Matas JONAITIS
Visuomeninė organizacija „Lašišos dienoraštis“
Ar atsakytų žuvys:
kodėl avarinės būklės užtvankoje yra statomas modernus žuvitakis?..
Žvilgsnis į Belmonto užtvanką
Birželiui baigiantis būta išskirtinio laiko gamtosaugininkams, o ypač žmonėms, kuriems rūpi Lietuvos, kartu ir viso pasaulio, upių likimas.
Kauniečiai bei miesto svečiai birželio 28-ąją „Romuvos“ laikinojoje kino salėje galėjo pamatyti puikų filmą „Mėlynoji širdis“(„Blue Hart“). Žymios kompanijos „Patagonia“, gaminančios aprangą laisvalaikiui, remiamas filmas pasakojo apie bandymus išsaugoti paskutines natūraliai (laukines) upes Balkanų regione. Lietuvoje jį pristatanti asociacija „Lašišos dienoarštis“, jos nariai (tarp kurių buvau ir aš), kartu su aktyvia gamtosaugininke Karolina Žemyna Gurjazkaite, prieš kino seansą pasakojo kaip kilo mintis parodyti šį filmą Lietuvos žmonėms. Po filmo peržiūros buvo aptariama ir Lietuvoje esančių užtvankų daroma žala upėms.
Liepos 2-3 dienomis jau Vilniuje su panašiomis nuotaikomis prasidėjo tos pačios Karolinos Žemynos Gurjazkaitės (kartu su Aplinkos ministerija) organizuotas seminaras. Jame mokslininkai, hidrotechnikai, atstovaujantys tarptautinei iniciatyvai „Dam Removal Europe“ („Užtvankų šalinimas Europoje“), kartu su Lietuvos mokslininkais bei nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų atstovais, aptarė užtvankų keliamas problemas bei jų sprendimo būdus.
Pirmąją dieną, po aplinkos viceministro Martyno Norbuto ir Karolinos Žemynos Gurjazkaitės sveikinimo kalbų, pats pirmasis savo mintis, susijusias su Lietuvos užtvankomis išsakiau aš, kaip „Lašišos dienoraščio“ atstovas.
Akcentavau ypač didelių lašišų migraciją Lietuvoje bei jai daromas kliūtis. Taip pat užtvankų ir hidroelektrinių daromą žalą upėms, o kartu – visai Lietuvos gamtai.
Antrasis savo pranešimą skaitė svečias iš Olandijos Herman Wanningen. Jis supažindino klausytojus su pačia „Pasaulinės žuvų migracijos fondo“ („World Fish Migration Foundation“) esme, „Žuvų migracijos dienos“ reikšme. Taip pat pristatė knygą „Nuo jūros iki šaltinio“ („From sea to source“).
Trečiasis apie užtvankų restauravimą ir tvarkymą kalbėjo Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojas Raimondas Šadzevičius.
Laura Wildman, viešnia iš JAV, kalbėjusi ketvirtoji, rodė įspūdingus pavyzdžius apie tai, kaip griaunamos net didžiausios JAV užtvankos. Ji taip pat pabrėžė, kad visada, prieš šalinant bet kokią užtvanką, yra atsižvelgiama tiek į ekologinius, tiek į ekonominius bei istorinius ar bendruomeninius aspektus. Viešnia taip pat rodė kūrybingus hidrotechninius sprendimus, leidžiančius išsaugoti natūralią upės vagą bei kartu sukurti vadinamą krioklio efektą – kad ir kaip būtų juokinga, kartais vieną iš aspektų, kodėl žmonės kartais taip nenori griauti užtvankos (puikus įrodymas Lietuvoje – Belmonto patvanka ant Vilnios upės).
Pos Lauros Wildman kalbėjo mokslininkė iš Ispanijos Pao Fernández Garrido. Ji akcentavo įvairių Europos valstybių patirtį ir sprendimus šalinant užtvankas konkrečiose šalyse, supažindino su organizacijos „AMBER“ („Europos upėse esančių barjerų registracija“) veikla. Mokslininkė taip pat pristatė įdomią „AMBER“ programėlę, skirtą išmaniesiems įrenginiams, kurią nemokamai atsisiuntęs kiekvienas europietis gali fotografuoti ir registruoti patvankas bei įvairius barjerus upėse savo šalyje.
Po ispanės kalbėjo mokslininkė iš JAV Rachel Bowes, dabar reziduojanti Švedijoje. Rachel Bowes akcentavo užtvankų daromą žalą įvairioms upių ekosistemoms.
Svečių pranešimai buvo išties įdomūs ir vertingi, tačiau didelio klausimų kiekio iš auditorijos nesusilaukė. Gal dėl to, jog konferencija vyko anglų kalba, jog kai kuriems klausytojams buvo keblu išdėstyti savo mintis ne gimtąją kalba (nors Karolina visada buvo pasiruošus užduotus klausimus išversti)?.. Gal ir dėl to, jog daugumai Lietuvos ichtiologų, hidrologų, „gamtosaugininkų“ ir valdininkų upės ir užtvankos tiesiog nerūpi? Tiesą sakant, ir konferencijoje buvusiųjų klausytojų kiekis nebuvo įspūdingas, nors buvo kviečiama tikrai daug su šia sritimi susijusių žmonių.
Antrąją renginio dieną kartu su svečiais visi norintys galėjo aplankyti pačiame Vilniuje (ar šalia jo) esančias patvankas. Apžiūrėtos ir įvertintos buvo Vilnios upėje esančios Belmonto ir Rokantiškių užtvankos. Dėmesio sulaukė ir Vokės patvanka ties Grigiškėmis bei kelios mažos užtvankėlės, esančios Žalesos ir Bezdonės upeliuose.
Ir visų užtvankų istorijos buvo gan panašios. Svečiai negalėjo suprasti, kaip užtvanka gali priklausyti nežinia kam, kodėl Lietuvos vandenų reglamentavimo įstatymas yra dar vis ruošiamas, kodėl avarinės būklės užtvankoje yra statomas modernus žuvitakis?..
Klausimų buvo daug, o atsakymų gan mažai. Tiesa, ekspertai iš užsienio džiaugėsi bent vienu dalyku – Lietuvos upių, kuriose niekada nebus galima statyti naujų hidroelektrinių, sąrašu. Verta paminėti, kad susitikime prie Vokės užtvankos dalyvavusi vietos bendruomenė pasisakė už natūralią upės vagą ar bent jau kol kas griežtai reglamentuotą užtvankos naudojimą.
Apibendrinant galėčiau teigti, jog svečiai parodė kaip galima šiuolaikiškai ir moderniai spręsti užtvankų keliamas problemas. Kiek apie tai išgirdo Lietuvos valdininkai?.. Čia – kita problema. Galbūt ateityje, nevyriausybinių organizacijų spaudžiami, valdžios žmonės ir pradės imtis kažkokių veiksmų. Tačiau kol kas, matyt, teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol nors viena Lietuvos užtvanka bus nugriauta. O kiekvienas iš mūsų sąžiningai turėtume atsakyti: kas mums rūpi labiau – visų upė ar egoistinė nauda?
Autoriaus archyvo nuotraukos