Antanas MARCINONIS
UAB „Grota“ direktorius

Ar „užsūdysime“ požeminį vandenį?

Požeminio vandens saugios gavybos ateities uždaviniai hidrologo ir vandens tiekėjo žvilgsniu

Konferencijos metu

2021-10-28 Lietuvos mokslų akademijos (LMA) didžiojoje konferencijų salėje (Gedimino per. 3, Vilnius) vyko aktuali mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos vandens ištekliai: ar jų yra užtektinai ir ar jų pakaks ateityje“. Konferenciją organizavo LMA Vandens taryba, Geologijos įmonių asociacija, Lietuvos vandens tiekėjų asociacija, UAB „Vandens harmonija“, MA Biologijos, medicinos ir geomokslų bei Žemės ūkio ir miškų skyriai, Lietuvos geologijos tarnyba.

„Žaliojo pasaulio“ skaitytojams siūlome vieno iš konferencijos organizatorių – Antano Marcinonio straipsnį (pranešimo konferencijoje santrauką), susietą su aktualia geriamojo vandens apsaugos problematika „Esamos ir galimos grėsmės požeminio vandens išteklių kokybei. Ką daryti, kad jų išvengtume?“.

Norint žinoti ir numatyti kas gali grėsti požeminio vandens ištekliams, visų pirma reikia pažinti jo buvimo vietą – geologines-hidrogeologines sąlygas. O po to jau galima atsakyti į klausimą: „Kiek turime gėlo požeminio vandens ir kokia jo vertė?“.

Lietuva potencialiai turi (tiksliau – galėtų iš požemio išgauti) apie 3,6 mln. m3 gėlo geriamo vandens per parą. Didesnė dalis šių prognozinių išteklių (2,2 mln. m3/parą) yra pagrįsti specialiais skaičiavimais, t. y. įvertinti kaip eksploataciniai – A ir B kategorijos.

Vandens tiekimui Lietuvoje kiekvieną dieną išgauname apie 0,37 – 0,39 mln. m3 vandens, t. y. maždaug po 120-130 litrų kiekvienam. Palyginimui: visame pasaulyje kiekvieną dieną sunaudojama apie 154,6 mln. m3 požeminio vandens, kas sudaro 3,4 proc. nuo bendro sunaudojamo gėlo vandens kiekio.

Oficialiai vanduo Lietuvoje tiekiamas maždaug iš 2,5 tūkst. vandenviečių. Oficialiai įregistruota apie 40 tūkst. vandens gavybos gręžinių.

Oficialiais mūsų šalies Statistikos departamento duomenimis, ištirti požeminio vandens ištekliai, kaip turtas, vertinami apie 9 mlrd. Eurų ir tai sudaro 15,7 proc. viso Lietuvos valstybės nacionalinio turto. Palyginimui galima pažymėti, kad žemės gelmėse slūgsančios visos naudingosios iškasenos (įskaitant ir požeminį vandenį) vertinamos 17 mlrd. Eurų.

Ar skanus ir sveikas mūsų gėlas požeminis vanduo?

Teisiniais aktais reglamentuojami 53 geriamojo vandens kokybės rodikliai – 32 toksiniai ir 21 indikatorinis.

Vandens tiekėjų asociacijai priklausančių įmonių vandenviečių vandenyje leidžiama koncentracija (ribinę/specifikuotą vertę – RV) 2020 metais viršijo 16 rodiklių, viršijančių RV, ir tai sudaro 30 proc. nuo visų geriamajame vandenyje reglamentuojamų rodiklių kiekio. Iš jų: 1) 12 indikatorinių rodiklių: Fe, NH4, Mn, SO4, Cl, Na, permanganato skaičius, drumstumas, skonio slenkstis, kvapo slenkstis, indikacinė dozė; 2) 4 toksiniai rodikliai: nitritas, boras, arsenas, fluoridas.

Daugiausiai ir plačiausiai, teritorijų prasme, RV viršija indikatoriniai rodikliai FE, NH4, Mn. Aukštos chloridų koncentracijos paplitę Sūduvos krašte, sulfatų – Aukštaitijos šiaurėje (Joniškis) ir vidurio Lietuvoje (Jonava, Kėdainiai). Drumstumas, skonis, kvapas – išsibarstymas nedėsningas.

Iš toksinių rodiklių plačiausiai paplitęs fluoridas – Klaipėdos ir Šiaurės Lietuvos (Kuršėnai, Mažeikiai, Pasvalys) kraštuose. Arsenas, boras ir nitritas aptinkami sporadiškai. (Beje, arseno problemos „pamatymas“ sietinas ir su arseno leistinos koncentracijos geriamajame vandenyje sumažinimu. Iki 1998-ųjų Lietuvoje geriamajam vandenyje arseno leidžiama koncentracija buvo 50 mkg/l. Šiuo metu – 10 mkg/l. Tad iki 1998-ųjų vandenyje aptinkamos 14-30 mkg/l arseno koncentracijos niekam nekėlė jokių klausimų.)

Kas kelia ar gali kelti grėsmę požeminio vandens ištekliams?

Įrodyti faktoriai: 1) žemės tarša – vykstanti ir įvykusi; 2) natūralių hidrocheminių anomalijų plėtra.

Esama požymių, kuriuos reikia ištirti: 1) mineralizuoto vandens pertaka į gėlo vandens sluoksnius per nesandarius giliuosius kartografavimo ar kitais tikslais gręžtus gręžinius ir technogeninių hidrocheminių anomalijų susidarymas; 2) mineralizuoto vandens pertaka į gėlo vandens sluoksnius per blogai įrengtus geoterminius gręžinius.

Žemės teršimas

Paskutiniais duomenimis Lietuvoje yra nustatyta per 12 tūkst. vietų (potencialių taršos židinių – PTŽ), kuriose gali ar galėjo būti teršiama žemė (gruntas ar požeminis vanduo).

Maždaug 4,5 tūkst. vietų (41 proc.) teršimo galimybė buvo arba yra šiuo metu labai didelė ir ypatingai didelė.

Bendras apytikslis galimai teršiamos žemės plotas yra apie 280 km2 arba 0,43 proc. Lietuvos teritorijos. Iš jos – apie 115 km2, kur teršimo galimybė yra labai didelė.

Remiantis šimtų potencialios taršos židinių tiesioginio ekoekologinio tyrimo duomenimis, prognozuojama, kad galimai užterštų virš leidžiamo lygio ir valytinų teritorijų yra apie 2 tūkst. Apie 68 proc. jų užteršti naftos produktais.

Šis tas apie pastebėtus gėlo vandens „užsūdymo“ reiškinius

Vienoje Lietuvos vietoje buvo pastebėta, kad žmogui gręžto seklaus gręžinio vanduo yra sūrus.

Sudomino, pasižvalgėme kas yra aplinkui. Pirmiausia pasižiūrėjome ką rodo Lietuvos geologijos tarnybos fondai. Aptikome toje vietoje įregistruotą vieną kaimo turizmo sodybos gręžinį, kurio vanduo, esą, puikus.

Nepatikėjome, ištyrėme. Pasirodo – vanduo sūrus…

Rezultatų vertinimas

Matome, kad į jau žinomų chloridinių hidrogeocheminių anomalijų zonas patenka tik apie ketvirtadalis (26 proc.) gręžinių. Dar trečdalis jų išsidėsto pajūrio ir šiaurinėje teritorijos dalyje, kur mineralizacijos padidėjimo priežastis galima sieti su kolektorių sudėtimi.

Gi arti pusės gręžinių išsidėstę už žinomų anomalijų ribų ir, galima manyti, jog žymi naujas hidrochemines anomalijas. Ar jos susiję su natūraliomis gamtinėmis sąlygomis ar su sūraus vandens prietaka per nesandariai likviduotus giliuosius gręžinius? Tvirtai pasakyti negalima, tačiau pastarąją prielaidą šie duomenys sustiprina. Tai yra rimtas pagrindas gręžinių galimo poveikio problemą kelti ir tyrinėti detaliau.

Tam tikrą patvirtinimą dėl technogeninės šio reiškinio kilmės prideda ir turimi pavieniai duomenys, rodantys mineralizuoto vandens kontūro plėtrą per paskutinius kelis dešimtmečius. Akivaizdu, jog natūraliai susiformavusiose hidrocheminėse anomalijose tokie procesai yra ar jau bent turėtų būti nusistovėję ir susibalansavę, tuo tarpu gauti duomenys rodo, jog kai kuriose hidrocheminėse anomalijose šie procesai yra aktyvūs.

Dėl išvadų patikimumo. Aktualu: hidrocheminių duomenų stoka. Per 50 proc. visų analizuotų požeminio vandens individualaus vartojimo gręžinių neturi pagrindinių rodiklių.

Gręžinių tankumas. Šalia seniai gręžtų giliųjų gręžinių arti nėra (arba yra labai mažai) požeminio vandens gavybos gręžinių.

Dėl padėties Lietuvoje ir tolimesnių veiksmų

Lietuvoje panašaus pobūdžio analizė neatlikta. Tačiau, remiantis pasaulio šalių patirtimi, o ir sovietiniais laikais atliekamų paslėptų darbų kokybe, galima daryti prielaidą, jog Lietuvoje tokių, filtraciniu požiūriu nesandarių ir pavojingų, gėlo vandens geriamojo vandens išteklių kokybei keliančių likviduotų giliųjų gręžinių, gali būti 20-25 proc.

Remiantis giliųjų gręžinių hidrologinių pjūvių duomenimis, galima prognozuoti, kad per vieną nesandarų gręžinį į gėlo vandens sluoksnius per parą gali išsikrauti apie 40-50 m3 sūraus vandens. Priklausomai nuo jo bendrosios ir atskirų komponentų mineralizacijos, per tokį laiką teoriškai jis gali sugadinti 1,5-2,0 tūkst. m3 geriamojo gėlo vandens, o per metus – 0,5-0,7 mln. m3. Tokio gręžinio apylinkėse eksploatuojant gėlo vandens vandenvietes, sūraus vandens arealas neišvengiamai plečiasi ir gali pasiekti pačias vandenvietes.

Žinoma, tai – preliminarūs skaičiai. Bet tai – tam tikras ženklas, kad giliųjų gręžinių sandarumas ir jų galimas negatyvus poveikis – rimta problema ir Lietuvoje. Tos problemos nevaldant, ji gali tik didėti ir sukelti labai rimtų negatyvių pasekmių geriamojo vandens išteklių kiekiui ir gavybos sąlygoms. Todėl reikia neatidėliotinai identifikuoti ir spręsti. Juolab, tai aktualu siekiant plėtoti geoenergetiką, kuri yra numatyta kaip prioritetinė ateities geologijos sritis.

Ką reikia daryti siekiant neutralizuoti „užsūdymo“ problemą?

PIRMA. Identifikuoti Lietuvos teritorijoje išgręžtus giliuosius (kertančius visą aktyvios apykaitos zoną, imtinai iki pirmojo mineralizuoto vandens sluoksnio) gręžinius ir juos inventorizuoti.

ANTRA. Identifikuoti giliųjų gręžinių aplinkos (0,5-1 km spinduliu) hidrogeologinį ištirtumą ir gėlo vandens storymės hidrogeologines-hidrogeochemines sąlygas, išryškinant potencialias vandens mikrocheminės sudėties mineralizacijos pokyčių vietas.

TREČIA. Atlikti išskirtų potencialiai didžiausių hidrocheminių anomalijų vietų natūrinius gėlo vandens kokybinius tyrimus ir įvertinti faktinį giliųjų gręžinių nesandarumo bei poveikio gėlam vandeniui lygį.

KETVIRTA. Parengti giliųjų gręžinių poveikio gėlo vandens ištekliams minimizavimo programą.

PENKTA. Paskleisti problemos esmę ir galimus jos sprendimo būdus visuomenei ir geriamo vandens ūkį reguliuojančioms institucijoms.

Ką reikia daryti siekiant turėti pakankamai geriamojo požeminio vandens ateityje?

Parengti (atnaujinti) ir įgyvendinti Lietuvos požeminio vandens išteklių įvertinimo ir naudojimo geriamojo vandens tiekimui programą, joje numatant: 1) vykdyti mokslinius tyrimus, skirtus regionų požeminio vandens cheminės sudėties formavimosi problemoms spręsti; 2) vandens išteklių gavybos sąlygų kategorizavimas ir rajonavimas, išskiriant teritorijas, kuriose reikėtų taikyti tam tikro lygio ūkinės veiklos ribojimą; 3) išsiaiškinti alternatyvius vandens tiekimo šaltinius vandens kokybės požiūriu problematiškose vietovėse (Joniškio r., Klaipėda ir kitur); 4) išsiaiškinti vandens ruošimo tiekimui ir su tuo susijusių technologijų ir techninių pajėgumų vystymo poreikį; 5) nustatyti teritorijas, kurių tolimesnis vystymas yra problematiškas dėl gero vandens stygiaus.

Augusto Uktverio nuotraukos