2021 metų rugpjūčio 12 d. aplinkosaugininkų bendruomenė neteko dr. Evaldo Vėbros, ilgus metus besidarbiavusio aplinkos taršos, ją sąlygojančių faktorių tyrime, jos apsaugos problemų sprendime.
Gimė 1932 metais Kaune, vaikystę leido tėvo sodyboje Jundeliškių kaime Prienų rajone, kur ir pradėjo lankyti pradinę mokyklą, tačiau atėjo 1940 metai, tėvų ūkis buvo nacionalizuotas. Šeima per 48 val. turėjo išsikraustyti, todėl persikėlė į Panevėžį, pas motinos gimines, kur E. Vėbra baigė pradinę ir vidurinę mokyklą (su pagyrimu). Traukė fizika, nors namiškiai skatino studijuoti chemiją. Įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą (VPI) studijuoti fiziką, nes į Vilniaus universitetą nepriėmė dėl socialinės kilmės (tėvas Juozas Vėbra – nepriklausomybės kovų savanoris, chemijos habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Ginkluotės valdybos Tyrimų laboratorijos viršininkas, pulkininkas, aktyvus 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, buvo pasitraukęs į JAV). Su pagyrimu baigęs VPI, darbavosi Klaipėdos ir Šiaulių pedagoginiame institute, o 1959 m., N. Chruščiovo atšilimo periodu, įstojo į MA Geologijos ir geografijos instituto atmosferos fizikos sektoriaus aspirantūrą. Tyrimų kryptis – atmosferos ir kitų aplinkos komponentų tarša radioaktyviomis medžiagomis, kas tuo metu buvo ypač aktualu, nes dar buvo vykdomi branduolinio ginklo bandymai atmosferoje. Baigęs aspirantūrą, liko dirbti tame pačiame sektoriuje moksliniu bendradarbiu. Čia jis parengė ir 1967 m. sėkmingai apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar – fizinių mokslų daktaro) disertaciją „Apie kai kuriuos savaiminio apsivalymo nuo radioaktyvių teršalų debesyse ir rūkuose procesus“. Evaldas Vėbra yra 2 išradimų autorius, parengė per 70 mokslo straipsnių šalies ir užsienio prestižiniuose mokslo žurnaluose, daug mokslo populiarinimo straipsnių šalies spaudoje.
Atmosferos fizikos sektorius buvo perduodamas tai vienam, tai kitam institutui, kol galų gale ilgam įsitvirtino Fizikos institute (1966 – 1967 m. Evaldas darbavosi ir MA Branduolinės fizikos – radioaktyvių izotopų taikymo skyriuje vyr. inžinieriumi, kuris buvo tiesiogiai pavaldus MA prezidiumui). Atmosferos fizikos skyriuje, kuriam vadovavo Boleslovas Styra, atliekami tyrimai buvo aukštai vertinami, labai reikšmingi, nors plačiajai visuomenei nebuvo žinomi, nes turėjo įvairaus lygio slaptumo žymas. Šių tyrimų pagrindu parengta monografija „Branduolinės meteorologijos pagrindai“, ji buvo išversta į užsienio kalbas ir išleista JAV, Italijoje, Japonijoje. Aišku, joje negalėjo būti nurodyti faktiniai radionuklidų kiekiai SSSR teritorijoje.
Šalia atmosferos ir kitų aplinkos elementų užterštumo radioaktyviomis medžiagomis buvo pradėta tirti ir cheminė tarša ne tik Lietuvoje, bet ir stebėti ir tolimieji teršalų pernešimai oro srautais iš kaimyninių šalių specialiai įkurtoje Preilos stotyje, kas tuo metu buvo ypač aktualu sprendžiant „rūgščių lietų“ sukeliamą dirvožemio rūgštėjimo problemą. Vienu šio darbo pradininku buvo dr. E. Vėbra, tuo metu jau turėjęs vyr. mokslinio bendradarbio mokslinį laipsnį.
20 a. pabaigoje Lietuvą sukrėtė ne viena ekologinė katastrofa: Černobylis, gaisrai „Achemoje“, raketinio kuro gaisras karinėje bazėje Pagėgių apylinkėse, avarijos Lietuvos geležinkelyje, tanklaivio „Globe Assimi“ avarija Klaipėdos uosto įplaukos kanale (didžiausia kada nors buvusi Baltijos jūroje), paskleidusi pajūryje per 16 000 tonų sieringo mazuto, ir kt. Visa tai įaudrino visuomenę, todėl naujos SSSR numatytos statybos, iš jų ir karinių objektų (kelto Klaipėda – Mukranas prieplaukos Smeltės pusiasalyje Klaipėdoje, Ignalinos AE plėtra, raketinio ginklo paleidimo aikštelės Juodkrantėje, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, naujos naftos eksporto-importo bazės pajūryje ir kt.), kėlė pasipriešinimą ir klausimus – kas bus ateityje, kur mes einame, ar mūsų gamta atsilaikys prieš tokį būsimos taršos mastą. Juk esami pramonės gigantai, SSSR poreikius tenkinančios karinio-pramoninio komplekso įmonės, pernelyg chemizuotas žemės ūkis, karinė veikla jau privedė prie gamtinės aplinkos degradavimo. Praktiškai šalies miestai ir pramonės centrai neturėjo buitinių ir pramoninių nuotekų pilno išvalymo įrenginių, tik Panevėžyje, Nemenčinėje ir Radviliškyje jie buvo pastatyti pagal to meto, nors ir netobulas, technologijas (pagal nutekamojo vandens valymą Lietuva užėmė vieną paskutinių vietų SSSR).
Pačioje pertvarkos pradžioje kilęs žaliųjų judėjimas, aktyvi kitų visuomeninių gamtos apsaugos draugijų veikla, Sąjūdis vertė respublikos valdžią rimtai atsižvelgti į visuomenės lūkesčius. Tačiau jos galimybės buvo ribotos, nes SSSR finansavimas respublikoms buvo centralizuotas, o aplinkosaugos objektai SSSR niekada nebuvo prioritetiniai, nors buvo deklaruojama priešingai.
Tūkstantiniuose žaliųjų mitinguose, Sąjūdžio renginiuose buvo keliami reikalavimai iš pagrindų keisti požiūrį į aplinkosaugą, stiprinti kontrolę suteikiant realius įgaliojimus aplinkos apsaugos pareigūnams, identifikuoti „karščiausius“ aplinkos taršos objektus, skirti tikslinį finansavimą šiems objektams. Šių įvykių sūkuryje Evaldas Vėbra brendo kaip vadovas, visuomenės veikėjas, buvo Sąjūdžio Seimo nariu, jo ekologinės komisijos pirmininku, kitų organizacijų valdymo organų nariu.
Atkūrus nepriklausomybę atsivėrė nauja perspektyva efektyviai spręsti paveldėtas aplinkosaugos problemas, tačiau trūko svarbaus komponento – finansinių išteklių. Todėl pertvarkant Valstybinį gamtos apsaugos komitetą į Aukščiausiajai Tarybai pavaldų Aplinkos apsaugos departamentą (AAD) buvo keliamos uždavinys plėsti tarptautinį bendradarbiavimą, efektyviai panaudoti užsienio partnerių siūlomą paramą. Renkant naujo departamento vadovą reikėjo atsižvelgti ne tik į profesinį pasirengimą, bet ir į tarptautinio bendradarbiavimo patirtį, turimą visuomenės palaikymą. Iš daugelio pretendentų buvo pasirinktas dr. Evaldas Vėbra. Tik stiprios valios žmogus galėjo ryžtis užimti šį postą. Jam teko gan sunkus, atsakingas darbas spręsti įsisenėjusias aplinkos taršos problemas. Jis priėmė ryžtingą sprendimą negriauti paskutiniais sovietmečio metais sukurtos Valstybinio gamtos apsaugos komiteto sistemos, kaip reikalavo kai kurie radikalai, o ją stiprinti, ypač aplinkos apsaugos kontrolę, pritaikant prie naujų socialinių-ekonominių sąlygų, monitoringą, ekologinės ekspertizės padalinius, įkurti tarptautinio bendradarbiavimo skyrių.
Jam pavyko išsaugoti pagrindinius specialistus, nors dalį teko išleisti dirbti atsakingose pareigose naujai kuriamoje Krašto apsaugos ministerijoje, Pasienio apsaugos policijoje, muitinėje, vietos valdžios organuose.
Buvo parengtos ir pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Danija, Švedija, Vokietija, Suomija, Lenkija, Latvija, Estija, Baltarusija, Slovakija, Rusijos Federacija, prisijungta prie 14 svarbiausių tarptautinių konvencijų, protokolų, Lietuva tapo pilnateise „Helcom‘o“ nare. Parengti pagrindiniai nacionaliniai aplinkos teisės aktai, aplinkos kokybės standartai, inspektorių darbo efektyvumo didinimo ir jų skatinimo tvarka. Aplinkos apsaugos pareigūnams buvo įvesta uniforma, jie aprūpinti transportu ir specialiomis priemonėmis kovai su brakonieriais. Vokietija ir Danija neatlygintinai perdavė šiuolaikinę stacionarią ir mobilią įrangą radiacinio fono, cheminės taršos kontrolei aplinkoje ir taršos objekte. Aplinkos apsaugos departamentas dr. Evaldo Vėbros iniciatyva, pasitelkęs mokslininkus parengė sovietinės kariuomenės padarytos žalos šalies gamtai vertinimo metodiką ir organizavo šios žalos įvertinimą. Gaila, bet iki šiol šios žalos kompensacijos klausimai nėra sprendžiami.
Suprasdamas visuomenės ekologinio švietimo svarbą, Evaldas Vėbra iniciavo laikraščio „SOS“, vėliau pavadinto „Žaliuoju pasauliu“ leidybą, taigi, jį galima laikyti šio savaitraščio krikštatėviu.
Esant ir sudėtingai ekonominei situacijai šalyje AAD intensyviai ir produktyviai vykdė savo veiklą, gavo tarptautinį pripažinimą. Buvo padėtas tvirtas pagrindas šalies ekologinės situacijos gerinimui.
Dr. Evaldo Vėbros darbas tiek vadovaujant AAD, tiek vėliau dirbant Aplinkos ministerijoje tarptautinio bendradarbiavimo srityje vaizdžiai tariant, išarė gilią vagą aplinkosaugos dirvonuose, kuri niekada neužžels. Jo nuopelnai valstybei ir šalies aplinkosaugai įvertinti daugeliu žinybinių apdovanojimų, jam skirta Viktoro Bergo premija, jis 1999 m. šalies Prezidento dekretu apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Vėbrų šeimos archyvo nuotraukos
