Jaunųjų miško bičiulių sambūris, gyvuojantis jau 42 metus, kasmet sukviečia į būrį jaunuosius miško bičiulius iš visos Lietuvos. Aktyviausi konkursuose dalyvavę jaunieji miškininkai kviečiami į stovyklą „Žalioji mūsų vasara“. Žygaičių gimnazijos moksleiviai taip pat turėjo galimybę dalyvauti šioje stovykloje, kuri šiemet vyko birželio 20-26 dienomis poilsiavietėje Giruliuose (Klaipėdos r.).
Stovykla organizuojama ne pirmus metus, tad daugelis susitinka jau kelintą kartą, tarp jų – ir aš. Neatsiras nei vieno, kuris gailėtųsi čia atvykęs. Tai – vienas gražiausių ir įsimintiniausių vasaros prisiminimų. Netoliese – ošianti jūra, būrys draugų, pasikalbėjimai, kvapą gniaužianti atmosfera ir galybė išskirtinių renginių… Kas gali būti geriau!?.
Per 7 stovyklos dienas spėjome ne tik pailsėti, bet ir įgyti daugiau žinių apie Lietuvos miškus, gamtą. Viena pagrindinių programos dalių – miško universitetas. Buvo Boriso Belchevo paskaitą apie gamtos fotografavimą. Dr. R. Bačkaitienė sudomino pasakodama apie vienus stambiausių Lietuvos plėšrūnų – vilkus, o lektorė Zigmantė atskleidė ne vieną paslaptį apie viešąjį kalbėjimą.
Praplėtėme akiratį ir aplankydami „Juodąją tvirtovę“ – pakrantės artilerijos bateriją. Taip pat grožėtis verčiantį Gintaro muziejų, abejingų nepaliekantį Palangos botanikos sodą.
Buvo ir protų mūšis, daug ovacijų sulaukęs talentų vakaras, kuriame jaunieji miško bičiuliai parodė turintys daug neįtikėtinų talentų.
Kasdien turėjome galimybę rašyti laiškus savo stovyklos draugams – buvo dar viena proga atitrūkti nuo šiuolaikinių technologijų.
Tikriausiai didžiausiu stovyklos nuotykiu galime pavadinti naktinį žygį. Jo metu keletą valandų klaidžiodami miškais ir jūros pakrante, vadovaudamiesi gautomis nuorodomis atlikome šūsnį sudėtingų užduočių.
Vakarais turėjome galimybę pasimėgauti laisvu laiku, pabendrauti su būrių nariais. Jei kam norėjosi triukšmingesnio vakaro – skubėk į diskoteką… Ir dar daug įvairiausių žaidimų, užsiėmimų, kurie tikrai ilgam išliks prisiminimuose.
… Paskutinės stovyklos dienos buvo gana sunkios, nes visi pamažu suprato, jog tuoj reikės išsiskirti. Paskutinio vakaro metu kai kurių veide buvo galima išvysti ir ašaras. Atrodo, ką tik pradėję stovyklauti, jau turime su visais atsisveikinti. Sunku patikėti, jog visiškai skirtingos asmenybės per tokį trumpą laiką užsispyrusių vadovų dėka tapo neįveikiamomis komandomis, kurioms buvo be galo sunku pasakyti „Iki pasimatymo!“.
Dėkojame Tauragės miškų urėdijai – už galimybę nuvykti į stovyklą ir parvykti iš jos. Nuoširdų ačiū tariame stovyklos organizatorei Jūratei Morkvėnaitei-Paulauskienei, nepakartojamiems vadovams.
Autorės archyvo nuotraukos
