Prof. Valentinas BALTRŪNAS
Lietuvos edukologijos universitetas
Apie padavimų kilmę
Arba – kaip atsirado Pašventupio akmuo
Pašventupio - Puntuko brolio - akmuo (V. Baltrūno nuotrauka)
Mus visuomet smagiai nuteikia gamtos ir kultūros paminklai, kurie yra vienaip ar kitaip įamžinti tautosakoje, ypač padavimuose ir etiologinėse sakmėse. Išlikę padavimai, kaip buvusių mitinių vaizdinių nuotrupos, dažnai mena tolimus laikus ir žmones stulbinusius gamtos reiškinius, skatinusius paaiškinti jų priežastis. Žmogaus prisitaikymui prie ne visada svetingos ir kartais bauginančios aplinkos reikėjo ją sudvasinti, padaryti artimesne, susitaikstant su įvairių reiškinių neišvengiamumu. Todėl ji buvo mitologizuojama. Tam, žinoma, reikėjo pastabumo, patirties ir fantazijos. Tik prisiminkime suomių galiūną Kalevą, estų – Kalevipoegą, latvių – Lačplėsį, kitų tautų mitologijos personažus – gamtinės aplinkos kūrėjus.
Lietuvoje daug gamtos kampelių, kurių kilmė susijusi su mitologinio velnio ar milžino, rečiau laumės ar raganos veikla. Tas vietoves pažymėjus krašto žemėlapyje matyti, kad didelė dalis lietuviškųjų velnių ir milžinų darbų, susijusios su akmenų, rėvų, kalnų, duobių atsiradimu, spiečiasi aukštumose. Čia įvairesnis kraštovaizdis, ilgiau užtruko glaciokarsto (palaidoto ledo ištirpimo), metano dujų sankaupų staigūs išsiveržimai iš po įšalusio grunto, solifliukcijos ir kiti vėlyvojo ledynmečio procesai. Panašu, kad žmonių buvo matytas žemės paviršiaus prasmegimas ir ežerų atsiradimas, nuo įšalo atitirpusių šlaitų slinkimas ir naujų akmenų atsivėrimas juose („Senovėje, kai dar akmenys vaikščiodavę…“, „Seniau, kada dar akmenys ledais slinkdavo…“) (Lietuvių tautosaka, 1967; kiti rinkiniai). Padavimų velnias tvenkė upes, nešiojo po kraštą akmenis po vieną ir maišais, kartais juos tampydavo šalikelėse, palikdamas nagų žymes juose ar griovius žemės paviršiuje. Ne mažiau darbavosi ir milžinai. Jų nuveikti darbai dažnesni prie didelių upių (Nemuno, Neries, Šventosios), Kuršių pamaryje.
Lietuvių mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius pastebėjo, kad velnio personažas artimas milžino paveikslui, juos suartina didumas ir jėga, atlikto darbo pobūdis. Anot jo, lietuvių tautosakoje milžinai paprastai suprantami kaip taikūs žmonių protėviai, o velnias – kaip dieviška, gamtą kurianti būtybė, kuri, įsigalint krikščionybei, įgavo neigiamų, net komiškų bruožų.
Manoma, kad mitiniuose vaizdiniuose, ypač kai kuriuose padavimuose slypi informacija apie tolimoje praeityje realiai vykusius gamtos reiškinius. Kartais juose nurodomas ir esminis gamtos reiškinys: „prasmego žemė“, „iš žemės ištryško ežeras“, „šliaužė akmuo“, „drebėjo žemė“ ir pan. Tarp jų paminėtini padavimai apie prasmegusius miestus, dvarus ir bažnyčias. Būdinga tai, kad dažnai pasakojama apie staiga įvykusį reiškinį. Tarp tokių plačiai žinoma padavimo versija apie prakeikimo palydėtą ir prasmegusį Raigardo miestą piečiau Druskininkų. Prie tokių, kol kas, priklauso ir garsioji Velnio duobė prie Aukštadvario, kurios vietoje stovėjusi bažnyčia nugrimzdo taip pat prakeikimo palydėta. Geologiniai tyrimai (gręžiniai, sluoksnių amžiaus nustatymas, durpių paleobotaninė ir šlaitų struktūrinė analizė) parodė, kad ir Raigardas, ir Velniaduobė, ir kitos panašios reljefo formos turi daug grimzdimo požymių.
Įdomūs padavimai apie debesimi skriejusius ežerus, kurie, atspėjus jų vardą, netikėtai „nusileisdavo“ žemėn. Tarp tokių – Plateliai, Vištytis, Lūkstas, Glėbas ir daug kitų ežerų bei ežerėlių. Yra keli padavimai apie tai, kad, atspėjus ežero vardą, jis išsiliedavo iš po žemės ar atitekėdavo upe (Žirnajai, Šventežeris, Vilkokšnis ir kiti). Atspėjus Dusios ežero vardą, anot padavimo, pradėjo veržtis vanduo, kuris „vertėsi šešias dienas“ (Lietuvių tautosaka, 1967). Laukuvos valsčiuje 1939 m. užrašytas padavimas apie Dyvičio (dabar – Dievyčio) ežerą, kurio vietoje „pieva pradėjo leistis gilyn“. Žmonės bėgo iš tos lankos ir „dyvijosi“. Kupiškio valsčiuje 1946 m. užrašytas padavimas apie Dubinio ežerą, kuris atsirado pievoje ties versme. Iš jos norėjo atsigerti atėjusios „dvi mergos“, tačiau, išsigandusios smengančios žemės, pabėgo (Lietuvių tautosaka, 1967). Visais atvejais tai panašu į palaidoto ledo luisto palyginti lėtą tirpimą, pradžioje pasireiškusį šaltinio (versmės) atsivėrimu ir vis didėjančiu jų debitu.
Aptariant padavimus, paprastai remiamasi kuo senesniais jų paskelbimo šaltiniais, kuo patikimesniais liudijimais, specialistų parengtais tautosakos rinkiniais, kuriuose nurodomi pateikėjai ir žinios apie juos, užrašymo metai, vietovės. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais pagausėjo publikacijų, kuriuose apie vieną ar kitą gamtos objektą pateikiami savaip pagražinti ar papildyti padavimai. Dažnai tokios, ko gero, visai teisėtos kūrybos priežastimi būna noras įamžinti iki šiol menkai žinomą vietovę arba „praturtinti“ (ar net pakeisti) senesnį padavimą pasakotojo patirtimi, naujomis mokslo žiniomis, kartais net „pasiskolinant“ kito žinomo gamtos paminklo padavimo siužetą. Tokių padavimų aptinkame ir spaudoje, ir internetinėse svetainėse, ir stenduose prie gamtos paminklų. Kaip įdomus tokios kūrybos pavyzdys gali būti šiuo metu skelbiamas padavimas apie Pašventupio (Puntuko brolio) akmens atsiradimą. Šis galiūnas (aukštis virš žemės – 1,85 m, ilgis – 5,94 m, plotis – 4,4 m, horizontali apimtis – 18,57 m) yra šalia Anykščių, prie Patiliškio upelio, Pašventupio kaime. Tai kartu gamtos geologinis ir mitologinis paminklas, kurio aplinkoje 1977 m. daryti archeologiniai tyrimai, deja, nedavė rezultatų.
Tai netaisyklingos formos, stambiagrūdžio granito riedulys, sueižėjęs blokais į tris aiškiai matomas dalis. Vakarinis šonas nugludintas, su žemyn nukreiptais ledyno paliktais brėžiais. Šis faktas – tai tipiškas įšalusių lede uolienų luistų vilkimo pavyzdys. Šalia esančiame stende pateikiami ir kiti geologiniai bei paleogeografiniai duomenys apie šio riedulio kelionę ledynmetyje iš šiaurinių Fenoskandijos rajonų. Iš šio riedulio paviršiaus išlupto kvarco grūdo tyrimai parodė, kad iš ledyno jis išsivadavo prieš 14,2 tūkst. metų, t.y. nuo tada jis vėl pradėtas kosminių spindulių „bombarduoti“. Taigi, lyg ir riedulio ledyninė kilmė nekelia abejonių…
Tačiau dailiame ir informatyviame stende įdėtas 1973.01.17 d. Onos Rotautienės užrašytas jos motinos Monikos Pečiūraitės-Bubinienės (gim. 1916 m.) papasakotas padavimas priverčia suklusti. Gretimame Šeimyniškių kaime užrašytame padavime pasakojama, kad seniai, vieną žiemos rytą žmonės matė krentantį ugnies kamuolį, o kritimo vietoje aptikę žemėn įsmigusį akmenį, kurį vėliau dėl didumo pavadino Puntuko broliu. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus koordinatorius Tautvydas Kontrimavičius muziejaus kraštotyros rankraščių fonde (byla Nr. 19) yra suradęs dar keletą tuo metu O. Rotautienės užrašytų padavimų apie Pašventupio akmens atsiradimą. Štai ką papasakojo to paties kaimo gyventojas, 1892 m. gimęs Juozas Levandavičius: „…labai seniai buvo šalta žiema, ir žmonės išgirdo griaustinį. Labai išsigando, galvojo, kad pasaulio pabaiga. Vieni pasislėpė, kiti, smalsumo pagauti išlėkė į lauką pažiūrėti. Ir pamatė, kad nuo dangaus krenta didžiulis ugnies kamuolys. Tai buvo meteoras. Toje vietoje, kur nukrito, išdegė daug miško. Labai smarkiai krisdamas, prasmego daug į žemę, tik nedidelė dalis liko paviršiuje. Vėliau žmonės jį pradėjo vadinti Puntuko broliu, nes jisai savo dydžiu buvo panašus į Puntuką.“ Panašaus turinio, beveik identiškus pasakojimus dar pateikė to paties kaimo gyventojai Povilas Jogėla ir Uršulė Levandavičienė.
O dabar palyginkime su ką tik perskaitytu tekstu štai šias eilutes: „…beveik visi tvirtina, kad iš pradžių buvo matomas šviesus mėnulio didumo rutulys, kuris ties žeme subyrėjęs į atskiras dalis; ties žemės paviršiumi šviesa išnykusi“ arba „...buvo girdėtas trenksmas, panašus į griausmą, kulkosvaidžių šaudymą, bildėsį.“ Šios eilutės yra iš Kazio Sleževičius straipsnio „Meteoritas, kritęs Lietuvoje 1929 metų vasario mėn. 9 dieną“, atspausdinto Lietuvos universiteto Matematikos ir Gamtos fakulteto darbuose (t. V, 1, Kaunas, 1930, p. 131-140). Taigi, krito jis gilią žiemą (!), apie vidurnaktį iš vasario 8 į 9, ne kur kitur, o netoli Anykščių, šiauriau Andrioniškio miestelio, Padvarninkų kaime. Tačiau tik rugsėjo 1 d. buvo atnešti pirmieji rasti meteoritų gabalai. Iš viso buvo rasta 11 gabalų, kurių bendras svoris 3644 g. Tačiau gali būti, kad ne visi meteoritų gabalai surasti. Jų, matyt, likę pelkėse, miškuose, apžėlusiuose Šventosios slėnio šlaituose.
Šis atmosferoje vykęs reiškinys (meteoras) buvo daugelio žmonių matytas (96 raštiški liudijimai) gan didelėje krašto teritorijoje. Prisimenate J. Levandavičiaus pasakojime apibūdintą gamtos reiškinį, kurį pavadino meteoru? Ar tai tik nėra 1929 m. matyto (ar apie tai nugirsto, gal perskaityto) įvykio perkėlimas į tautosakos sferą. Tik, kuo čia dėtas Pašventupio akmuo? Tuo, kad pasitaikė „svečio“ iš kosmoso ieškotojų kelyje? O kadangi nieko nebuvo rasta, tai netikėto „svečio“ vaidmuo atiteko senajam Pašventupio galiūnui. Muziejininkas T. Kontrimavičius labai taikliai pastebėjo, kad po ketverių metų piečiau Anykščių, tik už 30 km, 1933 m. vasario 2 d. (taip pat žiemą!) vėlyvą tamsų vakarą krito kitas – Žemaitkiemio meteoritas. Galima manyti, kad galingo trenksmo lydimi nakties padangėje švytintys kamuoliai tikrai paliko gilų įspūdį tai mačiusiems.
Baigdamas norėčiau akcentuoti, kad žmonių kūrybingumui nėra ribų. Tai sveikintina. Tačiau mokslui, objektyviam gamtos ir kultūros reiškinių vertinimui, visuomenės švietimui labai svarbu atskirti senąją, kiek įmanoma autentišką liaudies kūrybą nuo vėlesnės improvizacijos vieno ar kito gamtos/kultūros paminklo tema. Jei jau tai darome – tai darykime aiškiai nurodydami autorystę ir laikmetį. Juk turime daug gražių pavyzdžių iš mūsų klasikos (V. Krėvės, A. Vienuolio, kitų rašytojų suliteratūrinta tautosaka).