Lietuvos valstybei paminėjus atkūrimo šimtmetį, gera galimybė peržvelgti ir į mūsų biologijos mokslo tą ištakų tarpsnį, kuris susijęs su jo pradžia ir įsitvirtinimu prieš šimtą metų, kai buvo žengiami pirmieji Lietuvos Respublikos nepriklausomo gyvenimo žingsniai. Žinoma tai tik istorijos, kultūros, mokslo, visuomenės gyvenimo mozaikos dalis, tačiau tada savo jėgomis teko statyti ant savarankiškų bėgių ir gyvosios gamtos pažinimo darbą. Reikėjo lietuviškų knygų, lietuviškų terminų, reikėjo burti mokytojus ir būsimus mokinius, kartu žinant, kad kituose kraštuose veikia universitetai, juose dėsto savi profesoriai, Europoje daug kur yra toli pažengta gamtos pažinimo srityje.
Apskritai, Lietuvos mokslininkų, taip pat ir su gamta susijusių asmenų, ją tyrinėjusių ir apie ją rašiusių gyvenimai ir darbai buvo aprašinėjami daug kartų. Neretai jie jau turi solidžią istoriografiją. Vis dėlto, slenkant laikui, ypač kai sparčiai keliaujama per Lietuvos istorijos šimtmetį, naujoms kartoms atsiranda vėl poreikis prisiminti istoriją, nieku gyvu neišskiriant ir vardų, susijusių su mūsų gamtos tyrimais, jos apsaugos pradžia. Priimta sakyti, jog istoriniai tyrimai niekad nebūna baigtiniais. Kartais reikia pažvelgti į praeitį kitu žvilgsniu, tokios pastangos sulaukia atpildo – pažinimo džiaugsmą. Vyresnioji karta vis dažniau linki jaunesniesiems neprarasti vieno svarbiausių žmogaus savybių – atminties, nes jaučiantieji ir vertinantys atmintį išlaiko ir savo tapatybę, turi atramos taškus gyvenime, stiprina supratimą apie jo prasmingumą.
Tačiau čia apie tai kalbėsime tik netiesiogiai, nepateiksime Lietuvos gamtos mokslo istorijos apžvalgos. Tiesiog turime norą prisiminti du žymiausius XX a. Lietuvos mokslininkus, autoritetingus gyvosios gamtos tyrėjus, biologus bei zoologus: Tadą Ivanauską (1882-1970) ir Pranciškų Baltrų Šivickį (1882-1968). Jie abu buvo gimę tais pat metais. Nuėjo kai kuo panašų gyvenimo kelią, abu siekė mokslo, tapo biologais, laikas parodė – Lietuvoje žinomiausiais, galiausiai – institutų direktoriais, profesoriais, akademikais.
Gamtininkų sukaktys, gyvenimų paralelės
Prie įvadinių sakinių dar privalu priminti ir tai, jog baigiantis 2019 metams, gruodį sukanka 137 metai nuo Tado Ivanausko ir Pranciškaus Baltraus Šivickio gimimo.
Negalėtume sakyti, kad paminėtieji mūsų biologijos mokslo kūrėjai lieka užmarštyje. Atvirkščiai – pastaraisiais dešimtmečiais šių asmenybių atminimo renginiai tapo pasikartojančiais beveik kas penketą ar dešimtį metų. Džiugu, kad ir 2017 m. jų vardai buvo prisiminti. Kauno šauliai pagerbė T. Ivanauską, buvusį Šaulių sąjungos narį, Kauno mokyklose vyko gamtininkui atminti skirti renginiai, nepamiršo progos „Žaliasis pasaulis“… Apie P. B. Šivickį kalbėta Vilniuje. Paskutinis jo darbo kabinetas buvo Verkių rūmuose. Ant rūmų sienos Atgimimo metais buvo atidengta atminimo lenta, su tekstu, kad čia dirbo garsus profesorius. Baigiantis 2017 m. Gamtos tyrimų centro direktorius prof. Vincas Būda inicijavo, kad ji būtų pakeista didesne ir meniškesne su profesoriaus bareljefu. Lentos atidengimas susietas su Lietuvos 100-mečio minėjimu ir vyko vasarį, įrašas rodytas ir per „LRT kultūrą“.
Ir T. Ivanauskas ir P.B. Šivickis turėjo ir turi savo pasekėjus, didžiai juos gerbiančius mokinius, kurie juos pažino bendraudami pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, klausėsi jų paskaitų, kartu dirbo. Šie mokslininkai kai kuo buvo ir panašios asmenybės, bet skirtybių tarp jų aptinkame nemažai. Norisi prisiminti, nepriešpastatant jų veiklos, gyvenimo nuostatų, atliktų darbų, o tik sugretinant ir žiūrint į juos kitų, su Lietuvos mokslu susijusių įvykių raidos fone. Nors tirtinų praeities klausimų tikrai yra, tačiau dabar nėra prasmės kelti šių autoritetų į vienokį ar kitokį lygį, suteikti aukštesnį ar žemesnį rangą. Jie buvo mokslo-mokymo sričių figūros, nors nebuvo vienodos jų darbo aplinkybės, skirtingai klostėsi gyvenimų tėkmė.
Žvelgdami į vieną-kitą T. Ivanausko ir P. Šivickio gyvenimo vingių paralelę, atkreipiame dėmesį ir į tas gyvento laiko ir eitų kelių vietas, kai jos buvo arčiausiai viena kitos, arba atstumas tarp jų buvo išskirtinai padidėjęs. Nors mintimis nusikelkime į praeitį, mokslo kelių pradžią, pasiektus mokslo laipsnius, užsitarnautą pagarbą.
Sąlygos mokytis buvo palankios
Būsimasis profesorius Tadas Ivanauskas gimė Lydos apskrityje, Lebiodkoje dvarininko šeimoje. Jo tėvas Leonardas Ivanauskas taip pat buvo išsilavinęs žmogus, didelės erudicijos inžinierius ir aukšto rango Rusijos valdininkas. Buvo ir griežtai tvarkingas, tačiau mėgęs gamtą, turėjo sukaupęs nemažą ir vertingą paukščių iškamšų, vabzdžių kolekcijas, kitų gamtos eksponatų. Tie dalykai anksti suviliojo ir sūnų Tadą. Stebėdamas paukščius, jis ne tik norėjo kuo daugiau pažinti jų rūšių, bet ir praturtinti tėvo rinkinius. Vėliau rašė: Lebiodkos rinkiniai nulėmė mano pomėgius … nuo mažų dienų tapau gamtininku..Tadas Ivanauskas turėjo sąlygas įgyti gerą išsilavinimą. Mokėsi Varšuvos ir Peterburgo gimnazijose. 1903 m. baigęs Peterburgo dešimtąją gimnaziją, jis tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą studijuoti gamtos mokslų. Po 1905 m. revoliucinių sukrėtimų, tėvas jį pasiuntė į Sorboną Paryžiuje. Studijuodamas Prancūzijoje turėjo galimybę keliauti po Europą. Jį lydėjo noras apie gyvąją gamtą sužinoti daugiau, todėl atostogas praleisdavo gilindamas žinias. Išsipildė, kaip vėliau atsiminimuose rašė „išsvajotas žygis“ į universitetui priklausiusią Roskofo biologijos stotį. Gavęs profesoriaus, dėsčiusio zoologijos kursą, leidimą ten pabūti vasarą praktiškai susipažino su didele įvairove pasižyminčia gyvūnija, kurią vaizdžiai yra aprašęs. Įsiprašęs į burinį krovininį laivą, atplaukė į Londoną su svarbiausiu ketinimu – aplankyti zoologijos sodą, susipažino ir su zoologijos muziejumi. Viskas darė didžiulį įspūdį, rašė: svajojau, kad kada nors sukursiu kažką panašaus, nors ir mažu mastu, Lietuvoje. 1907 m. dalyvavo ekskursijoje į Pietų Prancūziją ir Ispaniją, susipažino su mėgstamo prof. G. Priuvo vadovaujama biologijos stotimi, įsikūrusia prie Viduržiemio jūros. Per kalnus pėsčiomis ir geležinkeliu nukeliavo į Barseloną. Visos gamtinės išvykos jam daug davė, aprašydamas tą laikotarpį baigė: buvimas prie jūros gamtininkui visuomet teikia progų išplėsti akiratį.
Po baigtų studijų grįžo į tėviškę. Carinė Rusija užsienio diplomų nepripažino. Atvykęs į Peterburgą metams vėl tapo jo universiteto studentu, ir metus užtruko perlaikydamas visus universiteto egzaminus. Prieš baigdamas mokslą Sorbonoje, žymių protistologų paskatintas, susidomėjo vienaląsčiais organizmais. Atliko protistologinę studiją – Cothurnia genties pirmuonių, gyvenančių labai gausiai aptinkamų vėžiukų žiaunose. Juos tyrė Atlanto vandenyno pietiniame pakraštyje. Šį darbą jis panaudojo, kaip diplominį Peterburgo universitete. 1910 m. baigė universitetą ir gavo gamtos mokslų 1-jo laipsnio diplomą.
Įterpsime, kad kai po Sorbonos T. Ivanauskas grįžo į Peterburgą, šiame mieste garsėjo gana aktyvi „Lietuvių studentų draugijos“ veikla. Per ją, 1909 m., ėmė bendrauti su Honorata Paškauskaite, kuri tuomet su šeima gyveno ir mokėsi Peterburge. Kai 1910 m., po universiteto baigimo, T. Ivanauskas įsteigė Peterburge savo vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom“, joje su Honorata pradėjo dirbti drauge. Bendras darbas ir visuomeninė veikla juos suartino, jie susituokė. Tačiau ji buvo organizuota ir energinga, todėl jai buvo svarbu ir nedingti vyro šešėlyje. Įdomiai, gana plačiai ir jautriai apie šią asmenybę, Ivanauskų bendravimą, rasime neseniai pasirodžiusioje iliustruotoje nuotraukomis, įdėtais laiškais ar jų ištraukomis istorikės Danutės Vailionytės išleistoje knygoje „Honorata: biografinė apybraiža“.
Po 1917 m. spalio perversmo nacionalizavus „Zootomą“, T. Ivanauskas su Honorata Peterburgą priverstinai paliko. Kad jie visa energija atsigręžtų į Lietuvą, jai su atsidavimu dirbtų, didelę įtaką padarė žmonos tvirta valia, jos energija ir atkaklumas. Tai įtikinamai aprašyta ir minėtame kaunietės D. Vailionytės leidinyje.
Jaunystės metai, priverstinė emigracija
Kaip žinome, nieko panašaus nebuvo būsimojo mokslininko P. B. Šivickio jaunystės metais. Gimęs Žalakiškiuose (netoli Šiluvos). Motina mirė, kai jam ėjo aštunti metai. Mokėsi trimetėje rusiškoje mokykloje, skaityti lietuviškai pramoko pats. Jam šviestis padėjo ir tėvo namus lankydavę knygnešiai, pažinojo žymiausią jų – Jurgį Bielinį. 1905 metų tautinio pakilimo idėjos kovingai įsuko ir jį. Šiluvos valsčiuje, išvaikius rusų statytinius, P. Šivickis tapo vienu iš penkių lietuvių „valdžios“ narių. Kazokams ir policijai valsčiaus viršaitį atstačius, ir po jų sekusių caro valdžios represijų, buvo priverstas slapstytis. Sutiko su vietos knygnešio J. Karabino patarimu, gelbėtis, paliekant Lietuvą. Apsisprendė, kai jau J. Karabinas buvo suimtas.
1906 m. slapta emigravo į JAV, kur dirbo įvairų juodą darbą, tačiau iš prigimties būdamas užsispyręs turėjo kilnų tikslą – mokytis. … buvau sveikas, kiek pasimokęs ir pasiryžęs visus sunkumus nugalėti savo jėga ir pasiryžimu, – taip apibūdino P. B. Šivickis savo būseną atsiminimuose. Vakarais lankė suaugusių mokyklas, taupė pinigus, kad studijuotų. Pirmą aukštąjį išsilavinimą jis įgijo Valparaiso universitete (Indianos valstija) 1911 m., kurį baigė bakalauru. Šiame universitete gavo labai universalių žinių, išklausydamas JAV literatūros, lietuvių, vokiečių, lotynų, anglų kalbų, retorikos, botanikos, fizikos, fiziologijos, algebros, geometrijos, trigonometrijos, astronomijos kursus. Tačiau tai buvo tik gilesnio mokslo pradžia. Toliau P. B. Šivickis (su pertraukomis) klausėsi paskaitų net septyniuose universitetuose. Pvz., 1915-1917 m. Misūrio universiteto Gamtos fakultete studijavo mediciną, baigęs gavo menų bakalauro laipsnį. Taigi, išbandė ne vieną mokslo sritį: chemiją, žemės ūkį, mediciną, biologiją. Galiausiai liko prie pastarosios.
Musteika, gamtininko pėdos
Gamtininko pėdos Dzūkijos etnografinę puošmeną Musteiką padarė labiau žinoma. Baigiantis I Pasauliniam karui Tado Ivanausko apsisprendimas tapatinti save su Lietuva nebuvo atsitiktinis ar netikėtas, tačiau ir ne spontaniškas. Tas metas lieka įdomus ne tik žvelgiant į kertinius Lietuvos istorijos klausimus, bet ir prisimenant inteligentų kelius.
Tadas ir Honorata Sankt Peterburge pradeda patirti ūkinę suirutę artėjant revoliucijai. Bendra lietuvių veikla stringa. T. Ivanauskas dar kažkaip tikėjosi išlaikyti įkurtą dirbtuvę-laboratoriją prie Laikinosios vyriausybės po caro nuvertimo. Dar užsakymai mokykloms neatslūgo. Suplanuoja jis savo antrąją kelionę į Šiaurę ir pats vadovauja ekspedicijai. Išmintingai firmoje jam talkinusi Honorata (vyko firmos reikalais net į Odesą) pasiryžta vykti kartu į rizikingą kelionę, nebodama sumaišties, karo veiksmų. Po dviejų įtemptų parų jie laivu pasiekė Kolos pusiasalį, Gavrilovo salą ir šalia jos esančią kitą salą dėl mokslinių laimikių – moliuskų ir vėžiagyvių kolonijų. Čia, priešingai nei Peterburge, netrūko maisto, prisisūdę žuvies ir elnienos ją vežėsi ir namo. Suvargo, bet pavojų išvykoje ir grįžtant išvengė.
Tačiau rudenį, spalio perversmas privertė „Zootomą“ savo veiklą nutraukti. Pamažėl mano dirbtuvė visai sunyko, – rašė T. Ivanauskas atsiminimuose. Kurį laiką dirbo „valdininku“ Žemės ūkio ministerijoje, tačiau tai nebuvo jam artima veikla.
Tuo metu dar nebuvo stabilumo ir Vakaruose. Rusijai ir Vokietijai nusilpus, okupuotų žemių gyventojai ėmė siekti savarankiškumo. Karo baigtį priartino JAV, tos valstybės ir prezidento V. Vilsono pastangomis tapo neginčijama nuostata – visoms imperijoms atsisakyti užgrobtųjų žemių, visoms išsilaisvinančioms tautoms skelbti nepriklausomybę, kurti demokratinę santvarką. Pasirašius istorinį 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą lietuviai aiškiai iškėlė savos valstybės turėjimo siekį. Iki tarptautinio pripažinimo dar turėjo praeiti laiko, tačiau ši aplinkybė šimtams lietuvių, karo išblaškytų po tolimus buvusios Rusijos imperijos miestus, atvėrė kelią grįžti į savo tėvynę.
Tai buvo kaip ir antrasis T. Ivanausko apsisprendimas. Pirmąjį, po tam tikrų svarstymų, lyg ir dvejonių, jis padarė dar būdamas jaunuoliu. Toks savęs „identifikavimas“ buvo tvirtas, tačiau tada ir nelengvas. Tai patvirtina skyrius Aš apsisprendžiu to paties pavadinimo jo atsiminimų knygoje. Nuostata buvo ir tam tikras T. Ivanausko moto – apsisprendimas dėl ateities, laisvas pasirinkimas būti lietuviu, nes dar Lebiodkoje …intuicija besivadovaudamas, ėmiau linkti į vieną pusę ir šalintis lenkybės, – rašė T. Ivanauskas. Matydamas lietuvius buvus tauresniais, nors neretai sulenkėję juos ir pašiepdavo, jam susiformavo neprielankumas lenkams. Juk jo gimtos aplinkos gyventojai lietuviai, kad ir lenkinami, save dar vadino „litvini“. Jis tikėjo, kad atsiminimai bus perskaityti, todėl dar ir paaiškino, kad Tai net dokumentiškai užfiksuota buvusio Vilniaus universiteto diplomuose, kur tautybės rubrikoje pažymėta „lithuanus“. Tadas Ivanauskas buvo pirmasis iš didelės Ivanauskų šeimos, supratęs esąs lietuvis.
Šį, Lietuvai svarbų asmenybės, kartu ir gamtos istorijos fragmentą primename dar ir todėl, kad Ivanauskai turėjo ir kitą bendrą planą – iš Rusijos važiuoti į Ameriką. Po vedybų apie tai rimtai svarstė T. Ivanauskas: ten užsidirbti, pabandyti plėtoti zoologinių kolekcijų verslą, pasitobulinti. Žmona už Atlanto buvo nusiteikusi užsiimti bet kokia veikla, padėti vyrui įsitvirtinti, galvojo ir apie pedagoginį darbą. Be to, buvo galimybė keltis ir į Vakarų Europą.
Tačiau 1918 m. galutinai užvaldė noras grįžti, kad ir į suvargusį po karo, savo kraštą. Stojo 1918 metai. Nekantraujame, norime kuo skubiausiai vykti į Lietuvą, – prisimena T. Ivanauskas.
Traukiniai darėsi perpildyti, nuo revoliucijos bėgo ir patys rusai, suprasdami, kad per Lietuvą galės pasiekti Vakarų Europą. T. Ivanauską traukė tėvų sodyba, savyje jis buvo išlaikęs gimtinės ilgesį, o žmona Honorata tuo metu turėjo tvirtą nusistatymą – dirbti tik savo kraštui ir jam kartojo: „tik į Lietuvą“. Po daugelio metų, per vienas savo jubiliejines iškilmes, jų dalyviams akademikas prisipažino … ir kad aš tada grįžau į Lietuvą, tai mano žmonos Honoratos nuopelnas.
Kelionė tomis sąlygomis iš Peterburgo į Vilnių truko net savaitę. Juos pasitiko Vilniuje šeimininkavę vokiečiai, bet po procedūrų jie išvyko į Lebiodką. Vėl pamatė gimtąjį namą, sutiko tėvus, apibėgo sodą, artimus, mišką, pelkę. Giliai išgyventus įspūdžius jis vėliau sudėjo į prisiminimų puslapius. Nuotaikas nusako paskutinis vieno skyrelio sakinys: Niekur mes iš čia nevažiuosime, galvojau sau, čia pasiliksime, čia ir mirsime.
Buvo 1918 metų balandis.
Po karo į tėvų namus Lebiodkoje suvažiavo ir kiti vaikai, tačiau visų keliai greitai išsiskyrė. 1919 m. mirė tėvas. Prolenkiškai nusiteikusi sesuo, brolis atsidūrė Lenkijoje. Dviem metais vyresnis brolis Vaclavas (Ivanouski Vaclav), gabus jaunuolis ėjo su Baltarusijos socialistais, tapo žinomu politiku, buvo ministru, dėstė Varšuvoje, 1939 m. – ir Vilniuje. Buvo burmistru Minske, kur 1943 m. nužudytas.
Autobiografiniame T. Ivanausko aprašyme Lebiodkos aplinka atpasakota svarstymų forma, samprotaujant kokios joje galimybės įgyvendinti savo sumanymus. Paprasti kaimiečiai save dažnai vadino „Tutejšy“ – reiškia vietiniai. Baltarusių nacionalinis prabudimas dar buvęs labai menkas. T. Ivanauskui gerai buvo žinomi saviti ir jam patrauklūs lietuviški kaimai. Į vakarus, kaip vadino T. Ivanauskas, – Gudų giria, kuri gobia dalį lietuviškai kalbančių vietovių. Arčiausiai Lebiodkos buvo Dubičiai, prie upės – Pelesa. Iš gausių gamtinių kelionių per medžiokles jis ne kartą lankėsi ir viskas jam išliko atminty apie Musteiką – kaimą, kurio ir malonus gyventojų būdas, prisirišimas prie savo kalbos, senovinės išvaizdos namai, bitynai. Jį traukė Katros upės pakrantės. Savo žmonai dažnai pasakodavau apie tas girias ir Musteikos kaimą, tad ji persiėmė mano svajonėmis, o būdama pedagogė tikėjosi įkurti pradinę mokyklą.
Ir taip, daug nesvarstę, į Musteiką iš Lebiodkos išvažiavo arkliu. 40 km įveikti užteko dienos. 1918 m. lapkričio 14 d. juos priėmė Jonas Miškinis, kuris T. Ivanauskui buvo pažįstamas dar nuo „medžioklės“ laikų. Taip susiklostė aplinkybės, kad būsimasis profesorius, skirtingai nuo kitų savo šeimos, kurioje užaugo, narių, būtent čia, o ne kur nors užjūry, ar kaimynuose, pradėjo Lietuvos kūrimo darbą. Vietiniai nuo seno žinojo jį mokytą, aristokratiškos kilmės, tačiau neišpuikusį ir paprastą, sakoma, savą žmogų. Kad ir pilkas dzūkiškas užkampis, juos supusių gyventojų nuoširdumas džiugino: … slinko mūsų turiningos dienos, ir aš jas laikau gražiausiomis savo gyvenimo dienomis, – rašė jis.
Kas yra rašę apie T. Ivanauską, visi mini jo su žmona įkurtą mokyklą sename Dzūkijos sodžiuje. Tad nesiplėsdami tik priminsime, kad dirbdamas joje, surinko gausią zoologinę medžiagą, tačiau gyvenimas ir darbas ramiame gamtos prieglobstyje tęsėsi neilgai.
Besitraukiant vokiečiams, Musteikos apylinkėse ima rodytis jauni įžūlūs raiteliai, T. Ivanausko įvardijimu, tai – pasiskelbę lenkų legionieriais, vietinės šlėktos sūneliai. Nuo jų ūkininkai kentėjo dėl atimamo maisto, arklių. Atvykėlių daugėjant, vietiniai gyventojai turėjo kažkiek ginklų vokiečiams pasitraukus, bandė gintis. Tie dalykai liko T. Ivanausko užrašuose. Būrys lietuvišką mokyklą užpuolė balandžio 24 d., suniokojo inventorių, pasigrobė mokytojo laikrodį, rastus pinigus, medžioklinį šautuvą, ieškojo T. Ivanausko, kad suimti, gal nušauti. Atsitiktinai, tą dieną jis buvo išvykęs į Marcinkonis, o apie pavojų jam pranešė Marcinkonių žmogus. Įkaitais buvo paimtas šeimininko sūnus, kuriam pasisekė pabėgti. Tačiau per kitą užpuolimą buvo nušautas jaunas kaimietis Mikas Gaidys.
Gražiai puoselėtas vaikų švietimas gimtąja kalba buvo nutrauktas. Lenkų puolimas užbaigė mūsų mokyklos metus…Aš ir žmona išvykome į Kauną.
Dabar Musteikos atminimą mena istorinę-etnografinę vertę turintis namas, kur T. Ivanauskui teko apsistoti, pervežtas į Rumšiškių muziejaus Dzūkijos dalį. Beje, jį aplankę, ant sienos mato prof. T. Ivanausko portretą, pora jį menančių paukščių iškamšų. Svarbu ir dar įdomiau yra tai, kad iki mūsų dienų yra išlikęs ir medinis buvusios pirmosios lietuviškos mokyklos Musteikoje pastatas, kuriame Tadas ir Honorata pradėjo švietimo darbą. Ir ne tik išliko. Musteika – vienas atokiausių Lietuvos kaimų, tačiau galbūt tai ir padėjo jam išlaikyti senąją kaimo struktūrą, savastį, tradicijas. Tik prieš kelis metus, susitelkusi bendruomenė pasiryžo unikalias trobas ir kitus kaimo statinius, panaudodama kultūros paveldui atgaivinti ir išsaugoti skirtą Kultūros ministerijos programą, atkurti. Didžiulį aktyvumą parodė Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius. Nors ir netiesiogiai, tačiau tam pasitarnavo ir garsaus šiame krašte itin gerbiamo profesoriaus vardas. Taip atgijo ir sodyba, kurioje T. Ivanauskas įkūrė pirmą mokyklą. Dabar atsiminimą apie ją kaime supratingai ir pagarbiai saugo dabartinė pastatų savininkė Asta Žūkaitė. Netikėta, tačiau yra išlikę 10 knygų, kurias T. Ivanauskas su savo ranka darytais įrašais padovanojo Musteikos mokyklai.
Itin dera pasidžiaugti tuo, kad atgijusiai mokyklai 2018 metų lapkritį/gruodį sukanka 100 metų!
Niekada nepamiršęs gimtinės
Pranciškus Šivickis, studijuodamas JAV, nepamiršo Lietuvos ir lietuviškos veiklos, pasižymėjo noru bendrauti. O pradžioje jis apie Ameriką tegalvojo … dirbsiu kaip jautis, mokinsiuos ir susitaupęs kiek turto važiuosiu į Žalakiškius pas savo tėvą, kad prisipirkęs žemės gabaliuką, sykiu su juo gyventi… Ateitis tačiau kitaip nukrypo … pasiekiau daug didesnį mokslą negu tikėjaus.
Amerikoje P. Šivickiui rūpėjo išeivių kultūra, spauda ir per tai – Lietuvos reikalai. Rašė, kad susitikdavo su kitais Čikagos lietuviais inteligentais … susitikdavau ir rimtesnių lietuvių veikėjų – Adomaitį-Šerną, dr. A. Greičiūną. 1911-1913 m. bendravo su J. Šliūpu, Miku Petrausku, jo archyve yra užrašytų minčių apie minėtą įžymų muzikos kūrėją. Nepareigybinis P. Šivickio darbas buvo dėstymas lietuviškose mokyklose, vertėjavimas, rašymas į spaudą. 1912/1913 m. Viskonsino valstijoje vakarais dėstė lietuvių vakariniuose kursuose, Ilinojaus – mokytojavo parapijinėje lietuvių mokykloje. 1914-1915 m. dirbo „Draugo“ redakcijoje – viename lietuvių laikraščių, parodžiusių stebėtiną ilgaamžiškumą (nuo 1909 m. eina iki dabar). Rašė ir Bostono „Darbininkui“. (Ši prof. P. B. Šivickio žurnalistinė-publicistinė veikla iki šiol netirta, ir ne vien jo bendradarbiavimas su Amerikos lietuviais, vieši pasisakymai, bet ir paskelbtos užatlantinės publikacijos kol kas nenagrinėtos, nesuregistruotos.) Išsikėlęs į Niujorką lankė mokslininkų susirinkimus Gamtos muziejuje, sekė įvykius. Kaip laikraštininkas eidavo į politinius susirinkimus, juose klausėsi diskusijų.
Tik pasibaigus karui, labai aktyviai pradėjo aukų rinkimo vajų Lietuvai. Tai buvo dar iki nepriklausomybės paskelbimo. Džiaugėsi, kad Lietuviai tuomet aukavo labai gausiai. Antras ir labai svarbus lietuvių žingsnis buvo – supažindinti Amerikos visuomenę su mūsų problema. P. Šivickis čia turi galvoje suirutę ir savanorių kovas už kraštą. Tam susikūrė Komitetas, kuriam priklausė ir P. Šivickis. Galutinis Komiteto tikslas buvo priversti Amerikos vyriausybę Lietuvos atstatymui padėti. Savitumas tas, kad darbų ten reikėjo imtis amerikietiškai. Buvo pasamdytas amerikietis – užsienio spaudos skyriaus vedėjas, kuris pradėjo labai plačią reklamą įvairiais būdais – per laikraščius, parodas, pasisakymus. Buvo paskelbta daugybė straipsnių visokiomis temomis, nes pirmiausia – svarbu buvo įsąmoninti Amerikos visuomenę apie tokios tautos egzistavimą. Komitete, kaip rašė P. Šivickis, jie buvo labai užimti, nes reikėjo surinkti ir angliškai teikti visą informaciją apie Lietuvą reklamai ir laikraščiams. Vėliau iš Komiteto šį darbą perėmė Amerikos raudonasis kryžius.
Pranciškus Šivickis per tą visą visuomeninį ir spaudos darbą tapo patyrusiu ir pasirengusiu, kaip jis rašė socialiniuose moksluose. Kitiems lietuviams darbą kreipiant visuomenine kryptimi, jis galėjo kelti savo kvalifikaciją socialinių mokslų linkme, turėti vadovaujančią vietą, tačiau, rašė P. Šivickis, į socialę pusę eiti nenorėjau … ir vietos atsisakiau.
Išvažiavo į Čikagą, jį domino gyvosios gamtos tyrimai. Dienyne įrašė … išvažiavau į Chicagos universitetą studijuoti zoologijos, ypač teoretinės zoologijos arba biologijos. 1920 m. sausis – 1922 m. birželis P. Šivickiui buvo intensyvių studijų, praktikų ir savarankiškų mokslinių tyrimų laikotarpis. Dar jam teko mokytis prancūzų ir vokiečių kalbų, kurias šiek tiek buvo pramokęs Niujorke. Doktorantūros darbo krūvis buvo didelis: eksperimentiniai tyrimai, vasaromis darbas Jūrų biologijos stotyje Woods Hole. Dirbo laboratorijoje, rengdamas disertaciją apie plokščiųjų kirmėlių – planarijų regeneraciją. Tai buvo eksperimentinio plano darbas, o problema apie organizmo ir jo atskirų organų susidarymą (morfogenezė) jį domino beveik visą gyvenimą.
Kalbant apie JAV praleisto laikotarpio pabaigą, prisimintinas šviesios lietuviškos dvasios epizodas iš P. B. Šivickio atsiminimų: Tuo laiku JAV pripažino Lietuvos valstybę de jure. Providenso miesto lietuviai ta proga suruošė prakalbas bažnytinėje salėje. Į specialius kalbėtojus pakvietė ir mane. Žmonių prisirinko pilna svetainė, aš buvau geroje nuotaikoje ir, kaip man atrodė, neblogai pakalbėjau apie lietuvių tautai nepriklausomybės reikalingumą… Bet aš kalbėjau ilgiausia ir pabaigus publika labai plojo. Mūsų kalbos ant rytojaus buvo neblogai aprašytos vietos dienraščiuose… Buvo mano tame mieste antroji prakalba ir paskutinioji, kurią sakiau Amerikos lietuviams. Jie tą kalbą seniai užmiršo, o man ji pasilieka kaip paskutinis viešas atsisveikinimas su Amerikos lietuviais, su kuriais tai vienur, tai kitur susitikdavau ten gyvendamas apie 17 metų…
Ši ištrauka mums įdomi ir šių dienų kontekste, kai prisimename ir įvairias kitas mūsų valstybės šimtmečio istorijos detales, o nuoširdūs ir labai tikri P. Šivickio žodžiai tik papildo žinias, kaip formavosi bei kokiais bruožais pasižymėjo toli nuo savo krašto atsidūrusio, įdomios biografijos lietuvio asmenybė.
Veiklos kelio pasirinkimas
Lietuvos mokslo istorijai įdomu ir reikšminga, kad šių biologų mokslinės veiklos ištakomis reikėtų laikyti Lietuvių mokslo draugiją (LMD), dar 1907 metais dr. Jono Basanavičiaus ir kitų pastangomis įsteigtą Vilniuje tautiniam mokslui, kultūrai, švietimui žadinti. Atsigręžę į tą laiką išvysime, kad jos nariais buvo ir T. Ivanauskas, ir P. Šivickis.
Tadas Ivanauskas, į LMD įstojo 1910 m. gyvendamas dar Peterburge. Gilindamas lietuvių kalbos žinias, ten jis kartu su Honorata papildomai mokėsi lietuviškai. T. Ivanauskas buvo gana aktyviu Draugijos nariu, skaitė pranešimus, dirbo jos komisijose. Pvz., LMD veiklos pradžioje buvo sudaryta ir savarankiškai veikė komisija, kurioje buvo tariamasi ir sprendžiama, kaip reikėtų rinkti įvairias žinias apie Lietuvos gamtą. Joje dirbo miškininkas P. Matulionis, botanikas J. Trzebińskis, zoologas T. Ivanauskas.
Tadas Ivanauskas dalyvavo 1912 metų susirinkime, o vykusiame 1913 m. birželio 10-12 d. skaitė referatą „Kaip gaminti zoologijos rinkinius“. Su juo Vilnių lankydavo ir žmona. Sukdamasi mokslinėje aplinkoje, ji rėmė T. Ivanausko ankstyvąsias veiklos pastangas. Liko jos užrašytų minčių, kaip vyras rengėsi ir Vilniuje LMD skaitė pirmąjį pranešimą. Jai patiko aplinka ir pirmosios pažintys Draugijoje, kaip joje buriasi lietuviai inteligentai, kurie ne vien skaito pranešimus, bet ir rengia leidinius kalbos, kultūros, tautos istorijos klausimais. Rasdavo daug įdomaus sau T. Ivanausko prenumeruojamame žurnale „Nature“.
Su žmona pabuvojo Belovežo girioje. 1914 m. gegužę T. Ivanauskas, kaip gamtininkas, su smalsiu LMD nariu A. Žmuidzinavičiumi, apsikrovę būtina manta, buvo Honoratos išlydėti į pirmąją ekspediciją į šiaurę – Archangelską. Po nelengvos ekspedicinės išvykos parsivežė įvairios biologinės medžiagos, tinkamos muziejiniams eksponatams, vaizdinėms priemonėms mokymui. Jau anksčiau turėjo mintį įkurti zoologinių mokymo priemonių dirbtuvę, tačiau naujos medžiagos gausa bei draugų paraginimas jį galutinai įtikino, kad reikia kurti firmą, galinčią konkuruoti su panašiomis, ne zoologinio profilio firmomis, konkuruoti net ir tarptautiniu mastu. Dirbo ir juos lydėjo didžiulė sėkmė – zoologiniai preparatai Rusijoje buvo paklausūs, o kvalifikuotų konkurentų nebuvo. Pasirengė, dalyvavo Peterburge surengtoje vaizdinių mokymo priemonių parodoje. Atpildas – nelauktas sprendimas. T. Ivanauskui buvo skirtas Aukso medalis ir piniginė premija, kuri reiškė, kad po pusmečio jis gaus dar vieną paskatinimą. Tačiau tie darbai visgi nenustelbė noro kaupti naujus mokslinę ir pažintinę reikšmę turėjusius gyvosios gamtos eksponatus, gamtininką viliojo naujos išvykos, tarnavusios gamtos pažinimui.
Kai 1919 m. pavasarį atsidūrė Kaune, vėlesni įvykiai ir laikas parodė, kad tai buvo lemtingas metas ir vieta, apsprendę visas paskesnes aplinkybes, kuriose jis galėjo atsiskleisti ir visapusiškai realizuoti save. Turi reikšmę ir tai, kad Honorata tada persikėlė į Vilnių. Ji dėstė Mykolo Biržiškos vadovaujamoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, rašė vyrui į Kauną apie politines nuotaikas, kas laukia – nežinojo. Bolševikų šmėkla?.. – klausė ji savęs. Išgyvenusi Vilniaus užėmimo negandas, atvykusi į Kauną ir ten pritaikė savo ryžtą ir energija: kiek dirbo Spaudos biure, taip pat ELTA-oje bei rūpinosi per Užsienio reikalų ministerijoje departamentą per karą išsisklaidžiusių lietuvių grįžimu į Lietuvą.
Šiam laikotarpiui buvo svarbi Gamtos tyrimo stotis (GTS) bei jos darbas. (Apie Stoties atsiradimą – kiek vėliau.) Profesoriaus atsiminimuose rašyta, kad iš pradžių jie tebuvo dviese – vedėjas T. Ivanauskas ir laborantas, kad Stočiai sunkūs tuomet buvo laikai…, bet niekas nesiskundė, nes buvo tai mūsų tautinės sąmonės pakilimo ir pasitikėjimo savo jėgomis laikas („Aš apsisprendžiu“). Nors įsikurdama to ir nesiekė, savo idėja GTS tapo Kaune įsteigtų Aukštųjų kursų pirmtaku.
Grįžtant prie Lietuvių mokslo draugijos, reikia pasakyti, kad po Vilniaus okupacijos ji nebegalėjo ten normaliai veikti. Dalis iniciatyvių Draugijos narių išsikėlė į Kauną. Dar iki I pasaulinio karo viename LMD suvažiavime skaitytas T. Ivanausko pranešimas apie Lietuvos roplius Draugijos leistame leidinyje „Lietuvių tauta“ buvo išspausdintas tik 1923 m.
LMD nariai ieškojo išeičių. 1920 m. sausio 3 d. susirinkime buvo įsteigtas LMD Kauno skyrius, kurio narių sumanymu buvo įkurta „Tėvynės pažinimo komisija“. Tarp šios komisijos kūrėjų buvo ir žymiausi Kaune dirbę gamtininkai – P. Matulionis, T. Ivanauskas. Buvo sudarytos sekcijos, tarp jų ir Gamtos. Susirinkime kalbėjęs T. Ivanauskas pakvietė visus, besidominčius Lietuvos gamta, atvykti į Švietimo ministeriją platesniam susipažinimui. Čia jis padarė pranešimą apie Lietuvos gamtos tyrimus.
Tą metą primena gamtos mokslų žurnalas „Kosmos“, kuris I savo numeryje (1920/1921) paskelbė T. Ivanausko ir kitų „Tėvynės pažinimo komisijos“ sekcijų atstovų suformuluotus uždavinius ir tikslus. T. Ivanauskas šiame numeryje pateikė platų „Gamtos sekcijos“ apibūdinimą ir išdėstė jos darbo planus. Ir dabar mums yra įdomi tada išdėstyta istorinė mintis, kad, jo manymu, ši „Sekcija“ ne Kaune, bet Vilniuje turi steigti ir gamtos muziejų, kuris taip pat turėtų mokslines laboratorijas tyrimams atlikti. Minėtame „Kosmos“ numeryje reziumavo: muziejus taptų centrine gamtos įstaiga visoje Lietuvoje. Suprantama, kaip zoologas, daugiau dėmesio skyrė gyvūnams, pabrėždamas stambiosios faunos reikšmę, paukščių globą. Tame numeryje botanikas Liudas Vailionis rašė, kad botanikos srityje svarbiausiu uždaviniu turėtų būti platus augmenijos pažinimo darbas. Muziejaus darbo pradžia buvo siejama su mokykla. T. Ivanauskas LMD vardu leidinių neišleido, tačiau nuo jos veiklos neatitrūko. „Švietimo darbe“ 1921 ir 1922 m. pakritikavęs du lietuviškai LMD išleistus leidinius, skatino Draugiją, leidėjus kreipti dėmesį į mokslinį tikslumą, nors jie buvo skirti tik mokykloms.
Pranciškus Šivickis į LMD įstojo praėjus metams po jos įkūrimo – 1908-aisiais. Tada dar buvo Valparaiso universiteto studentas. Po metų, 1909-aisiais, jis buvo minimas LMD dokumentuose, nes buvo priimtas į ją tikruoju nariu. Kalbant apie P. Šivickio narystę LMD, svarbu prisiminti jo ryšius su šios Draugijos įkūrėju. Manytina, kad P. Šivickį į LMD atvedė jo pažintis su daktaru J. Basanavičiumi. Dar 1896 m. P. Šivickis, iš spaudos sužinojęs apie J. Basanavičiaus raginimą rinkti tautosaką, ėmė ją kaupti. Rinko lietuvių liaudies dainas, pasakas, mįsles ir siuntė jas J. Basanavičiui į Bulgariją, kunigui J. Žiliui-Žilinskui į Plymutą (JAV). Pasakas ir priežodžius vykdamas į JAV pasiėmė su savimi. Dalį priežodžių ir mįslių net paskelbė „Darbininkas“. Kelios jo užrašytos pasakos įėjo į J. Basanavičiaus rinkinį Iš gyvenimo vėlių ir velnių (Čikaga, 1903). Sakmių buvo paskelbta vėlesniuosiuose „Lietuvių tautosakos“ rinkiniuose. Nors didesnė P. Šivickio surinktos medžiagos dalis pateko į LMD fondus (šiuo metu saugomus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos skyriuje), P. Šivickio įnašas neblogai pasitarnavo keliamiems LMD tikslams ir sumanymams. Ten yra ir apie jo susirašinėjimą su J. Basanavičiumi. Iš J. Basanavičiaus gaudavo Draugijos žurnalą „Lietuvių tauta“.
Visa tai rodo, o vėlesnis mūsų pasakojimas tik patvirtina, kad P. Šivickis nebuvo siaurų interesų, o buvo didelė kūrybinga asmenybė, domėjosi savo tautos mitologija, kaimo dainomis, sugebėjo įvertinti nacionalinės kultūros vertybes.
Pirmosios publikacijos
Abiejų, dar būsimųjų, mokslininkų lietuviškos populiaraus pobūdžio publikacijos pasirodė beveik kartu, 1909-1910 metais. Mokslinių tyrimų duomenis, T. Ivanauskas pagal diplominio darbo medžiagą paskelbė S. Peterburge Gamtos tyrinėtojų draugijos darbuose 1909 m. rusų kalba (su santr. Prancūziškai). Taip pat, dar carinės Rusijos Vilniuje išleistame medžiotojų draugijos rinkinyje, 1915 m. pasirodė jo straipsnis apie baltąjį gandrą.
Platesni stebėjimų rezultatai pasirodė T. Ivanauskui einant GTS vadovo pareigas. Per trumpą laiką iš įvairių Lietuvos vietų sukauptas žinias GTS išleido pirmąją T. Ivanausko gamtosauginę brošiūrą Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje. Kartu su Stoties 1920/1921 m. darbų apyskaita jis paskelbė pirmąjį lietuvių kalba faunistinį darbą – Lietuvos stuburinių gyvūnų ir kai kurių vabzdžių, įregistruotų Lietuvoje, sąrašą. Kitame numeryje pasirodė jo apibendrinimas, kai kurios pastabos apie Lietuvos fauną apskritai ir apie 261 paukščių rūšį. Tekstai buvo išspausdinti žurnale „Kosmos“ (1922, Nr. 4 ir 1922/1923, Nr. 1). Europinio mokslo požiūriu šie sąrašai gal ir nėra išskirtiniai, tačiau turi didelę istorinę reikšmę, ypač apie visus bestuburius gyvūnus, kaip pirmieji, parašyti lietuvių kalba. 1923 m. T. Ivanauskas publikavo straipsnį „Lietuvos fauna. Stuburiniai gyviai“ ir leidinį Mūsų paukščiai ir mokykla. 1924 m. išleido Vadovėlį vabzdžiams rinkti.
Panašiai tuo pat metu P. Šivickis JAV moksliniame žurnale „Biological Bulletin“ (1923), Vol. 44, N 3) anglų kalba išleido savo 40 puslapių daktaratą apie plokščiųjų kirmėlių-planarijų regeneraciją ir aprašė naują mokslui jų rūšį. 1926 m. prestižiškiausias mokslo žurnalas „Science“ paskelbė jo straipsnį apie naujai taikytą planarijų maitinimo metodą. 1927-1928 m. toliau skelbė savo tyrimų rezultatus užsienio mokslo žurnaluose.
Tačiau P. Šivickis sekė ir nepriklausomos Lietuvos spaudą. Kaip ir T. Ivanauskas, palankiai žiūrėjo į Kaune leistą „Kosmos“. 1925, 1927, 1928 m. iš Filipinų į jį atsiuntė įdomių šviečiamojo pobūdžio straipsnių. Nuo 1929 m. P. Šivickio straipsnius spausdino žurnalo priedas „Gamtos draugas“.
Ankstyvuoju, pirmu įnašu, padedančiu vystyti mokslą reikia laikyti ir P. Šivickio (jam dar negyvenant Lietuvoje) paramą steigiantis Lietuvos universitetui. Atsiuntė dalį savo lėšų bibliotekai plėsti, o kuriamam Zoologijos muziejui – trofikų faunos iškamšų ir jūros gyvūnų kolekciją. Rinkinys eksponuotas ne iš karto, muziejininkė Elena Gaidienė, aprašydama muziejaus istoriją, nurodė, kad 1929 m. muziejų perkėlus iš GTS į universiteto rūmus … ekspozicija buvo papildyta bestuburių gyvūnų kolekcija, kurios įdomiausia ir vertingiausia dalis buvo Pranciškaus Šivickio Filipinuose surinkta įvairių duobagyvių, koralų, moliuskų ir kitų bestuburių kolekcija. Be to, jau grįždamas į Lietuvą, jis dar atsivežė dovanų – paukščių kailiukų rinkinį.
Universitetų profesoriai
Tadas Ivanausko ir P. Šivickio gyvenime greta tiriamosios, antroji jų profesinės veiklos dalis buvo pedagoginis darbas.
Ir pedagoginę veiklą T. Ivanauskas pradėjo GTS. Rašinių apie Aukštuosius kursus autoriai, jų pradininkais nurodo kelias pavardes, tačiau visur figūruoja ir T. Ivanausko (kartu su ryškiausiais aukštojo mokslo kūrėjais Lietuvoje – Zigmu Žemaičiu, Antanu Purėnu, kitais). Nuo 1920 m. sausio 27 d. T. Ivanauskas – Aukštųjų kursų lektorius ir Gamtos skyriaus vedėjas. Pradėjus veikti Lietuvos universitetui, 1922 m. vasarį paskirtas ordinariniu (užimančiu etatą) profesoriumi, skaitė paskaitas Matematikos-Gamtos fakultete. Tų pačių metų gegužės 23 d. mėn. Lietuvos universitetas jam suteikė profesoriaus vardą. Ėjo Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros (nuo 1929 m. – Zoologijos katedros) vedėjo pareigas iki 1940 m. rugsėjo 1 d. Profesoriavo iki gyvenimo pabaigos. Jo skaitytų disciplinų pavadinimų daug: biologija, zoologija, entomologija, medžioklės pagrindų kursai būsimiems biologams, miškininkams. Dėstė Lietuvos, Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetuose. Pagarbiai žiūrėta į jo solidžias Bendrosios biologijos katedros profesoriaus pareigas 1965-1970 m. dėstant biologiją Kauno medicinos institute. Kai kuriuos dalykus skaitė Alytaus miškų mokykloje, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Visa tai rodo, kad jis buvo labai gerai žinomas kaip paskaitininkas, patyręs lektorius. Jį vertino ir gerbė buvusieji studentai, palankiai prisimena ir dabar dar gyvi katedrų darbuotojai už dėstytų dalykų pažinimą, žinių gausinimą ir sklaidą paskaitų metu ir kitais atvejais.
Išleido knygų, žinomesnės: Gamtininko užrašai (keli leidimai), Apie žvėris ir paukščius (1956), Gamtos kalendorius, Gyvybės raida (abi 1958), Trys mėnesiai Brazilijoje (2-as leid. 1960), Žuvintas (1961, su kt.), Pasaulio žvėrys (1969).
Pransiškus Šivickis pirmuosius pedagoginio darbo įgūdžius įgijo dar Čikagos universitete, kuriame daktaro disertacijos rengimo metu jam tam tikrą laiką buvo privaloma dėstyti studentams. 1922 m., ten pat įgijęs daktaro laipsnį, taip pat galvojo ir apie pedagoginį darbą, džiaugėsi įsteigtu universitetu Kaune. Tuomet P. Šivickis dar nežinojo, kad Lietuvoje jam siūloma ordinarinio profesoriaus vieta Matematikos-Gamtos fakultete. Čikagoje jis gauna pasiūlymą tapti Filipinų universiteto zoologijos profesoriumi. Turėdamas jau pasirašytą sutartį, P. Šivickis gavo laišką iš Kauno, kur buvo išdėstytos Lietuvos universitete sąlygos ir siūloma vieta. Į Lietuvą grįžti tikėjosi, tačiau manė, kad netinka nutraukti sutarties ir 1922 m. rugpjūtį išplaukė į Filipinų salas. Jaunam, kupinam jėgų, kad ir atsidūrusiam toli nuo Tėvynės, gabiam ir darbščiam aukštos kvalifikacijos jaunuoliui tai buvo terpė, kurioje jis sėkmingai vystė savo gabumus. Naujoje vietoje ėmė vadovauti Zoologijos katedrai, dėstyti zoologijos, jūrų biologijos kursus. Rimtai pasišventė moksliniam darbui. Sąlygomis buvo patenkintas. Tyrinėdamas įvairius jūrų gyvūnus, ypač bestuburius, toliau tęsė Čikagoje pradėtus audinių regeneracijos tyrimus. Rašė: Filipinuose keturias vasaras dirbau jūrų faunos tyrinėjimo darbą. Daug keliavo, domėjosi žmonių papročiais, kalba, susirado draugų, turėjo gerų pažįstamų.
Į Lietuvą P. Šivickis grįžo 1928 m. gegužės mėn. Jis buvo nusistatęs grįžti į gimtinę, nors ir darbo užmokestis Maniloje, ir susikurtos palankios sąlygos tyrimams buvo geros. Pradžioje aplankė savo gimtinę, kurios ilgėjosi 22 metus. Tų metų rugpjūtį-gruodį keliavo po Vakarų Europą, kur susipažino su mokslo įstaigomis, pabuvojo keliuose universitetuose, muziejuose, bene labiausiai jį sužavėjo Tihanio biologijos stotis Vengrijoje (ir vėliau ją aplankė kelis kartus). Nuo 1929 m. sausio ėjo profesoriaus pareigas Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje, kuriai, kaip minėta, iki tol vadovavo T. Ivanauskas (grįžus P. Šivickiui, T. Ivanauskui buvo sukurta Zoologijos katedra). Ėjo ir savo sumanumu įrengto Lyginamosios anatomijos kabineto vedėjo pareigas. Iki karo P. Šivickis Matematikos-Gamtos ir Medicinos fakultetuose dėstė lyginamąją anatomiją, embriologiją (tik medikams – zoologiją, embriologiją ir histologiją). Po karo, trumpai kaip antraeilininkas – zoologijos kursą Vilniaus pedagoginiame institute.
Pranciškui Šivickiui rūpėjo universiteto ateitis. Studijavusiam geriausiuose Amerikos universitetuose, daug kas Lietuvos universitete nepatiko. Jam atrodė, kad dirba visiems ir mąstė savaip. Dabar jo pastangos suprantamos kaip noras pakelti biologijos mokslus Lietuvoje į tarptautinį lygį. „Naujojoje Romuvoje“ (1935, nr. 43) paskelbė straipsnį apie teigiamus užsienio universitetų pavyzdžius, kritikuodamas mokslinį, kai kurį administracinį darbą Kaune. Nors neminėjo fakulteto dėstytojų pavardžių, tačiau ir spaudoje, ir senate buvo užsipultas, kad nepagrįstai vertino ir peikė universitetą.
Reikia stabtelti ties studentų darbais. Kaip dėstytojai T. Ivanauskas ir P. Šivickis paskutinių kursų studentams pasiūlydavo diplominių darbų temas. Pavyzdžiui, iki 1940 m. vadovaujant T. Ivanauskui buvo parengta apie 30 diplominių darbų. Tuo tarpu P. Šivickis, Lietuvos ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėstęs trumpiau, iš viso jų parengė 18. Be to, jo dėstomais siauresnio pobūdžio dalykais buvo sunkiau sudominti būsimuosius diplomantus, jis per metus jų turėdavo po 2-3.
Kaip ir kiti universiteto profesoriai, jie rengė ir leido vadovėlius. T. Ivanauskas 1931 m. išleido Vadovėlį paukščiams apibūdinti. Kiti pasirodė tik po karo1956-1971 m., jie buvo parašyti su bendraautoriais: Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys (1956), Vadovas Lietuvos žinduoliams pažinti (1964), Biologija (1970), Miško paukščių bei žvėrių biologija ir medžioklės ūkio pagrindai (1971). Ir dabartinėse mokymo priemonėse naudojami T. Ivanausko rašyti tekstai, kaip atskiri skyriai, pritaikyti studentams ar mokykloms.
Pranciškus Šivickis pirmąjį savo vadovėlį studentams An Outline for laboratory Work in elementary Zoology angliškai parengė dar 1927 m. tebebūdamas Filipinuose. 1931 m. Kaune buvo išspausdinta jo Elementarinės zoologijos kurso santrauka, o po karo, 1946 m. rotatoriumi, tikriausiai nedideliu tiražu, medikams buvo išspausdinta Histologija. Trumpas konspektas. P. Šivickio vadovėlių būtų buvę ir daugiau, tačiau 1948 m. iš universiteto jis buvo priverstas išeiti. Todėl būtinai turėtume paminėti nors kelis svarbiausius jo dėstytų dalykų rankraščius, kurie nebuvo išleisti, tačiau yra išlikę. Tai 3 dalių, daugiau kaip 400 puslapių Biologija. Mažesnės apimties yra Gyvulių ekologija; Histologija; Histologijos pagrindai; Įvadas į biologiją; Lyginamosios anatomijos kurso santrauka ir kt. Ši, rimto dėmesio verta medžiaga, kaip didžiulis per dėstymo metus sukauptas apibendrintų žinių šaltinis, imponuoja ir mūsų dienomis.
Skelbė ir straipsnius. Įdomu, jiems profesoriaujant Lietuvos universitete įspūdingiausiu jų paskelbtų publikacijų paradu (turint galvoje kiekį) T. Ivanauskui išsiskyrė 1928-1929 metai, per kuriuos jis paskelbė per 90 straipsnių, P. Šivickiui – 1929-1930 metai, paskelbusiam 77 straipsnius. Publikacijos – informatyvus šaltinis, parodantis kokios temos ir kokie klausimai domino tyrėjus, nusako ką kūrybingo paliko mums bei kokį davė postūmį, kurio įtaką iki šiol jaučiame. Nėra abejonių, jau iki karo buvo padėtas tvirtas pamatas, ant kurio išaugo kelios naujų gamtos pažinėjų kartos.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, Matematikos ir gamtos fakultetas buvo perkeltas į sostinę, kabinetai buvo pertvarkyti į savarankiškas katedras. Abu profesoriai dirbo iki universiteto uždarymo. Vokiečiams pasitraukus veikla atgaivinta 1944-1945 m., į universitetą pradėjo rinktis per karą iškrikusi profesūra.
Organizacinės iniciatyvos. T. Ivanauskas: pirmosios gamtos institucijos, pripažinimas
Be paminėtosios mokslinės-organizacinės veiklos, prasminga prisiminti ir kitus dalykus. Pirmiausia išskirtinas Aukštųjų kursų kūrimo darbas Kaune. Po diskusijų ir aptarinėjimų matematikas Zigmas Žemaitis, T. Ivanauskas ir Liudas Vailionis įteikė vyriausybei memorandumą, kad būtų leista juos steigti visuomeniniais pagrindais. 1920 m., pradėjus veikti Aukštiesiems kursams, T. Ivanauskas ėmė vadovauti Gamtos skyriui, buvo jų lektorius. Po dviejų metų įkūrus Lietuvos universitetą, Matematikos-gamtos fakultete, vadovaujamame Z. Žemaičio, kurio rūpestis buvo kurti katedras ir kabinetus, apsirūpinti materialiai, kad pradėtų mokymo darbą.
Atmintinas T. Ivanausko vaidmuo įkuriant 1919 metais Kaune Gamtos tyrimo stotį (GTS). Apie tai vienur-kitur buvo rašyta. Tačiau trumpai žvilgterti į jos gimimą reikia vien dėl to, kad ji atsiradusi sunkiu kraštui laikotarpiu, suteikė galimybes paskelbti pirmuosius lietuvių tyrėjų darbus. Buvo židinys, iš kurio stebėjimų ir tyrimų duomenys apie gamtą, pirmiausia žinios apie fauną ir florą, pradėjo sklisti lietuviškai.
Iš esmės teisingas yra visuotinai priimtas enciklopedinis teiginys, kad Kaune T. Ivanauskas kartu su kitais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su Zoologijos muziejumi) ir jai vadovavo. Jis, greta kitų visuomeninių darbų bei sumanymų, neatsisakė nuo jaunystės puoselėto noro turėti gamtos muziejų, kokius dar besimokydamas buvo matęs kituose Europos kraštuose. Kartu itin rūpėjo ir tėvo Leonardo pradėti kaupti zoologiniai rinkiniai. Daug metų juos nuolat papildydavo. Tai buvo ir mokslinė, ir gamtos vertybė, brangi dėl įdėto triūso, žinių. Šis turtas, įveikęs sudėtingą kelią iš gimtinės Lebiodkos, buvo iškrautas Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Vilniuje. Užėmus jį lenkams, situacija buvo kritinė, jie negalėjo kirsti dirbtinos sienos, bet pavyko rinkinius išgabenti į Latviją.Ir tik iš ten rinkiniai pasiekė Kauną. Padėjo jau susidariusi Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. T. Ivanauskas tuomet turėjo patarėjo statusą Žemės ūkio departamente. Jo pažįstamas nuo Lietuvių mokslo draugijos pradžios miškininkas P. Matulionis (T. Ivanausko žodžiais …šviesus, kultūringas žmogus ir Lietuvos patriotas, be to, neblogas gamtininkas) ėjo Žemės ūkio ir valstybės turtų viceministro pareigas. Klausimas buvo išspręstas šių gamtininkų susitikime. T. Ivanauskas taip rašė: Šia proga jisai iškėlė mintį sukurti Lietuvoje įstaigą, kuri rūpintųsi gyvosios gamtos tyrimu, ir pasiūlė man pateikti tokios įstaigos statutą. Tai rodo, kad P. Matulionis gerai suprato klausimo svarbą, jie apsvarstė būsimos įstaigos paskirtį, uždavinius. T. Ivanauskas tai padaryti netruko – parengė būsimosios Stoties įstatus ir 1919 m. liepos viduryje buvo paskirtas jos vedėju.
Tado Ivanausko vadovaujama GTS buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvoje gamtos mokslo įstaiga (kitos atsirado vėliau, pvz. Dotnuvos selekcijos stotis įkurta 1922 m., Dotnuvos bandymų – 1923 m., tais pat metais ir Botanikos sodas Aukštojoje Fredoje). Užsibrėžti uždaviniai – surinkti kuo daugiau faunistinės medžiagos, ją sutvarkyti, susisteminti ir sudaryti kuo išsamesnius gyvūnijos sąrašus, nebuvo lengvi. T. Ivanauskas per spaudą kreipėsi į jaunuomenę, miškininkus, medžiotojus dėl paramos, išsiuntinėjo specialius aplinkraščius duomenims apie fauną ir florą registruoti, konsultuodavo. Nebuvo mokančių preparuoti, kolekcionuoti, daugumą medžiagos tvarkė jis pats.
Vertingiausias gamtos turtas Stotyje buvo Gamtos muziejus su T. Ivanausko padovanotais zoologiniais rinkiniais. Veikiant Aukštiesiems kursams, GTS nuo 1920 m. buvo skaitomos paskaitos būsimiesiems biologams, atliekami laboratoriniai darbai. Iš karto padaugėjo GTS talkininkų, vieta tapo studijuojančių susibūrimo centru. Dirbta mokslo ir mokymo bei muziejininkystės kryptimis. 1922 m. ji perduota Lietuvos universitetui. GTS suvaidino labai reikšmingą vaidmenį kaip viso Matematikos-gamtos fakulteto atsiradimo pamatas. Tarp kitų universiteto fakultetų tada niekas tokių mokymo ir mokslo bazių dar neturėjo.
GTS veikla nenutrūko ilgai, pvz., padaugėjus personalo, 1934 m. bendravo ir keitėsi kolekcine medžiaga su 6 Europos ir 3 Amerikos žemyno šalimis (Kanada, JAV, Meksika). Žinoma, vertingiausia, kad GTS davė pradžią Zoologijos muziejui, dabar vienai garsiausių Kauno mokslo ir kultūros įstaigų (po įkūrėjo mirties suteiktas T. Ivanausko vardas).
Neatsitiktinai botaninę veiklą Kaune aukštai vertino pirmuoju dar GTS mokslo darbuotoju tapęs botanikas L. Vailionis. Labiau pakylėtai išsireiškė botanikos sodo kūrėjas K. Regelis, po to Lietuvoje buvęs beveik visų botanikų dėstytoju. Jis Stotį pavadino Ivanausko institutu, ir rašė: Sunku pradžioje buvo su knygomis, sunku su patalpomis. Botanikos kabineto pradžia – 1 stalas Ivanausko Zoologijos institute…
O buvo taip, kad T. Ivanauskas laišku prancūziškai kreipėsi į Tartu dirbusį šveicarą botaniką Konstantiną Regelį. Agitavo, nors nemokėjusį lietuviškai, kad jis atvyktų ir liktų dirbti Lietuvoje. Būsimąjį Kauno botanikos sodo įkūrėją pasitiko, kad ir nepritaikytoje besikuriančio universiteto patalpoje svečiui davė kambarį. K. Regelio ir T. Ivanausko dalykinio bendravimo rezultatas – 1923 m. Kaune atsiradęs Botanikos sodas, suformuluoti pagrindiniai Lietuvos botanikų uždaviniai, pradėti botanikos studijų ir moksliniai tyrimai.
Kai 1919 m. rudenį susikūrė Šaulių sąjungos būrys Kaune (sumanytojai – Matas Šalčius, Vladas Putvinskis), įsijungė ir T. Ivanauskas, iš moterų ir – H. Ivanauskienė. Ji vėliau vyko į Suomiją užmegzti ryšių su jos šaulėmis. 1921 m., būdama ELTA-oje, vyko į Čekoslovakiją susipažinti su prezidento Masaryko Sakalų organizacijos veikla, ten veikusiomis vaikų vasaros aikštelėmis. Italijoje ji susipažino su Marijos Montessori auklėjimo sistema, grįžusi į Lietuvą propagavo Marijos Montessori idėjas. Ne visur paminima, kad prof. T. Ivanauskas buvo šaulių sąjungos narys, kartu su žmona Honorata prisidėjęs ją įkuriant.
Tadas Ivanauskas pirmasis iškėlė gamtos paminklų apsaugos svarbą. 1920 m. Šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“ pasirodė pirmasis jo straipsnis apie saugotinus drevėtus medžius. Tęsinys – pirmasis lietuviškas leidinys apie tai ir kitus dalykus plačiau: Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje (1921) m. T. Ivanauskas su kitais nuo 1920 metų buvo tada vadintos Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos kūrėju (dabar Medžioklės ir žūklės draugija). Būdamas aistringas medžiotojas, propagavo taisyklingos medžioklės diegimą, buvo savo įsteigto mėnesinio žurnalo „Medžiotojas“ redaktorius (1927-1938 m.). Dar įdomi detalė: minėtas Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ (1939 m. nr. 15) rašė apie lėšų rinkimą ginklams, prof. T. Ivanausko paramą Garliavos skyriaus šauliams – padovanotą savo šautuvą.
Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas aktyviai skatino imtis veiksmų siekiant atkurti gamtą ir miškus, sunaikintus po Didžiojo karo. Įsikuria Vaižganto vadovaujama Lietuvai pagražinti draugija, kurios nariai naudojosi T. Ivanausko GTS patalpomis. 1921 metų rudenį H. Ivanauskienė ėmėsi iniciatyvos, surengdama Kaune pirmąją medžių sodinimo dieną. Joje dalyvavo Vaižgantas, tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis. Draugija telkė visuomenę, ugdė patriotizmą, gražino kraštą – miestus, miestelius, sodžius. Jos darbo sėkmei daug padėjo 1923 m. GTS iniciatyva įkurtas Medžių sodinimo komitetas, H. Ivanauskienė tapo komiteto reikalų vedėja.
Tais metais, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės penkmetį, buvo sodinamas Laisvės medis, tradiciškai sodinti ąžuoliukai, tarp jų – pirmieji trys Vytauto (Parodų) kalne Kaune. Dalyvavo būriai žmonių, labai daug inteligentijos. Švietimo viceministras Pranas Mašiotas, J. Tumas-Vaižgantas paskelbė proginius straipsnius. Apimtas pakylėtumo, Vaižgantas rašė, tarp kitų, ir tokius žodžius: Vienas jautrus žmogus profesorius T. Ivanauskas ir jo žmona pagauna visuomenės ūpą, tampa „barometru“ …nors kartą per metus ne tik gamta pasidžiaugti, bet ir pasiekti, tai, kuo ir būsimos kartos galėtų pasidžiaugti. Laisvės medžio sodinimas apėmė visą Lietuvą, kaip ir kitais 1924-aisiais, kai ne mažiau iškilmingai buvo sodinamas Vilniaus medis. Per medžių sodinimo šventes buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. Daug likę istorinių, šventišką nuotaiką ir bendrą darbą iliustruojančių nuotraukų. Dalyvius į šventę net plukdė Nemunu garlaivis.
Paukščių žiedavimo stoties atsiradimas – po T. Ivanausko pirmo ryšio su ornitologu iš Rasytės, jos pastoriumi Johanu Tynemanu, kurio antras pašaukimas buvo paukščiai, gamta. J. Tynemano siūlymu 1901 m. ten atsirado pirmoji pasaulyje paukščių stebykla – išgarsėjusi sparnuočių žiedavimo stotis. Nemuno deltos kyšulyje, vadinamame Ventės rage, švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis taip pat rašė T. Ivanauskui apie paukščių traukimą, kėlė mintį įkurti ir stotį. Į Lietuvą persikėlęs 1924 m. (rašė lietuviškai ir vokiškai) buvo vienas žiedavimo praktikų. GTS-yje buvo užregistruota, kad nuo 1925 m. prižiūrėtojo M. Posingio darbu imti žieduoti paukščiai Lietuvoje. Nuo tų metų, kažkiek paukščių Lietuvoje apžiedavo ir T. Ivanauskas. Pirmieji žiedai gauti iš Rasytės. Vėliau T. Ivanausko iniciatyva atsirado lietuviški žiedai. Profesoriaus pastangomis 1929 m. įkurtas paukščių žiedavimo postas Ventės rago švyturyje, buvo pradėta sistemingai žieduoti paukščius. Taigi, po metų švęsime solidų paukščių žiedavimo stoties 90-metį.
Tadas Ivanauskas įkūrė Kauno zoologijos sodą. Tai buvo sena svajonė, tačiau dėl vietos, o svarbiausia – lėšų stokos sumanymo įgyvendinimas užtruko. Rašė į laikraščius. Muziejus ….. palieka nuošalyje įdomiausius gyvūno gyvenimo reiškinius, jo judesius, elgesį, mitimo būdą, balsą, veisimąsi, vystymąsi ir kt. Supratimą apie tai gali duoti tik gyvi padarai. O tam reikia zoologijos sodo, – skelbė profesorius 1935 metais periodikoje. Norint parodyti visuomenei ir ne Lietuvoje gyvenančius paukščius ir žvėris, užtruko įrodinėjimai dėl tinkamos vietos. Reikėjo ir reklaminių dalykų, ėmėsi galimų akcininkų paieškų. Jų buvo nedaug, bet kai Kauno miesto savivaldybė tapo stambiausiu akcininku, sodo pradžiai atsirado lėšų. Iki tol T. Ivanauskas, palaikęs ryšius su Rygos, Karaliaučiaus, Varšuvos, Prahos zoologijos sodais, iš jų gavo dovanų – kitų kraštų gyvūnų. Dalį pirko, dalį gavo mainais. Labai keblu buvo su darbuotojais. Mokančių prižiūrėti, šerti laukinius gyvūnus nebuvo. Idėjos iniciatoriui teko pačiam mokyti kaip su žvėrimis ir paukščiais elgtis. Sodas su pirmaisiais 40 paukščių ir žvėrių susikūrė tik 1938 m., tada – T. Ivanausko pirmininkaujama akcinė bendrovė.
Tad lygiai prieš 80 metų, liepos pirmąją sodas buvo atidarytas, palaipsniui plėtėsi. Ir šiandien tebėra reikšminga, kad atidarius sodą jis buvo pripažintas svarbiu Nepriklausomos Lietuvos pasiekimu, vertintinu valstybiniu požiūriu. Zoologijos sodas buvo minimas tarp kitų to laiko kultūrinio bei ūkinio gyvenimo įvykių kaip vienas iš Lietuvos europėjimo pavyzdžių ar ženklų, rodančių krašto suklestėjimą.
Suminėjome daug sumanymų, organizacinių iniciatyvų, kurias T. Ivanauskas pasiūlė bei įgyvendino pats arba su padėjėjais ir bendraminčiais. Jie ne visi. Ši veikla, kaip ir augantis T. Ivanausko leidinių, populiarių ir informacinių publikacijų skaičius, aiškiai susilaukė jo pripažinimo visuomenėje. Vien tik 1929 m. T. Ivanauskas publikavo apie 50 straipsnių, nuo tų metų jis tapo pripažintu populiariausiu Lietuvos gamtininku. Šių pozicijų, spaudos dėmesio vėliau jis niekam nebeužleido. Tokio teiginio patvirtinimu yra dar ir tai, kad 1929 metais už nuopelnus Lietuvai T. Ivanauskas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (beje, šio fakto nei viena enciklopedija, rašiusi apie T. Ivanauską, nėra paminėjusi).
Lietuvos gamtininkų draugija, 1931-1944 m. veikusi Kaune, populiarino gamtos mokslus. Sutarus, kad gamtininkams reikia burtis ir daugiau rašyti ne vien apie gyvąją, bet ir negyvąją gamtą, Draugijos steigėjų susirinkime išrinkta Draugijos valdyba: pirmininkas prof. Vl. Lašas, vicepirmininkas prof. T. Ivanauskas bei 4 nariai. Draugija leido ketvirtinį žurnalą „Gamta“, skelbta Lietuvos gamtos aprašymų bei įvairios tematikos tyrinėjimų duomenų. Vėliau T. Ivanauskas, tam tikrą laiką buvo draugijos valdyboje, turėjo archyvaro pareigybę. J. Elisonas parodė iniciatyvą sudaryti T. Ivanausko darbų sąrašą, kuris sudarė per 150 įrašų ir buvo paskelbtas „Gamtoje“ (1936, Nr. 2).
Tadui Ivanauskui priklauso ir Medžiotojų draugijos (vadovas) ir „Medžiotojo“ žurnalo (redaktorius) įsteigimo iniciatyvos, jį redagavo 1927-1938 m. Jis dalyvavo Paryžiuje 1930 m. vykusiame Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos (CIC) steigiamajame susirinkime, tapo šios organizacijos tarybos nariu.
1929 m. suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą netoli Kauno, Obelynėje. 1931 m. surengė 4 asmenų mokslinę ekspediciją į Pietų Ameriką (Braziliją), galėtume sakyti parsivežtos medžiagos gausumu nepranoktą ir iki šiol. Su T. Ivanausko vardu siejamos medelių sodinimo dienų ir paukščių švenčių renginiai, jo siūlymai padaryti jas privalomomis mokymo dalimis mokyklose.
Pranciškus B. Šivickis: platūs gamtos mokslo interesai
Pranciškaus Šivickio interesų laukas taip pat niekada nebuvo siauras. Ir gyvenant Amerikoje, ar dirbant Filipinuose, o ir grįžus į Lietuvą P. Šivickiui akademinis darbas buvo susijęs su visuomeniniais tyrimų plėtojimo sumanymais.
Pranciškus Šivickis savo pastangomis ir veiksmais labiausiai liko ištikimas mokslui, arba kūrė naujas sąlygas tyrimams. Įgijo patirties, kai dar būdamas JAV turėjo progos susipažinti su Vudz Houlo eksperimentine biologijos stotimi ir dvi vasaras padirbėti joje. Daug nusipelnė P. Šivickis Filipinams, kurių universitete siekė sudominti studentus tyrimais, rengti juos moksliniam darbui. Savo vadovaujamoje Zoologijos katedroje subūrė jaunų žmonių grupę, pradėjo vandenyno faunos stebėjimus. Per trumpą laiką, 1923 m. jis įkūrė Puerto Galeros jūrų biologijos stotį Mindoro saloje, nuo 1924 m. buvo universiteto profesorius ir stoties direktorius. Universiteto studentams organizuodavo išvykas, vadinamas ekskursijomis, tolimose salų pakrantėse rinko ir tyrė jūrų gyvūniją.
1928-ais grįžęs į Lietuvą dar suspėjo pabūti keliose Europos tyrimo laboratorijose, įsigyti Molėtų rajone Grabuosto ežero saloje parduodamą 13,5 ha sklypą. Įsigydamas ją asmeniniais tikslais, savo lėšomis panaudojo ir profesiniam darbui. Jis kelias vasaras su savo studentais, asistentais įsikurdavo kaip bazėje ežerų faunai tirti. Įdomu, kad pats P. Šivickis 1934 m. dalyvavo ir VDU prof. Kazimiero Pakšto vadovaujamoje limnologinėje ekspedicijoje, kur kartu su ežerotyrininku Kazimieru Bieliuku ir kitais buvo ištirta Grabuosto ežero morfometriją. Geografus taip pat priėmė P. Šivickis savo saloje, tyrimų duomenis apie Grabuostą tais pat metais „Kosmose“ paskelbė K. Bieliukas.
Pranciškui Šivickiui labai pravertė įgytos žinios užsienyje, stengėsi jas pritaikyti. Hidrobiontų fauna Lietuvoje beveik nebuvo tiriama. 1929‑ųjų pavasarį ir vasarą su studentais biologais aplankė kelis Pietų Lietuvos ežerus. Jūros fauną vertino kaip savo šalies turtą, Lietuvos pajūryje siūlė įkurti tyrimų įstaigą. Jis žinojo, kiek kaimyninėse valstybėse pažengta tiriant „vandens ūkį“, apie praktinę ir mokslinę vertę rašė spaudoje.
Iš viso 1931-1948 m. surengė 8 hidrobiologines ekspedicijas ežerų ir jūros faunai tirti. Yra kvietęs ir užsienio mokslininkus. Jo mokslinės išvykos buvo svarbios ir tuo, kad ugdė ir auklėjo jaunuosius Lietuvos biologus. P. Šivickio Kaune suburtoji hidrobiologų grupė buvo jo antrasis (po Manilos) suformuotas mokslinis kolektyvas.
Pradėjęs profesoriauti Matematikos-gamtos fakultete prie Lyginamosios anatomijos kabineto suorganizavo zoologinę eksperimentinę laboratoriją. Taip jis iš tiesų padėjo kurtis, stiprėti ne vien fakultetui, bet ir įsitvirtinti lietuviškam universitetui. Lietuvos gyvūnijos tyrinėtojai, kurie kiek domėjosi zoologinių tyrimų raida, aptinka aprašymus, kur iki mūsų dienų nuolat didžiuojamasi, kad P. Šivickis buvo eksperimentinės zoologijos pradininkas Lietuvoje. Tai buvo ir priežastis atsirasti vardinei Lietuvos mokslų akademijos Pranciškaus Šivickio premijai (ji skiriama už eksperimentinius biologijos tyrimus).
Slogus lysenkizmo vajus
Reikšmingas Lietuvos mokslui kelių metų lysenkizmo kompanijos tarpsnis. Šis, maždaug 5 metų laikmetis, gerokai supurtęs mokslą, tiesiogiai palietė T. Ivanausko ir P. B. Šivickio universitetinį darbą. Šio dirbtinio mokslo sudrebinimo metu mokslininkai atsidūrė vos ne jo epicentre. Ta proga, keletas detalių.
Skaitydamas paskaitas T. Ivanauskas gretindavo Č. Darvino evoliucijos teoriją su paveldimumo, sudėtingais mutacijų perdavimo klausimais ir akcentavo, jog tai gali būti paaiškinama G. Mendelio dėsniais. Kaip rašė mokslo istorikas prof. Stasys Biziulevičius, T. Ivanauskas per paskaitas studentus supažindindavo su G. Mendeliu, vaizdžiai aiškindavo jo paskelbtas nuostatas. S. Biziulevičius nurodo, kad politizavus T. Lysenkos veiklą, po 1948 m. T. Ivanauskas atsisakė skaityti darvinizmo kursą aukštojoje mokykloje. Ir taip kursas buvo išdalintas kitiems dėstytojams. Čia dar įdomu paminėti, kad 1947 m. cenzūros įstaiga Glavlitas uždraudė spausdinti T. Ivanausko parengtą knygą „Gyvybės vystymasis“, nes joje nebuvo pasmerktos buržuazinių mokslininkų gyvybės raidos teorijos, neiškelti Timiriazevo, Mičiūrino, Lysenkos nuopelnai. Autoriui nesutikus teksto taisyti, leidinys tada nepasirodė.
Tačiau tai buvo tik lysenkistinių idėjų įgyvendinimo pradžia. Jos užgimė, kai sovietų biologas, Trofimas Lysenka maždaug nuo 1935 m. ėmė vadovauti kampanijai, kuri griežtai priešinosi genetikos atradimų taikymui ir vėliau – „mičiūrininės biologijos“ įtvirtinimui. Pokariu tie dalykai buvo išpūsti, iškelti į politinį lygį, tapo mokslo valdymo būdu. Tačiau Lietuvoje mokymo sistema dar nebuvo nusistovėjusi, nebuvo bendrų dėstymo krypčių. Tai svarstė 1948 m sausio mėn. Lietuvos MA sesija, paskatinta CK plenumo. Ji aptarė ideologinę būklę, pritarė siūlymams labiau plėtoti kritiką ir savikritiką, gilinti socializmo plėtotę.
Kitas lygmuo buvo pasiektas, kai J. Stalino parėdymu Maskvoje 1948 m. liepą buvo sušaukta per spaudą išgarsinta „Visasąjunginė sesija“. T. Lysenkai, tada buvusiam Sąjunginės žemės ūkio mokslų akademijos prezidentu, leista iškelti teiginį „du pasauliai – dvi ideologijos“. Mokslas turėjo tarnauti ne tiek pažinimui, kiek daug platesniam „klasių“ kovos, nekaltų įtarinėjimo, persiauklėjimo marksizmo-leninizmo dvasia užmojams. Bujojo „kadrų valymas“, SSRS institutuose jau buvo pašalinta šimtai mokslininkų. Iškilesnius Lietuvos mokslininkus baugino jau įvykdyti dalies senosios profesūros represavimų pavyzdžiai.
Vėl privalomai buvo organizuojamos sesijos sovietinėse respublikose. Kampanijos trukmė buvo ilga. Svarstymai privalėjo vykti moksliniuose institutuose, auštųjų fakultetuose, katedrose. Kad ir formaliai, vieni kalbėjo kaip kaltintojai, kiti buvo kaltinamųjų padėtyje, turėjo teisintis. Nebuvo vietos orumui, tokia padėtis palanki greit pasireikšti karjeristams.
Tai devalvavo ir Lietuvos gamtos mokslus, žemino mokslininkus. Kai kuriuos aspektus mini istorikė D. Blažytė-Baužienė (Lietuvos istorijos metraštis, 2010), aptardama lysenkizmo ir antigenetinės kampanijos poveikį Lietuvos biologijos mokslui. Pagrįstai pasakyti kaip lysenkizmas sutrukdė gamtos ir žemės ūkio mokslų raidą, devalvavo genetinius tyrimus, išsamių žinių kol kas nesurinkta. Yra duomenų įvairių archyvinių bylų puslapiuose, tačiau kiti šaltiniai nepilni, ne visi išlikę aukštųjų mokyklų, žinybų dokumentai.
Oficialus puolimas prieš klasikinę genetiką palietė ne tik mūsų aptariamus po vienodai metų turėjusius T. Ivanauską ir P. Šivickį, bet ir daug kitų asmenų. 1948 m. rugsėjo sesijos Vilniuje išvakarėse atvyko SSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojas V. Svetlovas, jo palydos žmonės (ne visiškai buvo pasitikima vietine valdžia). V. Svetlovas, LSSR MA viceprezidentas Juozas Žiugžda, kiti po vieną kvietėsi universiteto biologus, kad jie persiorientuotų, pasmerktų savo ankstesnius darbus, atsisakytų kenksmingų, įvairiais epitetais žeminamų nemičiūrininių teiginių. Spaudimui pasidavę Povilas Snarskis, T. Ivanauskas, Antanas Minkevičius dar sutiko ir kalbėti sesijoje.
Nežinia kiek svečiams-auklėtojams buvo žinoma, kad JAV mokslininkui Tomui Morganui „už chromosomų vaidmens paveldėjime atskleidimą“ buvo paskirta Nobelio premija, tačiau P. Šivickis tą žinojo seniai ir suprato reikšmę. Jis vienintelis iškviestasis į „komisiją“ drįso pasakyti, kad žymieji genetikai Mendelis, Morganas, Veismanas padarė labai daug, ir reiktų pažiūrėti, ką padarys mičiurininkai. Panašiai kalbėjo Augustinas Mačionis, sakydamas nenorįs vykti į Maskvą, į kvalifikacijos kėlimo kursus susipažinti su Lysenkos ir jo sekėjų darbais.
Iškilo klausimas, kas viešame plenariniame posėdyje Vilniuje padarys pranešimą. Su vyriausybės ir MA žinia jį padaryti buvo pavesta VU zoologijos profesoriui T. Ivanauskui, nes tarpukariu jis buvo laikomas darvinistu. Kokių būta prievartinių dalykų? Yra straipsnis „Ar biologai buvo kalti? (kn.: Juozas Matulis, d. 2, 1999). T. Ivanauskas kalbėjo, demaskuodamas nepriklausomos Lietuvos biologijos tyrimus ir dėstymą. Atskleidė ir savo „klaidas“. Šioje kalboje jis turėjo skirti vietos ir P. Šivickio kritikai. Kiti pranešėjai – LMA viceprezidentas Juozas Žiugžda, aspirantas Mečislovas Valius, prof. Jonas Kriščiūnas, kiti vienaip ar kitaip smerkdami save, žadėjo pertvarkyti mokslinį darbą pagal sesijos nutarimus. Buvo įvairių svečių, svarstyta ilgai.
Po sesijos P. Šivickio niekas neteisino, nebuvo galimybės pasisakyti ir jam pačiam. Tačiau būtent jis tapo pagrindiniu SSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojo V. Svetlovo taikiniu, kuris P. Šivickį pavadino ne vien įžūliu, o ir paniekino kitais žeminančiais žodžiais. Iš universiteto buvo atleistas iš karto. Po kurio laiko neteko darbo ir su P. Šivickiu dirbęs jo asistentas J. Maniukas.
Tokiu atveju ir mokslo visuomenė nelabai žinojo kaip pagelbėti „sutriuškintam“ P. Šivickiui, likusiam su šeima ir be darbo, ir be pragyvenimo šaltinio. CK palieptas MA prezidentas J. Matulis pasižadėjo tada auklėti, nenuleidžiant jo nuo akių, visgi buvo akademikas. Tokios tada buvo taisyklės. Daug neviešinant, P. Šivickis buvo įdarbintas, žinoma, ne Vilniuje, o Mokslų akademijai priklausiusio Žemės ūkio instituto padalinyje, Baisogaloje. Į darbą važinėjo traukiniu, iš stoties 3 kilometrus eidavo pėsčiomis. Tada apie jo populiarumą kalbų nebeliko.
J. Dagys buvo antras po P. Šivickio morališkai gniuždytas ir pašalintas iš katedros vedėjo pareigų, tačiau universitete dar paliktas. Tai buvo tada pusinė bausmė, nes nebuvo vežama į Sibirą (ten jau buvo žuvę gamtos profesoriai Pranas Dovydaitis, Vincas Vilkaitis). Išlyga?.. Jis savo pažiūrų klaidingumą ir žalingumą esą supratęs… – apie J. Dagį yra rašęs botanikas, prof. Alfonsas Merkys.
Dabar gali atrodyti ir mažmožiu, bet fakulteto biologai nebuvo pamiršę, kaip 1938 m. fiziologui J. Dagiui, ginant habilitacinį darbą, kalbėjo jį vertinę komisijos nariai: doc. Liudas Vailionis, prof. Konstantinas Regelis ir prof. P. Šivickis. Diskusijose dalyvavo doc. J. Matulis, privatdocentas A. Minkevičius, asistentas J. Maniukas, kiti. Visi pasidžiaugė novatoriškais jauno botanikos fiziologo tyrimais. Ir beveik visi jie tapo kaltais po 1948/49 m., nes jų veikla lietuviškame universitete laikyta žalinga ir priešiška tarybinio mokslo interesams. Įtarimų šešėlis krito Konradui Aleksai, Elenai Gimbutienei. Tačiau – L. Vailionis jau buvo miręs 1939 m., K. Regelis, kaip ir E. Gimbutienė – pasitraukę į Vakarus. J. Matulis – jau buvo Lietuvos MA prezidentas, nors jis, kaip mokslo įstaigų vadovas, ir nebuvo itin uolus, ieškodamas „mendelistų-morganistų“. Laikoma, kad tada nebuvo kategoriško viską reguliuojančio partinio spaudimo Lietuvoje, nes genetikos mokslas dar tik formavosi.
Įdomus dar ir toks faktas: tik 1986 m., prasidėjus „perestroikai“, buvę mokiniai viešai prabilo apie ilgametį T. Ivanausko bendradarbį, botaniką prof. L. Vailionį, paminėdami 100-ąsias jo gimimo metines Vilniaus universitete.
Apie tą laikmetį, likimus, gilių minčių paliko profesorė M. Natkevičaitė-Ivanauskienė. 2008 m. jos knygoje Tiesa skins kelią sau („Lututė“, 2008) jautriai rašoma apie neteisybę ir labai slogius jos pačios patirtus įspūdžius per „mendelistų-morganistų“ smerkimą. Dabar labai gerai, kad yra šios profesorės ir talentingos publicistės mąsli knyga, kurioje prasmingos mintys apie žmonių gyvenimus, aplinkybių suformuotus požiūrius, nuostolius, traumas. Ji mini ir apie naštą, kuri gulė ant T. Ivanausko pečių prieš minėtą sesiją. Nurodo, kad pranešimą T. Ivanauskui padėjo rengti ir prof. Vladas Lašas, tada Gamtos ir taikomųjų mokslų akademikas-sekretorius. Tekstą ne kartą tikrino ir toną vis griežtino J. Žiugžda. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė rašo, kad sunkiausia jam buvo skaityti žodžius apie P. Šivickį. Tą vietą jis pabandė skaityti pusbalsiu ir greitakalbe. Pakilęs J. Žiugžda pasakė pastabą, kad kalbėtų garsiai ir aiškiai. Profesorės knygoje ir apie moralinius posesijinius T. Ivanausko išgyvenimus, savęs pasmerkimą, nors tai situacijos jau nebepakeitė ir prie jų gerų santykių neprisidėjo.
Po trijų metų, kai 1951 m. Biologijos instituto direktoriumi tapo Mečius Valius, partiniams organams siųsta skundų prieš T. Ivanauską. Turėdamas asmeninių, subjektyvių tikslų instituto direktorius sudarė Zoologijos muziejaus, kuris buvo Biologijos instituto dalimi, patikrinimo komisiją. Buvo pareikšti priekaištai darbuotojams dėl nevykdomų biologijos mokslų pertvarkymo, kuriuos numatė aprašytoji 1948 m. sesija. T. Ivanauską tas palietė tiesiogiai, nes buvo atleistas iš savo įkurto muziejaus mokslinio vadovo pareigų. Atleista ir muziejaus direktorė Justina Kauneckienė. Ji gavo darbą Miškų institute, o priimta į Lietuvos veterinarijos akademiją, vadovaujant T. Ivanauskui, apgynė disertaciją. Bet jau 1956 m. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė atsiminimuose tokius bandymus pavadino kaip M. Valiaus norą nustumti nuo mokslinės arenos autoritetingą ornitologą, pačiam tapti pirmuoju, net disponuoti T. Ivanausko tyrimų palikimu.
Epizodą baigiant tik pasakytina, kad medikų, biologų mokslinėse bendruomenėse, jau pergyvenus „mičiurininės biologijos“ vajų, gėrėtasi P. Šivickio, J. Dagio, A. Mačionio nusistatymu, jų drąsios ir orios pozicijos išlaikymu. Dabar, po Atgimimo, medicininiuose, gamtiniuose, mokslo istorinio turinio straipsniuose P. Šivickio vardas dėl jo 1948 m. poelgio garsintas daugiausia.
Mokslo žinių turtintojai
T. Ivanausko ir P. Šivickio įvairiapusė profesinė veikla buvo aprašytos įvairiomis progomis, vertintos įvairiais aspektais, ypač jubiliejų sukaktimis. Apie tiriamuosius darbus kalbėta mokslinėse konferencijose. Abiejų mokslininkų mokslinis palikimas plačiai buvo aprašytas jiems skirtuose leidiniuose Tadas Ivanauskas. Gyvenimas ir veikla (1976), Akademikas Pranciškus Šivickis (1980), kur apžvelgta pedagoginė, kita veikla, pateikti mokinių ir pažinojusių atsiminimai. Knygos buvo puikūs šaltiniai mokslo visuomenei, pirmiausia – gamtininkams, supažindinti su šių autoritetų įnašu į Lietuvos mokslą, mokslo-organizacinę veiklą, kitą kūrybinį palikimą. T. Ivanausko ir P. Šivickio praeities darbai susiję su keliomis biologijos šakomis. Mokslotyroje teigiama, kad knygos apie mokslininką pasirodymas – tai didelės pagarbos ženklas, įtvirtinantis jį tos srities istorijoje.
Zoologo akimis apibendrintai žiūrint, galima būtų ir taip pasakyti: T. Ivanauskas buvo stuburinių gyvūnų žinovas, P. Šivickio beveik visi tirtieji objektai buvo bestuburiai gyvūnai.
Kalbant apie mokslinius tyrimus čia reikia įterpti ir tokį pastebėjimą. Ir T. Ivanausko ir P. Šivickio mokslinis palikimas dar yra sietinas ir su taikomaisiais mokslais, praktiškai su agrarinių mokslų raida. Kol kas tebėra nesuregistruoti gausūs T. Ivanausko rašiniai apie sodininkystę. Jis, dirbdamas pomologijos srityje, parengė pirmąjį Lietuvoje vaismedžių sortimentą, parinko tinkamiausias kraštui vaismedžių veisles. Pora dešimtmečių introdukuodamas augalus sukaupė dendrologinę kolekciją. Platino sėklas, vaismedžių skiepus, o jauniesiems skyrė puikų, išsamiai parašytą Vadovą jaunajam sodininkui–daržininkui (1969).
P. Šivickis ir jo mokiniai pasižymėjo tyrinėjant dirvožemį, kitas agrobiologijos sritis. Jis pats dirbo su veterinarijos praktikais, ypač kai teko turėti reikalų su gyvulių susirgimais. Tačiau jam tai nebuvo artima sfera, jo siekis buvo biologijos mokslas, arba mokslas apie gyvybę. Yra likęs toks šio profesoriaus užrašytas nusiskundimas: kai kas biologus nori padaryti zootechnikais. Daugeliui savo mokinių, ypač parazitologų, hidrobiologų, jis siūlė atkreipti dėmesį ir į organizmus supančią aplinką, todėl per jį, kaip ir iš dalies T. Ivanauską, ėmė rastis supratimas apie ekologiją.
Ankstyvieji stebėjimai ir tyrimų plėtotė
T. Ivanausko ankstyvuosius stebėjimus primena pirmosios publikacijos ir knygos apie paukščius. Jo darbai – tai buvo ir pirmoji lietuviška literatūra, skirta atskirai faunos grupei apibūdinti su tikslia lietuviška terminija. Pirmiausia tai pasakytina apie 1931 m. VDU išleistą 164 puslapių Vadovėlį Lietuvos paukščiams apibūdinti su trumpu jų aprašymu ir 207 paveikslais.
1929 m. įkūrus stotį paukščių migracijoms tirti, pelnytai T. Ivanauskas laikomas paukščių migracijos tyrimo pradininku. Rengė paukščių žiedavimo ataskaitas. 1928 m., iš negausių savo stebėjimų ir užsienio literatūros, paskelbė pirmąjį straipsnį Paukščių migracija. Nuo 1933 metų jau reguliariai buvo skelbiami moksliniai duomenys VDU Matematikos-gamtos fakulteto mokslo darbuose. T. Ivanauskas buvo ilgametis žiedavimo stoties paukščių traukimo stebėtojų grupės mokslinis vadovas. Kai kurie rezultatai apie paukščių žiedavimą buvo paskelbti T. Ivanausko mokinių-bendradarbių Jono Šeštoko, Antano Vaitkevičiaus darbuose. Suprantama, iš ornitologijos T. Ivanauskas mokslinių straipsnių paskelbė daugiausia, lyginant su kitomis mokslo sritimis.
Garsiausio veikalo apie paukščius pradžia buvo prieš karą parengtas ir išleistas I-asis Lietuvos paukščių tomas (Kaunas, 1938). II tomas išėjo 1949 m., III – 1955 m. Ši tritomė Lietuvos paukščių monografija (1938-1955 m.; 2-asis leid. 1957-1964 m.) buvo ne vien pusės šimtmečio medžiaga (kaupta nuo atsitiktinių stebėjimų iki organizuotų tyrimų, sulaukusi 2-jų leidimų, pažymėta Respublikine premija), bet platesnis reiškinys, stimuliavęs tolesnius ornitologijos tyrimus. Pirmiausia – paukščių biologijos ir ekologijos kryptimis. Pokario biologai, bendravę su profesoriumi, kiti patys tapę dėstytojais, buvo vienminčiai, teigdami, kad tiek daug jaunimo, iki šiol užsikrėtusio ornitologija, nors ir mėgėjiškai, – tai vien ilgametis prof. T. Ivanausko įdirbis. Prie to, aišku, prisidėjo ir veikalas Lietuvos paukščiai. Paskutiniai jo gyvenimo metai taip pat buvo skirti knygos Pasaulio paukščiai rašymui, kurios išėjo du leidimai (1971, 1981 m.).
T. Ivanauskas rašė ir apie kitas faunos grupes, ypač žinduolius, vandens gyvūnus. Tyrė kailinių žvėrelių auginimą. Jis reiškė didelį susirūpinimą nykstančiomis rūšimis, aiškino jų nykimo priežastis, stengėsi informuoti visuomenę apie gyvūnų paplitimą, gyvenimo būdą. Dėmesį skyrė Lietuvos medžiojamiems žvėrims. Dar viena jo straipsnių paskirtis – populiarinti zoologijos žinias, paaiškinti gyvūnų rūšių svarbą gamtoje, žmogaus gyvenime. Nedidelių, mokslo žinių sklaidos straipsnelių kiekis skaičiuojamas šimtais. Knygos jauniesiems gamtininkams dėl savo populiarumo leistos pakartotinai.
Jis skiepijo mintį, kad laukiniai gyvūnai yra ne mažesnė vertybė, nei bekonai ar sviestas. Įspūdingai didelis T. Ivanausko publikacijų skaičius gyvosios gamtos apsaugos klausimais. Ypatingo dėmesio verta T. Ivanausko knyga apie žinduolius Pasaulio žvėrys (1968 ir 1973 m.). Specialistų nuomone, ji prilygsta geriausiems tarptautinio lygio panašaus pobūdžio leidiniams.
Buvęs P. Šivickio mokinys J. Maniukas, po 1948 m. ichtiologas, atkreipė dėmesį į T. Ivanausko 1926 metų Sartų ežero ekspediciją, sudarytus pirmuosius planktoninių organizmų, apyežerio faunos ir floros rūšių sąrašus. 1934 m. T. Ivanauskas paskelbė žinias apie 38 žuvų rūšis, 1949 metų pradžioje Biologijos institutas, vadovaujant T. Ivanauskui, pradėjo kompleksiškai tyrinėti Kuršių marias.
Kelių mokslo krypčių pradininkas
Beveik visi P. Šivickio vykdyti moksliniai tyrimai buvo kaip bendrosios fundamentinės biologijos dalis. Mokslinę veiklą pradėjęs vandens bestuburių organų, jų kūno dalių vystymosi, arba morfogenezės tyrimais, juos tęsė ir grįžęs į Lietuvą, turėjo šios krypties pasekėjų.
P. Šivickis nebuvo lepinamas parama. Labiausiai jam rūpėjo anksčiau pradėtieji gyvūnų audinių regeneracijos (morfogenezės) tyrimai. Įkūrė laboratoriją, tačiau laborantę teko samdyti savo lėšomis. Darbus regeneracijos klausimais P. Šivickis skelbė įvairiuose užsienio žurnaluose: „Nature“, Italijos zoologiniame žurnale, Vengrijoje ir kitur. Dabar žinome, kad iš morfogenezės paskelbė 12 mokslo straipsnių rinkiniuose ir mokslo žurnaluose. Lietuviškai morfogenezės klausimais parašė tik du populiarius straipsnius, kiti buvo parašyti angliškai ir išspausdinti užsienio spaudoje.
Tikslo siekimas pagarsino P. Šivickį tuo, kad po kelių metų iš histologijos tyrimų tų pačių plokščiųjų kirmėlių – planarijų, su kuriomis dar dirbo Čikagoje, 1939 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją Antanina Prielgauskienė. Ji buvo pirmoji P. Šivickio disertantė Lietuvoje ir pirmoji moteris, tapusi mokslo daktare universitete. Morfogeneze P. Šivickis domėjosi ir po karo, tačiau nuosekliam darbui galimybių neturėjo. Apie vieną tyrimų fragmentą yra skaitęs pranešimą Pabaltijo citologų konferencijoje Rygoje.
Beveik kartu pradėjo vandens ir sausumos moliuskų tyrimus. Tik P. Šivickio iniciatyva Lietuvoje atsirado malakologijos mokslas. Dar Filipinuose, suprato, kad moliuskai – ypatingai tinkama gyvulių grupė ekologiniams tyrinėjimams ir kad šiuo požiūriu svarbu jų jautrumas įvairiems gyvenimo sąlygų pakitėjimams. Jais nenusivylė visą gyvenimą. Surinkęs dalį rūšių, 1933 m. – Molėtų ežeruose, 1934 m. – ekspedicijoje į Šventosios uostą, pasikvietė Kopenhagoje dirbusį žinovą dr. H. Šlešą, kad įvertintų rinkinius. 1937 m., su tam tikru užsidegimu, suorganizavo labai reikšmingą ekspediciją Lietuvos moliuskams tyrinėti, kurioje be minėto dr. H. Šlešo, dalyvavo malakologas dr. K. Krauspas iš Tartu, taip pat laborantas J. Maniukas, vėliau žinomas hidrobiologas. Tai buvo labai svarus indėlis į krašto moliuskų tyrimus, nes tirta variacijos ir porūšiai, tada sudarytas rastų ir galimų rasti rūšių sąrašas vėliau mažai keitėsi.
Pastebėsime, jog Kaune malakologinė kolekcija kaupta atskirai nuo zoomuziejaus, todėl keliantis fakultetui į atgautą sostinę, ją atsivežė, kurią toliau visą laiką pildė. Paskelbė straipsnių, o 1960 m. ir ilgamečių tyrimų apibendrinimą monografijoje Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas. 2000 m. Ekologijos institutas profesoriaus saugotą kolekciją perdavė Kauno zoologijos muziejui. Apie ją muziejaus Vyriausiasis fondų saugotojas Albertas Gurskas, ėmęsis moliuskų tyrimų nuo 1983 m., parengė išsamų sausumos sraigių sąrašą, kurį paskelbė 2002 m. Savo leidinyje nurodė P. Šivickio tyrimų istoriją, darbų svarbą joje. Solidus, daugiau kaip 23400 vnt. P. Šivickio malakologinis rinkinys vėl praturtino muziejų, grįždamas į saugyklą mieste, kur ir buvo pradėtas kaupti.
Nors 1948 m. P. Šivickis patyrė skaudžių smūgių, tačiau sugebėjo atsitiesti.
Lietuvoje nebuvo helmintologinių (parazitinių kirmėlių) tyrimų. Gyvulių ir paukščių parazitų faunos, jų invazijų intensyvumas apie 1950 metus tapo aktualus ūkiuose kuriamoms fermoms. Nuo 1949 metų prisireikė P. Šivickio, jo pasiūlymu į Žemės ūkio institutą pradėti priimti parazitologijos aspirantai. Jis parinkdavo temas. Tyrimų poreikis pasirodė didžiulis ir augantis. Pradėta nuo „traukiamosios jėgos“ – arklių helmintų. Laukė galvijų, avių ligų sukėlėjai, kiaulių ir paršelių helmintozės, net vištų askaridozė. Naminiai paukščiai turėjo ir išorės – ektoparazitų, o kuriamose juodsidabrių lapių fermose išlindo nuostoliai dėl endoparazitų. Buvo Veterinarinė valdyba, tačiau ji neturėjo tyrimų rezultatų, nebuvo kas juos teiktų. 1952 m. P. Šivickis suorganizavo pirmąją Lietuvoje Parazitologijos laboratoriją, subūrė jau trečiąjį biologų-parazitologų mokslinį būrį. Suprantama, kvalifikacijos požiūriu jį pakeisti nebuvo kuo. P. Šivickiui nebepriekaištauta, aplinkybės neskatino gręžtis atgal į „tarybinio mokslo“ mičiurininę kyptį. Veikiau atvirkščiai – 1952 m. Akademijos prezidiumo nutarimu P. Šivickiui pavesta koordinuoti problemos „Helmintų fauna ir biologija …“ tyrimus. Ja siekta profilaktinių priemonių prieš žmonių ir gyvulių parazitinius susirgimus. Parazitologijos laboratorijai vadovavo iki 1956 m. rudens ir paskutinius mėnesius jau vėl Vilniuje, Biologijos institute. Tai nebuvo jį viliojantys fundamentiniai darbai, tyrimai buvo taikomieji, tačiau P. Šivickiui vadovaujant buvo apginta 12 parazitologinių disertacijų. Parazitologų būrys, kurį jis išugdė, yra gausiausias.
1956-12-14 P. Šivickis vėl buvo išrinktas zoologijos specialybės akademiku (pirmą kartą išrinktas1941 m., bet 1944 m. neteko galios). Už parazitologijos srities knygą – Parazitų apibūdinimas (1959) jam buvo paskirta tuometinė Respublikinė premija. Tai buvo pirmoji Lietuvoje didelės apimties visų parazitinių gyvūnų grupių suvestinė.
1959 m. liepą–1960 m. vasarį P. Šivickis – pirmasis Lietuvos MA Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius. 1960–1968 m. laikotarpiu vadovavo šio instituto Bestuburių sektoriui ir dirvožemio organizmų tyrimų tematikai. Konsultantu liko iki gyvenimo pabaigos.
P. Šivickio buvo kelių vystytų mokslo sričių pradininkas, laikėsi savos koncepcijos, turėjo būrį mokinių ir pasekėjų. Išugdydamas 28 mokslininkus iš hidrobiologijos, malakologijos, parazitologijos, dirvožemio biologijos sričių P. Šivickis sukūrė mokslinę mokyklą: Bestuburių gyvūnų faunistinių-ekologinių tyrimų mokslinė mokykla. Tai – aukščiausias mokslininko laimėjimas bei pripažinimas. P. Šivickio mokslinių publikacijų savitumas: beveik pusė jų paskelbtos užsienio mokslinėje spaudoje, tarp jų JAV, Anglijoje, Italijoje. Todėl reikšminga, bet nenuostabu, kad medicininės genetikos specialistas, VU prof. Vaidutis Kučinskas prieš pora metų, detaliai išanalizavęs P. Šivickio skelbtą palikimą, pastebėjo ne vieną profesoriaus genetinių įžvalgų, kurios pasitvirtina šiais laikais naudojant naujausius tyrimų metodus.
Kai kurie veiklos atgarsiai
Prof. T. Ivanausko ir prof. P. Šivickio visuomeninės veiklos atgarsių turime nemažai. Gyvenimo keliai ir buvo panašūs, ir daug kur skyrėsi. Siekę mokslo, keliavę, tapę gamtos, žymiąja dalimi gyvūnijos tyrėjais, abu parašė ir atsiminimų, tačiau palikę rankraščius. Pergyvenę krašto istorijos ir asmeninius negandus turbūt tikėjosi, kad tai bus pravartu ateičiai, apie kurią, tiesa, spėlionių nepaliko. Išėję atsiminimų knygos – tokią paskirtį mums ir ateinančioms kartoms atliko. Šeimose išsaugotus tekstus paviešino artimieji ir bendraminčiai. Tai tik patvirtina, kad šios asmenybės įėjo ne tik į Lietuvos mokslo, bet ir mūsų kultūros istoriją.
Sovietmečiu nepraėjusi cenzūrinės kritikos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 m. buvo išleista prof. Tado Ivanausko autobiografinė knyga Aš apsisprendžiu. Joje atsiminimai ir biografija. 2010 m. pasirodė knygos antroji laida. 2005 metais Ekologijos institutas išleido dr. Ramonos Šivickytės Simokaitienės sudarytą savo tėvo memuarų knygą Gyvoji mintis: pagal prof. P. B. Šivickio atsiminimus. Knygos buvo pristatytos daugelyje susibūrimų ir renginių, jomis domimasi iki šiol.
Bendradarbiavimas
Sekdami T. Ivanausko ir P. Šivickio gyvenimo takais pastebime, kad jie ir suartėdavo, ir eidavo atskirai, tarpais gana smarkiai nutoldami vienas nuo kito. Iki 1929 metų T. Ivanauskas ir P. Šivickis betarpiškai vienas kito nepažinojo, o tik buvo girdėję. P. Šivickis 1924 m. parėmė lėšomis Lietuvos universitetą, nuo 1925 m. siuntė savo populiarius straipsnius į Lietuvos spaudą. Su T. Ivanausku susipažino atvykęs į Kauną. Į Lietuvą parsivežė didelę gyvūnų kolekciją – dovaną universiteto Zoologijos muziejui. Už šį brangų turtą „Lietuvos aide“ buvo išspausdinta oficiali T. Ivanausko padėka P. Šivickiui.
Universitete (raštu ir pasisakydami) vertindavo vienas kito studentų baigiamuosius darbus (jie yra išlikę ir nagrinėtini). T. Ivanauskas, turėdamas ryšių su tarptautinėmis paukščių globos įstaigomis, įsteigė ir Tarptautinės apsaugos komiteto Lietuvos skyrių. Per spaudą pakvietė ir kitus, norinčius įstoti į šią organizaciją, universitete padarė pranešimą. Buvo išrinktas trijų gamta besidominčių narių komitetas, į kurį įėjo profesoriai T. Ivanauskas, Pranas Dovydaitis, P. Šivickis.
Pasirodžius T. Ivanausko Vadovėliui paukščiams apibūdinti, P. Šivickis recenzijoje pasidžiaugė šiuo naudingu leidiniu, piešiniais, gražia kalba, rašė, kad padaryta labai gera pradžia lietuviškiems paukščių pavadinimams („Naujoji Romuva“, 1933, Nr. 127).
Abu gamtininkai ne visada buvo vienminčiai. P. Šivickis, jau turėdamas gerą mokslinio darbo patirtį, anksti pradėjo skatinti jaunuosius drąsiai imtis naujų mokslo krypčių, ragino nepasitikėti savo darbo tobulumu, ypač eksperimentiniuose tyrimuose, taip ugdydamas būsimų tyrinėtojų kritiškumą. Manė, kad Matematikos-gamtos fakultete turi būti daugiau dėmesio skiriama mokslui; būdamas principingas apie tai rašė spaudoje, bet yra susilaukęs nepritarimo, ginčų. Prof. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė mini (minėtoje memuarų knygoje), jog tarp T. Ivanausko ir P. Šivickio būta apsižodžiavimo, jai tai atrodė netinkama. Jie buvo skirtingų charakterių. Santūresnis, giliau į mokslą žiūrėjęs P. Šivickis vargu ar nuomonę galėjo keisti. Tuo tarpu T. Ivanauskui, pasižymėjusiam organizaciniais sugebėjimais, anksti pripažintam, daug dažniau matomam viešajame gyvenime, neatrodė, kad būtina elgtis kaip nors kitaip. Jis buvo daug populiaresnis ir juo liko. P. Šivickis, aišku, nuo savęs negalėjo pabėgti, sakytume buvo kitas jo matmuo – tiesus, užsispyręs, laikęsis krikščioniškų pažiūrų ir doros, norėjo, kad kiti būtų panašūs.
T. Ivanausko veikla liko labiau matoma
Iš jau solidžios prabėgusio laiko atkarpos matyti, jog T. Ivanausko bene svarbiausiu laikytinas siekis per ilgus dėstymo metus – paskleisti kuo daugiau žinių apie gyvąją gamtą, aplinką. Po to – jos tausojimo reikalai, su visa kraštovaizdžio, vandens, miškų, pelkių, su jų stambiąja bei smulkesne gyvūnija. Kai kurie rašiniai tapo vadovėliniais, dalis išleisti pakartotinai.
Gamtosaugos pradai gamtininko darbuose ir pastangos į aplinkosaugą palaipsniui žiūrėti plačiau, pripažinta, – buvo tas pamatas, ant kurio išsiplėtojo gamtos apsaugos idėjos Lietuvoje. Persiėmė jomis visuomenė, kuri žurnalų puslapiuose, laikraščių (nuostabu, kad ir visuomeninių-literatūrinių) skiltyse, kine ėmė skleisti tiek minčių, apie kurias tik dar nedrąsiai užsiminė T. Ivanauskas. Nes jam pasisekė daug numatyti į priekį, būnant universalios kvalifikacijos, pažįstant ne tik zoologines, bet ir botanines vertybes.
Iškiliausias pavyzdys – 1920 m. pirmą kartą aplankytas Žuvintas, 1926 m. kreipimasis į Žemės ūkio ministeriją kai norėta jį sausinti. Teigė, kad vieta ne tiek svarbi ūkiui, kiek ateities stebėjimams, autoritetingai prašė atsižvelgti į išdėstytus mokslo reikalus. Dar trapi buvo apsauga, kai 1937 m. VDU Zoologijos katedra perėmė Žuvintą savo žinion, tačiau tais pat metais pasirodžius vidaus reikalų ministro įsakymui apie draudimą medžioti ir ežere, ir 1 km pločio pakraščiuose, reiškė rezervato rėžimo atsiradimo pradžią. Ir tai buvo dabar Žuvinto biosferos rezervato, kuriuo didžiuojamės, gimimu.
Reikėjo jaunų specialistų, bet jau buvo sąlygos per VU juos paruošti – jų daugėjo iki 20 a. pabaigos.
Visuomenėje per dešimtmečius garso neprarado Obelynė. Garsus ir žinomas buvo Obelynės salonas, kuriame svetingas lankytojų priėmimas buvo jų rūpestis. Kiek plačiau apie jį D. Vailionytė minėtoje knygoje „Honorata“. T. Ivanausko sodybos svečiai būdavo įvairių profesijų ir pomėgių: J. Tumas-Vaižgantas, V. Putvinskis, A ir M. Žmuidzinavičiai, Z. Žemaitis, K. Petrauskas, istorikas Ignas Jonynas, Liudas Vailionis su žmona ir daugelis kitų. Tolimų dešimtmečių aidu mus pasiekia apybraižos vaizdelis, lankantis Obelynėje paties T. Ivanausko artimiesiems: Norėdami išlaikyti gerą toną, neįžeisti kito pažiūrų, tarpusavyje visi kalbasi prancūziškai…sunkokai sekasi sutarti su aršiai lenkuojančia Tado seserimi Helia, apgailestaujančia, kad brolis savo talentą skyrė ne Lenkijos, o Lietuvos mokslui, jos kultūrai… kiti tolerantiškesni savo brolio apsisprendimui. Tik džiaugtis susiklosčiusiu intelektualiu bendravimu laiko liko nedaug…1939-ųjų rugsėjo 1-ąją plykstelėjo Antrasis pasaulinis karas. Čia proga atkreipti dėmesį į mūsų meto akademinėje spaudoje (R. Račiūnaitė-Paužuolienė, 2012) analizuojamą klausimą, kaip modernioji kultūra įtakojo tarpukario šeimą; randame aprašytas prof. Tado ir Honoratos Ivanauskų asmenybes, jų visuomeninę veiklą, pateiktas autorės įžvalgas, kaip per inteligentų, kitų žmonių susitikimus, bendravimą moderni kultūra skynėsi kelią į prieškario Lietuvą.
Obelynės dendroparke išsaugotas namas-muziejus (dabar Kauno rajono muziejaus padalinys), su išlikusiais autentiškais baldais, knygų lentynomis, žvėrių iškamšomis ir kailiais. Jame T. Ivanausko įdukros Eleonoros prižiūrimas ir saugomas archyvas: seni albumai, nuotraukos, menančios ilgą ir vingiuotą Lietuvos gamtos tėvu vadinamo profesoriaus atminimą. Dendroparkas žavi gamtos ir žmogaus rankų sukurtomis erdvėmis. Esame girdėję: Obelynė buvusi ir priebėga besislapstantiems pokariu.
Ir dar. Iš Obelynės driekėsi profesoriaus ryšiai su gimtojo krašto, lietuviškų salelių Baltarusijoje žmonėmis, laikraščių, knygų siuntimu, bendravimu su žmonėmis Lietuvoje, kuriems taip pat rūpėjo etninių žemių lietuvių reikalai. Kai kas apie tai skelbta („Mokslotyra“, 1999, nr. 4), yra medžiagos T. Ivanausko rankraščių fonde. Skaičius tų lietuvių, kuriems T. Ivanauskas ryšiais ir pinigais padėjo įgyti mokslą Lietuvoje – didelis. Kad net trys etninių lietuvių vietovės delegavo po grupę žmonių 1970 m. į T. Ivanausko laidotuves – iškalbingas padėkos liudijimas. Po minėtosios „mičiurininės“ sesijos ir, ypač dėl ryšių su Baltarusijos lietuviais, visada T. Ivanausko pusėje stovėjo prof. Česlovas Kudaba, subūręs Tado Ivanausko broliją, apie kurią išsamiau rašyta ir „Žaliajame pasaulyje“.
Mokslininko akiratis buvo platus
Visko apie įdomią, dvasingą ir darbščią prof. P. Šivickio asmenybę, jos veiklą į vieną straipsnį sudėti neįmanoma. Tačiau, visgi prie to, kas prabėgomis pasakyta (plačių interesų biologas), dar reikėtų kai ką pridurti.
Kauno radiofone buvo skaitomos įvairios mokslo populiarinimo paskaitos. Apie gamtos reiškinius skaitė prof. P. Šivickis (reguliariai, pirmadieniais), docentai J. Elisonas, K. Sleževičius, kiti. P. Šivickio bendradarbiai pamena, kaip jis atsakingai ruošdavosi toms paskaitoms. Turbūt dėl to, kad intelektinis darbas nepražūtų, jis nusprendė skaitytus dalykus sudėti į vieną vietą ir savo lėšomis išleisti atskira knyga. Taip atsirado Gyvoji gamta ir mes: gamtos mokslų populiarizacija (Kaunas, 1940), kurią dar įdomu skaityti ir dabar.
P. Šivickio mokslinių interesų akiratį, jo veiklą papildo oficialus susirašinėjimas su mokymo ir mokslo įstaigomis, žurnalų redakcijomis, mokslinėmis draugijomis, kiti išlikę raštai, kvietimai, pan. Jie saugomi LMA bibliotekoje (F. 144). P. Šivickis reiškėsi ir kaip publicistas. Jis, kaip ir T. Ivanauskas, buvo geras memuaristas, vertėjas. Archyve liko šūsnis (per 3170) nuotraukų, atvirukų, trumpų vaizdingų filmų archyvas. Dar neišnagrinėtas P. Šivickio rankraštinis palikimas (ypač nespausdinti straipsniai, trumpi rašinėliai, pastebėjimai) archyve – puiki mokslo istorinė medžiaga, parodanti ir žymų mokslininką, ir patriotą.
Kaip minėta, P. Šivickis dar prie J. Basanavičiaus praturtino lietuvių tautosaką. Tyrėja L. Būgienė visai neseniai, 2014 m. pirmą kartą paskelbė pluoštą jo užrašytų sakmių. Įdomu, kad 1954 m., nepaisant amžiaus, patirtų negandų, P. Šivickis, gyvendamas Vilniuje, ir sužinojęs, kad netoli gyvena tautosakininkas Jurgis Dovydaitis (prof. P. Dovydaičio, vėliau – kankinio brolis), panoro su juo susitikti. Tautosakos rinkėjas J. Dovydaitis ypatingai pradžiugo: pasidžiaugiau, jog jis yra seniausias tebegyvas tautosakos rinkėjas ir mokovas. Paprašė P. Šivickio dar ką nors iš tautosakos pateikti. Taip kraštotyrininkui pavyko iš dainingo profesoriaus užrašyti nežinotų P. Šivickio jaunystės dienomis gimtinėje išmoktų liaudiškų kūrinių. Tautosakos kaupėjas apsilankydavo ir vėliau. Blogėjant profesoriaus sveikatai, 1967 m. gruodį ir nesveikuodamas jis dar kai ką papasakojo bei į magnetofoną įdainavo dainų, kurių dar nebuvo labai apmiršęs. Sužinojo, kad P. Šivickis Filipinuose mokėsi vietinės tagalų kalbos, kaip P. Šivickio atminimą išsaugojo jam padovanotą tagalų kalbos gramatiką. Tai rodo P. Šivickį, palikusį gilių pėdsakų įvairiose kultūros srityse.
Du biologai, itin reikalingi Lietuvai
Naują, savitą T. Ivanausko ir P. Šivickio mokslinės veiklos palyginimą 2006 m. mokslo istorikams, o taip pat vėlesnėse savo publikacijose pateikė biologė dr. Laima Petrauskienė. Autorė paanalizavo jų nevienodo populiarumo priežastis. Visuomenei daugiau liko žinomas T. Ivanauskas, jis buvo labiau populiarinamas. Be to ir mokslinės sritys, kuriose dirbo T. Ivanauskas, populiarumo prasme buvo žymiai dėkingesnės ir suprantamesnės visuomenei, nei P. Šivickio fundamentalių tyrimų darbai.
Kaip teigia mokslo istorikė, P. Šivickio mokslinė veikla turi būti laikoma reikšmingesne. Jo specializuoti moksliniai straipsniai buvo paskelbti pripažintuose pasaulio mokslo žurnaluose. P. Šivickis buvo lyderis, pasižymėjęs profesionalumu, tiriamojo darbo įgūdžiais, asmeninių savybių dėka labai kvalifikuotai skirdavo temas. Rezultatas: tapo įvardinta P. Šivickio mokslinė mokykla, surinktos žinios apie jo darbų tęsėjus. P. Šivickis vadovavo 28 disertantams, keli jo mokiniai buvo naujų mokslininkų ugdytojais. T. Ivanauskas buvo 11 disertacijų vadovu, tačiau nėra, kad būtų nepripažįstama jo vaisinga mokslinė, pedagoginė švietėjiška veikla, kurią jam teko pradėti, kai Lietuvoje dar nebuvo nei vienos mokslo įstaigos, nebuvo savo universiteto, o mokslo siekiantis jaunimas tik pamažu iš užsienių ėmė grįžti į savo kraštą arba dar tebesimokė svetur.
Autorė pripažįsta, jog jie abu – didieji biologai, be galo reikalingi Lietuvai, kiekvienas savaip. Mini būdingą visiems laikmečiams reiškinį: fundamentaliųjų mokslų tyrėjų triūsas yra neįvertinamas, o patys jie pasmerkti būti nepopuliarūs. Turi praeiti daug laiko, kol … darbai tampa suprantami…
Dar norime išskirti čia labai tinkamą paminėti itin vertingą faktą. L. Petrauskienės dėka buvo restauruota, įrašant į šiuolaikines laikmenas, išlikusi P. Šivickio mėgėjiškai filmuota archyvinė medžiagą. Dokumentinių filmų sustabdytų kadrų vaizdai yra labai įdomūs ir istoriškai svarbūs apie Nepriklausomoje Lietuvoje su profesoriumi dirbusius gamtoje biologus, kai kuriuos VDU dėstytojus, to meto Kauno šviesuomenės atstovus, nors neretai jie tik akimirkai šmėsteli kadruose, nemažai jų dabar yra atpažinti. Mokslininkės pastangomis atkurtas įspūdingas palikimas, kurį vaizdo juostose (16 mm) užfiksavo profesorius P. Šivickis. Fragmentai apie ekspedicijas, kai kurie tarpukario gyvenimo vaizdai, buvo pristatyti mokslo istorikų renginiuose. Jie buvo įdomūs ir netikėti dar esantiems gyviems profesoriaus mokiniams, artimiesiems, kino archyvo darbuotojams, visuomenei, kurią filmukai nukėlė į užfiksuotą to laikmečio Lietuvą (dar žr. „Mokslo Lietuva“, 2010, Nr. 1). Gaila, tolesniam darbui reikia lėšų, trūksta ir darbininkų…
Atmintis
Mokslo istorikas prof. J. A. Krikštopaitis šiuos Lietuvos tyrėjus yra pavadinęs mūsų mokslo stulpais, kuriuos mokslo visuomenė turi prisiminti, gerbti jų atminimą. Turėjo reikalą susitikti ir bendravo, jo išsireiškimu, su garbiuoju gamtininku T. Ivanausku.
Nemažai yra ir kitų atminties ženklų. Įdomu, kad atmintis įprasminta gana panašiai. Žemiau – svarbesni iš jų.
Po T. Ivanausko mirties, 1970 m. gruodį Zoologijos muziejui Kaune suteiktas jo įkūrėjo vardas. 1982 m. muziejuje atidarytas memorialinis kambarys.
1991 m. ant namo V. Putvinskio gatvėje, kuriame gyveno T. Ivanauskas, atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
1992 m. LŽŪA Miško žvėrių ir paukščių biologijos kabinetui (Centriniai rūmai) buvo suteiktas prof. T. Ivanausko vardas. Tais pat metais Fredoje jo vardu pavadinta nauja gatvė, o 1998 m. T. Ivanausko vardas suteiktas vienai iš Ringaudų gyvenvietės gatvių.
2002 m. LŽŪU bibliotekoje atidaryta T. Ivanausko asmeninė biblioteka-muziejus. 2009 m. Šilainių vidurinė mokykla pavadinta Tado Ivanausko vardu.
Lietuvos ornitologų draugija taip pat yra įsteigusi T. Ivanausko premiją už paukščių tyrimo ir apsaugos darbus.
Tado Ivanausko vardu pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella, o kelios naujos mokslui bestuburių gyvūnų rūšys yra pavadintos ir P. Šivickio vardu.
1973 m. Ekologijos instituto Parazitologijos laboratorijai suteiktas įkūrėjo ir pirmojo vadovo P. B. Šivickio vardas.
1982 m., minint mokslininkų 100-ąsias gimimo metines, už svarbius biologijos bei gamtosaugos mokslo darbus buvo įsteigtos vardinės P. B. Šivickio ir T. Ivanausko ir premijos, kurias kas ketveri metai skiria Lietuvos mokslų akademija.
1990 m. Ekologijos instituto ir savivaldybės iniciatyva Verkiuose prie mokslininkų rūmų sienos, kur buvo P. B. Šivickio kabinetas, iškilmingai atidengta memorialinė lenta.
1996 m. Raseinių rajono Žaiginio pagrindinei mokyklai buvo suteiktas Pranciškaus Šivickio vardas, įsteigtas mokyklos muziejus, gimtinėje, Žalakiškių kaime pastatytas paminklinis asmuo.
1998 m. Vilniuje, Pavilnyje viena gatvių pavadinta P. Šivickio vardu.
2013 m. vienai VU Medicinos fakulteto auditorijų suteiktas akad. P. B. Šivickio vardas.
Autoriaus archyvo nuotraukos
