Prieš kurį laiką, Žagarėje (Joniškio r.) rekonstruojant aikštę, joje buvo išpjauta nemažai medžių ir krūmų. Tačiau jaunas ir gyvybingas ąžuoliukas liko. Jis ir šiandien puošia šio šiaurės Lietuvos miesto, visoje Lietuvoje garsėjančio savo įspūdingais Vyšnių festivaliais, betono trinkelėmis išklotą centrą.
Sąjūdžio vardo medis išsaugotas
Tačiau galbūt ne visi žino, jog idėja būtent šioje miesto vietoje pasodinti ąžuoliuką žagariečiams Pranciškai ir Stanislovui Verniams kilo dar 1998 metais, minint Sąjūdžio 10-metį, ir kai Žagarės skvere buvo pastatytas paminklas „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“.
Ąžuoliuko ilgai ieškoti neteko – Dariaus ir Girėno gatvėje, Pranciškos mamos sodyboje, kaip tik kerojo šimtametis galiūnas, o netoli jo į saulę stiebėsi jaunas daigelis. Tad Verniai ir nusprendė jį pasodinti Žagarės skvere, prie minėto paminklo. Ąžuoliuką pasodino Stanislovas Vernys ir tuometis Žagarės komunalinio ūkio darbuotojas Klemensas Uogela.
„Kai Žagarėje buvo rekonstruojama aikštė, didžiausias mūsų rūpestis buvo – kad vykdydami tokius darbus, statybininkai tik neišrautų ar nenulaužtų to mūsų ąžuoliuko. Visa laimė, jis nebuvo sužalotas, išliko ir šiandien yra vienintelis ąžuolas, puošiantis šią aikštę, – turi kuo didžiuotis Žagarę ir gamtą labai mylintys žmonės. – Kai mūsų neliks, norime, kad visi žinotų: tai būtent Sąjūdžio ąžuolas!“
Žagarės gimnazijos mokytoja, didelė gamtos bičiulė ir gamtosaugos aktyvistė Alma Kančelskienė šių eilučių autorei atskleidė ir daugiau įdomių faktų apie žymius Žagarės ąžuolus. Apie vardinius galiūnus gimnazijos moksleiviai yra surinkę ir visuomenės dėmesio vertą kraštotyrinę medžiagą.
Nuo žinomo miškininko iki Vytauto Didžiojo
Žagarėje arba netoli jos yra gimę nemažai Lietuvoje ir pasaulyje garsių žmonių. Vienas jų – 1887 metais Žagarės valsčiaus Žiurių kaime gimęs žinomas Lietuvos miškininkas, mokslininkas, visuomenininkas Antanas Kvedaras. Baigęs Dotnuvos žemės ūkio ir miškų ūkio technikumą, miškininku jis dirbo įvairiose Lietuvos vietose, 1950 metais buvo įpareigotas Kaune įsteigti Lietuvos mokslų akademijos Miškų ūkio institutą. Kurį laiką, kol išėjo į pensiją, jis šiam institutui ir vadovavo. Mirė 1967 metais.
Nors A. Kvedaras palaidotas Panemunės kapinėse, tačiau Žagarėje iki šiol šis žymus kraštietis nėra pamirštas. 1987 metų spalio 26 dieną tuometėje Žagarės vidurinėje mokykloje vyko 100-ųjų A. Kvedaro gimimo metinių minėjimas, kuriame dalyvavo ne tik mokyklos bendruomenė, bet ir miestelėnai, miškininkai, A. Kvedaro giminaičiai. Tada ir buvo nuspręsta šiam svarbiam įvykiui atminti ir žymaus miškininko garbei šalia mokyklos pasodinti ąžuolą.
Šiandien šiam vešliam ir gyvybingam galiūnui, puošiančiam gimnazijos aplinką, jau 33-eji. Gimnazijos geografijos mokytoja A. Kančelskienė patikino, jog gimnazija pasirūpins ir atitinkamu užrašu prie šio medžio. Tam, kad visi žinotų, jog šis medis buvo pasodintas A. Kvedaro garbei.
Taip pat mokytoja A. Kančelskienė mielai parodė ir mokyklos teritorijoje augančius kelis jaunus ąžuoliukus, kurių atsiradimo istorija taip pat gana įdomi. Mat 1980 metais, minint Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko, evangelikų liuteronų kunigo K. Donelaičio 200-ąsias mirties metines, Žagarės šviesuoliai – šviesaus atminimo žurnalistas, kraštotyrininkas Vytautas Vaitkus ir jo žmona, buvusi mokytoja, Joniškio rajono Garbės pilietė Romualda Vaitkienė – lankėsi Tolminkiemyje. Jie iš po K. Donelaičio sodyboje augančio ąžuolo pasiėmė dvi giles, jas įsidėjo į degtukų dėžutę ir parsivežė į Žagarę. Giles su jau sprogstančiais daigeliais žagariečiai pasisodino savo sodyboje Raktuvės gatvėje. Tačiau iš tų dviejų gilių prigijo tik viena, o iš jos išaugęs ąžuoliukas jau skaičiuoja 40-uosius metus ir pats jau kelinti metai vis subrandina giles. 2014 metais, kai buvo minimos K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės, Romualda Vaitkienė penkis, maždaug 15 cm aukščio, savo išaugintus ąžuoliukus ir padovanojo mokyklai, kurioje daug metų dirbo. Iš penkių medelių sėkmingai prigijo keturi, kurie šiandien yra daugiau kaip metro aukščio.
„Kadangi mūsų sodyboje iš to prūsiško ąžuoliuko barstomų gilių buvo pridygę ir daugiau ąžuoliukų, tai dar gal apie 40 jų dovanojome rašytojui Vytautui Almaniui. Jis tuos medelius išsivežė ir pasodino savo gimtajame Viešučių kaime, Akmenės rajone, – pasakojo garbaus amžiaus žagarietė R. Vaitkienė. – Prūsiški ąžuolai yra kitokie nei augantys Lietuvoje. Jie yra tiesūs. Auga į viršų, todėl, matyt, neatsitiktinai prūsai iš jų darydavo burinių laivų stiebus. Tolminkiemio bažnyčios šventoriuje augantys ąžuolai taip pat yra gana aukšti.“
Daugelis Joniškio rajono gyventojų ir turistų daugiau kaip 800 metų skaičiuojančios Žagarės turbūt neįsivaizduoja ne tik be žagarvyšnių, bet ir be legendomis apipinto Žvelgaičio kalno, vadinamo ozo. Šis kalnas yra ne tik įspūdingas savo dydžiu ir forma. Kad ši vieta žagariečiams yra be galo brangi, liudija ir tai, jog 1961 metais čia, paprastame sunkvežimyje, pirmą kartą Žagarėje buvo parodyta garsioji V. Klovos opera „Pilėnai“. Vėliau ji kalno papėdėje buvo pakartota 2007 metais, Vyšnių festivalio metu.
Ant ozo (Žvelgaičio) viršūnės netrūksta gražių pušų. Bet netoli šių žaliuojančių spygliuočių žvilgsnį ypač traukia vienas tiesiai nuaugęs ąžuolas. Tačiau iki šiol ne visi žino, kokia proga čia jis buvo pasodintas.
„Kai visa Lietuva 1930-uosius iškilmingai minėjo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Juodeikiai (kaimas Joniškio rajone – Aut. pastaba), tai žymiai datai atminti pastatė Vytautui Didžiajam paminklą, kuris, žmonių saugomas ir prižiūrimas, čia tebestovi iki šių dienų, o patriotiškai nusiteikusių žagariečių iniciatyva buvo labiau gamtinė. Ant aukščiausios Žvelgaičio kalno vietos tuomet jie pasodino ąžuoliuką, kuriam šiandien jau 90 metų, – dar vieną įdomų istorinį faktą atskleidžia mokytoja A. Kančelskienė. – Tą faktą mums atskleidė Vilniuje gyvenantis garbaus amžius žagarietis Vytautas Uogelė. Prieš keletą metų, liepos 6-ąją, žagariečiai, susikibę rankomis, simboliškai paminėjo Valstybės ir Mindaugo karūnavimo dieną. Ir neatsitiktinai šį ąžuolą pavadino „Vytautiniu“.
Autorės nuotraukos
