2017-11-10 Kultūros ministerijos Baltojoje salėje vyko istorikų, kraštovaizdžio architektų, aplinkosaugininkų, kultūrininkų, geologų, inžinierių, gamtininkų, kitų sričių specialistų bei visuomenės veikėjų forumas tema „Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete techninio projekto rengimo pristatymas“. Tai buvo iš tiesų dalykiškas pasitarimas itin svarbiais klausimais, kurie audrina ne tik Vilniaus, o ir visos Lietuvos gyventojus.
Ilgai atidėlioti negalima
Pastaruoju metu išryškėjo rimtų problemų ten, kur prieš žilus amžius, o gal ir daugiau kaip prieš tūkstantį metų tarp aukščiausių ir gražiausių kalnų prie Neries bei Vilnios pradėjo kurtis miestas, vėliau tapęs mūsų krašto sostine. Pirmiausia, ši vieta su iškilusiais pačiais aukščiausiais kalnais palei šias dvi upes, šimtmečiams slenkant ne kartą nukentėjo nuo priešų užpuolimų, be to, piliakalnius nuolat veikė ir gamtos stichijos. O dabar dar atsiranda pavojingų naujų – technogeninės kilmės – poveikių, tad šie kalnai prašyte prašosi pagalbos. Nuošliaužos alina ne tik Gedimino kalną, bet panašios (tik kol kas gerokai mažesnio masto) žalos neišvengė ir Trijų Kryžių kalnas, erozija nuplikino, „nulaižė“ dalį Vilnios upės kranto. Atsirado būtinybė kiek įmanoma skubiau tvarkyti visą teritoriją, pavadintą Kalnų parku, kuriame vyko ir tebevyksta Dainų švenčių renginiai, kiti masiniai kultūrinio pobūdžio susibūrimai, iškilmingi koncertai.
Renginiui vadovavo Kultūros ministerijos viceministras Renaldas Augustinavičius. Išsamų pranešimą apie numatytą jau minėto projekto įgyvendinimo planą padarė kraštovaizdžio architektė Irena Sakalauskaitė. Pastabų, savų įžvalgų pateikė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, diplomatas, filosofas, kultūros veikėjas Vytautas Ališauskas, istorikas Darius Baronas, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras, architektė, atsakinga už Vilniaus pilių valstybinio rezervato gamtinę dalį Saulutė Damanskienė, etnologė Nijolė Balčiūnienė, buvusi Kuršių nerijos regioninio parko direktorė, vėliau – Seimo narė Aurelija Stancikienė ir dar nemažas būrys kalbėjusiųjų, įsijungusių į diskusiją renginio dalyvių.
Gamtinę aplinką keisti daugiau, ar – mažiau?
Aišku, visi savo nuomones pareiškę šio forumo dalyviai sutiko, kad Kalnų parko aplinką atnaujinti būtina. Tačiau atnaujinti reiškia: keisti. Taigi štai ir kilo viena kitą papildančių ir viena kitai prieštaraujančių nuomonių mūšis dėl to, kiek keisti, ką keisti?..
Plane numatyta įvairių naujų architektūrinių akcentų. Iš jų – ir išvedžioti pažintinius takus, kurie padėtų lankytojams ne tik pasigrožėti atkurtais tolimą praeitį menančiais mūsų protėvių viešojo gyvenimo objektais, bet ir įgyti tam tikrų žinių apie lietuvių mitologiją, senąją pasaulėžvalgą. Turės būti ir vietų edukacinio pobūdžio renginiams.
Tuos takus įrengiant, suprantama, teks iškirsti dalį medžių, pašalinti pernelyg suvešėjusių krūmų. Kad būtų patogu vaikščioti ir vakare, numatyta įrengti apšvietimo sistemą, automobilių aikštelę.
Nemažų pokyčių planuojama ir Trijų Kryžių kalno aplinkoje. Ketinama atnaujinti kopti į šį dažnai lankomą kalną skirtus laiptus, jų pakopos po rekonstrukcijos turės būti akmeninės. Tačiau, kaip sakė I. Sakalauskaitė, į projektą nėra įtrauktas Stalo kalno tvarkymas, kol kas nėra pakankamai dėmesio skirta ir specifiniams neįgaliųjų lankytojų poreikiams. Kolegės pranešimą papildžiusi S. Damanskienė paaiškino, kad takai bus užpilti skalda, o tai žinoma, suteiks tam tikrą senovinį koloritą, tuo labiau, kad vienas iš jų bus susijęs su baltų mitologija, kurią reprezentuos atitinkami ženklai, kiti objektai, skirti svarbiausioms kalendorinėms šventėms, apeigoms. Visur, kur reikės, bus informacinės lentelės, tad lankytojui orientuotis nebus sudėtinga ir be jokios pašalinės pagalbos.
Diskusija buvo karšta, aistringa…
Po šių pranešimų kilo daug klausimų, pastabų. Štai etnologė N. Balčiūnienė pabrėžė, kad gamtinę aplinką reikia keisti kiek įmanoma mažiau, nes žmogus geriausiai jaučiasi ten, kur teritorija nėra urbanizuota, pernelyg nesukultūrinta, taigi natūralios gamtos grožis yra ypač didelė vertybė. V. Ališausko nuomone, sutvarkytas parkas neturi būti skirtas vien pramogoms, o svarbiausia, kad jį tvarkant nebūtų pažeista gamtinė aplinka ir užtikrintas lankytojų saugumas. Istorikas D. Baronas reiškė nuomonę, kad aplink Trijų Kryžių kalną nevertėtų išdėstyti, kaip planuojama, akmenų su duobutėmis, nes nors tai būtų gal ir net įspūdinga, bet ten tokių objektų niekada nėra buvę, ir atkreipė dėmesį, į tai, jog kalno būklę gali pabloginti sunkios statybų technikos priemonės, be kurių nepavyks išsiversti kilnojant masyvias konstrukcijas.
Įsiplieskusi aistringa ilgai trukusi diskusija tikriausiai galėjo būti dar karštesnė, jei ne R. Baškytės anksčiau išsakytos mintys apie tai, kad iš pradžių atnaujintame parke ketinta tiesti plačius takus, nes tikimasi, kad jame bus daug lankytojų, bet vis dėlto nusvėrė požiūris, jog invazija į gamtą turi būti minimali, taigi takai atrodys kuklesni, todėl ir medžių iškirsti reikės labai nedaug. Įsiaudrinusius diskusijos dalyvius ne kartą teko malšinti forumo vedėjui R. Augustinavičiui pažadant, kad į išsakytas mintis bus atsižvelgta ir Kalnų parko teritorijos tvarkymo planą dar bus įmanoma pakoreguoti.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
