Šventiniam Velykų stalui papuošti greta margučių stengiamės atnešti ir žalumynų. Dažniausiai tam pasitelkiami karklų šakelės su „kačiukais“, pataisų šakelės. Pataisai, kurių naikinimas yra draudžiamas, labiausiai tikėtina, į mūsų papročius atėjo iš bažnyčių. Iš šių augalų ištysusių šakelių labai lengva daryti didžiulius „vainikus“, kurie tėra tik gležnais stiebeliais apraizgytos virvės. Tokie papuošimai būdavo kabinami bažnyčių skliauto viršuje, nutįsdami žemyn, ištampyti į šonus virš žmonių galvų. Tikintieji daug ką perimdavo iš bažnyčios. Net posakis išliko: tvarka kaip bažnyčioj. Vaikai į namus mėgsta atitempti ir nuodingą augalą – žalčialunkį. Su šituo geriau neprasidėti! Kas kita – juo gėrėtis gamtoje.
Atidus gamtos bičiulis miškuose ir palaukėse sutinka retus augalus, kurių skinti negalima.
Pavasarį, kovo pabaigoje – balandžio mėnesį, dažniausiai tuo metu, kai švenčiamos Šv. Velykos, upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, atvirose, užpelkėjusiose vietose, dirvos paviršiuje pasirodo rožiniai kupsteliai. Tai plačialapiai šaukščiai. Žiedynai, jų forma ir spalva primena išgražintus šventinius margučius. Per šventes išėjus į gamtą ir pamačius šiuos gražuolius, atrodo, kad šventė atėjo ir į mūsų kiemą!
Kiekvienais metais per Velykas einu į Girionių pakrantę prie Kauno marių ir gėriuosi rausvais žiedais papuošta, dar po žiemos neatgijusia pakrante. Tiesa, šiemet šaukščiai jau žydėjo kovo 28 dieną, bet jie žydės ir per Velykas, tik jų kekės bus ištysę, daug retesnės, forma nebeprimins margučio.
Apie šių augalų gyvenimo sąlygų kokybę galima spręsti iš vasarą išaugusių lapkočių aukščio. Girionyse lapkočiai nesiekia net 40 cm aukščio, jie nepraauga nė žiedynų. Už Kruonio esančiame Lapainios botaniniame draustinyje užpelkėjusiame, durpingame upelio slėnyje po ištysusiais šaukščio lapais nepasislėptų tik krepšinio komanda – lapkočiai siekia 2 metrų aukštį. Girionių pakrantė nėra būdinga plačialapių šaukščių augavietė, vasaromis čia labai viskas išdžiūsta, augalai drėgmę gauna tik iš pratekančių gruntinių vandenų.
Būtų galima rašyti ir apie šaukščių vaistines savybes, tačiau vaistams reikėtų pasitelkti marių pakrantėse gausiai išplitusius ir gerai tokiomis sąlygomis prisitaikiusius augti pilkalapius šaukščius. Šie augalai žiedu apsupo negausią plačialapių bendriją, ją naikindami. Plačialapiai šaukščiai turi vienintelį pranašumą prieš savo agresyvius brolius – jie anksčiau pradeda žydėti ir anksčiau skleidžia lapus. Plačialapius šaukščius kiekvieną vasarą apninka lapgraužiai, išgrauždami didžiają dalį lapalakščio. O pilkalapių lapgraužiai neliečia.
Plačialapiai šaukščiai dažnesni pietiniuose šalies rajonuose, jų žiedynai ištįsta iki 50-60 cm aukščio. Žiedynlapiai rausvi, ilgi, nusmailėjusia viršūne, vyriški graižai raudoni, moteriški – rožiniai. Lietuvoje plačialapiai šaukščiai sėklomis neplinta, nes aptinkami tik moteriški egzemplioriai, plinta šakniastiebiais. Žydėjimo pabaigoje šie augalai pradeda auginti pamatinius lapus. Lapai stambūs, žali, ovalūs, su širdišku pagrindu.
Daugelyje vietų plačialapiai šaukščiai retai sutinkami, o aptikus nereikėtų plėšti, nešti į namus. Užtenka jais pasigėrėti, palikti tą patį malonumą ir kitiems. Juk sveikindami su Velykomis linkime pačio geriausio, o gražūs vaizdai – gėris, kurio nesuvartosi.
Povilo Vitkausko nuotraukos
