2017-ųjų rugsėjo 15-17 dienomis jau 23-iąjį kartą buvo organizuojamos Europos paveldo dienos, tačiau pirmąkart šių dienų organizatore tapo Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
Išsaugoti krašto paveldą su šimtmečio seniūnais – misija įmanoma
2017-ieji LR Seimo paskelbti ir Piliakalnių metais. Tad Molėtų viešoji biblioteka, prisijungdama prie šios iniciatyvos, Europos paveldo dienas pradėjo viena pirmųjų – rugsėjo 14 d. vidurdieny. Pirmoji Europos paveldui skirta diena leido į kultūros paveldą pažiūrėti ne tik savomis, bet ir svetimomis akimis bei buvo puiki terpė netradicinėms pamokoms.
„Laiptų galerijoje“ susibūrę bibliotekos lankytojai susipažino su fotografijų paroda „Lietuvos piliakalniai“ ir vienu iš autorių – Zenonu Bauboniu., kuris pasakojo, jog ši paroda atsirado Kultūros vertybių apsaugos departamentui pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Krašto apsaugos ministerija. Tuomet dar neskraidė dronai, bet kariškiai talkino sraigtasparniais ir mažąja aviacija. O fotografuojant piliakalnius iš paukščio skrydžio atsiveria ne tik jų grožis, bet galima stebėti ir šių paminklų būklę. Paroda yra vienas iš būdų, kaip tam tikra prasme išsaugoti ir pristatyti savo krašto paveldą visuomenei. Juk dar P. Tarasenka yra sakęs, jog Lietuva – Piliakalnių šalis, o šie yra vartai į praeitį…
Kopdami į simbolinį piliakalnį per bibliotekos aukštus, dairydamiesi į fotografijas, o laiptų aikštelėse aptardami piliakalnius-rekordininkus iš Vytauto Navaičio „Lietuvos rekordų knygos“, renginio dalyviai galėjo nusiplėšti atvirlaiškių nuo šioms dienoms skirtų plakatų.
Kadangi renginyje dalyvavo įvairaus amžiaus grupių ir profesijų atstovai, neabejingi Lietuvos paveldui, todėl archeologijos istorikui, humanitarinių mokslų daktarui Gintautui Zabielai ir archeologui, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktoriui Zenonui Bauboniui teko priimti „iššūkį“ – persiorientuoti (kaip kalbėti apie mūsų protėvių paliktą mums palikimą – Lietuvos piliakalnius) visiems suprantama kalba. Regis, išeitis buvo surasta: mokinių žinios patikrintos, nerašant jiems pažymių, o tiems, kurie teisingai atsakė, kiek Lietuvoje yra piliakalnių (apie 1000 pagal P. Tarasenką), ir kelintoje vietoje yra Molėtų rajonas pagal piliakalnių skaičių (trečioje) – buvo padovanota po knygą.
… Išklausytas G. Zabielos pranešimas, aktualizuojantis Molėtų krašto piliakalnius ir tuo pačiu pristatantis atlaso „Lietuvos piliakalniai“ 2-ąjį tomą. Taipogi išklausytos archeologo Zenono Baubonio pastabos apie piliakalnių išsaugojimą ir jų pritraukimą visuomenei. Zenonas Baubonis jau keletą dešimtmečių darbuojasi ir kaip paveldosaugininkas, tad renginio dalyviai turėjo klausimų, į kuriuos buvo pakankamai išsamiai atsakyta.
Į renginį buvo atvykę ir rajono savivaldybės seniūnijų seniūnai, nusiteikę įvykdyti šimtmečio misiją – tapti šimtmečio seniūnais. Suprasdami, kad knygos gyvena ilgiau, nei žmonės, jie padovanojo knygą – atlaso „Lietuvos piliakalniai“ II tomą Molėtų viešajai bibliotekai su vardiniais įrašais, tapdami ne tik Europos paveldo dienų dalyviais, saugančiais savo krašto piliakalnius, bet ir šimtmečio seniūnais…
Seniūnai ir renginio svečiai bibliotekos direktorės Virginijos Raišienės buvo pakviesti popiečio kavos, o po to susipažino su virtualiomis pramogomis „Molėtai kitaip“ Turizmo ir verslo informacijos centre.
Į savąjį paveldą – nuo Mindūnų apžvalgos bokšto
Toks buvo antrosios Europos paveldo dienos Molėtų viešojoje bibliotekoje tikslas. Jei jau šių metų tema – „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“, tai kodėl gi į ją nepažiūrėjus nuo to, ką turime aplinkui – Mindūnų apžvalgos bokšto, dar vadinamo ir Labanoro regioninio parko bokštu. Šiandien jis yra aukščiausias (36 m) Lietuvoje. Jo forma primena smėlio laikrodį su viduje esančiais 214 besisukančių laiptelių. Žmonės šį statinį jau spėjo pavadinti Labanoro Eifelio bokštu. Įkopti į jį – tarsi prisiekti gyvenimo meilei. O ja, kaip žinia, gali būti ir žmonės, ir pati gamta, ir pomėgiai… Todėl pats tinkamiausias tokios meilės atitikmuo ir sau pačiai, ir kitiems buvo knyga „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (autorė – Dalia Savickaitė). Toks gražus gyvenimo paradoksas, kai Mažosios Lietuvos atstovė, gimusi ir augusi Klaipėdoje, atiteka į Rytų Aukštaitiją ir pradeda ją matyti kiek kitaip, įžvelgdama šio krašto paveldą nuo to, kas po kojomis žaliuoja, ir kieno kojos mindo vietos akmenėlius… Tik įsivaizduokime, ką gali toks žmogus pamatyti! Ne veltui renginyje dalyvavusi Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė Dalią apibūdino kaip „kalnus vartančią“. Beje, LR Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų departamento direktorė Irena Seliukaitė įžanginiame knygos straipsnyje užsiminė apie gebėjimą sukurti savo pasaulį, labai turtingą, prisodrintą spalvų, gebėjimą turėti savo poziciją.
Ir tai, man regis, tinka tiek pačiai Daliai, tiek jos pamatytiems herojams: „Tas mikro pasaulis nelieka tik žmogaus nuosavybe – jis veikia aplinką, joje esančius žmones ir parodo, kaip kiekvienas kuriantis, kūrybingai priimantis kiekvieną iššūkį, keičia ir pildo gyvenimą. Ir šviesu nuo tokių žmonių. Jie stiprina viltį, kad ir valstybės pakraščiuose, visada istoriškai daugiau iškentėjusiuose ir patyrusiuose išbandymų, nedingsta šimtmečiais kauptas istorijos ir kultūros paveldas, išmintis ir tikrosios vertybės.“
Dalia Savickaitė, parodžiusi ir pristačiusi gyvai keletą savo herojų, buvo puiki gidė tais besisukančiais laipteliais, į pačią bokšto viršūnę. O „nepaslysti“ toje gausybėje žodžių ir emocijų mums padėjo Molėtų menų mokyklos muzikos virtuozai, mokytojai Greta Magalinska ir Marius Deksnys.
Įsimena ir Valentinos Sinkevič (muzikos mokytojos iš Didžiasalio, taip uždegančiai kalbėjusios apie mokytojo pašaukimą ir lietuvišką charakterį, kai linkstama daugiau verkšlenti ir skųstis, nei darbus dirbti) atliktos dainos, skambinant gitara. Kaip nepaminėti ir menininko Jono Grundos, atvežusio keletą savo kūrinių, kad šie pamatytų Molėtus (nors, ką gali žinoti, gal kaip tik radosi tie, kurie žiūrėjo, tarėsi ir pamatė tai, ką ir pats Jonas, prieš 23 metus įtikėjęs Dievo gailestingumu, pamatė, ir dabar skleidžia mums visiems, to norintiems)… Dalyvavo ir labiausiai laukti svečiai – Dalios herojai: evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis (į Molėtus atvykęs su sūnumi Jonu), medžiotojas Antanas Truskauskas. J.E. Vyskupas M. Sabutis ne tik savo dalyvavimu, bet ir kalba mums priminė, jog 1517 metų spalio 31 d., Visų Šventųjų išvakarėse, Martinas Liuteris ant bažnyčios durų prikalė 95 tezes, taip atskirdamas Protestantišką krikščionišką Bažnyčią nuo katalikiškosios. Istorijos ir teologijos rėmuose aiškindamas esminius skirtumus ir panašumus, sakydamas, jog „Tikėjimas yra pasikliovimas Dievu“, aprėpdamas liturginius dalykus ir Šventojo Rašto žinojimą, ir pripažindamas, jog katalikai dabar išmano kur kas geriau Šv. Raštą, nei protestantai, mums tarsi priminė kiekvieno tikinčiojo pašaukimą: būti mylinčiais ir leisti mylėti… Ir nors po Vyskupo kalbos G. Magalinskos ir M. Deksnio duetas atliko katalikišką giesmę, vis dėl to, emociškai tai buvo taip stipru, jog leido pajusti ir vieniems, ir kitiems, jog giesmė ne tik mus gali sujungti su tikėjimu, bet ir suvienyti…
Antanas Truskauskas buvo paprastas ir atviras, nes jautėsi savas ir laukiamas. Juk kai tik važiuoja į savo kraštą, visada žino, kad pakeliui visada bus ir Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejus Mindūnuose. Anot jo, Ignalinai jo trofėjų nereikėjo, o štai Molėtų meras, kai tik išgirdo apie dovanojamą kolekciją, taip ir neatstojo nuo Antano. Molėtų meras Stasys Žvinys, neatsisakęs galimybės užkopti į Mindūnų apžvalgos bokštą kartu su renginio dalyviais, sakė, jog ne vien Vilnius yra Lietuva, Lietuva – visas mūsų kraštas, kur mažų miestelių žmonės taip pat daro prasmingus darbus, o gamta čia yra neatsiejama nuo žmonių… Taigi, A. Truskausko dovanota kolekcija Molėtų kraštui yra tikra vertybė. Ponas Antanas, atsiprašęs tų, kurie jautriai reaguoja į žvėrių žudymą, pasakė pagrindinį medžioklės principą: ūkininkavimą gamtoje. Kadangi jis prisipažino esąs, kaip ir jo tėvas, ir senelis, ne tik medžiotojai, bet ir bastūnai, mat, Antanas esąs tik pusė lietuvio, o kita pusė priklauso lenkams ir prancūzams, tai dabartinės jo medžioklės tikslu labai dažnai tampa kolekcijos pildymas. Priežastis, anot jo, labai paprasta. Važinėdamas po pasaulį ir vaikščiodamas pilių menėmis, jis žavėjosi ten esančiomis medžioklės trofėjų kolekcijomis, ir jam labai pagailo Lietuvos, tiek mažai viso to turinčios. O juk LDK didikai buvo puikūs medžiotojai… Kaip ir ponas Antanas, kuris yra ne tik puikus medžiotojas, su savo trofėjais esantis ir Gedimino Navaičio „Lietuvos rekordų knygoje“, bet ir nuostabus pasakotojas, kurio istorijų galėtum klausytis ir per naktį. Deja, naktį medžiotojai pradeda darbą, nes žvėrys – nakties gyventojai…
Ilgai užsitęsęs vakaras kantriausiems renginio dalyviams leido suprasti, jog šiandien jie galėjo pamatyti ne tik Labanoro girią, vaizdingą Lakajų kraštovaizdžio draustinį, Siesarties hidrografinį draustinį, bet ir kur kas daugiau, ką galėjo matyti ir jausti Dubingių ir Kėdainių Radvilos, Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė, ir turbūt tai, ką kiekvienas leido sau matyti, stebėdamas gyvai Dalios Savickaitės knygos herojus…
Molėtų viešajai bibliotekai, Dubingių, Suginčių, Alantos ir Mindūnų bibliotekoms buvo padovanota po knygą su vardiniais autorės įrašais.
Molėtų viešoji biblioteka, padėjusiems žvalgytis nuo Mindūnų apžvalgos bokšto, įteikė po ananasą, padabintą šilokais, mat, ananasas rekomenduojamas tiems, kurie dirba aukštyje, be to, kalio ir vitamino C šaltinis…
Trečioji Europos paveldo diena su Petro Tarasenkos vardu
Taip jau nutiko, jog trečioji Europos paveldo diena sutapo su Pasauline AIDS diena, todėl nieko kito neliko, kaip tik pakviesti tuos, kurie dar nėra užsikrėtę paveldosaugos ir archeologijos virusais. Reikia pasidžiaugti, kad tokio virusinio užkrato nepabūgo ir Molėtų rajono savivaldybės vicemeras Mindaugas Kildišius, ir grupelė aktyvių savivaldybininkų, ir pavieniai bibliotekos lankytojai, ir patys bibliotekininkai, atėję prisiminti kraštiečio Petro Tarasenkos atliktų darbų Lietuvos archeologijai, paveldosaugai, švietimui…
Su Petro Tarasenkos literatūriniu vardu sietina daugelio žmonių vaikystė. Ne išimtis ir mūsų vakaro svečiai: VU profesorius, archeologas Aleksiejus Luchtanas ir istorikas Gintautas Šeikis, kilęs nuo Alantos. Juos suvedė ne tik mokslo ryšiai (kai vienas buvo dėstytojas, o kitas – studentas), bet ir meilė archeologijai, piliakalniams, akmenims, knygoms su „Užburtų lobių“ paieškomis, arba tiems dalykams, kuriuos mėgo pats P. Tarasenka ir norėjo, kad juos pamėgtų kiti jaunesnės kartos atstovai. Šiandien labai simboliškai ir prasmingai atrodo tai, jog Gintautas Šeikis (susidomėjęs savo kraštiečio, gyvenusio, lankiusio mokyklą ir atvykusio mokytojauti į Alantą, pėdomis, surinkęs unikalią medžiagą apie Petrą Tarasenką – jo asmenybę, gyvenimo būdą ir pasiekimus) atiduoda duoklę ne tik savo kraštui, bet ir Lietuvai. Ir nors dėl laiko stokos tik maža dalimi galėjo pasidalinti ta informacija su molėtiškiais, tačiau net ir to užteko, kad būtume neabejingi ruso, pasilikusio prie prigimtinio tikėjimo – sentikių – šaknų, meile ir atsidavimu Lietuvai.
Prof. Aleksiejus Luchtanas, renginyje dalyvavęs su žmona Daiva Luchtaniene, taip pat archeologe, prisiminė, jog būdamas vaikas, buvo matęs archeologą Petrą Tarasenką, o tėtis jam dovanojo P. Tarasenkos knygą „Gyvoji senovė“… Į šį renginį archeologas atsivežė visą kolekciją Petro Tarasenkos knygų, kurios, anot jo, ir šiandien dirba– tarnauja doktorantams. Kiekvieną knygą įvertindamas iš P. Tarasenkos laiko prizmės ir aktualizuodamas šių dienų laike, jis taip pat atkėlė praeities vartus, įvesdindamas visus, to norinčius…
Molėtų viešoji biblioteka, turbūt iš senelio Ylos „Užburtų lobių“ herojaus sodo, bus priprašiusi bitelių pririnkti medaus, kad galėtų padovanoti Petro Tarasenkos viruso skleidėjams bei priminti šio kraštiečio 125-ąsias gimimo metines, padovanodama po knygelę „Lobiai be burtų“. Tik va, G. Šeikis pateikė dokumentą – įrašą– Karališkių cerkvės bažnytinėje knygoje, jog P. Tarasenka gimė 1893 metų gruodžio 18 dieną, kurį 1894 m. sausio 2 d. pašventino dvasios tėvas V. Darendovas. „Užburtų lobių“ karalystė, atrodo, dar gyva…
Lieka neaišku, kuri gimties data yra tiksli, ir kodėl P. Tarasenka savo gimtadieniu laikė 1892 m. gruodžio 19 d.
Alvydo Balandos ir Jolantos Matkevičienės nuotraukos
