Juo labiau sensti, tuo maloniau prisiminti kažkada pasisekusius darbus ir ugdytus vaikus. Vartant Respublikinių pionierių rūmų (RPR) Gamtininkų skyriaus išsaugotus archyvo likučius, akis užkliuvo už dailia ranka parašyto, kruopščiais piešiniais iliustruoto aplanko apie labai gražią labirintinę žuvelę – makropodą (Macropodus opercularis). Šį darbą 1985 m. paruošė aktyvus akvariumininkų būrelio mokinukas Vladas Lašas. Prabėgo tiek metų, todėl visą darbą nusikopijavau ir nutariau padaryti staigmeną autoriui jį grąžindamas. Baigęs aukštuosius architektūros mokslus Vladas nuo specialybės nutolo ir ėmėsi blizgių-vartiklių verslo. Juk kaip mane žvejai mėgėjai dažniau vadina dėde Vaciu nei pavarde, tad Vladą (tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir kitose šalyse) vadina „Kibsu“. Mat „Kibs“ yra jo gaminamų blizgių prekinis ženklas.
… Senokai mudu nesimatėm. Paskambinau ir paskiau: „Kol dirbau su vaikais, tu ne kartą apdovanojai savo blizgėmis juos ir mane, o dabar aš turiu tau staigmeną“, – ir mudu vėl susutikome.
Nuo mažens gamtoje
Atsivertęs prieš tiek metų ruoštą savo aplanką Vladas tarstelėjo: „Įdomu, ar daug šiuo metu atsirastų vaikų, kurie tokiu darbu užsiimtų?“. Šis su didžiule meile, kruopštumu ir dailiais piešiniais atliktas darbas mudu grąžino į praeitį, kai Gedimino kalno papėdėje, RPR kieme esančiame pastatėlyje, dabartinių Valdovų rūmų teritorijoje, guvus berniukas Vladukas pradėjo lankyti akvariumininkų būrelį. 1983 m. akvariuminės dar nebuvo, tačiau namuose turinčiam akvariumus, mėgstančiam leisti laiką gamtoje ir meškerioti, mamos patartam 53-osios vidurinės mokyklos (dabar Vilniaus Mindaugo vidurinė mokykla) pradinukui būrelyje patiko.
„Mano gyvenime buvo daug gamtos. Giminėje daug gamtos draugų, sodas, kaimai. Nuo pat mažens buvo didelis noras žvejoti. Kai buvau ketverių, sode žvejoti prie tvenkinio važiuodavau triratuku. Kad neatsilikčiau nuo dviračiu važiuojančio meškerioti septyneriais metais vyresnio brolio Ginto, šis triratuką virve pririšdavo prie dviračio, liepdavo nuo pedalų pakelti kojas ir mane nuvilkdavo prie balos“, – prisiminė vaikystę ir pirmą pagautą laimikį Vladas.
„Įgriso mano zyzimas pasiimti ir mane meškerioti, tai Gintas pasiėmė, vietoje meškerės prie pagaikščio pririšo siūlą, prie jo slieką, liepė tyliai sėdėti, o pats gaudė karosus. Nors meškerė buvo be kabliuko, aš pagavau gražuolį tritoną“, – prisiminė pirmąją pažintį su uodeguotų varliagyvių šeimos atstovu būsimasis blizgių gamintojas.
Vaikams buvo įdomu
Nors akvariuminę dar tik kūrėme, vaikų, norinčių lankyti akvariumininkų būrelį, susirinko labai daug. Aš galėjau turėti 12 būrelinio darbo valandų, o antraeilininkai turėjo tik po 6. Po darbo Zoologijos ir parazitologijos institute su jaunaisiais ornitologais dirbo Pranas Mierauskas, su akvariumininkais – Algis Bubinas. Dvi grupes turėjau aš. Akvariuminę įkurti pavyko gana greit. Akvariumus užsakėme ir įsigijome lengvai, o su stovų gamyba ir apšvietimu padėjo Vilniaus miesto akvariumininkai bei vaikų tėvai. Pasirodo, Vilniaus akvariumininkai, sekdami garsaus Maskvos klubo „Neptun“ pavyzdžiu, norėjo panašų klubą kurti ant Tauro kalno esančiuose Profsąjungų rūmuose, tačiau tai padaryti nepasisekė. Kai kurie entuziastai, suprasdami akvariumų naudą vaikams ir jaunimui, noriai talkino kuriant mūsų akvariuminę.
Tarp jaunųjų gamtininkų buvo daug meškeriojančių vaikų. Norint sudaryti sąlygas žuvauti RPR darbuotojams ir vaikams, įkūrėme Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos RPR žvejų būrelį. Tai buvo 144 būrelis Vilniuje, pirmoji vaikų ir jaunimo sekcija. Tai leido mums išsinuomoti du ežerėlius, nusipirkti tris irklines valtis, dalyvauti LMŽD organizuojamose meškeriojimo varžybose ir kituose renginiuose. Daugumai vaikų labai patiko prie mūsų nuomojamų Vepriškų ežerėlių organizuojamos stovyklos, atliekami ežerų ir jų aplinkos tyrimai. Vladas buvo vienas iš aktyviausių tyrimuose dalyvaujančių vaikų. Tačiau ne vien ekspedicijas jis prisimena.
„Būreliuose buvo draugų, buvo vadovai. Mane labai domino ichtiologija, hidrobiologija. Patiko ekskursijos po Zoologijos ir parazitologijos instituto bazes. Mes buvome užimti, turėjome jus ir A. Bubiną, kuris pasakojo apie keliones, mokslines ekspedicijas, Baltijos jūros tyrinėjimus ir ekologiją. Pas P. Mierauską buvo galima daug įdomaus sužinoti apie paukščius“, – prisiminė Vladas padėjusius geriau gamtoje orientuotis žmones ir kartą per mėnesį organizuotus skyriuje lektoriumus. Juose galėjo dalyvauti visų būrelių norintys vaikai. Galimybė pamatyti, pasiklausyti Lietuvos gamtininkų pasakojimų, pabendrauti su mokslininkais turėjo didžiulę paklausą.
„Iš tikrųjų, mes sužinodavome daug įdomių dalykų, kas ateityje labai padėjo gerai orientuotis gamtoje, suformavo pagrindus, pažįstant gamtoje egzistuojančius tarpusavio ryšius vandenyje ir sausumoje. Būrelis mums daug duodavo. Mes dalindavomės žuvytėmis, sraigėmis, literatūra, žavėjomės A. Bubino atnešamais parodyti namuose auginamais didžiuliais žalčiais. Čia gaudavome žinių apie sergančių žuvyčių gydymą, važiuodavome į Maskvą parsivežti įdomesnių žuvų, domėjomės Lietuvos vandenyse gyvenančiomis žuvų rūšimis, ypač tomis, tinkamomis laikyti šaltavandeniuose akvariumuose. Šis bendraminčių kolektyvas suteikė daug džiaugsmo, noro geriau pažinti gamtą, draugiškai bendrauti tarpusavyje“, – įsitikinęs buvęs ir esantis akvariumininkas bei meškeriotojas.
Pasirinkimo laisvė
Imlus žinioms berniukas būrelį lankė iki tol, kol baigęs aštuonias klases įstojo į Vilniaus statybos technikumą ir pasinėrė į architektūros mokslus.
Tuo metu visi būreliai visur buvo nemokami. Apie tai Vladas sako: „Nemokamas būrelis, tai garantas vaikui užsiimti patinkama veikla, neprašant tėvų pinigų, kad jį galėtų lankyti. Susiradai, nuėjai, sėdi ten, kur tau patinka, ir iš dalies esi nuo suaugusių šeimos narių nepriklausomas. Kitaip gali išgirsti, jog būrelis per brangus ir šeimos biudžete neužtenka lėšų. Gal geriau verta už tuos pinigus pasirinkti sportą, muziką ar dar kitokią veiklą. Taip užkertama vaiko pasirinkimo laisvė ir teisė susirasti tai, kas jam įdomu. Kai veikla nemokama, gali bandyti įvairius būrelius ir susirasti tai, kas miela ir artima lieka visam gyvenimui. Gerai, kai žmogus greitai randa, tai kas jam reikalinga, o nesiblaško visą gyvenimą neradęs.“
Būrelio laikais gražiai ir daug piešiantį mokinuką visą laiką nepaliko dvejonė: ką pasirinkti?.. Studijuoti biologiją ir tapti ichtiologu, ar rinktis architektūrą?
„Mane labai domino kelionės ir tyrimai gamtoje, studijuojant galimybė aplankyti Tolimuosius Rytus, Vidurinę Aziją ir kitus kraštus. Bet potraukis piešti lėmė, kad pasirinkau architektūrą, tačiau mokydamasis technikume ir studijuodamas aukštojoje visą laiką kentėjau gamtos trūkumą. Baigęs studijas, kaip iš kokios tremties vėl grįžau į gamtą. Noras žvejoti ir kažką meistrauti pagimdė norą gaminti blizges-vartikles. O „Kibsu“ tapau, nes „Kibs“ yra mano gaminamų blizgių prekinis ženklas“, – pasakojo Vladas.
Meškerioti su saiku
Dažnai manoma, jog dirbtinių masalų gamintojai žuvauja tik savais masalais ir labai džiaugiasi gausiais laimikiais.
„Mano didžiausias noras – ne pačiam ant savo blizgių prigaudyti daug žuvies, bet suteikti džiaugsmą kitiems žvejams, kad jie galėtų pagauti“, – patikino auksarankis meistras.
Nuo mažens įskiepyta meilė gamtai suformavo racionalų, tausojantį požiūrį į žuvų išteklius ir pagarbą gyvam padarui. Jo nuomone, besaikis žuvų gaudymas, nors jos paleidžiamos atgal, prieštarauja etikai.
„Dabar žvejai gaudo-paleidžia, gaudo-bučiuoja-paleidžia, o aš sakau, jog dera elgtis taip, kaip rašė žymus rusų ichtiologas Leonidas Sabanejevas. Pagavai kelias žuvis, suvartok pagal paskirtį, neišmesk jų. Nebūtina visą laiką vien meškerioti, nors žuvys gerai kimba. Galima patyrinėti aplinką, stebėti paukščius ar susirasti kokį grybą. Nebūtina žiūrėti vien į plūdę. Nesi gamtos draugas, jei kiekvieną kartą daug pagauni ir daug paleidi, nes taip tik žaloji žuvis. Argi gėda pagautas žuvis paruošti, skanią žuvienę išvirti, šeimą, draugus pavaišinti?“, – klausia nuo mažens su meškere nesiskiriantis žmogus. Jo nuomone, būtina suprasti kiekvienos žuvies vertę, laikotarpį ir kokią reikšmę ji turi vandens telkiniui to meto laikui. Tam yra taisyklės, kurių privalu nepažeisti.
„Žuvį pagauti ir suvalgyti yra ne „griekas“. „Griekas“ yra net ir grybų pririnkus, juos išmesti nesutvarkius. Neimk to grybo, jeigu tau jo nereikia, arba jo nepažįsti. Kuriam galui žuvį gaudyti, jeigu jos nereikia. Žvejys yra tas, kuris gerai pažįsta aplinką, žuvis, o ne išlupa žuvį, su ja nusifotografuoja, bučiuoja ir ją paleidžia“, – dėsto nuo būrelio laikų susiformavusią nuostatą „Kibsas“ ir sako, vargu ar žuviai malonūs ir reikalingi žmogaus bučiniai.
„Ar bučiuoja žmogus karvę ją melždamas, ar gyvulį prieš paskersdamas? Juokinga man ta tradicija bučiuoti žuvį. Daug bučinių tenka karpiams. Šeria juos kaip kokią kiaulę, gaudo tą patį karpį kokius dešimt kartų, sveria ir džiaugiasi, kad svorio priaugo. Įdomu, kaip ta žuvis kabliuko sužeista ir stresą patyrusi jaučiasi? Tas pats su lydekomis. Žiodikliu pražiodinta, kablių sužeista, suspausta už galvos ji patiria didžiulį stresą. Po to, su pažeistais ryšiais galvoje, stubure ją reanimuoja ir paleidžia. Man tai primena žmogaus reanimaciją po sunkios avarijos. Visiškai neaišku, kaip paleista žuvis jaučiasi ir ar ji išgyvens“, – sakė Vladas Lašas.
Vaikų draugas
Savo laiku patyręs bendraminčių kolektyvo naudą Vladas vertina darbo su vaikais ir jaunimu reikšmę. Todėl aš ir mano vaikai, su kuriais daug metų dirbau, buvome dosniai paremti. Ypač dovanotomis „Kibs“ blizgėmis žuvavo ir džiaugėsi Vilniaus SOS vaikų kaimo ugdytiniai. Dėdė ‚Kibsas“ visada buvo laukiamas varžybose ir išvykose.
Vladas Lašas yra talkinęs ir Vytauto V. Landsbergio organizuotose vasaros stovyklose.
„Ten pamokydavau vaikus meistrystės su „šmirgeliu“, replėm, grąžtu, plaktuku su šratu, ir jie ant savo darytų blizgių meškeriodavo. Kitąkart su sūnumi Vladu miške išpjoviau iš lazdyno apie 30 meškerykočių ir pamokiau stovyklautojus pasidaryti patiems tokias meškeres, kokiomis meškeriojau vaikystėje. Aš gi savo pirmąjį pusantro kilogramo margąjį upėtakį pagavau būdamas aštuonerių ant iš kadagio išpjauto meškerykočio su įkaltais vinukais, ant kurių buvo suvyniotas valas ir iš sąvaržėlės padaryti žiedeliai. Stovyklautojams žuvauti savadarbėmis meškerėmis patiko, ir jie klausė, ar kitais metais irgi dėdė „Kibsas“ atvažiuos“, – darbo patirtimi su vaikais dalijosi jiems talkinęs žvejys ir akvariumininkas.
Žvejyba ir akvariumas
Vlado nuomone, tarp akvariumo ir žvejybos yra glaudus ryšys. Akvariumas praverčia, kai negali išvykti žvejybon, padeda geriau pažinti žuvis.
„Abejoju, ar dabar visi žvejai gerai žino visų Lietuvoje aptinkamų žuvų pavadinimus. O mes būrelyje susipažinome su žuvų sistematika, gerai žinojome klases, šeimas, lotyniškus žuvų pavadinimus, tyrinėjome karosiukus, kartuoles ir kitas Lietuvoje aptinkamas žuvų rūšis“, – prisimena būrelyje įgytas žinias buvęs jaunasis akvariumininkas ir meškeriotojas.
Paruošti medžiagą apie tuomet labai populiarią žuvį makropodą jį paskatino ypatingas domėjimasis labirintinėmis žuvimis. Šių žuvų žiaunose yra organas – labirintas, leidžiantis kvėpuoti atmosferos oru. Šios žuvys būtinai turi iškilti į paviršių ir įkvėpti oro. Kitaip jos gali uždusti. Įspūdingai atrodo vandens paviršiuje iš oro burbuliukų pastatytas ikrams dėti lizdas ir iš ikrų besivystančios lervutės. Taigi, akvariumas yra puikus pagalbininkas geriau pažįstant gamtą ir vandenyje gyvenančius organizmus, glaudžius jų tarpusavio ryšius. Įdomu, jog akvariumuose taip pat egzistuoja mados. Šiuo metu iš labirintinių žuvų madingi guramiai, gaidukai. Labai retai galima pamatyti lialiusus, o makropodų su žiburiu nerasi. Kažkada buvusi viena dažniausių akvariumuose auginamų ir veisiamų labirintinių žuvų dabar akvariumininkų užmiršta.
Lygiai taip pat praeityje liko ir jaunieji akvariumininkai. Šioje srityje su vaikais niekas nedirba, nors didžiuliai dekoratyviniai akvariumai, kaip gyvi paveikslai, madingi viešosiose erdvėse.
„Akvariuminės žuvivaisos įgytas žinias aš vertinu labiau, nei grožėjimąsi profesionaliai už pinigus įrengtu akvariumu“, – teigia Vladas Lašas.
Vacio Paulausko nuotraukos
