Vacys PAULAUSKAS
Mėgėjų žvejybos tarybos narys

Belaukiant sąžiningojo žvejo…

Diskusijos atsitraukus nuo Indrajų ežero eketės

Ešerys

Visi laukėme, ruošėmės ir pagaliau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventė atėjo. Su džiaugsmu pasitikome ją geltona, žalia, raudona spalvomis padabintais renginiais ir pramogomis bei pasižadėjimais.

… Buvo neramu: ar įvyks mūsų „kvarteto“ kasmetinis Vasario 16-osios paminėjimas Onutės ir Valdo Šimčikų sodyboje Zarasų rajone esančiame Veleikių kaime ir poledinė žūklė Indrajų ežere. Visgi didžiulė šventė galėjo visiškai pakeisti nuo 2010 metų tradiciniu tapusį mūsų renginį, tačiau taip neįvyko.

Vasario 16-ąją visi pasidžiaugę Vilniuje organizuotais šventiniais renginiais, kitą dieną skubėjome pas Valdą ir Onutę į sodybą pratęsti svarbios Lietuvai šventės paminėjimo. Dar neprivažiavus kelio galo, mes, Saulius Zimba, Rolandas Morkūnas ir aš, kaip ir pernai, iš tolo matėme vėjelio kedenamą Lietuvos trispalvę. Pirmoji skardžiu lojimu mus vėl pasitiko ištikimoji Knopkė („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 9), o humoro nestokojantis Valdas pajuokavo, jog parūpino daugiau moterų. Iš tikro, mus svetingai sutiko Onutė ir jos sesuo Audronė. Per metus svetingoje sodyboje mažai kas pasikeitė, gal tik į patogesnę stebėjimams vietą perkelta paukštukų „valgykla“.

100 ekečių nereikia

Vos įsikūrus ir pasistiprinus kilo natūrali diskusija, ar verta vos atvykus kelioms valandoms traukti į žvejybą ant Indrajų ežero ledo. Oras gražus, nešalta, todėl Valdo pažadas parodyti perspektyvią žvejybos vietą sugundė visus. Atsiprašę moterų, jog trumpam jas paliekame, mūsų „kvartetas“ atsidūrė ant ledo. Jis apie 30 cm storio, apsnigtas, neslidus, todėl gręžti eketes vienas malonumas. Eidami ledu galvojome: kaip mūsų iškyloje paminėti Lietuvos šimtmetį. Gal išgręžti 100 ekečių, tačiau… nėra prasmės. Gana neseniai atsiradusi ledo danga nestora, mažai apsnigta, todėl apie žuvų dusimo pavojų nėra jokios kalbos. Senais laikais apie ekečių gręžimo naudą gelbstint dūstančias žuvis daug kalbėta, o 1968 m. išleistoje knygoje „Medžiotojo ir žvejo vadovas“ skaitome: „Paprasčiausias būdas dūstančioms žuvims gelbėti – iškirsti aketes, kad į ežerą patektų daugiau deguonies. Kiekvieną sunkesnę žiemą respublikoje iškertama tūkstančiai akečių. Čia ypač daug pasidarbuoja moksleiviai. Bet per šalčius aketės greitai užšąla ir jas vėl reikia kirsti. Patariama į iškirstas aketes įstatyti kūlio šiaudų. Tuokart, ir aketei užšalus, pro šiaudus pateks deguonies. Ir vis dėlto akečių kirtimas yra sunkokas darbas ir ne visada efektyvus. Žvejams mėgėjams į pagalbą ateina technika.“

Kuo toliau, tuo labiau pasitikėjimas ekečių efektyvumu mažėjo ir po 14 metų pasirodžiusioje knygoje „Žvejo vadovas“ apie ekečių kirtimą visiškai neužsimenama ir teigiama: „Kai deguonies sumažėja iki 1,5 mg/l, žuvų jau neįmanoma išgelbėti. Todėl, kylant žuvų dusimo pavojui, reikia organizuoti vandens aeraciją, t. y. vandenyje pagausinti deguonies. Vieni iš patikimiausių aeratorių yra stacionariniai ir dažnai naudojami kilnojamieji kompresoriai, kuriais pučiamas po ledu oras. Vandens aeracija gali būti vykdoma pakabinamu valties varikliu. Tam tikslui iškertama eketė, pritvirtinamas variklis, kurio sraigtas visiškai panardinamas į vandenį.“

Ten pat dar užsimenama apie nuo labai storo ledo paviršiaus sniegui valyti buldozerius, o jeigu numatoma, jog vandens telkinyje žuvų nepavyks išsaugoti, patariama jas gaudyklėmis arba graibštais išgaudyti ir perkelti į kitą telkinį.

Dabar vyrauja nuomonė, jog kova su žuvų dusimu yra neefektyvi ir ekonomiškai nenaudinga. Todėl 2011 01 28 aplinkos ministro įsakyme „Dėl darbų organizavimo žuvų dusimo atveju tvarkos aprašo patvirtinimo“ be kita ko rašoma: „Valstybiniuose vidaus vandens telkiniuose, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žūklės plotus, asmenims, turintiems mėgėjiškos žūklės leidimus į šiuos vandens telkinius ar nemokamą žvejybos teisę, nuo sausio 15 d. iki kovo 14 d. leidžiama gaudyti dūstančias žuvis tinkliniu samčiu ir rankomis, nesilaikant Mėgėjiškos žūklės taisyklėse nustatyto leidžiamo sugauti žuvų kiekio ir dydžio.“

Lygiai taip pat gaudyti dūstančias žuvis, tik tai įrašę žūklės leidime, gali leisti vandens telkinių savininkai jiems nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose ir žūklės plotų naudotojai valstybiniuose vandens telkiniuose, į kuriuos jiems išduotas leidimas naudoti žūklės plotus.

Nutarus, jog 100 ekečių akcija ežerui neturi jokios prasmės, įsigręžėme po keletą ekečių žuvų paieškai ir pradėjome ešerių vilionę.

Pradžiugino ežeras

Valdas su Sauliumi – prisiekę blizgiautojai. Kabliukai prie jų blizgučių pritvirtinti grandinėle ir, kad būtų mažiau „klapato“, ant kabliukų veria ne uodo trūklio lervas, bet pastaruoju metu labai populiarų masalą – pinkus.

Šio masalo pavadinimas paimtas iš anglų kalbos žodžio pink. Tarp daugelio jo reikšmių: gvazdikas, rožinis, rausvas. Pinkai mažesni nei parduotuvėse parduodamos standartinės musės lervos. Jie spalvoti, bet dažniausiai būna rausvos spalvos, todėl ir vadinami pinkais. Šios smulkesnės musės lervos parduodamos ir kitokių spalvų. Jos plačiai naudojamos ne tik masalui, bet taip pat dedamos į jaukus. Žinant, jog ešeriams patinka raudona spalva, gelmėje ant blizgutės kabliuko užverta rausva lervutė garantuoja solidesnį laimikį. Abu blizgiautojai ešeriukus vilioja 6-7 metrų gelmėje, o mudu su Rolandu mažesniame gylyje „balalaikomis“ virpiname avižėles ir pirmenybę atiduodame uodo trūklio lervoms.

Iš kelių žodžių susidedantys masalų pavadinimai meškeriotojams nepatogūs, todėl standartinio dydžio musių lervos dažnai vadinamos dzikais arba dzykais. Uodo trūklio lervos nuo rusiško pavadinimo мотыль ilgą laiką buvo vadinamos motyliumi, dabar dažniau girdime trūklių lervų pavadinimą. Gaila, tačiau kol kas taip ir neprigijo šviesaus atminimo mūsų mėgėjų ir sportinės žūklės patriarcho Juozo Savicko (1919-2015) siūlymas uodo trūklio lervas vadinti trūkliukais.

Ešeriukai, lyg išgirdę Valdo pajuokavimą: „Vyrai, mažus paleidžiam, o didelius dedam į degtukų dėžutę“, kimba visai neblogi. Tiesa – ne gigantai, bet už degtukų dėžutę gerokai stambesni.

Vos spėjus ištraukti kelias žuveles, pajuntu lyg avižėlė kažkur užkliuvo. Atsargiai timpteliu plonytę „balalaikos“ giją ir kliuvinys pajuda. Pasirodo, užkibo rimtas laimikis. Traukiu be galo atsargiai. Kai tik žuvis „paprašo“, duodu valo ir po truputėlį keliu aukštyn. Vienu metu pajuntu valo laisvumą ir pamanau, jog žuvis atsikabino, bet klydau. Nesupratusi, kas nutiko, paragavusi ant avižėlės kabliuko užverto miniatiūrinio trūkliuko žuvis pati metėsi į viršų. Pamačiau, jog turiu reikalo su gražuole lydekaite. Man pasisekė įvesti jos galvą į eketę ir ranka ją išsikelti. Kadangi į akis krito jos išsipūtęs pilvas, prieš paleidžiant buvo įdomu, ar ji ką prarijusi, ar pilna ikrų. Ichtiologas, žuvininkystės ir akvariumų žinovas Rolandas paėmė lydekaitę ir švelniai paglostė pilvą. Pasirodžius keliems ikriukams, išgirdom: „O, jinai beveik pasiruošusi nerštui“. Vos Valdas suspėjo aštriadantę nufotografuoti, ji buvo tuoj pat paleista. Ir tai padaryta ne vien todėl, kad nuo vasario 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama gaudyti lydekas, bet ir todėl, jog būtų „griekas“ nepaleisti atgal į tą patį vandens telkinį ikrais pertekusios vertingos žuvies.

Įdomu tai, kad 2012 m., minint Vasario 16-tąją, tokios pat išvykos metu, ant tokio pat masalo, man taip pat užkibo ir buvo paleista graži, tik gerokai mažesnė lydekaitė („Žaliasis pasaulis“ 2012 m. Nr. 14). Taigi vyrai juokavo, jog turbūt pagavau tą pačią, tik dabar jau užaugusią lydeką. Šia smagia gaida Indrajų ežero žvalgybą baigėme. Svetingoje sodyboje laukė iškūrenta pirtis ir įdomi diskusija po jos.

Nuomonės įvairios

Tarp meškeriotojų diskusijos apie žvejybos tvarkos pakeitimus, žuvų išteklius, jų gausumą ir apsaugą yra neišvengiamos. Kalbėta apie tai ir viešint Veleikiuose. Čia aptartos paskutiniame Mėgėjų žvejybos tarybos posėdyje išsakytos tendencijos („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 8). Ne visais klausimais mūsų „kvarteto“ nuomonės sutapo, tačiau po truputį „vežimas“ judėjo į priekį. Rolandas abejojo, ar teisingas nusistatymas pašalinti išėjusią iš rikiuotės Belmonto (Pučkorių) užtvanką. Pasak jo, nuo Vilnios upės patvenkimo praėjo nemažas laiko tarpas, nauja sistema susibalansavo, tai kodėl ją griauti?

„Tada griaukime ir Rokantiškių užtvanką, nesvarbu, kad joje 2013 m. rudenį rekonstruotas žuvitakis. Jis nuolat uždarytas ir juo mažai kas rūpinasi. Išgriovus vieną užtvanką, kai aukščiau jos upėje yra kita – menka nauda“, – įsitikinęs Rolandas.

Galutinį tašką šiai diskusijai padėjo ekonomistas Saulius: „Kiek suprantu, ši užtvanka labiausiai reikalinga ne žuvims, bet bizniui. Tai tie, kuriems ji reikalinga, lai už savo lėšas ją ir atstato“.

Kalbėdamas apie užtvankų reikšmę vandens telkiniams ir pritardamas naikintinų užtvankų sąrašo sudarymui chemikas analitikas Valdas priminė, kad Lietuvoje daug ežerų ir tvenkinių, kuriuose reguliuojamas vandens lygis. Reguliuoti jį savavališkai yra draudžiama, nes nuleidus vandenį pavasarį prapuola žuvų nerštavietės. Jeigu vanduo apsemia pievas, tai irgi nėra gerai. Todėl būtina žinoti nustatytą tvarką ir laikytis įstatymų. Man įdomu tai, kad kol užtvanka funkcionavo, kultūros paveldo objektu nebuvo, o tapus griuvena sumanyta ją saugoti.

Aptariant lašišų ir šlakių žvejybą žuvivaisos specialistas Rolandas mano, jog žvejo mėgėjo korteles reikėtų diferencijuoti: „Nori tik pagauti – moki vieną kainą, nori pagauti ir pasiimti – moki kitą. Šiandien tai padaryti sunku, nes kol kas dar trūksta žvejų sąmoningumo. Atsiras perkančių kortelę „pagavai – paleisk“ ir galvos, kaip ramiai nusinešti žuvį į bagažinę.“

Siūlymui drausti gaudyti mažesnes nei 50 cm lydekas pritarta vieningai, tačiau manoma, jog tai buvo galima padaryti anksčiau. Neprieštarauta ir nuomonei paleisti trofėjines, perkopusias 7 kg lydekas. Tačiau atsisakyti tradicijos ir visiškai nenaudoti masalui gyvos žuvelės, manoma, dar per anksti. Apie skritulius daug diskutavome ir galvojame, kad kol kas jų draudimas sukeltų didžiulį dalies meškeriotojų nepasitenkinimą.

Daug abejonių kelia siūlymas visose lašišinėse upėse uždrausti naudoti natūralios kilmės masalus. Jais draudžiama žvejoti kiršlius, marguosius upėtakius, šlakius, lašišas, ir to pakanka.

Ypač buvo įdomus siūlymo uždrausti žvejybą „laiveliais“ upėse aptarimas. Šį žvejybos metodą daug kartų yra matę ir su juo susidūrę Valdas su Sauliumi. Abu neišskiriami draugai užaugo Kaune prie Nemuno, tai tų laivelių būdavo tiek, kad jų kabliukai su pamautais žiogais trukdydavo maudytis ir plaukioti. Salačiai ant jų gerai kibdavo, todėl Saulius mano, kad saugant salačių populiaciją „laivelius“ reikia uždrausti, o Rolandas su Valdu galvoja, jog neatlikus išsamių tyrimų tai daryti per anksti.

Kadangi Indrajai yra produktyvus seliavinis-karšinis ežeras, Valdas gerai pažįsta seliavas meškeriojantį žveją. Šios žuvys gaudomos giliausiose ežero vietose, tai leidimas vienu metu naudoti 12 kabliukų visiškai priimtinas.

Kalbant apie galimybes žvejams mėgėjams ištraukti ir pašalinti nelegalius tinklinius žvejybos įrankius, savo nuomonę išsakė ir Onutė, ir Audronė. Diskutuota ilgai – nuomonė vieninga: be aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnų žinios to daryti nereikėtų leisti.

Valdo Šimčiko nuotraukos

Vacio Paulausko nuotraukos

Rolando Morkūno nuotraukose