pasakytų visą gyvenimą ugdymui skyręs Žmogus. Tikėtina Didžiąją Mokytoją skaudintų paniekintas mokymo procesas, palikti likimo valiai vaikai ir pro langus ministeriją šturmuojantys „mokytojai – didvyriai“.
Vacio Paulausko nuotraukos
