Lietuvos jūrų muziejaus Etnografinės pajūrio žvejo sodybos teritorijoje, buvusio Kopgalio kaimo vietoje, nuo 2012 metų atliekami archeologiniai tyrimai. Muziejaus direktorės Olgos Žalienės teigimu, muziejus planuoja atkurti šį kaimą. Atkūrimas siejamas tiek su naujomis ekspozicijomis, tiek su rekreacijos plėtra.
Pasak tyrimams vadovaujančio dr. Klaido Permino, Kopgalio archeologiniai radiniai yra unikalūs, darantys ateities tyrimus intriguojančiais.
„Akmens amžiaus radiniai pradeda griauti tradicinę nuomonę apie tai, jog Kopgalis – geologiškai pats jauniausias Lietuvos žemės kampelis, atsiradęs gana vėlai – per XVII–XVIII a. Akivaizdu, kad žmonės čia gyveno daug seniau“, – teigia dr. Klaidas Perminas.
Kasinėjant buvo rasti neolito laikotarpio (III tūkst. p. m. e.–II-ojo tūkst. p. m. e.), datuojami titnaginiai dirbiniai – gremžtukas, rėžtukas, grandukas, skaldytiniai, retušuotos (užaštrintos labai smulkiais ašmenimis) nuoskalos.
Šių metų atradimas dar įspūdingesnis – kaplys-vedega. Tai, pasak mokslininko, tipiškas neolito laikotarpio gludinto akmens darbo įrankis. Radinių būklė ir radimo vietos nerodo, kad jie būtų išplauti marių ar jūros.
Tyrimų metu yra aptiktas ir XVIII–XIX a. sandūros kultūrinis sluoksnis su buitinės keramikos, vyno butelių, molinių pypkių duženomis ir net valgomosios austrės kriaukle.
Kopgalio kaimas atsirado XIX a. pirmojoje pusėje – 1820 m. čia jau buvo penkios sodybos. Nuo 1840 m. Kopgalis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti kaip kaimas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kaime buvo apie 25 pastatai (gyvenamieji ir ūkiniai). Po karo Kopgalio kaimo teritorijoje buvo dislokuotas karinis dalinys, ši vieta tapo civiliams uždara griežto režimo pasienio zona, o pastatai buvo nugriauti. 1978 m. Smiltynė ir Kopgalis pavadinti vienu – Smiltynės – vardu. Viskas, kas iš Kopgalio kaimo pasiekė mūsų dienas – kapinaitės, takų tinklas, pastatų pamatai po žeme, išvešėjusios alyvos ir stambūs medžiai, kadaise puošę kaimo sodybas bei atlikę praktinę funkciją – „tarnavę“ kaip sklypų riboženkliai.
Dr. Klaidas Perminas sako, kad jau ištirta 162 m², nustatytos aštuonios senųjų pastatų vietos, jų tipai. Dauguma radinių yra iš XIX a.–XX a. pirmosios pusės. Juos sąlyginai galima suskirstyti į keletą grupių: keramika, daiktai susiję su žvejyba, su darbo įrankiais, su karyba, prabangos daiktai.
„Pastarieji puikiai iliustruoja svarbius socialinius kaimo pokyčius, – sako mokslininkas. – XIX a. ir XX a. sankirtoje Kopgalio kaimas iš žvejų ir uosto darbininkų kaimelio virto populiaria kurortine gyvenviete, kurioje buvo pastatytas viešbutis“.
Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotraukos
