Gausėjant meškeriojimo įrankių ir reikmenų pasiūlai didelis dėmesys skirimas žuvų jaukinimui. Tarp žvejų mėgėjų yra manančių, jog be gausaus jaukinimo meškerioti nėra prasmės, bet pasigirsta ir kitokios nuomonės („Žaliasis pasaulis“, 2015 m. Nr. 5 ir Nr. 10). Apskritai, jaukinimas meškeriojant naudojamas nuo senų laikų, tačiau tokių aukštumų, kokios pasiektos šiandien, tikrai nebuvo. Tuo nesunku įsitikinti pavarčius senesnę meškeriotojams skirtą literatūrą. Mūsų laikais praktinis jos panaudojimas sumenkęs, tačiau išlikusi istorinė pažintinė reikšmė.
Skanėstai ešeriams ir unguriams
Meškeriojimo plėtotei ir ichtiologinių žinių sklaidai daugelį metų aktuali buvo Leonido Pavlovičiaus Sabanejevo knyga „RUSIJOS ŽUVYS. Gyvenimas ir gaudymas (meškeriojimas) mūsų gėlavandenių žuvų“ (RIBI ROSSII. Žizn u lovlia (uženie) našich presnovodnich ryb). Jos antras pataisytas leidimas pasirodė 1892 m. ir yra daugybę kartų pakartotas. Aš turiu įsigijęs 1984 m. išleistus abu tomus. Šiame kapitaliniame žūklės klasiko darbe galima aptikti įdomių minčių apie žuvų jaukinimą.
Aprašydamas ešerių žūklę ir teigdamas, jog šios žuvys jaukinamos retai, L. Sabanejevas rašo, jog vasarą, kai ešeriai kimba silpniau, jie viliojami sliekais, rečiau šliužais. Karpytus sliekus, ypač meškeriojimo sporto meistrai, dažnai įmaišo į baltoms žuvims skirtus pašarus ir net naudoja tam specialias žirkles.
Pasiūlymas terštis su darže ar lauke surinktais šliužais šiandien jau tikra seniena, lygiai kaip patarimas srovėje naudoti žalius kaulus su mėsos likučiais. L. Sabanejevas aprašė ir mažų, stiklainyje su vandeniu aklinai uždarytų, žuvyčių panaudojimą žūklavietėje. Teko prieš 30-40 metų skaityti apie tokio ešerių jaukinimo rezultatus. Žvejys teigė pagavęs ešerių daugiau nei visada. Mūsų dienomis vargu ar kas tokiu jaukinimu užsiima. Naudojant šiuolaikinį dirbtinų masalų arsenalą, kad ir „valgomus“ kvapą ir skonį turinčius guminukus, galima apsieiti be papildomo vargo. Remdamasis vokiečių autorių patirtimi, rusų žūklės klasikas teigia, kad ešerius į žūklės vietą privilioja kamparas, kamparo aliejus ir kito kvapios medžiagos. Anot jo, vokiečiai iš kamparo, žąsų taukų ir išlydytų pilkojo garnio taukų daro tepalą, kuriame nakčiai prieš žūklę sudeda sliekus, vėžių kaklelius, varlių kojeles ar kitus ešeriams skirtus jaukinti ir gaudyti masalus. Pasak vokiečių, ešeriai, ypač žiemą, gerai kimba ant medumi suteptų sliekų. Teigiama, jog šį masalą mėgsta ir kitos žuvys. Ten pat minimos pakepintos ožkos kepenys, akmeniu nuskandinta į žūklės vietą, galvijų kraujo prileista ir subadyta pūslė. Ši tinka ir unguriams jaukinti. Užsimenama apie šių žuvų priviliojimą smėlyje išvoliotais žarnų ar dvėsenos gabaliukais. Vėl užsimenama apie vokiečių patirtį ir gaudymui skirtų masalų mirkymą provanso ar rozmarinų aliejuje. Teigiama, jog kai kas paskanina masalus čiobrelių, medaus ir išlydytų lašinių (spirgučių) mišinyje. Jį paskleidus ant anglių ir atskiedus kvietinių miltų plakiniu jaukinimui gaunama tirštumu panaši į lašinius masė. Įdomu, kad L. Sabanejevas ungurių jaukinimui mini žirnius. Tai akivaizdi to meto kažkieno sukritikuotos legendos apie ungurių keliones į žirnių daržus pasekmė. Žirniai dabar iš tikro plačiai taikomi jaukinant ir gaudant karpines žuvis, bet tik ne ungurius. Seniai atsisakyta ir kraujo pripildytų, subadytų kiaulės pūslių. Šiuo metu vietoje kraujo naudojami kraujo miltai. Jie, kaip ir kaulų ar žuvies miltai, įeina į kai kurių firminių jaukų sudėtį.
Skirta karpinėms žuvims
Daug dėmesio L. Sabanejevas skiria nuo seniausių laikų meškeriojamiems ir jaukinamiems karpiams („Žaliasis pasaulis“, 2009 m. Nr. 4). Iš gyvūninės kilmės jaukų ichtiologas akcentuoja tik varškę ir retais atvejais naudojamą seną sūrį. Pripažindamas, jog Rusijoje karpių jaukinimui retai naudojami sliekai, stebisi Anglijos ir Vokietijos meškeriotojais, prieš kiekvieną žvejybą sunaudojančiais iki 100-200 vienetų, 2-3 kartus perkirptų, stambių sliekų. Jis mano, jog toks jaukinimas per sotus ir brangus, o tikslas pasiekiamas prastesnis nei naudojant įvairius grūdus. Prasčiausios karpių jaukinimui yra šutintos avižos ir rugiai, geresnės miežiai ir kviečiai, o dar geresni – kukurūzai, žirniai, nes jie neprivilioja smulkmės. Jaukinimui minimos dar arkliapupės, ryžiai, perlinės kruopos ir jų košės, pakepintos kanapių sėklos arba jų išspaudos, susmulkintos ir ne visai išvirtos bulvės. Smulkiai aprašęs jaukų paruošimą, jų reikšmę ir panaudojimą l. Sabanejevas atkreipia dėmesį, kad jaukas neturi būti skanesnis už masalą ant kabliuko. Geriausia, kai didžiausią jauko dalį sudaro ne itin gardus ir maistingas pašaras, turintis nedaug skanių ir sotinančių priedų. Ichtiologas įspėja naudoti jauką saikingai ir neperšerti žuvų. Prievilas būtinai turi būti šviežias, nes karpiai, kaip ir kitos žuvys, prarūgusio nemėgsta.
„Prarūgęs jaukas privilioja tik vėžius, kurie ir be to labai dažnai įkyri žvejams, priversdami juos be reikalo pakirsti, pataisyti masalą, permesti meškerę ir taip nubaidyti stambias žuvis, – išsako mums kiek neįprastą pastabą „Rusijos žuvų“ autorius ir aiškina. – Norėdami išvengti panašių klastočių jie toliau numeta gabalą sugedusios mėsos ar nušautą paukštį; vėžiai, vertindami mėsą labiau nei augalinius produktus, palieka ramybėje prievilą ir masalą.“
Aprašant knygoje karosų jaukinimą, L. Sabanejevas akcentuoja kvapų reikšmę. Tam rekomenduoja naudoti sėmenų, kanapių aliejus arba eterinių, anyžių, mėtų, levandų, lauravyšnių aliejų lašus ir aprašo vieną, ilgą laiką mūsų dienų meškeriotojams abejones kėlusią, priemonę.
„Man žinomas atvejis, kad karosai labai gerai kibo naudojant žibalu suvilgytą jauką“, – teigia ichtiologas ir paaiškina, kaip viską darė jam pažįstamas maskvietis meškeriotojas. Šiuo metu pasigirsta nuomonių, jog yra žibalą išbandžiusių ir toks karosų jaukinimas įmanomas.
Apibūdindamas karšių, lynų ir iš dalies kuojų meškeriojimą kapitalinio veikalo apie žuvis autorius vėl akcentuoja saikingą žuvų jaukinimą, nurodo pašarų pertekliaus žalą.
Kritinis požiūris
Pirmoji lietuvių autoriaus knyga „Meškeriojimo sportas“ pasirodė tik 1939 m. („Žaliasis pasaulis“, 2012 m. Nr. 30). Jos autorius Vytautas Goštautas, be kita ko, užsimena ir apie meškerioti patogiose vietose dirbtiniu būdu žuvies gausumo padidinimą. Sistemingą maisto tiekimą žuvims ,,Meškeriojimo sporto“ autorius įvardija jaukinimu, nurodo tam naudoti šutintus grūdus, sliekus, vikšrus, kraują, tačiau pastebi: „Dirbtinis žuvies jaukinimas sudaro daug nepatogumų ir, galima sakyti, tai kvepia verslu.“
Abejonių V. Goštautui kelia ir ši nauja tendencija.
„Pastaruoju metu labai reklamuojami kažkokie tepalai, neva skatinantieji žuvies ėmimą. Tačiau jie nieko nepadeda ir greičiau tiks „alchemijai“ negu sportiniam meškeriojimui.“
Deja, dabar matome – „alchemijos“ neliko, o kvapios medžiagos įsitvirtino. Be jų neišsiverčia žūklės sporto meistrai, o jais seka žvejai mėgėjai.
Kol pardavime nebuvo žuvims skirtų jaukų ir meškeriotojai vertėsi kaip kas išmanė, dažnai žvejai ėjo lengviausiu keliu ir jaukinimui arba žuvies pripratinimui pasirinktoje vietoje naudojo duoninius produktus. Vieniems atrodė, jog čia nieko blogo. Kiti smerkė ne pagal paskirtį naudojančius duoną meškeriotojus. Pastarąją nuomonę aptikau išsakytą (1980 m. Nr. 8) žurnale „Ribovodstvo i ribolovstvo“ (Žuvivaisa ir žvejyba). Pastebėjęs, jog daugelyje upių ir ežerų ženkliai sumažėjo žuvų ištekliai, meškeriotojas iš Ufos kritikuoja daug duonos jaukinimui naudojančius žvejus. Jo nuomone, per vieną dieną ar naktį sunaudoti 3-4 dažniausiai baltos duonos kepaliukus – nusikaltimas.
„Nėra žmogui nieko brangesnio ir reikalingesnio už duoną“, – gindamas ją, sunkiu žmonių darbu užaugintą, teigia meškeriotojas ir rekomenduoja taisyklėmis uždrausti naudoti duoną ir kitus maisto produktus žuvų jaukinimui. Šiai nuomonei tame pačiame žurnale (1982 m. Nr. 3) pritarė žūklės sporto teisėjas iš Vinicos ir net siūlė uždrausti naudoti dugnines meškeres su šėryklėlėmis.
„Taip, duona mums kainuoja kapeikas. Ji pigiai parduodama, bet ne pigiai gaunama“, – kviesdamas ją branginti pabrėžė meškeriotojas.
„Jaukinimui duoną naudoti nedora“, – 1988 m. žurnale „Ribolov“ („Žvejys“) Nr. 5 rašo meškeriotojas iš Rygos ir vietoje duonos bei košių siūlo naudoti išspaudas. Kadangi jų sunku gauti, žmogus siūlo organizuoti išspaudų prekybą žūklės įrankiais prekiaujančioms parduotuvėms.
Metų tėkmėje daug kas pasikeitė, tik duona liko „ne pigiai gaunama“ ir labai brangiai parduodama. Kai žūklės prekių lentynos lūžta nuo jaukų gausos, prievilui duoną naudoti neapsimoka. Nebeliko vargo ir su kvapais. Dabar galima įsigyti nuo maloniai nosį kutenančių iki baisaus dvoko, kelias dienas nuo rankų sunkiai nuplaunamo, bet žuvis viliojančio. Taigi keičiasi jaukinimo mados, tik noras pagauti žuvį išlieka. Meškeriojama bendrystėje su gamta, todėl svarbu išlikti jai draugišku ir su saiku naudoti bei gerbti jos teikiamas dovanas.
Autoriaus nuotrauka
