Senajame Lietuvos kaime jaunimas, susirinkęs pavakaroti, žaisdavo Jaščerą. Tokiu slavišku vardu žaidimas buvo žinomas Rytų Aukštaitijoje, Baltarusijos lietuviškose salose, Dzūkijoje.
Veiksmas toks: ant kaladės ar kokio suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis – „jaščeras“. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas Želektėliu, taigi žalčiu, – taip tvirtino garsus Marcinkonių krašto pasakorius ir dainininkas Juozas Averka. Ratuotojos eidamos užveda dainą: „Sėdzi, sėdzi jaščeras / Ant auksinio krėslo / Rinkis sau mergelį / Kurių sau nori…“ O priedainis – „Ainam, ainam…“. Sudainavus antrą posmą, „ješčeras“ atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos žaidėjų skarelės būna to žalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti. Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi verkaudama: „Jaščerėli, ponaitėli, / Prašom aduoc ma vainikų / Ma vainikas labai brungus / Ma vainikas Vilniuj pirktas. / Vilniuj pirktas, kromi rinktas / Ir parduotas, šimtas duotas. / Marių putoj pavilgytas / Šilko kuskoj invyniotas / Margon skrynion inguldytas, / Aukso raktu užrakytas / Ir ciej raktai mariosna sumerkci“. O tas ješčeras, nenaudėlis, stengiasi dainuojančiąją prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinėdamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.
Panašių į Ješčerą išbandymo žaidimų būta ir žemaičiuose bei Vidurio Lietuvoje. Štai, vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimą, vadinamą „Karalių garbinti“. Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus; etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie mitiškai įsivaizduojamą žiemos priežastį – saulės įkalinimą jūrose. Ir apie jos išlaisvinimą, netgi rituališkai paaukojant žmogų vandenų dievybei – slibinui, drakonui. Būta ir indoeuropietiškojo Naujųjų metų mito, vaizduojančio šviesos pergalę prieš požemio gaivalus.
„Jaščero“ žaidimo žodžiuose aiški užuominą į teogonijos mitą, kurio aidai – dar ir lietuviškoje pasakoje „Eglė, žalčių karalienė“. Juk žvejo dukra Eglė davė žodį tekėti už žalčio Žilvino, marių karaliaus. O norėdama aplankyti gimtinę, turėjo išsipirkti – atlikti tris nepaprastai sunkius darbus. Eglės broliai nugalėjo žaltį, sukapodami jį dalgiais – žemdirbystės įnagiais. Tarsi ir atstatydami įprastinę pasaulio tvarką, jo harmoniją…
Ši nuostabi pasaka buvo žinoma visoje Lietuvoje, jos užrašyta per šimtą variantų; etnologai ir mitologai apie ją yra parašę ne vieną studiją, nes pasakos mitinės erdvės – beribės.
Kadangi žalčio – „jaščero“ žaidimas tipingas žiemos šventėms, galima daryti prielaidą, kad kitados taip buvo vaizduojamas įkalintos marių gelmėse saulės išpirkimas ir naujo gyvybės rato pradžia. Štai ir atsklinda į nūdieną iš tūkstantmečiais matuojamų laiko tolybių mito aidai tradicinės lietuvių kultūros formomis – pasakomis, papročiais, žaidimais. Kartu ir džiaugsmas kaskart vis ilgėjančia diena…
Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje!
Autoriaus nuotraukos
