2016-12-11 užgeso profesorės emeritės Dalios Marijos Brazauskienės gyvybė.
Profesorė gimė 1929 m. rugpjūčio 23 d. Plungėje pedagogės ir agronomo Elenos ir Igno Dankevičių šeimoje. Pradėjusi studijas Vytauto Didžiojo universitete 1947 m., 1952 m. baigė Kauno politechnikos institutą – įgijo chemikės technologės diplomą su pagyrimu (aukštoji mokykla studijų metais buvo pertvarkyta).
To meto Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) – pirmoji ir vienintelė Dalios Marijos Brazauskienės darbovietė. 1952 m. pradėjo dirbti Chemijos katedroje vyr. laborante, po metų – asistente, vėliau – vyr. dėstytoja. Disertaciją 1966 m. apgynė Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete.
1968 m. suteiktas docentės, 1984 m. – nusipelniusios dėstytojos, o 1988 m. – pedagoginis profesorės vardas. Penkiolika metų (1976-1991) vadovavo Chemijos katedrai, nuo 2004 m. – profesorė emeritė.
Per 52-ejų metų darbo Universitete laikotarpį paskelbė daugiau nei 200 mokslinių publikacijų, sukūrė 2 išradimus. Darbų ciklas su Jonavos „Azoto“ (dabar „Achemos“) chemikais 1988 m. buvo įvertintas Lietuvos respublikine premija. Daug mokslinių darbų susieta su aplinkosauga. Dalia Marija Brazauskienė vadovavo keturioms daktaro disertacijoms, buvo kelių Kauno technologijos universiteto doktorantūros studijų komiteto narė.
Ji parašė keturis vadovėlius ir daugybę metodinių priemonių. Profesorė visada siekė įrodyti chemijos mokslo reikalingumą žemės ūkio specialistams. Įvairių sąveikų cheminėse sistemose nagrinėjimas pažadino susidomėjimą ekologinėmis problemomis Taip atsirado studentų dažnai pasirenkami jos pasiūlyti moduliai „Agroekologinė chemija“ ir „Žemės ūkio ekologizavimo problemos“.
Kartu su prof. Petru Lazausku ji įkūrė Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendriją „Gaja“, vadovavo jos šviečiamajai veiklai, buvo viena iš „Tatulos programos“ kūrėjų.
Glaudūs ryšiai Dalią Mariją Brazauskienę siejo su Šveicarijos ir Vokietijos ekologinės žemdirbystės puoselėtojais.
Ji dalyvavo Kauno sveiko miesto projekto darbe.
Ketverius metus vadovavo Kauno trečiojo amžiaus universiteto Aplinkosaugos ir namų ūkio fakultetui.
Lietuvos universitetų moterų asociacijoje (LUMA), bendradarbiaudama su Aplinkos ministerija, vykdė projektus, susijusius su moterų ekologiniu švietimu. Aplankė su paskaitomis daugelį Lietuvos vietų, buvo dažnai kviečiama žemdirbių, vidurinių mokyklų pedagogų, moksleivių. Buvo žurnalo „Cheminė technologija“ redakcijos kolegijų narė, Lietuvos chemikų draugijos, Metaloekologų draugijos narė, Lietuvos žaliųjų judėjimo dalyvė.
Literatės gyslelė jaučiama gausiose Dalios Marijos Brazauskienės populiariose publikacijose, kurių susikaupė daugiau nei 100. Jos straipsniuose bei viešose paskaitose pinasi kultūrinė ir ekologinė gijos.
Literatūra, muzika, menai buvo jos gyvenimo palydovai. Ji mėgo poeziją, daug eilių žinojo mintinai.
Su studijų draugu ir kai kurių mokslinių darbų bendraautoriumi Vladu Brazausku 1954 m. sukūrė šeimą, išaugino du sūnus: Arūną ir Paulių.
Velionės giminės, draugai, artimieji, kolegos
Nuo „Žaliojo pasaulio“ redakcijos
Dalia Marija Brazauskienė buvo „Žaliojo pasaulio“ redakcinės tarybos narė. Šiam leidiniui ji rašė nuo pat jo leidybos pradžios, rašiniai visada buvo aktualūs, saviti ir solidūs. Dažnai redakcija sulaukdavo ir Profesorės skambučių – patardavo, konsultuodavo, paragindavo, atkreipdavo dėmesį į esminius dalykus… Kai būdavo rengiamos išvykos į ekologinę produkciją gaminančius ūkius, jų organizuojamas konferencijas, seminarus ar kitokias priemones, Profesorė visada nepamiršdavo ir „Žaliojo pasaulio“, kviesdavo dalyvauti ir kituose su ekologiniu ūkininkavimu susietuose renginiuose, ragino rašyti aktualiomis šios srities temomis. Tiesa, dažniausiai ir pati parašydavo, primindama, jog redakcija jai nesanti niekuo skolinga… Tarsi Mama ar vyresnioji Sesė…
Tad Profesorės, mielo ir bičiuliško Žmogaus, netikėtas išėjimas – itin skaudus ne vien jos šeimai, artimiesiems, o ir „Žaliajam pasauliui“. Nebebus greta bičiulės šviesaus veido, nebejausime giedra glostančio Jos žodžio, ne vien žodžiais nusakomo Jos gerumo, kurio kiekvienas iš mūsų, likusių šiapus, neretai laukia tarsi atgūrančio pavasario žalumos ir žiedų…
Ilsėkis Viešpaties Valioje, Šviesioji Mūsų Profesore…
Dalios Brazauskienė šeimos archyvo nuotraukos
„Žaliojo pasaulio” redakcijos archyvo nuotraukos
