Vilija RAUBIENĖ
Buvusi Panevėžio ekologinio ugdymo bendrijos „Žalioji gija“ narė

Dėkingumo popietė

Arba – atsigręžiant į gamtos draugų telkėją Reginą Kliminskienę

Sambūrio dalyviai Panevėžyje, prie Gamtos mokyklos

Sutapimas tai ar ne, bet būtent tą dieną, birželio 26-ąją, kai prieš penkerius metus į Panevėžio gamtos mokyklą ganėtinai netikėtu būdu, labai tyliai atkeliavo Šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra, įvyko ir gražus atsisveikinimo renginys su ilgamete mokyklos direktore Regina Kliminskiene. Veikiau tai buvo ne atsisveikinimo, o dėkingumo popietė. Dėkingumo žmogui, kuriam, kaip dabar paaiškėjo – nieko nebuvo neįmanomo.  Gali pagalvoti, kad Šv. Pranciškaus Asyžiečio kadaise pasakyti žodžiai, kad pradėjus daryti tai, kas būtina, po to darant tai, kas įmanoma, pastebi, kad darai tai, kas neįmanoma, išsipildė su kaupu – Panevėžyje atsirado vieta, kuriai savo aura vargiai galėtų prilygti kokia nors kita. Tarpukaryje pastatyta Česlovo Petraškevičiaus vila atgimė visu savo grožiu. Į ją verta užsukti kiekvienam, atvykusiam ekskursijon į Panevėžį, nes su tokia meile sukurto ir išpuoselėto medinio kultūros paveldo objekto kažin ar kur kitur Lietuvoje rastume.

Visa tai, kas per keletą dešimtmečių sukurta Panevėžio gamtos mokykloje – tai atkaklus, kryptingas, kruopštus ilgametės direktorės Reginos Kliminskienės ir jos suburtos bei išugdytos komandos darbas. Išmintingai per daugelį metų suburta ir palaikymo komanda.

Daugelis tos palaikymo komandos narių ir susirinko tą nuostabiai gražią birželio 26-osios popietę padėkoti Reginai už daug ką: už pamokas, kantrybę, eleganciją, draugystę ir subtilų grožio pajautimą. Draugai, bičiuliai, bendraminčiai su gėlių puokštėmis, dovanomis ėjo vieni po kitų pasisakyti į pievelę prie Šv. Parnciškaus ir linkėjo, linkėjo.

Šioje pievelėje, tradiciškai birželį vyko ne vienas gražus ir prasmingas renginys. Būta kadaise čia ir balto fortepijono vakaro, ir kitokių įdomybių, o šįkart skambėjo saksofono muzika. Ir net stebėtis nelabai galėjai, kai vos tik jai suskambus Reginos ilgametis bičiulis, gamtininkas Antanas Slučka pakvietė ją šokiui. Šioje vietoje daug kas vyksta labai paslaptingai ir nepaprastai, netgi neįprastai. Ir visuomet labai tyliai.

Sunkoka dabar būtų išvardyti visus tądien norėjusius pasisakyti ir kažką palinkėti Reginai Kliminskienei. Jos buvę kolegos, mokyklų vadovai, gražiai išsirikiavę pievelėje vienas po kito tarė pačius gražiausius žodžius, vis atkreipdami dėmesį į jos eleganciją, darbštumą, sugebėjimą realizuoti idėjas. Ilgametė Panevėžio savivaldybės Ekologijos skyriaus vadovė Zita Tverkutė priminė, kad mažiausiai dvi panevėžiečių kartos užaugo šioje nuostabioje pastogėje, kurioje išmoko mylėti ir puoselėti grožį, gėrį, užjausti ir globoti silpnesnį. Daugiau nei du dešimtmečius Panevėžyje veikusios, R. Kliminskienės inicijuotos ekologinio ugdymo bendrijos „Žalioji gija“ nariai dėkojo direktorei už įgytas patirtis ir įspūdžius dalyvaujant įvairiuose renginiuose, seminaruose, ekskursijose po gražiausias Lietuvos vietas. Dėkojo už pamokas ir pavyzdžius, kaip siekti užsibrėžtų tikslų. Bene labiausiai jaudinanti buvo R. Kliminskienės nuo mažų dienų išugdytos Skaistės Putauskienės pasakyta kalba, cituojant Reginos taip mėgstamus „Mažąjį princą“ ar „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“.

„Mes, vaikai, mokėmės ne iš žodžių, mes mokėmės iš aplinkos stebėjimo ir į savo mažas galveles dėjomės tai, ką matėme. O jūs mums buvote veiklios, diplomatiškos ir elegantiškos moters autoritetas, – kalbėjo Skaistė Putauskienė. – Juk tai jūs savo pavyzdžiu rodėte kaip mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, Jūs skiepijote meilę viskam, kas mus supa ir stebėjotės visais mažais stebuklais, kiekvienu net ir menkiausiu mūsų pasiekimu, lyg tai būtų žygdarbis…“.

Savo kalbą Skaistė Putauskienė baigė labai poetiškai:

„Kiekvieną Jūsų idėją būtų galima nutapyti, sukurti eiles, paruošti kvapų aromatą ir, žinoma, viskas suskambėtų muzikos garsais. Nes ko imasi Jūsų rankos ir vaizduotė – persisunkia poetiškumas, meilė ir harmonija“.

Tądien ne tik Skaistė, bet ir daugelis kitų kalbėtojų linkėjo, kad ši Reginos Kliminskienės sukurta gamtos ir intelektualinė oazė neprarastų savo esmės ir vertės, ir kad atėjus įstaigai vadovauti naujam vadovui, viskas ir toliau būtų puoselėjama ir plėtojama.

Reginos Kliminskienės renginio pabaigoje tartas žodis buvo persunktas dėkingumu visiems, kurie prisidėjo, kad šiandien Panevėžio gamtos mokykla būtų tokia. Verta aukščiausio įvertinimo visomis prasmėmis: ir savo turiniu, ir savo forma. Buvo jos kalboje ir minčių apie pašaukimą:

„Visi esame pašaukti kažką nuveikti ir kažkuo būti, kam nėra pašauktas niekas kitas, – kalbėjo ilgametė mokyklos direktorė. – Laimė, jeigu aiškiai girdi tą šaukimą, tuomet žinai, kuria kryptimi eiti, matai viziją, suvoki misiją, kurios įgyvendinimui šauki kitus, į save panašius, telki bendruomenę, svarbiausią ir didžiausią kiekvienos įstaigos turtą“.

„Jeigu nori statyti laivą, tai sukviesk vyrus ne medžių kirsti, bet išmokyk juos ilgėtis plačios begalinės jūros“, – citavo A. De Sent Egziuperi R. Kliminskienė.

Iš šalies žiūrint, matosi, kad jai tai pavyko. O savo pasisakymą Regina baigė taip: „Su Šventojo globa ir palieku Gamtos mokyklą, linkėdama visiems jos darbuotojams, mokyklos bičiuliams, jos rėmėjams geros sveikatos, gražių darbų ir santarvės, ne tik su gamta, bet ir vieniems su kitais“.

Ir pacitavo Motinos Teresės žodžius: „Mano darbai yra tik lašas vandenyne, tačiau jeigu jų nebūtų, vandenynui trūktų vieno lašo“.

Atsisveikinimo ir padėkos popietė Panevėžio gamtos mokykloje tikrai pavyko. Laikinai einančios įstaigos  direktorės pareigas Virginijos Kuzmienės ir jos dabar vadovaujamo kolektyvo pastangos nenuėjo perniek.

Autorės archyvo nuotraukos