„… Taigi aš ir sakau, kad keisti metai. O štai pas mus Vilniaus senjorų teatre viskas gerai. Ir, sakyčiau, jau užderėjo šiais metais, tai jau užderėjo. Nė vienais metais tiek jubiliejų nebuvo“, – porino į Vilniaus įgulos karininkų ramovę susirinkusiems Vilniaus senjorų teatro gerbėjams režisierius Vytautas Mikalauskas.
Milžinas Augustinas
Susirinkusiems priminęs prieškarį Vilniaus senjorų teatro (VST) režisierius V. Mikalauskas svarstė, kuo ypatingi buvo 1937 metai.
„Taip, kai kam ypatingi. Gegužės 28 d. Kražių parapijos, Kelmės rajono Laukodymo kaime siautė vėjas, medžius laužė, krūmus su šaknim rovė, stogą nukėlė kaip kepurę… Bet vienoje iš šeimų gimė toks berniokas, nei šioks, nei anoks. Daugiau kaip 5 kg sveriantis, per 60 centimetrų. Na, tėvai labai buvo nustebę, o vėliau tamsaus gymio lyg tai čigonė, lyg tai ne, išbūrė: „Gyvens ilgai, bet turės sunkų gyvenimo kelią“, – lyg meluodamas, lyg ir ne, pristatydamas žiūrovams aštuoniasdešimties metų jubiliejų švenčiantį Vilniaus senjorų teatro aktorių Augustiną Gudmoną, pasakojo aštrialiežuvis, kišenėje žodžio neieškantis režisierius.
Nebuvo Augustino gyvenimo kelias lengvas. Šeimoje augo šeši vaikai, bet vaidyba jį traukė nuo vaikystės („Žaliasis pasaulis“, 2015 m. Nr. 12). Kalbėdamas apie sunkumus V. Mikalauskas priminė tiesą, jog kiekvienam iš mūsų atseikėta ir gėriu, ir blogiu, ir džiaugsmu, ir rūpesčiu.
„Susirenka vienu metu, žiūrėk, tai sunkus laikotarpis, tai laimingas. Bet svarbu, kad tie sunkūs laikotarpiai mums labiausiai įsimena, labiausiai išlieka galvoje užrašyti. Taigi užderėjo, sakau, ak užderėjo šiais metais jubiliejų, o dabar Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ ir tas milžinas – Augustinas Gudmonas“, – pristatė pirmo veiksmo pirmą paveikslą režisierius Vytautas. Jame simuliantas Žaldokas (A. Gudmonas), Magdalena Paukštytė (Danguolė Petrulienė) ir smuikininkas Motiejus Sapiega (V. Mikalauskas) apie kubilą su alum trinasi ir dukters Ievutės (Danutė Develytė) priekaištų girdėti nenori. Nuo senų laikų „Žaldokynė“ klasika tapo, o žiūrovai kiekvieną ištartą frazę juoku palydi. Gerai vaidina senjorai. Ne veltui 2006 m. – Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC; dabar – Lietuvos nacionalinis kultūros centras) VST pripažino geriausiu savo žanre ir apdovanojo „Aukso paukšte“ – aukščiausia mėgėjų kolektyvų nominacija.
Tikrai užderėjo
Po Vilniaus kultūros centro sparnu gyvuojantis, prie Vilniaus Visų Šventųjų parapijos namų prisiglaudęs VST kolektyvas – ne mažas, todėl jubiliatai pagerbiami pavasarį, rudenį ir žiemą. Šį kartą be A. Gudmono, pasveikinti taip pat 1937 metais gimę: balandžio 12 d. – nenuilstantis bandonija spektakliuose grojantis muzikantas Ipolitas Petrošius ir gegužės 20 d. – pirmasis šio kolektyvo režisierius Ferdinandas Jakšys. Augustinui ir Ipolitui Vilnius kultūros centro padėkos už teatro kultūros tradicijų puoselėjimą ir linkėjimai likti jaunais bei džiaugtis kiekviena diena, nudžiugino, o visų lauktas aktorius F. Jakšys jų liko neišgirdęs, nes, ligai kyštelėjus koją, negalėjo į šventę atvykti.
Visi senjorai ne iš kelmo spirti. V. Mikalausko paklaustas, kur Ipolitas gimęs, anas pasigyrė, jog tarp dviejų miestų iš raidės Š. Mat jo gimtasis Gorainių kaimas yra tarp Šilutės ir Šilalės („Žaliasis pasaulis“, 2014 m. Nr. 35). Iš šio kaimo penki žmonės baigė aukštuosius muzikos mokslus. Tarp jų jis pats, iš septynių vaikų pagrandukas, ir sesutė Adelė. Bandonininkas Ipolitas visai Lietuvai gerai pažįstamas, nes dažnai „duoda garo“ per LRT televiziją.
„Mano muzikos pradžia yra mano tėvukas. 500 vestuvių atgrojo, turėjo iš savo šeimos vaikų padaręs dūdų orkestrą. Tad mes visi įvairiais instrumentais grojom, o aš ir dabar bandonija groju. Tik gaila, visi išmirė, aš vienas likau“, – pasiguodė atseikėtu likimu Ipolitas.
Du ilgaamžiai
Daug vaidmenų per 55 metus Augustinui atseikėjo teatras. Buvo juos ruošiant ir džiaugsmo, ir rūpesčių, tačiau žmogus labai norėjo vaidinti ir savęs netausodamas vaidino ir, nepaisant, kad po vieno spektaklio atsidūrė ligoninėje, dar ilgai vaidins. Visi atlikti vaidmenys Augustinui mieli ir brangūs, bet režisierius V. Mikalauskas sako, kad Vinco Krėvės „Skerdžius“ – tai Augustino spektaklis.
„Augo čia pakelėje seniau miškas ištekinis, tamsus kaip naktis, nusišakojęs, nubujojęs. Gūdžiai švokšdavo eglės, viršūnėmis tyliai linguodavo pušelės, šlamėdavo paslaptingi žali plačiašakiai ąžuolai. Prieš metų keliolika, kai miškas baltu sniegu apsiklostęs buvo, atėjo su kirviais, su pielomis pikti žmonės. Traiškė nugriūdami pakirsti girios galiūnai, verkė ir raudojo šilas. Išskynė mišką, iškirto medžius, o paskui vėl užsėjo. Dabar jau ten sužėlė toki tankumynai, jog nei praeisi, nei prasiskverbsi. O kadangi ten dabar neleisdavo ganyti nei gyvulių, nei arklių, žolės ten nubujodavo iki juostos, kaip karklynas augdavo, – įtaigiai skamba dar uždangai nepakilus žurnalistės, visuomenės veikėjos VST aktorės Nijolės Baužytės balsas. – Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir Skerdžius Lapinas. Jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, drūtas. Kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.“
Vos išėjęs skerdžius Lapinas į sceną protestuoja prieš eigulio draudimą gyvulius ganyti miške.
„Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui. Štai priganysiu karveles, – jos pienelio daugiau duos ir moterys balčiau man atseikės buizos. Seniau miško niekas nesodino, pats sau augo, kaip mūras koks. O dabar kaip kokius kopūstus ir sėja, ir sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta. Kokios čia seniau buvo girios! Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų sulaukiau, kad žmonės net girių nemėgsta, švento miško nesigaili“, – piktinasi ilgą amžių nugyvenęs senelis ir atseikėja pylos miško supirkėjams.
Nė motais jam pašaipos apie amžių ir ketinimą vesti.
„Mirsiu dar aš negreitai. Kai aš dar mažas buvau, man viena čigonė delne išskaitė, kad aš mirsiu, kai Grainio liepa nulūš. O ji dar žaliuoja stipri, visus medžius prastovės“, – lyg pabrėždamas režisieriaus V. Mikalausko akcentą pranašystėms, įtikinamai kalba iš tikro gražų gyvenimą nugyvenęs aktorius. Nors liepa dar kelis šimtus metų žaliuos, tiek žada nugyventi ir Lapinas.
Sekminių šurmulys
„Nėra kitų tokių gerų, tokių linksmų švenčių, kaip Sekminės. Kai ateina jos, lyg žmogus iš miego pabundi; ir ne vien žmogus, net medžiai, – įsitikinęs Vincas Krėvė, todėl krikštynos antrą Sekminių dieną pas Valainį, – vienas spektaklio spalvingiausių paveikslų, kur šurmuliuoja, linksminasi visa trupė. Čia vėl prisimenamas nugyventas Lapino amžius, o šis sako, nors jam daugiau nei šimtas metų, bet yra kaime senesnių. Tai Grainio liepa. Kol ji žaliuos, nors Lapinas jau ne savo, bet svetimą amžių gyvena, jis mirti neketina.
Ne visi šiuo išlakiu medžiu patenkinti. Kam pusė daržo gaišta, o Grainiui „per geras varsnas tik dilgėlės ir atžalos auga“.
Tos kalbos pakursto Grainį nukirsti medį:
„Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau“, – žada Grainys.
Šis grasinimas nuskamba nuosprendžiu liepai.
„Kas matė, kad tokį medį, kaip liepą, kirstų! Ar tu ją sodinai, ar ką? Žmonės medžius sodina aplink namus, o jis, matai, „nukirstau! nukirstau!“. Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti“, – sielojasi Lapinas, ko gero, nesuprasdamas, kad tai nuosprendis ir jam.
Išsipildžiusi pranašystė
„Ech, žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei“, – priekaištauja Grainiui Lapinas. – Jau kai žmogus tokio medžio kaip liepa nesigaili, tai nieko nesigaili. Tai ir man nėra kas čia veikti…“
Šios spektaklio frazės suskamba taip įtikinamai, kad pasiekia kiekvieno žiūrovo širdį. Ir pamiršti, kad tai tik spektaklis, o Augustinas jame tik vaidina. Iš tikro, nemylint medžio pasiekti tokį rezultatą aktoriumi būti neužtenka, reikia visa esybe susilieti su gamta, tapti nedaloma dalimi. Ne veltui VST V. Mikalausko režisuotas spektaklis „Skerdžius“ dar 2009 m. apdovanotas LLKC diplomu, o aktorius A. Gudmonas – diplomu už geriausią vaidmenį. VST kolektyvas Vinco Krėvės „Skerdžių“ vadina Augustino spektakliu.
Spektaklyje čigonės pranašystė išsipildė. Kad ir kaip dėkingos moterėlės skerdžiui buvo, kas už trūkažoles ar skujinę krosniai iššluoti arba surištas vantas dėkojo, gardesniu kąsneliu lepino ir susirgus slaugė, po Grainio piktadarybės apsirgo senolis ir iš patalo nebepasikėlė. Neliko ilgaamžės išlakios liepos, neliko ir skerdžiaus Lapino.
Burtai pildosi
Taigi, spektaklyje skelbta pranašystė išsipildė, o režisieriaus Vytauto skelbti, „lyg tai čigonės, lyg tai ne“ burtai pildosi. „Milžinas“ Augustinas aštuoniasdešimt metų gyvuoja, penkiasdešimt penkerius vaidina ir ilgai dar vaidins. Kaip tik to jam linkėjo gausus sveikintojų būrys. Režisieriaus Vytauto paklaustas, kas svarbiausia įklimpus į aktorystę, nedvejodamas pajuokavo išsakydamas Žaldoko supratimą: „Svarbiausia alus yra. Ir geras alus…“
„Mes jau visi čia esam nebe pirmos jaunystės. Iš mūsų gėrėjai ne kokie.. Mūsų jau širdelės braška, kojos traška, bet vis vien į sceną einam. Einam ir eisim!“ – patikinęs, jog trupėje yra išvis alaus negeriančių arba bokalą pakeliančių tik per didžiąsias šventes, pakvietė į sceną salėje išsirikiavusius sveikintojus.
Labai nuoširdžiai VST kolektyvo vardu Augustinui dėkojo atliekanti Žaldoko dukters Ievutės vaidmenį režisieriaus pagalbininkė Danutė Develytė. Pavadinusi tėveliu Žaldoku, pasidžiaugusi Lapinu, prisiminė „Dobilėlyje penkialapyje“ padarytas nuodėmes ir visas kitas, kuriomis džiaugėsi žiūrovai.
„Čia mes, mylėdami gamtą, suskynėme tokią puokštę. Mes nieko nekirsim, rinksim liepžiedžius su medumi, kad tas gražus kvapas, šiluma sklistų iš scenos į žiūrovą ir iš žiūrovo į sceną“, – teikdama gėles kalbėjo „dukra“ kolegė Danutė. Sveikindama visada gražiais tautiniais drabužėliais vilkintį teatro muzikantą Ipolitą, ji džiaugėsi, jog kur Ipolitas, ten ir šventė. Ji labai apgailestavo, kad šioje šventėje nėra buvusio režisieriaus Ferdinando, ir pažadėjo padovanoti jam skirtas sudžiovintas gėles.
Sveikinimų iš tikro buvo labai daug, o režisierius suspėjo mestelti: „Ne viską, matyt, čigonė išsakė. Eina sveikinti gražios jaunos moterys. Mamukui reikėtų labai gerai pagalvoti“.
Daug šiltų žodžių Augustinas išgirdo iš Justiniškių seniūnės Jurgitos Ambrasienės. Augustiną ir Ipolitą pasveikino ir Vyčio ženkliukus įteikė Lietuvos Respublikos Seimo narė Virginija Vingrienė. Ji prisipažino, jog šiandien ją labiausiai žavi „Skerdžiuje“ kelis kartus pakartoti žodžiai, kad svarbiausia nekirsti miškų, ir linkėjo toliau džiuginti žiūrovus, gyventi darniai, kaip šimtmečius pasiekusi Grainio liepa.
Senjorams svarbu ne vien gamta ir medžiai, bet visi pastatymai, todėl V. Mikalauskas V. Vingrienės paklausė: „,Prašau pasakyti, dabar po visų tų svarstymų Seime, kurių mes ne visus žinome, ar „Žaldokynę“ bus galima rodyti, ar jau ne?“
Išgirdę atsakymą („Žaldokynės“ neuždraudėme ir nedrausime, tik miškų kirsti neleisime“), visi lengviau atsikvėpė ir plojo, kad pavojus spektakliui apie aludarį negresia.
Vacio Paulausko ir Augustino Gudmono nuotraukos
