… Apsilankius savitame Dzūkijos kaime Zervynose dėmesį traukė ir sraunioji Ūlos upė, ir atstatomas tiltas per ją, ir senieji pastatai, ir nameliai, tarsi perstatyti vien demonstruojant naujas statybininkų galimybes, ir… Tačiau mano dėmesį labiausiai patraukė senasis ąžuolas Zervynose. Visas kaip ir sutvarstytas, gydytas, tačiau vis dar gyvenimą teigiantis…
Eidami to senolio ąžuolo link sukome pro namelį, kuriame senolio dienas leisdavo ir rašytojas Juozas Aputis.
Žymaus rašytojo paskutinių metų kūryboje esama daug detalių iš Zervynų kaimo gyvenimo. Šio kaimo unikalumą ir likimą puikiai liudytų tokie rašytojo žodžiai:
„Su Zervynomis prasidėjo naujas pažinimo etapas – žmonių ir gamtos, ir aplinkos. Aš tiesiog susigyvenau su kaimo žmonėmis. Ypač savo amžiaus ir su vyresniais, kurių jau nebėra. Jų gyvenimų istorijos, pasakojimai man – tiesiog palaima… Galų gale karvių ginimas – tai tikri V.Krėvės „Skerdžiaus“ vaizdeliai… Kai aš atsikėliau, buvo 86 karvės, o dabar – tik viena. Šita karvė per širdį eina kiekvienam, kai ji būbauja ėdus ar neėdus, nes ji viena liko… Visa tai matau filosofiškai – ką daro laikas. Kai žinai to žmogaus, to ūkio istoriją, kaip staiga viskas baigiasi… Tai šitokie yra mano Dzūkijos lobiai. Aš jaučiuosi šito sodžiaus, šitos aplinkumos žmogus. Jau kartais atrodo taip, kad ir nejauti, atvykęs esi ar ne, nes visas kaimo gyvenimas yra tavo gyvenimas, visos istorijos yra tavo, visos laidotuvės yra tavo… Pagaliau ta Zervynų kaimo tyla – ji yra pasakiška! Ir tos Zervynų kaimo moterys, kurios laiko visus namų ir kaimo kampus. Ir tos kaimo tradicijos man yra stebuklingos…“
… Rašytojo jau nebėra, tačiau tuščiame name kažkas lyg ir subrazdėjo. Iš verandos į mus, prieškalėdinius keliauninkus, žvilgčioja katinas. Kaipo vienvaldis šios sodybos nuolatinis gyventojas.
Lyg tą paneigiant į kiemą įburzgia automobilis – katino lankyti ar nebus atvykusi Juozo Apučio anūkė. Net iš Vilniaus.
Išeitų, jog tolokai nuo sostinės Dzūkijos nacionaliniame parke esančios senovinės Zervynos, kaip ir tolimas Vilniaus priemiestis. Pajuokavau, o taip galėtų būti ir iš tikro. Nes senoviniame Zervynų kaime tikrųjų gyventojų gal jau reikėtų skaičiuoti ant rankos pirštų. Gal net ir aną katiną skaičiuojant. Dabar senąjį Zervynų kaimą jau reikėtų vadinti vasarotojų buveine. Dėl to širdies gal ir nereikėtų skaudinti. Tačiau, pasak Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos vadovo Eimučio Gudelevičiaus, senąjį kaimą norisi išlaikyti tokį, koks jis buvo bent praėjusio šimtmečio viduryje. Tačiau tai – ne suvis lengviausia užduotis. Tatai liudytų ir užlopytoji senolio ąžuolo širdis (atsiprašau – šerdis).
„Vykdomas 32 senųjų namų Zervynose, kur esama per 40 sodybų, išsaugojimo projektas, kurį finansuoja norvegai. Zervynos – vienintelis kaimas Lietuvoje, kaipo architektūros paminklas. Tad parengtas specialus planas. Gyvenamiesiems namams bus keičiama ne tik stogų danga, o ir langai, durys, sutvarkant puošybos elementus. Šiferio stogų danga bus keičiama (į dangą gontais, skiedromis) ir kai kuriems ūkiniams pastatams. Kiekvieno kiemo savininkui reikia prisidėti apie 13 tūkstančių litų. Mums svarbiausia – išsaugoti pastato stogą, nes jam prakiurus, statinys yra pasmerktas. Senųjų namų languose bus stiklo paketai, kuriuos vasarą bus galima ir laikinai išimti. Žodžiu, bus atnaujinama atsižvelgiant į šio amžiaus realijas, kartu išlaikant statinių senovinę išvaizdą.
Kai kas ir atsisakė dalyvauti tokiame projekte, nes tada turtas kuriam laikui lyg ir nesuvis savas pasidaro. Panauda, kai penkerius metus nieko negalima keisti, net ir parduoti keblu. Kita vertus, ir projekto biudžetas yra ribotas “, – pasakojo Eimutis Gudelevičius.
„Tuščia čia aplinkui, niekas negyvena, tik aš viena štai vaikščioju“, – pasakojo kalbinama viena iš tikrųjų Zervynų gyventojų Birutė Tamulevičienė.
Jos pasiteiravus, jog juk čia dar vis atvažiuoja vasarotojų, senolė sakė, jog vasarą čia kiek daugiau gyvasties, nors vis tiek kaimas nebesąs gyvas.
Sustojus prie namų, kuriuos ženklina senoviniai kryžiai, teiraujuosi senosios Zervynų gyventojos, ar dažnai ateinanti prie savotiškosios kaimo bažnyčios.
„Ko čia aš dabar turiu vaikščioti kasdien, juk savo sodybą turiu. Kas atvažiuoja, tas ir nueina prie tų kryžių. Tik kiekvienas turi savą norą turėti. Būna, jog einu ir aš ten pastovėti…“ – sako senoji Zervynų gyventoja, save Birute Tamulevičiene vadinanti, vaikštanti tarsi Juozapota, vis prisimindama, jog ją dažnai lankantys du garsūs, sostinėje gyvenantys sūnūs. Vienas – lyg ir garsus statybininkas, kitas – lyg ir fizikas, profesorius. Kaip ten bebuvę, tačiau mus, svečius nebuvėlius, senoji Zervynų gyventoja sutiko gražia nauja skarele pasidabinusi, nušvitusi, tarsi savųjų vaikų sulaukusi. Susivoki, jog tai – senojo kaimo žmogaus nuoširdumas.
Deja, nunyko tradicija: Šv.Morkaus dieną zervyniškiams eiti per kaimą procesija ir aplankyti visus septynis kaimo kryžius.
Pasak Rūtą Averkienę, kaimo moterys nuo seniausių laikų pirmą mėnesio sekmadienį rinkdavosi vis kitoje sodyboje, ten meldėsi ir kalbėjo rožinį. Pasidabinusios baltomis skarelėmis ir dar baltesnėmis prijuostėmis, jos dainuodavo autentiškas, jautriausias sielos stygas virpinančias dzūkiškas dainas, sutiko ir palydėjo kaimo svečius. Zervyniškiai, gerbdami savo protėvius ir jų tradicijas, aštuonias dienas nuo Vėlinių degino Vėlinių laužą ir meldėsi kaimo kapinaitėse.
Zervynų kaimo bendruomenės pirmininkas Artūras Svirnelis, vienas iš jauniausių zervyniškių, yra sakęs, jog per vėlai atkreiptas tinkamas dėmesys ir susigriebta kaimą gaivinti. „Jau nebeliko ir ko gaivinti, nes Zervynose beveik nėra jaunimo. Zervynos sušurmuliuoja tik vasarą, kai pas senelius anūkai atvažiuoja, o unikaliąja Ūla baidarėmis tada plaukia šimtai keliautojų…“, – sakė bendruomenės pirmininkas.
Tad ir teiraujamės pašnekovės Birutės Tamulevičienės apie kur kas paprastesnius – kasdienės mitybos dalykus.
„Kam čia turi galvą skaudėti, ar aš pavalgiusi, ar ne?“ – klausimu į pasiteiravimą (ar parduotuvė ant ratų Zervynose nebepasirodo?) atsako greitai septyniasdešimtmetį švęsianti Zervynų Birutė, net pykšteldama: „Važinėsis čia parduotuvė dėl kelių bobulių! Atvažiuoja sūnūs, visko atveža!“. Ir priduria, jog karvių, kiaulių, avių anei vištų niekas Zervynose nebeturintys. Kaip mieste gyvenantys.
Pašnekovė sakė, jog su gyvuliais ir anksčiau nevargusi, nes jai rūpėjusi Ūlos upė, tad „atlikusi nuolatinius vandens hidrologinius matavimus“.
„Skaičiavau ir skaičiavau, kiek per sekundę Ūlos upe vandens teka… Kai tapau pensininke, niekam to darbo ir nebereikėjo“, – bėrė žodžius Zervynų gyventoja Birutė Tamulevičienė, regis, nuoširdžiai besidžiaugdama, jog nelauktų svetelių sulaukė, jog laikas Zervynose dar srūva, kaip srūva nuo metų neatmenamųjų šaltinių girdomas Ūlos vanduo…
***
Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis.
Keliaudamas per visą kaimą vedančia smėlėta gatvele, gali grožėtis abipus skaidriavandenės gražuolės Ūlos upės išsidėsčiusiomis sodybomis, kurių pastatai dažnai suręsti iš gulsčių rąstų, kirstų tik kirviu, o ūkinių pastatų pamatai sukalti iš medinių trinkų. Prie kai kurių Zervynų pirkių kabo jau seniai prikaltos lentelės su užrašais „Architektūros paminklas. Sodyba saugoma valstybės“.
Zervynų kaime ypatingi ne tik trobesiai, bet ir kryžkelėse stovintys aukšti kryžiai, papuošti baltomis „prijuostėlėmis“. Jų kaime – septyni.
„Kaimo senoliai dar mena tuos laikus, kai čia gyvenimas virte virė. Zervynas pastebėjo net dviejų lietuviškų filmų kūrėjai – 1965-aisiais kaime buvo nufilmuotas kino filmas „Niekas nenorėjo mirti“, 1981 metais – „Faktas“. Už filmo dekoracijomis užstatytus laukus kaip kompensaciją gavo gatavų bulvių“, – rašė etnografė Rūta Averkienė.
Anot paveldosaugininkų, vertingas ir šios vietos gamtovaizdis – Ūlos upės vingis, Pavilnio upelis, pakrančių šlaitai, augalija.
Zervynų ąžuolas bei drevėtosios pušys priskiriami gamtos ir senovinės drevinės bitininkystės paminklams.
Kaimo lėšomis pastatytas aukštas kryžius ant Ūlos upės kranto, antras – kryžkelėje, prie kapinių. Kaimo viduryje yra ne vienu metu statytų trijų kryžių grupė.
Zervynose gyveno ir kūrė rašytojas Juozas Aputis.
***
2010 metais Zervynų kaimas pagaliau paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Iki šio laiko kultūros paveldo vertybės buvo tik keli kaimo pastatai.
Zervynų kaimas garsėja sena istorija. Manoma, kad jos pradžia glūdi maždaug XIII amžiuje, kai šioje teritorijoje apsigyveno jotvingiai. Su šia baltų gentimi siejama ir kaimo vardo etimologija. Dabartinėje vietoje kaimas atsirado aštuonioliktajame amžiuje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis paminėtas 1742 metais Merkinės bažnyčios metrikų knygose.
Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, čia būta akmens ir žalvario amžiaus stovyklų, taigi žmonės čia gyveno dar nuo paleolito. Zervynos yra tipiškas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios dzūkiškas kaimas, išsaugojęs autentišką urbanistinę struktūrą, tradicinę medinę architektūrą, išraiškingus mažosios architektūros elementus – kryžius.
XVIII a. kaimas turėjo dvi administracines priklausomybes. Varėnos Zervynos išsivystė iš bajorkaimio, priklausė Trakų vaivadijos ir pavieto Varėnos seniūnijai. Ši kaimo dalis ėjo baudžiavą. Kaniavos Zervynoms pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Ji priklausė Vilniaus vaivadijos Lydos pavieto Kaniavos seniūnijai ir girininkijai. Ši kaimo dalis mokėjo činšą.
***
Augusto Uktverio nuotraukos
