Jau devintus metus iš eilės vasaros viduryje (šiemet – liepos 1-ąją) rašytojo Romo Sadausko sodyboje, kuri yra Lazdijų rajono Demeniškių kaime, vyksta Tarmių bei šnektų atlaidai. Į juos suvažiuoja įvairių profesijų žmonių iš visos Lietuvos. Ir net iš užsienio – iš Lenkijos, Ukrainos, JAV, iš kitur. Suprantama, renkasi čia filologai, žurnalistai, rašytojai. O šiemet buvo ir Lietuvos televizijos kūrybinė grupė, kuri parengė specialų reportažą. Jį tiesiogiai transliuojamą galėjo pamatyti daugybė žiūrovų visuose mūsų šalies kampeliuose.
Platus kelias kūrybiniam išradingumui
Organizuojant šią jau tradicinę šventę prisidėjo įvairios organizacijos. Grupė Lietuvai pagražinti draugijos narių drauge su šios organizacijos valdybos pirmininku Juozu Dingeliu iš sostinės atvyko kartu su Vilniaus karininkų ramovės darbuotojais, kuriems vadovavo majoras Antanas Burokas. Su jais atvažiavo ir žinomas radijo diktorius, žurnalistas bei skaitovas Juozas Šalkauskas. Dalyvavo taip pat Lietuvos universitetų moterų asociacijos vadovė Dalia Poškienė. Atvyko kūrybinė delegacija iš Kauno, kurios gretose matėme poetą Vladą Vaitkevičių ir prozininką Laimoną Inį. Buvo atvažiavusių ir iš tolimų šalies vietų, net iš Klaipėdos. Trumpai sakant, prisirinko visokio amžiaus žmonių iš visų Lietuvos regionų, nors, suprantama, daugiausia galėjai pamatyti danaviškių, kitaip vadinant, dzūkų.
Vietos valdžia taip pat parodė deramą dėmesį šventei. Viena iš aktyviausių jos organizatorių buvo Šlavantų seniūnijos vadovė Julija Maziukienė, kuri pasirūpino, kad susirinkusieji galėtų paragauti visų mėgstamų dzūkiškų bandų. Beje, netrūko ir įvairių kitų skanėstų, tad kurie ten buvo, anaiptol negalėjo skųstis šventinio stalo gardumynų įvairove.
Kasmet keičiasi, įvairėja ir renginio programa. Vis dažniau suskamba dainos ne tik tai vieno, tai kito Lietuvos krašto tarme, bet ir kitų tautų – ukrainiečių, gruzinų, kitų – kalbomis. O savo ar kitų sukurtas eiles skaitantiems dalyviams atsiranda vis daugiau kūrybinio polėkio. Kaip visada maloniai nuskambėjo V. Vaitkevičiaus eilės, kurias pats autorius ir skaitė. Prasmingai iš Juozo Šalkausko lūpų subangavo Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai. Savo kūrybos pavyzdžių taip pat pateikė nemaža kitų autorių – jau gerai žinomų ir dar tik pradedančiųjų. Ne pirmus metus šventėje dalyvavo lakūnas bei žurnalistas Edmundas Ganusauskas, beje, išleidęs nemaža knygų aviacijos bei kitomis temomis ir visada turintis įdomių minčių bei kūrybos planų. Atvyko iš Demeniškių kilusio rašytojo Albino Andriulionio duktė Jūratė Andriulionytė-Voloskevičienė, beje, taip pat mėginanti savo jėgas literatūros dirvoje, kurianti elėraščius.
Apskritai būtų galima pasakyti, jog kasmet didėja renginio bendra etnokultūrinė ir meninė branda. Tai pirmiausia paties sodybos šeimininko Romo Sadausko nuopelnas – įstengia taip pakreipti šventės vagą, kad ji kliusteli šonan, ima veržtis per naujus dirvonus. Pradžiugina rašytojas susirinkusią publiką taip pat savo kūrybos perliukais, jam būdingu humoru. Dėl to ir smagu būna, ir neima noras anksti namo išvažiuoti, tuo labiau, kad atlaidų laikas neribotas, jie gali vykti iki sutemų.
Bilietas – žydinčių žolynų puokštė
Kadangi Tarmių ir šnektų atlaidai Irutės bei Romo Sadauskų sodyboje vyksta tokiu metu, kai Demeniškių kaimo laukai švytėte švyti visokiausiais žydinčiais augalais, tai paties šeimininko sumanytas ir įteisntas „bilietas“ į šventę šiemet buvo įvairiaspalvė žolynų puokštė. Iš tiesų gražu pažiūrėti, kai ateina, sakysim, spalvinga suknele vilkinti viešnia su dar spalvingesniu lauko gėlių bukietu rankoje… Didžiulį domesį kelia ir būtinai dalyvaujantis arklys. Šiemet tai buvo eikli jauna kumelaitė, kuri, atrodė, ir pati džiaugėsi dėl tokio didelio jai rodomo žmonių dėmesio.
Taip pat vienas iš ryškiausių šios šventės akcentų – smagiai grojančių muzikantų grupė, kurioje kasmet pamatysi ir Bronių Kašelionį – knygų apie dramatiškus laisvės kovų įvykius pokario Lietuvoje autorių. Jis yra išleidęs ir poezijos knygą, pavadintą „Miške einantis laikrodis“. Tai eilėraščiai, kurie atrodo kaip dainų tekstai – bet kuriam gali pritaikyti kokią žinomą melodija, ir jis virs jausmingu romansu. Tačiau šiame renginyje skambėjo ne Broniaus poezija, o muzika – smagios liaudies melodijos.
Buvo ir daugiau muzikantų bei ne viena saviveilkininkų grupė. Tad ir dainų sudainuota daug ir įvairių. Įdomu ir tai, kad jau prigijo tikrovėje dar viena R. Sadausko idėja – tokia vienintelė mūsų krašte biblioteka, gavusi ir originalų pavadinimą: Meilės biblioteka. Šiam visuomeniniam knygynėliuii nemokamai tiekia įvairius leidinius jų autoriai ar kiti žmonės, o pasiimti kokią nori knygą ir neštis namo galima be jokio skaitytojo bilieto ir be jokios registracijos. Be to, nebūtina pasiimtą grąžinti, galima duoti skaityti kitiems. Ir štai biblioteka sėkmingai gyvuoja, nes vietoj negrąžintų knygų vis atsiranda naujai dovanotųjų, taigi jų skaičius nemažėja, o pavadinimų, temų įvairovė vis didėja, biblioteka nuolat atsinaujina. Ir per šią šventę ji nemenkai pasipildė dalyvavusių rašytojų, žurnalistų dovanotomis knygomis. Matyt, kad šiuo pavyzdžiu vertėtų sekti – tokios bibliotekos galėtų kurtis įvairiose organizacijose, bendruomenėse visoje Lietuvoje. Tada dar padaugėtų skaitančių žmonių, matyt, sparčiau kiltų ir bendras visuomenės kultūros lygis.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
