Daugelis žmonių be bendravimo su savo augintiniais nejaučia gyvenimo pilnatvės. Juk gera, kai namuose kažkas tavęs laukia, vizgindamas uodegą pasitinka ar išrietęs nugarą murkia, tikisi išskirtinio dėmesio. Atrodytų, jog už ištikimybę ir prieraišumą visi augintiniai turi namus ir jų globa besirūpinančius šeimininkus. Gaila, ne kiekvienas šunelis ar katytė tokiu gyvenimu džiaugiasi. Kai kuriems iš jų tenka sunki bešeimininkių dalia. Gerai, jei atsiranda vieta gyvūnų prieglaudoje, bet jos nepajėgia (ir vargu ar kada pajėgs) priglausti visus benamius gyvūnus. Tam turi keistis žmonių požiūris ir atsakomybė už savo augintinį. Tik taip įmanoma sumažinti bedalių, pakiemiais slampinėjančių, naminiais vadinamų, bet namų neturinčių, gyvūnų skaičių.
Apie visa tai ir benamių gyvūnėlių globą patirtimi dalijasi gerai žinomo gyvūnų prieglaudos tinklo „Lesė“ įkūrėja bei vadovė Vesta AUŠKALNIENĖ.
Benamių namai
„Lesė“ įkurta 2007 metais. Joje Vilniuje ir Kaune globojami ir sterilizuojami gyvūnai. Per tą dešimt metų namus rado per 6000 gyvūnų, per 2000 jų sterilizuota. Taip siekiama ženkliai mažinti beglobių gyvūnų skaičių.
„Turėjome prieglaudas ir kituose miestuose, bet su jomis daug sunkumų, trūksta žmonių. Šiuo metu abiejose prieglaudose yra apie 300 gyvūnų. Dauguma jų – iš gatvės priglausti benamiai“, – pasakojo „Lesės“ įkūrėja ir vadovė Vesta Auškalnienė.
Prisimenant senus laikus, kai „šungaudžiai“ kiemuose gaudė šunis, kates ir visus gyvus padarus naikino, V. Auškalnienė patikino, jog „Lesėje“ globojamiems gyvūnams eutanazija negresia. Nebent jis nepagydomai sunkiai serga ir kankinasi. Tada tenka humaniškai gyvūną migdyti ir nutraukti kančias.
Vilniuje „Lesė“ įsikūrusi nuomojamose 200 kvadratinių metrų patalpose.
„Mes džiaugiamės, kad jas turime, bet to nepakanka. Benamių gyvūnų yra daug daugiau, nei mes galime nelaimėlių priglausti. Vietą gyvūnui rasti tikrai sudėtinga. Šiuo metu neturime vietų nei šunims, nei katinukams. Vakar du kačiukus žmonės numetė prie prieglaudos. Nebuvo jų kur dėti, tai teko apgyvendinti koridoriuje. Kai laisvų vietų neturime, gyvūnų priimti ir jų sugrūsti negalime, kitaip prasidės ligos, o mes turim užtikrinti gyvūnų gerovę, saugią aplinką ir sveikatą. Gelbsti sava klinika. Priglaudus naują gyvūną visų pirma tikrinama jo sveikata, atliekama dehelmentizacija (kirminų naikinimo), blusų naikinimo, sterilizacijos ar kastracijos ir skiepijimo procedūros. Tad laimingi tie šuneliai ir katytės, kurie čia pakliūva, nes iš mūsų jie išleidžiami be vargo laikyti namuose“, – patikino „Lesės“ vadovė, tačiau apgailestavo, kad gyvūnų norima daugiau atiduoti nei paimama. Jos nuomone, tam turi įtakos ir didėjantis emigracijos mastas. Nemažai žmonių naminiams gyvūnams yra alergiški ir, diagnozavus ligą, atsisako savo augintinių.
Kaune „Lesė“ turi didesnes, išpirktas 500 kvadratinių metrų patalpas. Jose gelbėjami ir laukiniai gyvūnai, yra „senjorų“ prieglauda. Joje karšinami seni, niekam nebereikalingi šunys.
„Kaune turime ir egzotikos: papūgų, vėžlių, driežų, smauglių ir kitokių neatsakingai žmonių įsigytų ir jiems nebereikalingų padarų. Tačiau daugiausia tenka priglausti į gatvę išmestų šunų ir kačių“, – sakė tik iš gerų žmonių dviejų procentų ir kitokių aukų išsilaikančios „Lesės“ vadovė.
Trūksta atsakingumo
Vilniuje be „Lesės“ yra dar keturios gyvūnus priimančios prieglaudos. Jų reikėtų daugiau, tačiau, pasak V. Auškalnienės, vien suteikiant globą į gatvę išmestiems gyvūnams prieglaudomis problemos išspręsti neįmanoma. Čia svarbus žmonių sąmoningumas ir atsakomybė. Kartais šeima tenkina vaikų norą, įsigyja augintinį, su juo pažaidžia, ir augintinis tampa nereikalingas.
„Norint turėti gerą šeimos draugą ir sudaryti jam tinkamas sąlygas, būtina pasidomėti gyvūnų veislėmis, arba pasikonsultuoti su specialistais. Kartais meškos paslaugą padaro gyvūnus dovanodami draugai ir pažįstami. Nedera dovanoti gyvo padaro nepasiteiravus, ar būsimi šeimininkai jo tikrai nori ir galės tinkamai prižiūrėti. Prieš kurį laiką buvo labai populiarūs Sibiro haskių veislės šunys. Žmonės juos noriai pirko, tačiau neįvertino savo galimybių ir gyvūno poreikių. Nesidomėjo, kad pasivaikščiojimui reikės ne pusvalandžio, o žymiai ilgiau ir darbo auklėjant teks įdėti daugiau. Dabar statistika rodo, jog šių stiprių, ištvermingų, neramių ir judrių šunų daugiausia yra pabėgusių ar išmestų“, – apgailestavo glostydama ant kelių įsitaisiusį savo nuosavą Briuselio grifoną Kukį. Šis ištikimas kompanionas visur su šeimininke vyksta kartu ir visiškai nepaiso už save didesnių šunų amsėjimo.
Šunelių „Lesėje“ daug… Svetimą jie pasitinka rodydami savo balsus, tačiau tylenių katinų ir katyčių ženkliai daugiau. Nepaisant to, priimti į prieglaudą visus kniaukiančius padarus iš kiemų ir tarpuvarčių yra neįmanoma.
Benamių kačių globa – didelė problema. Vieni gyventojai jas myli ir maitina, kiti piktinasi tais, kurie padeda pusrūsiuose joms nekontroliuojamai veistis ir platinti blusas („Žaliasis pasaulis“ 2009 m. Nr. 40).
„Benamių kačių globa yra labai reikalinga. Mes jų neišnaikinsim ir visų nepriimsim į prieglaudą. Vienintelis kelias – jų sterilizacija. Kai jos nesidaugina, ilgainiui jų tuntai mažėja, – teigia didžiulę patirtį sukaupusi specialistė Vesta. – Prieš 5 metus turėjau kiemą su 40 kačių. Jas gaudžiau, sterilizavau, kastravau. Dabar jų liko 15. Labai svarbu, kad benamius gyvūnus žmonės globotų protingai. Globėjų ir kaimynų santykiai būna blogi, kada gyvūnai maitinami bet kur, maistas mėtomas iš balkonų, per langus, prie laiptinių. Labai svarbu atsiradus naujam gyvūnui kreiptis dėl sterilizacijos. Nes antraip iš naujo vėl užsisuka nepageidaujamų gyvūnų gausėjimo ratas.“
Apie tai rašoma ir Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse. Jos draudžia laikyti ir šerti bepriežiūrius, bešeimininkius, laukinius gyvūnus viešosiose, bendrojo naudojimo vietose ar patalpose. O įrengti būdas ar kitas slėptuves bešeimininkėms katėms galima tik pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus suderintą tipinį būdos (slėptuvės) projektą. „Lesėje“ tos būdos katytėms vadinamos nameliais ir atitinka visus reikalavimus. Kačių globėjai juos stato nustatytose šėrimo vietose ir taip išvengiama gyventojų tarpusavio konfliktų.
„Lesės“ pagalbininkai
Globoti „Lesei“ bešeimininkius gyvūnus padeda savo laisvalaikio negailintys savanoriai („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 32).
„Savanorių lyg ir netrūksta, bet darbo rankų reikia visada. Kuo pagalbininkų daugiau, tuo šunys ilgiau išvedžiojami. Štai šiandien vienas savanoris susirgo, tai turim pasiskubinti. Visi nori kuo greičiau pasivaikščioti, atlikti savo reikalus“, – vadovaudama išvedžiojimo eilei kalbėjo V. Auškalnienė ir patikslino, jog „Lesei“ Vilniuje talkina apie 30 savanorių. Jų gretos dažnai keičiasi. Vieni žmonės pradeda mokslus ar išvažiuoja. Kiti pakeičia gyvenamąją vietą. Gyvenimas tęsiasi ir savanorių niekad nebūna per daug.
Stebint išvedžiojamų šunelių šurmulį, pasirodė maloni solidaus amžiaus moteris ir, gavusi linksmai strakaliojantį globotinį, išskubėjo į kiemą. Ponia Marytė sutiko papasakoti apie jau šešerius metus trunkančią draugyste su „Lese“, tik būdama kukli nesakė savo pavardės.
Viskas prasidėjo tada, kai jos katė atsivedė kačiukus, o „Lesėje“ nebuvo vietų.
„Priimti mano kačiukų jie negalėjo, bet man juos sterilizavo, nuo to prasidėjo mūsų draugystė. Savanoriauju, nes man gaila gyvūnėlių, aš juos labai myliu. Myliu visus benamius, man labai gaila, kai žmonės juos išmeta. Aš juos maitinu, paukštelius maitinu, visiems gyviems padarams padedu. „Lesė“ man du namelius katėms davė. Apšiltinau juos, kad žiemą katinėliai turėtų kur prisiglausti. Dar yra negerų žmonių. Visai neseniai dvi moterys atėjo išmesti į konteinerį šiukšlių ir pamatė du kačiukus. Paprašytas berniukas įlipo į konteinerį ir juos iškėlė. Maži jie, gal kokio mėnesio amžiaus. Pagailo jų moterims, negalėjo mažylių palikti ir po vieną pasiėmė,“ – atviravo daugiabutyje gyvenanti ir keliose skirtingose vietose kates globojanti, jų sterilizacija besirūpinanti moteris. Ji savo augintiniais pasirūpinti kviečia visus kaimynus ir pažįstamus, praneša, kada „Lesėje“ sterilizuojami gyvūnai nemokamai.
Gerą darbą globodamos bepriežiūrius, bešeimininkius gyvūnus atlieka gyvūnų prieglaudos. Ir jų trūksta, tik „Lesės“ vadovė abejoja, ar prieglauda pats teisingiausias kelias. Ji įsitikinusi, kad būtina šalinti tokių gyvūnų atsiradimo priežastis, o ne pasekmes. Reikia žmones skatinti kontroliuoti gyvūnų veisimąsi. Tik taip galima išbristi iš tų amžinų beglobių gyvūnų bėdų.
Kita vertus, kad ir kaip stengiamasi sudaryti gyvūnams tinkamesnes sąlygas ir rūpintis jų sveikata, prieglauda ir lieka prieglauda. Ji niekada neatstos globotiniui tikrų namų šilumos ir rūpestingų šeimininkų meilės.
Tikėkime: pagaliau visi suprasime, jog augintinis – ne koks nors daiktas, kurį nunešiojus galima išmesti.
Vacio Paulausko nuotraukos
