Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Agne JASINAVIČIŪTE

Bendraukime ir įsiklausykime

Agnė JASINAVIČIŪTĖ (Gražvydo Kaškelio nuotrauka)

Vos nuėjęs į mokyklą žiemos metu girdėjau: kur pažvelgsi – visur balta. Panašiai galima kalbėti ir apie reformas: kur pažvelgsi – visur reformos. Vienos jos – dėl formos, kitos – gyvenimo esmei keisti. Tad reformų, saliamoniškai burnojant, ir reikia, ir nereikia. Žinant, jog gyvenimo ar veiklos kokybę visada reikia tobulinti, keisti atsižvelgiant į visagalį įgaliotinį Laiką, turime konstatuoti: reformos reikalingos, o jomis įpareigotos rūpintis, tarkime, trys fokusuojančios aplinkybės: laikas, saikas ir vieta. Kita vertus, žinome, jog Lietuvoje yra tokia teisinė nuostata: valstybinė įstaiga, kurioje yra 5 asmenys (tarsi rankos 5 pirštai, kuriais galima šį tą sufokusuoti), nėra efektyvi.

Tokią apmastymų formą prisijaukinęs ir žengiau į gražioje Antakalnio (Vilnius) vietoje šiuolaikiškai senoviniame pastate įrengtas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) ir kartu saugomų teritorijų Nacionalinio lankytojų centro patalpas. Rūpėjo pakalbinti šios tarnybos direktorę Agnę JASINAVIČIŪTĘ, naujose pareigose dirbančią nuo 2023-ųjų sausio pradžios. Žinoma, reikėtų pridurti, jog Agnė šioje tarnyboje – jokia naujokė, VSTT sistemoje dirba dešimt metų.

Kai buvo nuspręsti reformuoti šalies saugomų teritorijų valdymą, kiek susigūžiau: jau 30 metų regioniniai parkai gyvuoja, ir – še tau… Perlopys… Tačiau lopas lopui – nelygu. Jei reformos lopas uždengia kiek kad ir tokią aikštingą detalę, kaip specialistų atlyginimai, gal ir viskas yra geriau. Jei dar specialistams po reformų geriau imtis konkrečios praktinės veiklos – dar geriau. Kaip čia yra iš tikrųjų? – teiraujuosi pašnekovės, žinodamas, jog VSTT sistemoje iš tikro dirba pakankamai altruistiški ir žmonės, ir specialistai.

„Reikėtų kalbėti apie du dalykus: apie saugomų teritorijų (regioninių parkų, valstybinių gamtinių rezervatų ir biosferos rezervato) direkcijų reformą ir specialistų kompetencijų didinimą. Saugomų teritorijų direkcijų pertvarka buvo reikalinga siekiant užtikrinti efektyvų saugomų teritorijų sistemai deleguotų funkcijų vykdymą, taip pat išgryninti specialistų užduotis, kad jie galėtų didinti savo kompetencija konkrečioje srityje. Turime dirbti racionaliai ir kompetentingai, nes gamtos apsauga – ne vienos dienos projektas. Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės vertybių apsaugai reikia daugiau dėmesio – daugiau tyrimų, daugiau analizės, kad būtų galima priimti tinkamesnius sprendimus jų apsaugai ir racionaliam tvarkymui. Taip pat reikia daugiau dėmesio skirti prevencinei veiklai – daugiau informacijos teikti vietos gyventojams, lankytojams, visuomenei apie saugomų teritorijų tikslus, įvairių ūkinių veiklų derinimą ir gamtos pažinimo galimybes. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios sukurtoje Lietuvos saugomų teritorijų sistemoje turi būti taikomos šiuolaikiškos ir modernios valdymo priemonės, kad galėtume užtikrinti tiek vertybių apsaugą, tiek dirbančių specialistų kompetenciją ir visuomenės poreikius“, – kalbėjo VSTT direktorė.

Ji teigė, jog įsteigtose regioninėse saugomų teritorijų direkcijose (Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos-Suvalkijos, Mažosios Lietuvos), jungiančiose atskirus valstybinius gamtinius rezervatus, regioninius parkus, biosferos rezervatą, dauguma specialistų liko tie patys – tik išgrynintos jų funkcijos, atsiveria ir naujos galimybės. Tarkime, Rambyno regioniniame parke dirbantis ekologas gali pavaduoti už kitą regioninį parką atsakingą ekologą (panašiai ir su kitais specialistais), kai jam reikia atostogauti, susirgus ar pan.; anksčiau tam trukdydavę teisiniai-biurokratiniai barjerai.

„Metodinis-analitinis centras (LIFE projektas „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“; Nr. LIFE 16 IPE/LT/016), kuriam vadovauja Dalius Dapkus, yra pavaldus VSTT. Tad kiek šis centras pasitarnauja bendroje VSTT veikloje ar reformų metu?“ – teiraujuosi.

„Minėto Metodinio-analitinio centro veikla numatyta dešimtmečiui. Šio centro specialistus labai vertiname, jų darbai iš tikro reikšmingi ir naudingi. Minėti specialistai mūsų sistemai visada bus reikalingi. Metodinio-analitinio centro ekspertai renka ir analizuoja duomenis apie Europos Bendrijos svarbos rūšis ir buveines, nustato buveinių ir rūšių palankios apsaugos būklės kriterijus ir pagal juos vertina buveinių apsaugai svarbių teritorijų gamtines vertybes, taip pat tobulina gamtotvarkos planavimo procesą, rengti naujus gamtotvarkos planus bei atlikti esamų planų peržiūrą. Taip pat ekspertai veda mokymus saugomų teritorijų sistemos specialistams, konsultuoja, teikia savo, kaip ekspertų, nuomonę. Žodžių, minėtame centre tarsi yra reikiamų žinių bazė, kuri labai praverčia visai saugomų teritorijų sistemai ir jose saugomų vertybių apsaugai“, – kalbėjo Agnė Jasinavičiūtė, pritardama ir mano pašmaikštavimui, jog Metodinį-analitinį centrą galima vadinti vyriausiųjų patarėjų-ekspertų biuru, esančiu VSTT sistemoje.

„Europos Sąjungos (ES) direktyviniuose dokumentuose esama informacijos, jog Lietuvoje saugomų teritorijų plotas dar turėtų ženkliai didėti. Kiek ta informacija privaloma (vykdymui), ar tokios reformos yra jau suplanuotos?“ – teiraujuosi pašnekovės paakintas, jog ES nė nevertė reformuoti buvusios saugomų teritorijų sistemos Lietuvoje.

„Europos Sąjungos Biologinės įvairovės strategijoje yra įrašyta: visoje ES saugomų teritorijų plotas turėtų sudaryti 30 proc.

Lietuvoje dabar saugomų teritorijų plotas siekia 18,13 proc. šalies teritorijos. Ta procentinė išraiška padidėjo dėl Europos ekologinio tinklo Natura 2000 Buveinių apsaugai saugomų teritorijų (BAST) plėtimo. Artimiausiu metu tikėtina, jog bus (po atitinkamo Vyriausybės sprendimo) įsteigtas Juodymų telmologinis draustinis (Rokiškio r.). Šio draustinio tikslas išsaugoti vertingą Šiaurės Lietuvos regiono ir ypač Vakarų Aukštaičių plynaukštės šiaurinės regiono ekologiniam stabilumui svarbią Juodymų pelkės ekosistemą, teritorijoje randamas saugomas rūšis. Tai būtų pirmoji nauja valstybinė saugoma teritorija įsteigta nuo 2014 metų.

Lietuvos Respublikos bendrajame plane užfiksuota, jog mūsų šalyje bus 30 proc. saugomų teritorijų. Ženklus skaičius, tad apie tai dar bus daug diskusijų, skaičiavimų“, – sakė VSTT direktorė, po kurios žodžių lyg ir vėl pašmaikštavau: „Suvalkijos ūkininkai jau ir glaudžia kumščius, apie 30 proc. nuklausę…“.

Tačiau Agnė Jasinavičiūtė sakė, jog nereikia blogai galvoti apie Suvalkijos ūkininkus, iš kurių yra daug tų, kurie norėtų, jog šiame krašte atsirastų savotiškas krašto žiedas – Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinis parkas.

Kaip sykis, prisimenu vaizdelį, kai Suvalkijos ūkininkai vieningai iš salės palydi aplinkos ministrą Simoną Gentvilą su šūkiu: „Parkui – ne!“. Ūkininkai yra verslininkai, kuriems rūpi gaminti mažiausiomis sąnaudomis, o produktą parduoti už stambiausią banknotą. Viskas suprantama, jei taip manai. Tačiau Sūduvos žemėje esama ir to krašto patriotų, kuriems rūpi ir kultūros, ir istorijos, ir gamtos, ir kitokios vertybės, ne vien tik susietos su dirvos grumstu. Kita vertus, ūkininko riksmą galima taipogi suvokti kaip pilietinę poziciją, kai kas nors aukštybėse jau ir siekia vertingoje ariamoje žemėje įtvirtinti kokį dirvinį kalviuką…

Laikas kardinaliai teirautis: kaip dabar bus formuojamas Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinis parkas?

 

„Tvarusis ūkininkavimas priklauso nuo žinių, žinojimo. Tada ir nuomonė keičiasi. Kita vertus, norėčiau patikslinti, jog esant ženkliai priešpriešai Suvalkijos nacionalinio parko planavimo nė nepradėsime. Esama pernelyg mažai informacijos, esama daug ir dezinformacijos, tad reikia daugiau komunikuoti, bendrauti, siekiant ne kokio nors griovimo, o kūrimo. Nacionalinis parkas turėtų būti kuriamas Vištyčio regioninio parko teritorijos pagrindu, prijungiant papildomas, gamtiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas teritorijas, nes kai kur dar yra išlikusios natūralios gamtinės ekosistemos ir ten nėra vystoma žemės ūkio veikla. Suvalkijos arba Sūduvos nacionalinis parkas būtų steigiamas salų principu. Tokia mintis buvo priimta dar 2008 metais įvertinus teritorijas naudojimą ir išlikusias gamtines teritorijas, kuriose būtų racionalu kurti galimą nacionalinį parką“, – sakė Agnė Jasinavičiūtė.

Ar dabar vyksta Suvalkijos nacionalinio parko planavimas?

Šiuo metu planavimo darbai nėra pradėti. Kad prasidėtų planavimas dar turi būti patvirtinta darbų programa, patvirtintos planuojamos teritorijos ribos, kuriose būtų analizuojami duomenys ir ieškoma racionaliausių nacionalinio parko ribų. Dabar turime daugiau dėmesio skirti susitikimams su visuomene, kurių metu atsakytume į klausimus, taip pat norėtume išgirsti ir kitą pusę piliečių, kurie palaiko saugomos teritorijos idėją.

Išeitų, jog ūkininkai piktinosi avansu?

Galima sakyti ir taip, nes žmonės suprato netiksliai transliuojamą informaciją, taip pat buvo nemažai klaidingos informacijos išplatinta (pvz., vietos žmonės suprato, jog nacionalinis parkas jau įsteigtas).

Kas dėl to turėtų barstytis pelenais galvas? Dabar Vištyčio regioninio parko buvęs vadovas kentės? Ar tiesiog tuo metu, kai vyko reforma saugomoje teritorijoje, kaip žmonės sako, „atitinkama agitacija buvo neveiksni ar to suvis nebuvo“? Juk nacionalinis parkas – ne vien gamtinio, o ir kultūrinio, istorinio (istorinių asmenybių įamžinimui) ir kitokio paveldo vertybės?

Be abejo. Nacionaliniuose parkuose gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingi regiono gamtovaizdžio kompleksai ir objektai, siekiama užtikrinti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslinius tyrimus, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną.

Kaip konkrečiai atrodytų Suvalkijos nacionalinis parkas? Tai paaiškėtų tik po planavimo proceso, kuriame būtų kviečiami dalyvauti visi vietos gyventojai, savivaldos atstovai. Kita vertus, visuose nacionaliniuose parkuose yra išskirtos zonos rekreacijai. Jos būtų ir Suvalkijos nacionaliniame parke. Tada atsiranda platesnės galimybės vietos žmonėms plėtoti kaimo turizmo verslą, amatus ir pan.

Esu žemaitis, tačiau kas man uždraus patapti ir sūduviu-patriotu ir skelbti: būkime tikri sūduviai, jokių perėjūnų mūsų krašte nereikia, puoselėkime Sūduvos krašto tradicijas, papročius, statykime Sūduvai būdingus namus, puoškime juos to krašto ornamentika, stogais, langinėmis ir t. t. Žiū, dabar sūduviai barasi, jei stogas turi būti suvalkietiškas, o ne kokio korėjietiško stiliaus!?.

Taip… Statybos – savita tema. Mes, iš Lietuvos išvažiavę į Italiją ar Prancūziją, stebimės išsaugotais senoviniais pastatas, senosiomis valgių gaminimo ar kitokiomis tradicijomis. Labai norėtųsi palinkėti, kad toks susižavėjimo kitų šalių medinukais, mūrinukais ir molinukais būtų ir Lietuvoje. Tradicinę architektūrą galima puoselėti ir plėtoti derinant jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmes. Lietuvos senoji tradicinė architektūra yra mūsų paveldas, todėl skatiname prisidėti prie jos išsaugojimo, ten kur to labiausiai reikia.

Dzūkijos nacionaliniame parke yra unikalus Zervynų kaimas, tapęs žmonių iš visos Lietuvos traukos objektu. Jei yra trauka, tai yra vieta, kurioje galima susipažinti su Lietuvos istorija, tradicine gyvensena etnografiniuose regionuose, o tuo pačiu ugdyti pilietiškumą. O vietos gyventojai prie to gali prisidėti – teikti paslaugas, vesti ekskursijas ir pan.

Kaip čia nesusivoksi, jog ūkininkai savo kultūrinį lygmenį ne pesticidais turi auginti. O dirvožemį nualinus nebeliks nei grūdų, nei tautinių „cūdų“…

Kita vertus, tegu bus saugomoje teritorijoje tokie naujieji „cūdai“, kaip lankytojų centrai, kurie tikrai traukia keliautojus, o pastarieji nenori savaitgaliais tik pabučiuoti lankytojų centro rankeną. Problema? Gal lankytojų centras tegu nedirba šiokiadieniais, o tik išeiginėmis?

Yra toji problema, nes viskas sietina su finansinėmis problemomis – darbas savaitgaliais turėtų būti dvigubai apmokamas. Esama ir gražių pavyzdžių, tarkime, kai Žagarės regioninio parko lankytojų centruose savaitgaliais pagelbėdavo savanoriai, vietiniai žagariečiai. Tik tai yra labiau išimtis, bet džiaugiamės ir tokiais bendradarbiavimo pavyzdžiais.

Pradėjome pokalbį nuo reformų, kurios gal numatomos ir pritvirtintos prie naujosios VSTT direktorės šluotražio ir skirtos ne periferijai, o centrui?

Šluotražis kažkur kampe tegul būna, tačiau veiklą kiek peržiūrėsime. Kažkur reikia žvelgti plačiau, kažkur darbus „siaurinti“. Apsidairysime dar kartą, ar kur nors nėra perteklinių funkcijų.

Šiuo metu rengiamas Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimas, kuriame numatytos naujos funkcijos tiek mūsų tarnybai, tiek saugomų teritorijų direkcijoms. Dabar skaičiuojame: ar galėsime su esama komanda įgyvendinti naujas funkcijas.

Kiekvieno regioninio parko direkcija anksčiau siekė glaudesnio bendradarbiavimo su vietos savivalda. Atsiradus regionų saugomų teritorijų direkcijoms ar tai bus aktualija?

Be abejo. Saugomų teritorijų direkcijos ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su vietos savivalda, inicijuoja bendrus projektus saugomose teritorijose.

Esate kraštovaizdžio specialistė. Ką naujo teiktumėte šioje srityje?

Pradžioje reikia sutarti: kur yra tos prioritetinės teritorijos, kur kraštovaizdis yra etaloninis ir turi būti išsaugomas kaip nepakitęs. Kita vertus, reikia pripažinti, jog kraštovaizdis pernelyg nuniokotas, kai kur reikėtų atkurti natūralias gamtines ekosistemas. Nors Lietuvos saugomose teritorijose esama apie 30 proc. Lietuvos miškų, tačiau žaliųjų erdvių bei tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimas yra aktualus. Vadinamuosius žaliuosius koridorius, upių slėnius reikia išsaugoti.

Ką naujoji VSTT direktorė galėtų palinkėti visiems, kurie reformų metu būna kiek nuskriausti ar kiek pakelti (bet nenumesti)?

Noriu pasidžiaugti, jog VSTT visoje sistemoje dirba profesionalūs, savo veiklai atsidavę specialistai, savosios srities entuziastai. Bendraukime su kolegomis, neužmirškime, jog turime bendrauti ir su visuomene. Linkiu bendradarbiavimo ir įsiklausymo.

Dėkoju už pokalbį. „Žaliasis pasaulis“ Jums linki visokeriopos sėkmės ir ištvermės.

Augusto Uktverio nuotraukos