Laimutė VASILIAUSKAITĖ-ROŽUKIENĖ
„Dangus, Žmogus, Žemė yra švarūs ir harmoningi“
Inos Loretos Savickienės ir studijos „Tušo kelias“ parodos atidarymas Japonų kultūros namuose
Inos Loretos Savickienės Balta gervė, stovinti lietuje, 2015 (tapyba pagal japonų dailininko Oharą Koson (1877–1945) medžio spaudą: kiniškas tušas, teptukai, mineraliniai dažai, akvarelės popierius, xieyi technika 47x36.
Japonų kultūros namai Vilniuje. Šiuose jaukiuose namuose Vilniuje, prie Neries, lankiausi pirmą kartą. Į juos užkopti reikia lapteliais nuo upės pusės, nes einant Kosciuškos gatve nuorodos nerasite. Namai kaip atskira oazės salelė Vilniaus centre, su savita ramybės aura, arbatos ir gėlių kvapu (kitąmet bus kuriama ir plečiama oranžerija). Trečiadieniais ir šeštadieniais čia renkasi mokytis tapybos tušu apie dešimt (dažnai jau meno ar kitus mokslus baigusių) smalsuolių. Manoma, kad ši technika skirta intelektualams. Susipažinau su drabužių dizainere, kuri čia lankosi mokytis japonų kaligrafijos, jos darbelis kartu su kitų studijos mokinių ir jos vadovės Dalios Dokšaitės „Dangus Žmogus Žemė yra švarūs ir harmoningi“ – atskiroje salėje.
Individualus Inos Loretos Savickienės Tušo kelias. Tapyba tušu Ina susidomėjo prieš šešerius metus. Lankė Dalios Dokšaitės VU Konfucijaus instituto organizuojamus kinų tapybos ir kaligrafijos kursus, vėliau mokėsi internetu iš meistrų Henri Li, Ning Yeh, Virginia Lloyd Davis ir kitų nemokamose pamokose (pasirodo, tokių yra, tik reikia mokėti užsienio kalbas, kad suprastum!) bei dalyvavo tarptautinių Orientalinių meno bendruomenių Etegami Fun Club, Sumi-e, Chinese Brush Painting, Ink Painting, The Mustard Seed Garden Painters Club ir kt.) socialiniuose tinkluose. 2014 m. Fukušimos miesto gėlių etegamių konkurse laimėjo specialų prizą (iš 904 konkursinių darbų), įsteigtą vietinių prekybos rūmų moterų asociacijos. 2016 m. gavo Meno varžybų specialų apdovanojimą, balsuojant patiems dalyviams (The Heart of Art Contest Special Award, 2016-05-20), 2017 m. tradicinės kinų tapybos tušu reikmenų gamintojo ir tiekėjo HMAY ART SUPPLY konkurse „3RD HAS PAINTING COMPETITION“ užėmė ketvirtą vietą.
Griežtos technikos taisyklės, specialios priemonės ir savitas braižas. „Tapant tušu, tenka tuo pačiu metu laikytis taisyklių ir improvizuoti, būti maksimaliai susikaupus ir kartu atsipalaidavus. Ryžių popierius dosniai sugeria tušu tapomą emociją, tačiau yra negailestingas kaip diktatorius: klaidos neištaisomos, jų nebeužglaistysi. Reikia piešti visą darbą iš naujo. Todėl kūrybos džiaugsmas visada ateina kartu su „popieriaus gadinimo“ išgyvenimu – nepavykusius darbus tenka išmesti“, – kalbėjo Ina per pirmosios savo parodos atidarymą verslo centre „Vertas“ 2017-ųjų metų lapkritį. Šiandien jos jau antroji paroda Lietuvoje, nors tarptautinėje arenoje ji žinoma jau seniai. Jos darbai pristatomi didžiausio Kinijos internetinio dailės reikmenų tiekėjo „Hmay Art“ interneto svetainėje kartu su kitų žinomų Vakarų kaligrafų ir dailininkų, tapančių tušu, darbais.
Pasak autorės, atėjo laikas ištraukti darbus iš stalčių ir parodyti (ne tik tarptautinei) Lietuvos publikai, supažindinti su šia, Vakaruose labai reta meno šaka.
Rytuose meistrų kopijavimas pripažįstamas menu. Parodos autorė tapo naudodama tradicines Rytų Azijos tapybos priemones – tušą, teptuką, ryžių popierių, natūralius, iš mineralų išgautus pigmentus bei sekdama per amžius nugludintais filosofiniais ir estetiniais principais. Dauguma parodoje pristatomų darbų yra įkvėpti pripažintų meistrų kompozicijų. Tai tam tikros kopijos. Dar tiksliau tariant – interpretacijos. Tapoma ne iš originalo, bet iš mažesnio spausdinto atvaizdo arba atvaizdo kompiuterio ekrane. Rytuose kopijavimas vertinamas ne tik kaip geriausia mokymosi forma, bet ir pripažįstamas savarankišku menu. Niujorko Metropoliteno ir kiti žymiausi Rytų meno muziejai savo kolekcijose turi daugybę žymių dailininkų atliktų darbų kopijų. Todėl parodoje eksponuojama senųjų ir šiuolaikinių meistrų darbų kopijų visuma gali perteikti mažytę dalelę šio nuostabaus meno spektro.
Studija „Tušo kelias“ yra Japonų kultūros namuose. Dalios Dokšaitės iniciatyva Japonų kultūros namai įkurti 2013 m. Kitąmet studija švęs dvidešimtąjį gimtadienį. Rytų Azijos tapybos tušu pradininkė ir puoselėtoja Lietuvoje yra šios studijos vadovė dailininkė Dalia Dokšaitė, kuri japonų tapybos sumi-e ir kaligrafijos moko visus norinčius, supažindina su tradicinės japonų tapybos technika ir kaligrafijos principais, specialiomis tapymo priemonėmis bei Japonijos kultūra. Tai viena iš aukštųjų meno formų, praktikuojamų išsilavinusių žmonių. 1980 m. baigusi VDA, Dalia susidomėjo šia meno šaka, rimtai jai atsidėjo: atsisiųsdavo iš Kurilų salų japonų ir kinų porceliano, mokėsi tapyti savarankiškai. Japonų kultūros namuose pamatysite daugybę porcelianinių indų su piešiniais ir dar daugiau jų šukių (nes jų piešiniai mokymuisi čia svarbesni už indą). 1998 m. Dalia įkūrė ir vadovauja sumi-e ir kaligrafijos studijai „Tušo kelias“. Nuo 1996 m. Dalia išskirtinai dirba sumi-e technika. Nuo 1995 m. ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 1997 m. – Japonijos sumi-e sąjungos Sumi- bi nare; 2006 m. atkūrus Japonijos–Lietuvos asociacijos veiklą, ir valdybos narė. Dalia organizuoja nacionalines ir tarptautines parodas bei renginius, dalyvauja mokslinėse konferencijose, veda sumi-e ir kaligrafijos seminarus, skaito paskaitas, aktyviai dalyvauja radijo bei televizijos laidose, rašo straipsnius.
Tapyba tušu. Tapyba tušu susiformavo Kinijoje Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m. m.). Vėliau valdant Songams (960–1270 m. m.) technika buvo tobulinama ir gludinama. Maždaug 13-ame amžiuje tapybos tušu tradicija pasiekė Korėją, Japoniją ir kitas aplinkinės šalis. Šios meno rūšies tapybos tušu pavadinimas kinų kalba – shui-mo hua (水墨畫), japonų – sumi-e (墨絵) arba suibokuga (水墨画), korėjiečių – sumukhwa (수묵화), vietnamiečių – tranh thuỷ mặc (幀水墨).
Perteikia tai, kas nematoma. Japonijoje ši tapybos tradicija vadinama Zen menu arba sumi-e. Jo pasekėjai ne tik bando suprasti pasaulį, bet, svarbiausia, stengiasi jį patirti, išgyventi jo vienovę. Kūrinio autorius tapydamas išgyvena akimirkos sąsają su gamta, kad atrastų gyvybiškai svarbią esmę, kurią galima apibūdinti kaip energiją. Pavyzdžiui, piešiant arklį svarbiau suprasti arklio temperamentą nei raumenis arba kaulus. Piešiant gėlę nebūtina tiksliai pavaizduoti žiedlapių ir spalvų, bet stengiamasi pavaizduoti gėlės gyvybingumą ir aromatą. Rytų Azijos tapybos tušu menas gali būti priskiriamas ekspresionistiniam menui, perteikiančiam tai, kas nematoma.
Duoklė Šuns metams ir Vilniui. Pasitinkant Naujuosius, pagal Rytų tradiciją, Geltonojo Žemės Šuns metus (ateis 2018 vasario 16 dieną), studijos „Tušo kelias“ mokiniai specialiu tušu ir specialiais teptukais ant specialaus popieriaus iš nuotraukų nutapė šuns siluetus. Ant kitos šio kambario sienos – studijų vadovės Dalios Dokšaitės darbas „Dangus Žmogus Žemė yra švarūs ir harmoningi“, kuriame, pasak autorės, jai gražiausio pasaulyje (o jau keliauti jai teko nemažai) miesto – Vilniaus vaizdai.
Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotraukos
