Kaip reikėtų elgtis mums, Lietuvos gyventojams, ir koks turėtų būti valstybės požiūris į atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą dabar ir ateityje? Tai buvo svarbiausias klausimas, kuris sukėlė didelį 2017 m. gegužės 10 d. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) atstovų Vilniaus miesto restorano „Neringa“ konferencijų salėje surengto susitikimo su žurnalistais, triūsiančiais spaudoje, kituose žiniasklaidos frontuose, susidomėjimą, paskatino juos aktyviai diskutuoti.
Laimėjimas ar „ašarų pakalnė“?
Susitikime dalyvavo, įžvalgomis dalijosi: LITBIOMA direktorė, Europos biomasės energetikos asociacijos AEBIOM valdybos narė Vilma Gaubytė; Pasaulio biomasės energetikos asociacijos (WBA) prezidentas, LITBIOMA valdybos narys Remigijus Lapinskas; UAB „Granulita“ direktorius, LITBIOMA Biomasės granulių ir briketų gamybos sekcijos pirmininkas Girmantas Praninskas; įmonių grupės „Enerstena“ generalinis direktorius, asociacijos LITBIOMA prezidentas Virginijus Ramanauskas.
Kadangi dabar vienas iš aktualių, mūsų visuomenėje itin aktyviai aptariamų klausimų yra PVM lengvatos patalpų šildymui panaikinimas, visi pranešėjai plačiai reiškė nuomonę ir šia tema.
Susitikime dalyvavę specialistai vieningai teigė, kad centrinio šildymo paslaugos lengvatinio (9 procentų) PVM tarifo taikymo panaikinimas yra klaida, socialinė neteisybė. Dėl to bus sutaupoma visai nedaug lėšų, nes maždaug trigubai padaugės žmonių, kurie turės teisę prašyti šildymui socialinės paramos. Kita vertus, toks prašytojų armijos didinimo šuolis sukels įvairių nepatogumų ne tik gyventojams, bet ir valdžios įstaigoms. O kur dar moralinė žala? Kas gi nori eiti su ištiesta ranka į savivaldybę ar seniūniją ir prašyti?.. Juk tai aiškus žmogaus orumo žeminimas. Ar reikia siekti, kad vis daugiau gyventojų taptų nuolatiniais prašytojais, beviltiškais „pašalpiniais“?
Bausmė už šildymąsi biokuru?
Be to, daugybę metų karčius nelygybės vaisius buvo priversti raškyti ir tie gyventojai, kurie neprisijungę prie centrinio šildymo tinklų, o savo autonomines šilumos tiekimo priemones maitino biokuru: įsigydami jo, negalėjo naudotis jokiomis lengvatomis, nes šios rūšies energijos šaltiniams visada taikytas 21 proc. PVM tarifas. Pasak Vilmos Gaubytės, situacija, kai medienos granulės ar briketai anksčiau buvo ir dabar yra parduodami su 21 proc. PVM, skatina šiuo kuru prekiauti „šešėlyje“. Mūsų šalyje malkų ir kito biokuro tiekimas privačių namų šeimininkams yra šešėlinės ekonomikos dalis, nes atsiskaitant grynaisiais dažnai neišrašoma jokių sąskaitų. Taigi dėl nevienodo PVM taikymo valstybė netenka daug pinigų. Sumažinus PVM biokurui, dėl to mokesčių pavidalu būtų gaunama ne mažiau, o daugiau pajamų, nes tai taptų gera paskata ir šios rūšies kuro tiekėjams, ir vartotojams trauktis iš šešėlinio verslo zonos. Be to, skatintų gyventojus plačiau naudoti biokurą ir atsisakyti aplinką labiau teršiančios iškastinės produkcijos: akmens anglių, iš naftos gaunamų degiųjų skysčių, kurių esama net nuodingų, pagamintų maišant pačias prasčiausias naftos produktų atliekas, pridedant ar panaudotų tepalų, ar dar nežinia ko. Svarbu, kad degtų. Toks kuras, aišku, paskleidžia atmosferoje neleistinai daug įvairių kenksmingų medžiagų.
Nuomonei, kad lengvatinis 9 proc. PVM tarifas padėtų ekologiškesniam už akmens anglis ar naftos produktus biokurui labiau populiarėti (nes dujas naudoti patalpoms šildyti vis dėlto gerokai brangesnis malonumas), pritarė ir kiti pranešėjai – V. Ramanauskas, R. Lapinskas ir G. Praninskas.
„Taip būtų skatinamas vartotojų sąmoningumas ir įvairių atsinaujinančių energetikos šaltinių naudojimas, atskirties tarp miesto ir kaimo mažinimas“, – pabrėžė V. Ramanauskas.
Gerų pavyzdžių yra, apsižvalgykime!
Suprantama, nebuvo apeitas ir klausimas, kaip biokurą naudoti skatinami gyventojai kitose Europos valstybėse. Jose sumažintas PVM tarifas šiems energijos šaltiniams plačiai taikomas. Štai Italijoje standartinis PVM yra 22 proc. bet medžio granulėms, kurias daugiausia ir naudoja individualių namų šeimininkai, taikomas 10 proc. tarifas. Austrijoje – bendras tarifas 20 proc., o lengvatinis PVM biokurui – 10 proc. Čekijoje atitinkamai – 21 ir 15 proc. Net mūsų kaimynėje Latvijoje, kurioje standartinis tarifas 22 proc., biokuras nepaliktas be dėmesio, bet lengvata taikoma diferencijuotai: visai nemokamas PVM, kai biokuro įsigyja įmonės iš jį tiekiančių kitų įmonių, ir 12 proc. – individualiems vartotojams. Matyt, ir Lietuvoje galėtų būti taikomas ne didesnis kaip pusės bendro tarifo lengvatinis PVM malkoms, medžio granulėms bei kitam šios rūšies kurui.
Tiesa, kol kas nėra nustatyti tikrieji prekybos biokuru mastai ir kokia šios prekybos dalis nuslenka į „šešėlį“. Tačiau žinant, kad dabartinėmis sąlygomis, kai už visokį biokurą verčiama mokėti 21 proc. PVM, iš esmės bet kuris gyventojas gali susigundyti jo šiek tiek pigiau įsigyti iš neoficialaus tiekėjo, nes Lietuvoje šildymo sezonas ilgas, ir kaip matyti, turi tendenciją kasmet ilgėti (jau dabar trunka 7 mėnesius, nors gana neseniai buvo 6 mėnesiai), taigi gyventojų išlaidos didėja.
Todėl visai suprantamas individualių namų šeimininkų siekis šias išlaidas mažinti, įsigyjant malkų ar kitokio pavidalo kūrenti tinkamos medienos produkcijos mažesnėmis kainomis, nesibaidant ir „šešėlio“, kuris kaip tik gali savo prekę pasiūlyti palankesnėmis sąlygomis.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
