„Kartais žmogaus vieno gyvenimo užtenka, kad suvoktume, jog mus supančioje gamtoje kažką praradome negrįžtamai. Todėl visada privalome savęs klausti, ar teisingu keliu einame ir siekti, kad būtų geriau. Toks ir mūsų tikslas – sugrąžinti išnykusį kurtinį į Karšuvos girią ir atversti naują šio paukščio gyvenimo istorijos su laiminga pabaiga puslapį.“
Iš Viešvilės valstybinio rezervato tinklalapio „Sugrąžinkim išnykusį kurtinį“ (www.kurtiniuveislynas.viesvile.lt)
Tuoktuvių repeticija jau prasidėjo
Šilų nuošalumose jau gali aptikti po pušimis ant sniego brėžių. Tai kurtinių palikti ženklai. Šie paukščiai jau pradeda savo žiemojimo vietose braižyti nuleistais sparnais sniegą – lyg rengtų savo tuoktuvių repeticiją.
Jos prasidės netrukus ir vyks iki balandžio pabaigos (dažniausiai tik porą savaičių – nuo kovo pradžios iki vidurio), bet paukščiai jau rengiasi tam svarbiajam savo gyvenimo metui, tik dar nekariauja tarpusavyje.
Jei jau kurtiniai „bunda“, tai ir mums gera proga pakalbėti apie šiuos karališkus paukščius. Juolab, kad sukanka 10 metų, kai Lietuvoje nuspręsta veisti nelaisvėje kurtinius.
2008 metais Viešvilės valstybiniame rezervate, prie pat jo direkcijos, tais metais buvo suręstas pastatas šiems karališkiems paukščiams auginti. Iš pirmo žvilgsnio jis nesiskiria nuo įprasto namo, tik viduje gardai ir daug kur kabo tinklai – tam, kad pakilę paukščiai nesusižeistų.
Surentus kurtinių „fermą“, 2009-aisiais joje buvo įkurdinti pirmieji paukščiai – 4 patelės ir 2 patinai. Mūsų mokesčių mokėtojams tai nekainavo: voljero statyba ir paukščių pirkimas buvo finansuoti Jungtinių Tautų lėšomis pagal Lietuvos gamtos paveldo fondo projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“.
O konkrečią kurtinių reintrodukcijos programą šiam projektui parengė Ekologijos institutas. Vėliau teko ją tikslinti. Šiuo metu dirbama jau pagal naują – paties Viešvilės rezervato gamtininkų parengtą programą.
Buvo įprasti miškų paukščiai
Kodėl prireikė veisti kurtinius? Dabar įprasta kone viską matuoti ekonomine nauda ir kad ji būtų greitai, tačiau gamtoje su tokiu požiūriu tvertum neilgai. Tad gal pakaks pasakyti, ką turbūt daug skaitytojų ir patys žino: kurtiniai – gražūs, įdomūs ir nemaži šilų paukščiai (patinai sveria apie 6 kg, patelės dvigubai mažesnės).
Žmonės juos mėgsta ne tik dėl egzotiškos išvaizdos ir paslaptingo gyvenimo būdo, bet ir įspūdingų tuoktuvių pavasariais. Jas pamatyti svajoja daug gamtininkų ir fotografų.
Kai kuriems tai pavyksta, bet vis rečiau, mat kurtinių Lietuvoje mažėja ir jie jau seniai įrašyti į Raudonąją knygą. Seniai uždrausta juos medžioti, nors medžiojamųjų mūsų šalies gyvūnų sąraše jie vis dar tebėra. Beje, ir visoje Europoje kurtiniai jau reti paukščiai, todėl yra įrašyti į Europos Sąjungos Paukščių direktyvą kaip saugomi.
O dar nelabai seniai, maždaug prieš 150 metų, kurtiniai, pasak garsiojo gamtininko Tado Ivanausko, Lietuvoje buvo įprasti miškų paukščiai. Mūsų šalyje tada ošė daug šilų, o juos ir mėgsta šie didingi sparnuočiai. Pradėjus sparčiau kirsti girias, ėmė nykti ir kurtiniai.
Be to, šiuos paukščius retino ir medžiotojai: daug metų jie laikė garbe ir romantika nušauti kurtinį per šio paukščio tuoktuves. Kaip tik tada lengviausia tai padaryti, mat vestuvinio įkarščio metu kurtiniai kurį laiką nieko negirdi (iš čia ir jų pavadinimas). Štai ir T. Ivanauskas viename savo straipsnių prieškariniame žurnale „Medžiotojas“ džiaugėsi per vieną medžioklę nušovęs 3 kurtinius.
Sovietmečiu kurtinius ypač mėgo medžioti elito medžiotojai – eiliniams ši pramoga jau buvo ribojama.
Nemažą kurtinių populiacijos dalį sunaikina lapės, usūriniai šunys, kiaunės, šernai, kartais net ežiai, mat kurtinės kiaušinius deda ir peri ant žemės.
Rezervate – ramiau
Gamtininkai teigia, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 400-450 kurtinių patinų. Kai kurie, tarkim, girininkas ir gamtos fotografas Jonas Barzdėnas, mano, kad iš tikrųjų šių paukščių yra gerokai daugiau, tik patinus lengviau suskaičiuoti per tuoktuves, o patelių skaičius menkai žinomas.
Dauguma mūsų kurtinių dabar gyvena nuo seno pamėgtuose pušynuose, daugiausia pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyse – Gudų, Labanoro giriose.
Dar prieš kelias dešimtis metų kurtinių būta ir vakaruose – Karšuvos girioje, kuri žaliuoja Jurbarko, Tauragės rajonuose ir Pagėgių savivaldybėje. Maisto čia šiems paukščiams yra net daugiau negu Gudų girioje.
Tačiau Karšuvos giria mažesnė, be to, buvo intensyviai kertama, todėl kurtiniai čia išnyko anksčiau negu Lietuvos pietuose. Šių paukščių populiacijos atkūrimo iniciatorius, Viešvilės rezervato direktorius, zoologas Algis Butleris sako, jog bene paskutinieji kurtiniai Karšuvoje buvo pastebėti maždaug 1970 metais.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir įsteigus Viešvilės valstybinį rezervatą, į kurį įeina ir nemaža dalis Karšuvos girios, susidarė gera proga atkurti čia kurtinių populiaciją. Juk rezervate draudžiama ne tik kirsti medžius ir medžioti, bet net ir lankytis pašaliniams asmenims. Tereikia noro, žinių ir kai kurių nedidelių darbų – pavyzdžiui, paretinti šiluose eglaites, kad netamsintų kurtinių mėgstamų vietų, pamažinti plėšrūnų skaičių ir pan.
Entuziazmo veisti kurtinius Viešvilės rezervato gamtininkai nestokoja, žinių irgi, nes veik visi yra aukštuosius baigę biologai. Tai ko betrūksta? Na taip – kad valstybė padėtų.
Tikėdamiesi, kad taip ir bus, rezervato darbuotojai ir ėmėsi šio darbo.
Entuziastų būta ir anksčiau
Čia verta prisiminti, jog veisti kurtinius bandyta ir anksčiau. Apie tai yra užsiminęs profesorius Tadas Ivanauskas. „Kai dėl laikymo kurtinio nelaisvėje, tai galima pasakyti, kad daugumas šių bandymų nedavė patenkinamų išdavų. Seni pagauti kurtiniai nelaisvėj neapsipranta ir ilgainiui žūsta net geriausiose sąlygose. Geriau prijunksta jaunikliai iš kiaušinių išperėti, bet jiems sunkiai eina šėrimasis ir dažniausiai jie šiame laikotarpy ir žūsta. Tačiau yra žinoma keletas atsitikimų, kad kurtiniai, kuriems buvo patiektos geriausios sąlygos (labai didelis aptvertas plotas), ne tik užaugo, bet dėjo kiaušinius ir perėjo juos“, – rašė T.Ivanauskas prieškariniame „Medžioklės“ žurnale.
Šių laikų bene geriausiai žinomas bandymas Lietuvoje – medžiotojo ir laukinių žvėrių augintojo Valdo Danilevičiaus. 2005 metais jis iš Vokietijos už keletą tūkstančių eurų nupirko tris kurtinius – dvi pateles ir patiną ir įkurdino voljere prie savo sodybos Ignalinos rajone.
Kai tais metais nuvažiavau pas V. Danilevičių, jis rodė ne tik savo augintinius, bet ir jų kiaušinius – tuoktuvės buvo sėkmingos, po jų patelės padėjo 8 kiaušinius. „Gaila, kurtinės nenori perėti – teks kiaušinius vežti į inkubatorių“, – kalbėjo Valdas. Deja, ir ten išperinti jauniklių nepavyko, netrukus baigėsi ir visas eksperimentas.
Trikdymo neištveria
Be abejo, Viešvilės rezervato kolektyvas gali nuveikti daugiau negu vienas entuziastas. „Pirmiausia paprašėme kurtinių kiaušinių iš kaimynų baltarusių – pas juos yra daugiau negu pas mus ir miškų, ir šių paukščių. Bet jie užsiprašė brangiai ir tuo pat metu tikino, jog neranda dėčių. Supratome – nieko nebus“, – pasakoja apie kurtinių veisimo pradžią Viešvilės rezervate jo vadovas Algis Butleris.
Tada Algis parašė laišką Latvijos kurtinių specialistui. Ir šioje šalyje kurtinių daugiau negu pas mus. Tačiau atsakymo negavo.
Bandyta kurtinių ir jų kiaušinių ieškoti ir mūsų šalyje, bet nesėkmingai. Tiesa, žmonės pranešė pastebėję vieną kurtinį kaime netoli Druskininkų. „Nors dauguma šių paukščių yra labai baikštūs, pasitaiko ir tokių, kurie nebijo žmonių. Tačiau kol mūsų kolegos gavo leidimą sugauti, jo jau neberado“, – apgailestauja A.Butleris.
Tad viešviliečiai nusprendė kreiptis į Vyslos miškų urėdiją Lenkijoje, kur yra įsteigtas kurtinių veislynas. Ten ir buvo nupirkti pirmieji nelaisvėje užaugę kurtiniai. Taip prasidėjo Viešvilės rezervato ir Vyslos urėdijos gamtininkų draugystė, kuri trunka jau beveik dešimtmetį. Lenkai turi jau nemažai patyrimo veisiant kurtinius ir negaili jo mūsiškiams.
Pradžia buvo sunki, nes, ėmus auginti šiuos paukščius, paaiškėjo, jog reikia tobulinti jų voljerus. Paskui buvo remontuojamas greta kurtinių fermos stūksantis rezervato direkcijos pastatas. Neištvėrę ilgalaikio statybos triukšmo, du suaugę kurtiniai krito, o ir jaunikliai augo sunkiai.
„Tai neprognozuojami paukščiai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra ramūs, tačiau niekada nežinai, kas šaus į galvą – pakils skristi, trenksis į palubę ir susižeis. Ištempėm tinklus kur tik įmanoma, tačiau vis tiek traumų pasitaiko, antai šiemet vienas jauniklis susižeidė sparną“, – pasakojo A. Butleris.
Pavasarį tampa agresyvūs
Pašaliniams žmonėms užeiti į kurtinių veislyną draudžiama, nepatekau ten ir aš – tik pasižvalgiau nuo tarpdurio. Net ir rezervato vadovas stengiasi be didelio reikalo ten neiti. Laisvai ten gali vaikščioti tik šiuos paukščius prižiūrinčios rezervato darbuotojos Kristina Butlerienė ir Audronė Šiaudvytienė, nes kurtiniai jas kasdien mato, todėl mažiau bijo. Tačiau ir šios moterys stengiasi ten nedaryti staigių judesių, elgtis kuo ramiau.
Problema ne tik kurtinių baikštumas. Kai kurie jie būna agresyvūs, ypač pavasarį, kai ateina tuoktuvių metas. „Jei nebūsi atsargus – akį gali iškirsti, – sakė Kristina. – Vienas man net per striukę ir megztinį centimetro gylio žaizdą padarė“.
Šių paukščių snapai labai stiprūs.
Svarbiausias kurtinių gyvenimo metas – tuoktuvės voljere nebūna toks įspūdingas kaip gamtoje. Patinams kautis dėl patelių čia netenka. Pavasarį voljeruose paukščiai suskirstomi taip, kad kiekviena patelė turėtų savo atskirą gardą, kuriame galės netrukdoma perėti. Ji gali laisvai patekti pas patiną, o šis pas ją – ne. „Gamtoje patelės išsirenka patinus. Bet voljere joms kartais tenka susiporuoti ir su tais, kurių nemėgsta“, – pasakojo A. Butleris.
Jeigu patelė nenori kiaušinių perėti, šį darbą prižiūrėtojai patiki inkubatoriui, kur automatiškai palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė, vartomi kiaušiniai.
Jaunikliams – judantis grobis
Tačiau visų atsakingiausia – jauniklių priežiūra. Mat pirmasis jų gyvenimo mėnuo yra kritinis – tada daugiausia jų krenta. Inkubatoriuje išperinti jaunikliai šildomi specialiomis elektrinėmis plokštėmis (patelių išperėtus šildo jos pačios). Jaunikliams būtinas papildomas šildymas, nes jų organizmas pirmosiomis savaitėmis dar negali palaikyti savo pastovios kūno temperatūros.
Iš pradžių jiems duodama kombinuotųjų pašarų, virtų kiaušinių, mėlynių uogų.
Po keleto dienų jau patiekama vabzdžių ir jų lervų, nes paukštukams reikia ne tik baltymų – jiems būtina išmokti persekioti judantį grobį. Racioną papildo įvairios sėklos, mėlynių ir daržovių lapai.
Kai jaunikliai paūgėja 3 mėnesius, jie gauna jau ir tokio lesalo, kuriuo minta suaugę – pušų, eglių spyglių ar šakų. Nuo pat pirmos dienos jiems turi būti smėlio ar žvyro – tai būtina virškinimui.
Suaugę paukščiai lesinami avižų grūdais, pušų spygliais, mėlynių, bruknių, spanguolių ūgliais ir uogomis, įberiama ir dirbtinių vitaminų.
Labai svarbu ir švara, antraip paukščius apniks ligos. Narvai kasdien valomi, pavasarį keičiamas gruntas, dažnai dezinfekuojami indai, įrankiai. „Vokiečiai pasirinko paprastesnį kurtinių auginimo būdą – jie juos vakcinuoja. Tada gali auginti kad ir ant mėšlo. Tačiau vakcina kenkia ir patiems gyvūnams, trumpina jų amžių, o paleisti tokie gali būti ligų nešiotojais gamtoje, nors patys dėl vakcinos poveikio neserga. Nustojus veikti vakcinai, jie būtų jautresni ligoms. Todėl mes likome prie sudėtingesnio ir kruopštesnio, bet natūralesnio auginimo“, – pasakojo A. Butleris.
Neseniai čia užsuko Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato direktoriaus pavaduotoju dirbęs Eugenijus Drobelis. Apsilankęs veislyne, žinomas ornitologas pajuokavo: „Norėčiau būti kurtiniu“.
Be ryšio – aklas darbas
Sužinojęs, kada užauginti kurtiniai bus leidžiami į laisvę, dar kartą nuvykau į Viešvilės rezervatą. Tikėjausi pamatyti, kaip gamtininkai krauna į narvelius paukščius ir veža juos į girią. Tačiau vaizdas buvo paprastesnis: Kristina ir Audronė išnešė iš voljero tris kurtines, vyrai panešė jas šiek tiek už voljero miško link ir atsivėdėję išmetė į orą. Pajutę laisvę sparnams, paukščiai nuplasnojo ir pranyko tarp medžių.
Pirmasis paukštį paleido vyresnysis inspektorius Laimonas Šimkus, po jo – vyriausiasis inspektorius Saulius Bartminas, o Algis Butleris kurtinę išsviedė paskutinis.
„Galima būtų palaikyti paukštį voljere miške ir palaukti, kol jis pats išskris. Tačiau tam reikėtų daugiau laiko, priežiūros ir apskritai šis būdas mūsų atveju neturėtų akivaizdžių privalumų. Mūsų kolegos lenkai patarė: kadangi miškas prie pat, tai ir išleiskite paukščius prie veislyno“, – sakė A. Butleris.
Prieš išleidžiant paukščiai paženklinami žiedais. Tačiau dar geriau būtų, jei prie jų būtų pritaisyti miniatiūriniai siųstuvai. Tada gamtininkai žinotų, kur kurtiniai įsikuria, kaip ilgai gyvena ir t.t. Tokių siųstuvų dabar netrūksta, jie gaminami net ir Lietuvoje, tačiau nėra pigūs. Vakarų šalių veislynuose dauguma išleidžiamų kurtinių paženklinami siųstuvais. Viešvilės rezervatas prašė jiems lėšų, tačiau kol kas negavo. „Tikimės ateityje jų įsigyti projektų lėšomis“, – sakė A. Butleris.
Kol siųstuvų nėra, kurtinių veisimas – tarsi pusė darbo, nes gerai nežinai jo rezultatų. Per tą keletą pastarųjų metų į Karšuvos girią išleista 40 kurtinių, o kiek jų yra gyvų, kur jie tuokiasi, ar peri, ar veda šeimas – trūksta aiškumo. A. Butlerio nuomone, išgyvena maždaug pusė. Rezervato gamtininkai kartais pamato jų girioje.
„Užpernai pušyne radome išskilusio kiaušinio lukštų, patvirtinančių, kad mūsų užauginti ir išleisti paukščiai perėjo. Šios žiemos pabaigoje pastebėjome spalvotu žiedu paženklintą kurtinę, kurią į gamtą paleidome 2013 metų rudenį. O prieš porą metų Kristina du augintinius pamatė net prie mūsų sodybos pagiryje: vienas skrido virš daržinės, kitas vaikščiojo prievoje“, – pasakojo A. Butleris.
Ateitis – miglose
Keliasdešimt išleistų į mišką kurtinių per keletą metų – tai pernelyg mažai, kad galima būtų atkurti Karšuvos girioje buvusią jų populiaciją. Šiuo metu voljeruose prižiūrima 17 suaugusių paukščių – 7 patinai ir 11 patelių. „Turėtume bent padvigubinti auginamų kurtinių skaičių, kad galima būtų kasmet išleisti laisvėn 30-35 paukščius“, – skaičiuoja Viešvilės rezervato direktorius.
Tam reikėtų praplėsti turimus voljerus, nupirkti daugiau paukščių. Deja, pinigų stinga. Projektas baigėsi, be to, jo lėšos buvo skirtos tik veislyno statiniams pastatyti bei pirmiesiems paukščiams įsigyti. Dabar iš biudžeto pinigų gaunama tik paukščių lesalui ir priežiūrai.
Dar pernai rezervatas paprašė Aplinkos ministeriją skirti lėšų bent dviem kurtiniams įsigyti. Kol kas negavo. Rezervato direktoriaus nuomone, naujų negiminingų paukščių pirkimo atidėlioti ilgai negalima, nes anksčiau įsigytieji sensta. Juk vien kol jauni paukščiai subręsta ir pradeda veistis, dažniausiai praeina 2-3 metai.
Jeigu rezervatas kurtiniams veisti lėšų negaus, tai reikš, kad ligšioliniai 10 metų veisimo – „šuniui ant uodegos“. Ar to reikia? Ar verta užleisti šį darbą? Juo labiau, kai jau sukaupta nemažai patirties.
Viešvilės rezervato vadovas neslepia pavydo lenkų gamtininkams, veisiantiems kurtinius Vyslos miškų urėdijoje. „Mums viešint ten veislyno vadovui paskambino lenkų aplinkosaugos viceministras ir pasiteiravo – gal reikia veislynui daugiau lėšų?“, – pasakojo A. Butleris.
Kada taip bus Lietuvoje?
Gal kada ir bus, o kol kas Viešvilės rezervato gamtininkai nesėdi rankų sudėję ir stengiasi išsiversti ir iš tų lėšų, kurių dar gauna. Keliolikai jų auginamų kurtinių lesalo kol kas nestinga, voljerai švarūs. Tačiau kaip ilgai truks šis darbas ir ar tikrai pavyks atkurti Karšuvos girioje karališkųjų paukščių populiaciją – nežinia.
Felikso Žemulio nuotraukos
Kristinos Butlerienės nuotraukos
