Visuomeninė organizacija „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugija“ kitų metų sausio mėnesį minės 15 metų veiklos sukaktį. Šiais metais tokią pat sukaktį švenčiančia draugija „Žaliuojanti Vilnija“. Giminingos draugijos dažnai kartu organizuoja įvairias aplinkosaugines priemones. Jau daugiau kaip 10 metų savo aktyvistams organizuoja pažintines keliones po įvairias šalis, Lietuvą. Šiais metais „Žaliuojančios Vilnijos“ pirmininko Antano Stackevičiaus iniciatyva pabuvota Latvijoje, Latgalės regione. Be to, šią vasarą šių draugijų atstovai autobusu jau keliavo ir po kitas Europos šalis. Per dvi savaites autobusu nuvažiuota iki Stambulo, apžiūrėtos Stambulo didžiausios įžymybės, turistiniu laivu paplaukiota Bosforo sąsiauriu, pabuvota Bulgarijos Auksinių smilčių kurorte, maudytasi Juodosios jūros šiltame vandenyje. Aplankyta daug įdomių gamtinių bei istorinių objektų Bulgarijoje, Serbijoje (Belgrade) ir kitur. Tų kelionių nuolatiniai dalyviai – geografai, biologai, miškininkai ir kiti žingeidūs kelionių entuziastai.
Rugpjūčio 15-16 dienomis „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugija“, kuriai vadovauja Rapolas Liužinas, organizavo kelionę per Šiaurės Lietuvą, Žemaitiją. Pirmasis aplankytas objektas – Žagarė. Ji – šių metų Lietuvos kultūros sostinė. Restauruotuose dvaro rūmuose veikia unikali, įspūdinga Lietuvos medžioklės ir žvejybos trofėjų paroda. Joje eksponuojami įvairių žvėrių ragai, šernų iltys, kaukolės, vilkų kailiai, iškamšos. Pateikta daugiau kaip 1200 eksponatų. Iš jų apdovanotų įvairiais medaliais per 300 egzempliorių. Su gailesčiu žiūrėjome į gyvūnus, tapusius sienų papuošalais.
Toliau maršrutas vingiavo į netoli Žagarės esantį ozą. Nustatyta, kad šis prieš 14 tūkstančių metų iš Skandinavijos ledyno atvilktų žvyro smėlio dalelių ir tirpstančio vandens suformuotas gūbrys, vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Stačiašlaitis, vingiuotas gūbrys, iškilęs plokščioje lygumoje, su Žvelgaičių tvenkiniu, paverstas kultūringa poilsio zona. Įrengta 3 km pažintinis takas su pavėsinėmis, apžvalgos bokštais, paukščių stebėjimo bokšteliais, stendais, laužavietėmis ir kita poilsiui reikalinga infrastruktūra, todėl nebuvome vieniši. Pabūti unikalioje vietoje tądien buvo atvykusių nemažai ir šeimų. Kiek pasidairę, judėjome Žemaitijos link.
… Renavo dvaro rūmai, didelis parkas su retais medžiais. Atkreipėme dėmesį, kad šiuose rūmuose mokytojavo Lietuvos šviesuolis Laurynas Ivinskis.
… Labai rūpėjo aplankyti didžiausią Lietuvos riedulį, ledyno paliktą netoli Barstyčių miestelio – Puokės kaime. Šį akmenį 1957 metais aptiko melioratoriai. Tačiau keletą metų atkastas jis pragulėjo duobėje, kurioje laikėsi vanduo. Vėliau melioratoriai aplinką sutvarkė. 1968 metais šis akmuo paskelbtas geologiniu paminklu. Atkūrus nepriklausomybę, 1997 metais Puokės akmuo įtrauktas į reprezentatyviausių geotopų sąrašą. Bet… Mes prie akmens autobusu neprivažiavome. Už Renavo, tik įvažiavus į Skuodo rajono teritoriją, pasibaigė asfaltu dengtas kelias. Grįžti nesinorėjo, nes Barstyčius pasiekti asfalto keliu reikėjo daryti didelį lanką. Tad į Barstyčius važiuodami dideliu šiuolaikiniu autobusu, keldami dulkių debesis, pasiekėme tiesiausiu keliu. Vairuotojas, pamatęs, kad kelias Barstyčiai-Ylakiai, prie kurio yra didžiausias Lietuvos akmuo, neasfaltuotas, tokiu keliu atsisakė važiuoti, nes autobuso kondicionavimo-vėdinimo sistema, pasak vairuotojo, gali greit „užkimti“, tada karštą dieną autobuse bus tvanku. Skuodo rajono savivaldybė, rajono lankytinų objektų sąraše įrašiusi mūsų krašte unikalų akmenį, gal pamiršo, kad siekiant populiarinti įdomius objektus, reikia ir tinkamas sąlygas sudaryti. Iš Barstyčių iki didžiausio riedulio – tik 7 kilometrai. Tikiuos, jog Skuodo savivaldybė ar Lietuvos kelininkai pasirūpins ir kitais metais bus atlikti asfaltavimo darbai. Tada kelias tiks ir šiuolaikiniam transportui. Labai gerai būtų, jeigu tinkama asfalto danga būtų padengta iki pat Ylakių. Iš Barstyčių Skuodo link važiavome asfaltu. Prie to kelio dar yra ir kitas svarbus paminklas – Apuolės piliakalnis, tačiau ir į tą objektą keliukas – taip pat be asfalto dangos.
… Iki Truikinų versmių – prastas vieškelis, tad netoli asfalto, palike autobusą, apie kilometrą ėjome pėsčiomis. Truikinų, vadinamų ir Šmitos versme, vieta labai graži. Tarp dviejų skardžių, apaugusių ąžuolais ir kitais medžiais, daubos viduryje tvorele aptvertoje penkių metrų skersmens aikštelėje trykšta dvi versmės. Matyt požeminio vandens spaudimas didelis, nes nuo šios vietos prasideda gražus Šaltupio šaltinėlis, nutekantis į Guntino upelį. Sakoma, kad versmių vanduo turi gydomųjų galių, tinka akims, sąnariams gydyti. Anksčiau motinos tuo vandeniu kūdikius prausdavo, tačiau dabar tyrimais ta versmių galia nepatvirtinta. Sovietmečiu melioratoriai, sausindami aplinkinius laukus, į burbuliuojančią versmę suvertė daug akmenų. Tačiau ji neišnyko ir toliau džiugina atvykėlius. Ir mes gėrėme skaidrų vandenį, kai kas ir į butelius prisipylė. Sakoma, kad dabar versmės dugnas – 6 metrų gylyje. Tai kur versmių dugnas buvo iki barbariško melioratorių veiksmo?.. Tvarkant kelią per prasidedantį upelį iš akmenų sumūrytas tiltas. Netoli esančios Aleksandrijos mokyklos mokiniai kiekvieną pavasarį, paskutinę mokslo metų dieną praleidžia prie versmės, prie gurgančio upelio.
… Atvykome ir į privatų Izidoriaus Navidansko parką. Tuo metu atvažiavo automobilių kolona su vestuvininkais. Nors kelio, vedančio į parko gilumą, kur turėjo vykti vestuvės, neužtvėrėme, dosnus piršlys, pabroliai pavaišino saldainiais.
Izidoriaus Navidansko parkas pradėtas kurti 1928 metais, kai tik 16 metų sulaukęs berniokėlis Izidorius pasodino pirmuosius keturis beržus, kaštoną, liepaičių. Žemdirbį tėvą toks pasielgimas supykdė – kam sodinti augalus, kurie derliaus neduoda… Bet pasodintų medžių neišrovė.
Tik tėvui mirus Izidorius savo žemėje ėmė tvarkytis kitaip. Išsikasė tvenkinį, net iš Čekijos, Danijos, Vokietijos nusipirko medelių, ėmė kurti tikrą parką. Daigino sėklas, skiepijo.
Lietuvą okupavus sovietams ir tose žemėse įsikūrus „Pabaltijo“ kolūkiui, Izidorius tapo kolūkio sodininku. Iškasė tris prūdus, sodino medžių alėjas. Neseniai įkurto Gamtos apsaugos komiteto darbuotojai pastebėjo gražiai kuriamos ir tvarkomos gamtinės aplinkos kampelį, todėl 1965 metais parkas buvo perduotas Gamtos apsaugos komiteto žiniai ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Ten ir toliau Izidorius su sūnum dirbo. Parko teritorijoje, ant natūraliai tekančio Spigino upelio buvo iškasti dar trys tvenkiniai – 57 hektarų plote susiformavo 7 tvenkinių girlianda. Atkūrus nepriklausomybę, grąžinus nuosavybę, I. Navidansko parkas, esantis Ylakių seniūnijos Kalnėnų kaime, vėl tapo privačia valda, bet yra atviras lankytojams, žvejams.
… Prabėgo 87 metai, kai jaunas vaikinukas pradėjo savaip tvarkyti savo žemę, kurti savo aplinką. Dabar tokiu kūriniu džiaugiasi kiekvienas, užsukęs į jaukų kampelį, randa grožį, pavėsį…
Šios vietos puoselėjimui jau prireikė dvejų kartų. Parke auga 34 rūšys vietinių ir 95 introdukuotų medžių ir krūmų rūšys. Neveltui ši vieta dar 1986 metais buvo priskirta prie respublikinės reikšmės paminklų. Keliaujant ir matant ką aktyvūs kūrybingi žmonės per šimtmečius padarė, jais didžiuojiesi. Kartu ir pagalvoji, jog dabar prikurtų įstatymų raizgalynėje savininkas savo žemėje netgi labiau supančiotas, nei sovietmečiu… Kiekvieną veiksmą būtina derinti. O sėdinčiam kontoroje vis atrodo, kad tik jis yra gamtos saugotojas, o visi aplinkiniai – tik jos niokotojai…
… Mūsų dviejų dienų maršrutas tą dieną tęsėsi iki Šventosios. Pavakary jau gaivinomės Baltijos jūros vandeniu. Kitą rytą dar 6 valandą kai kurie entuziastai jau vėl gaivinosi jūroje.
… Grįždami į Vilnių aplankėme Kretingos lurdą, bažnyčią, Kretingos dvaro rūmus su oranžerija ir parką, Kurtuvėnų dvarą, Kelmės dvaro rūmus, Šiluvą…
Lidijos Kovienės, Zitos Bitvinskaitės ir Kęstučio Turonio nuotraukos
