Dažnas yra girdėjęs šmaikštoką pasakymą: „Ir žurnalistas yra žmogus“. Ši frazė – tarsi juokas pro ašaras: dauguma įvairiuose žiniasklaidos baruose trūsiančių plunksnos darbininkų iš tiesų vos ne nuo ryto iki vakaro įsispitrinę į kompiuterių monitorius, „kala“ vieną straipsnį po kito ir neturi laiko pakeliauti, aplinkos grožybėmis pasigėrėti. Bet kai tokia proga nutinka, gali pamatyti, patirti itin malonių netikėtumų, kuriais belieka stebėtis ir džiaugtis!
Taip, pavyzdžiui, įvyko 2018 m. birželio 5 d., kai Šiaulių turizmo informacijos centro pastangomis, iš sostinės atvykusių žurnalistų būreliui buvo surengtas pasižvalgymas po trečiąjį pagal dydį Lietuvos miestą, pavadintas „Saulės miesto naujienos“.
Stebuklingas medis, kuriam lygių nėra
Vilniečių žiniasklaidininkų kelionei po miestą vadovavo ir per visą turą jo dalyvius lydėjo gerai pažįstanti čionykščias lankytinas vietas žinoma teatralė Virgilija Staševičiūtė.
Apie „Rūtos“ konditerijos įmonės senajame pastate įkurtą šokolado muziejų, kaip sakoma, viena ausim teko girdėti, bet lankiausi jame pirmąkart. Tiesiai pasakysiu: nustebino. Pasirodo, čia pateikta visa šio nepaprasto produkto atsiradimo istorija. O ji prasidėjo Amerikos žemyne, dar nežinia kiek amžių iki pirmųjų europiečių atsibastymo į Naująjį Pasaulį. Viena iš tenykščių tautų – olmekai pastebėjo, kad toje tropikų zonoje augantis medis, dabar žinomas kakavmedžio pavadinimu, subrandina pupelių pavidalo sėklas, iš kurių, pasirodo, galima pagaminti ypatingo skonio karštą gėrimą (beje, ir Europoje ilgą laiką šokoladas buvo vartojamas tik kaip tirštas karštas gėrimas). Vėliau kakavmedžius auginti ir gamintis iš jų vaisių gėrimą ėmė ir kitos tenykštės tautos – majai, actekai. Šių senovinių tautų sumanumo dėka žmonija įgijo produktą, kuris savo verte šiuolaikinėje mitybos kultūroje iškyla iki pačių didžiausių aukštumų.
Dabar į „Rūtos“ muziejų atvyksta tiek smalsuolių, kad ekskursijų vadovei Ramunei Zubrickienei tenka priimti vieną grupę po kitos. Muziejuje esama daug vaizdinės informacijos, patalpos labai originaliai apipavidalintos. Informacija, kurios lankytojas gauna apie stebuklingąjį kakavmedį, pirmykštę kakavos gamybos technologiją bei jos modernėjimo istoriją yra itin įdomi.
Sveikatingumo oazės, sidabro ežeras
Taip pat miesto svečiai stengiasi užsukti ir į „Valerijono“ vaistinę-arbatinę, kuri buvo įsteigta dar 19-ame amžiuje ir veikia jau šimtą keturiasdešimt metų. Dabar tai yra uždaroji akcinė bendrovė, jai daug metų vadovauja Almyra Girdenienė. Tokia vaistinė Lietuvoje – vienintelė. Joje galima įsigyti ir įvairių vaistinių preparatų, ir natūraliosios kosmetikos priemonių. Be to, lankytojų grupėms vyksta sveiko, ekologiško maisto, vegetariškų valgių pristatymo renginiai. Vaistinės farmacininkai organizuoja edukacinius seminarus apie vaistažolių naudą ir sveiką gyvenseną, odos priežiūrą bei kitomis temomis, per kuriuos, pavyzdžiui, patys lankytojai gali išbandyti įvairius eterinius aliejus ir net pasigaminti natūralaus kremo veido odai tepti. Tad ir mūsų grupelė čia atrado tikrą naudingos patirties lobį.
Beje, mieste yra naujas didžiulis sporto kompleksas – Kane‘s arena. Be įvairių sporto šakų treniruočių bei varžybų patalpų čia veikia miestiečių, o ypač jaunuolių, paauglių bei vaikų labai pamėgtas batutų parkas – jame galima iki soties prisišokinėti, eiti galynių naudojantis įvairiais specialiais – nepavojingais – minkštais įrankiais: kuris kurį įveiks „kautynėse“ ant siauro liepto, nuo kurio nugalėtasis krinta ne į vandenį, o į minkštų „plytų“ primestą „tvenkinį“. Ir kitokių varžybų galima prisigalvoti. Smagumo ir suaugusiesiems, ir nepilnamečiams išties per akis!
Laikas čia nepastebimai bėgo ir mums, bet ilgai užtrukti negalėjome, reikėjo aplankyti dar ne vieną organizatorių pasiūlytą objektą. Tad gana greitai jau grožėjomės puikiu Rekyvos ežero vaizdu. Įdomu, kad jo vanduo blizgėjo kaip sidabras – tokio atspalvio vandens niekur kitur man išvysti neteko. Įsimintinas vaizdas. Ežeras žuvingas, be to, prie jo yra net paplūdimys, kuris jau tampa pamėgta vieta daugeliui šiauliečių bei miesto svečių. Sakoma, net užsieniečiai atranda šią tikrai gražią ir ramią poilsio vietą, tuo labiau, kad pakrantėje veikia ir viešbutis.
Daugiau, nei botanikos sodas
Negalima skųstis, kad Lietuvoje trūktų vietų, kuriose pamatysi įvarių vietinių ir iš svetur atsigabentų turtingų augalų kolekcijų. Yra ir plačiai išgarsėjusių, daugybės rūšių augalų puoselėjančių, netgi gana įspūdingas oranžerijas įsirengusių botanikos sodų.
Tačiau tokio, kuris ne dydžiu, ne augalų skaičiumi, o kolekcijų išdėstymu, ir net reljefo įvairove, trumpai sakant, daromu estetiniu įspūdžiu, galėtų nurungti šį – Šiaulių universiteto botanikos sodą – šalyje, atrodo, nėra. Augalai čia susodinti tam tikrais skyriais, kurie ir atskirti vienas nuo kito taip, kad susidarytų estetiškai suformuoti kampeliai – puikiai sutvarkytas botanikos sodas, nors, teisingiau sakant, daugiau, nei botanikos sodas. Tarsi labai sumaniai suplanuotas parkas su gėlynais, jaukiu tvenkiniu ar gerai sutvarkytos dvaro sodybos aplinka, kurioje yra vietos ir seniems medžiams, ir krūmams, ir didžiuliam alpinariumui.
Po šį sodą, lydimi botaninių kolekcijų kuratorės Virginijos Aleknienės, vaikščiojome netrumpai: pakerėjo nuostabūs vaizdai su masiškai sužydusiais augalais, kurių aromatas sklandė ore ir kėlė nuotaiką, gaivino.
Įdomu, kad be ypatingų vaizdų šiame sode esama ir daug ypatingų augalų – retų bei Lietuvoje nykstančių rūšių, galima pamatyti ir tokių, kurie labai reti net mūsų žemyno mastu, įtraukti į europinį „raudonąjį“ registrą.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
