Būti gamtoje nuo lopšio…
Žaliosios edukacinės erdvės Vilniaus lopšelyje-darželyje „Justinukas“
Sostinės lopšelyje-darželyje „Justinukas“ apsilankius (iš kairės): Vytautas RAČKAUSKAS, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio vedėjas; Rima MAČIULIENĖ, laikinai ėjusi darželio „Justinukas“ direktorės pareigas; Ugnė KRIŠČIŪNIENĖ, darželio muzikos mokytoja ir gamtinių projektų koordinatorė; Ona MOTIEJŪNAITĖ, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio ekologė.
Neretai pastebime, jog mūsų šalies švietimo sistemoje labai daug kalbų ir itin nedaug konkrečių darbų. Panorau tai išsiaiškinti kiek iš arčiau, tad kartu su sostinės savivaldybės administracijos specialistais (Vytautu Račkausku, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio vedėju; Ona Motiejūnaite, minėto poskyrio ekologe) užsukau į Vilniuje esantį lopšelį-darželį „Justinukas“. Galvoju: ar iš tiesų kalbėtojai apie mokymo bei ugdymo įstaigų edukacines erdves suvis pamiršta gamtą, gamtines priemones, kurios taipogi labai pasitarnauja (jei esama atitinkamų specialistų) konkrečiam ugdymui ar net ir mokymo procesuose. Kita vertus, viską sumalant ir švietimo orapūtes sukant mistinių edukacinių erdvių link, galime gal tik akcentuoti kokius molinius paukštelius virš kiekvienos klasės puošmenos – išmaniosios informacinės lentos, t. y. ekrano. Juk išmaniojoje lentoje galime puikiausiai ir gamtos vaizdus rodyti, tad kokių dar žaliųjų edukacinių erdvių reikėtų?..
Apsilankęs sostinės lopšelyje-darželyje „Justinukas“ buvau maloniai nustebintas: kiek čia daug padaryta, kiek išmonės parodoma mažuosius vedant gamtos paslapčių link…
Guvioji Ugnė Kriščiūnienė, darželio muzikos mokytoja ir gamtinių projektų koordinatorė, pasidžiaugė, jog vaikai darželyje aplinką bei gamtą pažįsta visai pojūčiais, iš jų – ir uosle. Vaikščiojant po darželio teritoriją Ugnė atkreipė dėmesį, jog visos mokymo bei gamtos pažinimo priemonės yra mažųjų galvelių aukštyje.
„Vaikai, kurie dar skaityti gerai nemoka, stenduose esančių aprašymų neperskaito, tačiau kartu ir mokosi – ir gamtą pažinti, ir skaityti. Tai padeda tiek pedagogai, tiek ir tėveliai“, – sakė Ugnė.
Kartu ji pasidžiaugė darželio sodininkės Valerijos Morkūnienės pasodintais augalai, kuriuos vaikai taipogi nuo mažumės stengiasi pažinti. Tam patalkina ne vien žiūrėjimas, o ir lietimas, uostymas. Po to, kaip sakė tądien direktorę pavadavusi Rima Mačiulienė (darželio vadovė Monika Kelpšienė – vaikelio priežiūros atostogose; einanti direktorės pareigas Margarita Dzedulionienė tądien irgi atostogavo), vaikai jau ugdo net savo tėvelius, kurie kai kada ir įvairių augalų ar gėlių nepažįsta. O jau apie vabzdžius gal ir neužsimink… Tačiau vabzdžiams darželyje juk yra viešbutukas, tad reikia ir tuos gyvius geriau pažinti… Kai kurie gyviai, kaip vaikų pamėgtas didžiulis tarakonas, sugebėjo pasprukti, tačiau buvo aptiktas ir vėl saviton daboklėn uždarytas. Kiek tokios paieškos mažyliams teikia naujų ir netikėtų emocijų!..
Kai vaikai panorsta ką nors pamatyti iš arti, tam patalkina ir ankstesniais metais sostinės savivaldybės dovana už gamtosauginę veiklą – teleskopas.
„Jį labai saugome, į lauką išsinešame tik tada, kai to tikrai reikia… Tačiau ir į lauką neišeinant vaikai gali pasiklausyti įvairių paukščių čiulbėjimo – tai tikrai mažiesiems patinka. Kaip ir įvairios dėlionės, susietos su gamta, medžiais, gėlėmis“, – sakė Ugnė Kriščiūnienė, stebėtino optimizmo specialistė, tuoj kviesdama apžiūrėti ir darželio teritorijoje pasidarytą pajūčių taką.
Ugnė aprodė ir jau antrus metus žaliuojanti žemaūgių augalų parkelį. Čia – įvairūs augalai, greta kurių įkomponuotos ir įvairios skulptūrėlės.
„Kiškučių“ grupės vaikeliai džiaugiasi, jog turi skulptūrėlę-kiškutį, „Pelėdžiukų“ grupės mažyliai pasidžiaugia medine pelėdžiuke… Vaikeliai čia tikrai atranda ir save, ir gamtą. Svarbiausia – viską galima paliesti, net ir medinį ežiuką, nekalbant jau apie medinius grybus, kuriuos vaikai pažįsta jau darželyje, tad ir tėvelius kai kada paakina…
„Mes darželyje net ir Jonines šventėme. Viskas buvo lauke, greta įvairių augalų, kaipo atrakcijos. Vaikeliams tai labai patiko – įsijautė tiek į bitutės, tiek į karkvabalio, tiek į ežiuko vaidmenis… Ir ropojo, ir šliaužė, ir šokavo…“ – kalbėjo Ugnė Kriščiūnienė.
Jos žodžius papildė ir Vytautas Račkauskas, pašmaikštavęs: „Tik vaikeliai tokiais būdais gali gamtą pažinti, o suaugėliai šliaužioti jau lyg ir nebenorėtų…“
Nors, kita vertus, sveikoms atrakcijoms, savitiems žaidimams juk visi turime būti atviri, paniurėlį iš savęs visada reikia išguiti…
Ugnė pasidžiaugė, jog darželio lauko teritorijoje esanti žaidimų zona kasmet vis plečiama, tad kai kas ir supykti dėl to galėtų, juk ir sportiniams žaidimams, ir daržo zonai erdvės reikia… Smagu vaikeliams išsirauti kuokštelį salotų ir pasigirti, jog tai laistė, išaugino būtent jie. Ir visai nesvarbu, jog visus augalus prižiūri išmani sodininkė Valerija.
… Besidairant po darželio žaliąsias lauko erdves atėjome prie skirtingų rūšių šermukšnių alėjos. Taip skambiai pavadinta vien dėl vaikelių, kurie dar ir piešė tuos šermukšnius, kad piešinius pateiktų sostinės savivaldybei konkursui, kad apdovanojimų pelnytų. Žinoma, Ugnė Kriščiūnienė tuoj skubėjo dėkoti Onai Motiejūnaitei, pasidžiaugdama, jog tokia sostinės savivaldybės administracijos specialistė esanti kaipo didžiulis katalizatorius, kaipo visų gamtos mažųjų draugų puoselėtoja.
Rima Mačiulienė bei Ugnė Kriščiūnienė pasidžiaugė Vilniaus savivaldybės administracijos kasmet skelbiamais ekologinio švietimo konkursais, kurie paakina visas mokymo bei ugdymo įstaigas puoselėti žaliąsias erdves, kartu keičiamasi ir patirtimi, važiuojama ir į respublikines konferencijas (kad ir į Kėdainius, į „Ryto“ gimnaziją, kur jau kelis metus dalyvavo Ugnė Kriščiūnienė), seminarus.
„Kiekvienais metais, kai savuoju projektu dalyvaujame sostinės savivaldybės skelbtame ekologinio švietimo konkurse, savo šermukšnių alėjoje vis sodiname po medelį. Tad norime, kad toji alėja iš tikro būtų labai ilga“, – kalbėjo Ugnė Kriščiūnienė, pridurdama, jog tradicija ir plėtojama, nes du šermukšnėlius toje alėjoje jau pasodino į mokyklą išeinantieji mažieji bei jų tėveliai.
Augusto Uktverio nuotraukos
