2019-ųjų liepos mėnesį žurnalistų ir jų draugų būryje teko dalyvauti dešimties dienų žygyje „Vienybės kelias – 19“ po Ukrainą, skirtą Lietuvos žurnalistų sąjungos 90-mečiui. Šią ekspediciją organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir šios sąjungos Kelionių žurnalistų klubas. Lietuvos žurnalistų sąjungos 90-mečiui skirto žurnalistų žygio „Vienybės kelias – 19“ tikslai: susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos raštijos tradicijomis: senąja kanceliarine rytų slavų kalba, lotynų, lenkų ir kitomis kalbomis sukurtais raštijos dokumentais, su LDK ir Ukrainos istorija, svarbiausiais jos istoriniais ir kultūriniais bruožais. Žygio metu ieškojome lietuviškų pėdsakų, susitikome su vietinėmis žurnalistų bendruomenėmis, televizijos ir radijo darbuotojais, švietimo ir kultūros darbuotojais, muziejininkais, istorikais, menininkais, tautodailininkais, žurnalistais.
Žygio maršrutas: Vilnius, Liublinas, Voluinės Vladimiras, Zymnė, Luckas, Olyka, Klevanė, Rovno, Ostrogas, Mežyricas, Korecis, Iziaslavas, Starokostiantynivas, Chmelnickis, Medžybižas, Sutkovicai, Podolės Kamenecas, Žvanecas, Chotinas, Černovcy, Verchovina, Jeremčia, Ivano Frankovskas, Ternopolis, Zbaražas, Vyšnivecas, Kremenecis, Dubnas, Pidhircy, Oleska, Zločevas, Svirž, Staro Selo, Lvovas, Vilnius.
Praėjus beveik dviem su puse metų nuo šio lietuvių žurnalistų žygio „Vienybės kelias – 19“ visas pasaulis yra sukrėstas Ukrainą užklupusio karo ir Rusijos agresoriaus sukeltų sugriovimų bei žudynių šioje šalyje.
Tikime, kad Ukraina apgins savo laisvę ir valstybę, visi geros valios žmonės ir tautos padės šiai šaliai apginti laisvę bei suverenitetą. Šis rašinys skiriamas broliškai Ukrainos tautai ir jos didvyriškiems gynėjams.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (XIII a. vidurys – 1795 m.)
Išvykdami į kelionę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (sutrumpintai – LDK) keliais prisiminėme jos istoriją ir svarbiausius šios XV a. didžiausios Europos valstybės įvykius.
LDK gyvavo nuo XIII a. vidurio iki 1795 m. Nuo XIII a. vidurio jos teritorija apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dabartinės Baltarusijos, nuo XIV a. vidurio – beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. – didžiąją dabartinės Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. – dalį Latvijos ir Estijos. Nuo 1569 m. LDK kartu su Lenkija sudarė konfederacinę Abiejų Tautų Respubliką (sutrumpintai – ATR). 1795 m. po III ATR padalinimo LDK nustojo egzistavusi (didžioji jos dalis atiteko Rusijos imperijai).
XIII a. viduryje – XIV a. pradžioje valstybė vadinta Lietuva. Mindaugas karūnavosi kaip Lietuvos karalius (1236-1263). Sostinė Vilnius – nuo 1323 m. Po Kijevo ir kitų dabartinės Ukrainos teritorijų prisijungimo valdovas ėmė tituluotis Lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).
Žemėlapiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Lituania Magnus Ducatus) pavadinimą pirmą kartą randame įrašytą vokiečių kartografo N. Kuziečio apie 1450 m. sudarytame Vidurio Europos žemėlapyje. 1459 m. Venecijos vienuolio Fra Manso pasaulio žemėlapyje Lietuvos žemės pažymėtos lotynišku užrašu Litvana (Lietuva žemėlapiuose. 2002: Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002, p. 7-8).
Kunigaikštis Mikalojus Kazimieras Radvila Našlaitėlis (1549-1616) organizavo ir rengė pirmąjį originalų Magni Ducatus Lithuani (LDK) žemėlapį, kuris sudarytas apie 1600 m., išgraviruotas 1613 m., išspausdintas atlasuose 1631 m. Jis yra įvardijamas kaip 1613 m. LDK žemėlapis.
Oficialieji LDK valstybės raštai rašyti rusėnų, lotynų kalbomis, nuo 1696 m. – lenkų kalba. Valiuta: lietuviškasis ilgasis, grašis, auksinas (žiūrėta: Wikipedija. „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“).
Vilnius-Liublinas
… Liepos 7 d. iš ryto visi išvykstantys į kelionę po Ukrainą, LDK keliais, susirinkome Vilniuje, prie geležinkelio stoties. Grupėje buvo daugiau kaip 30 žygeivių, žurnalistų, kitų profesijų atstovų. Keliautojai su savimi vežėsi Trispalvę, Vyčio, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kelionių žurnalistų klubo vėliavas, kurios garbingai buvo išskleidžiamos istorinėse LDK vietose.
Susėdę į talpų ir kelionės ženklais paženklintą autobusą, nuvykome į Konarskio gatvę, į palydėtuves, kurios įvyko prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Vyko tiesioginis reportažas TV laidai „Labas rytas, Lietuva“. Žygio vadovai Gerimantas Statinis, Vytautas Kvietkauskas ir šiauliete žurnaliste Vita Morkūniene kelionės sėkmei paskambino varpu iš atminimo varpinės, pastatytos Konarskio gatvės skverelyje, prie LRT TV komiteto pastato. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius palinkėjo išvykstantiems sėkmingos kelionės ir gero kelio po Ukrainą. Atsisveikinę su išlydinčiaisiais, susėdome į laukiantį autobusą ir pajudėjome iš Vilniaus Lenkijos link.
Tos pačios dienos antroje pusėje pasiekėme istorinį vakarų Lenkijos miestą Liubliną, susijusį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. XVI a. politinė situacija brendo LDK nenaudai – Maskva kėsinosi į jos rytines žemes, dėl Baltijos jūros uostų kilo Livonijos karas, Žygimantas Augustas buvo bevaikis ir dviejų valstybių sandraugą jungianti bendra dinastija artėjo prie pabaigos. Sprendimo reikėjo ir lenkams, ir lietuviams.
XVI a. Liublino pilyje buvo sudarytas Lietuvos ir Lenkijos unijos aktas, žymintis dviejų tautų istoriją. Būtent čia, 1569 m. liepos 1 d., buvo sudarytas ir tų pačių metų liepos 4 d. karaliaus Žygimanto Augusto pasirašytas dokumentas, suvienijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijas bei paskelbęs apie vieną bendrą Abiejų tautų Respubliką (sutrumpintai ATR). Apie tai liudija ir miesto centre esanti Lietuvių aikštė.
Pati Liublino unija, nors ją pasirašant išmanus derybininkas Jonas Chodkevičius iškovojo nemažai kompromisų, o aikštėje apsistoję lietuviai teikė ypatingą moralinę paramą, gerokai nuskriaudė Lietuvą – ji neteko trijų vaivadijų, palenkės. Unija numatė, kad LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Respubliką. Ši Respublika turi vieną valdovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje; Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas. Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami seime. Abiejų šalių bajorams leista visoje respublikoje įsigyti miestų, tarnybų, keisti gyvenamąją vietą.
Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį ATR. LDK ir Lenkijos karalystė turėjo atskirus valdžios pareigūnus (urėdus), atskiras kariuomenes ir jų vadus (etmonus), savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus. Sudarius uniją ATR galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą, nes į jį įsitraukė ir Lenkija. ATR gyvavo daugiau kaip 200 metų ir leido Lietuvai būti Europos dalimi.
Liublino pilies koplyčioje yra ir daugiau ženklų, rodančių Lietuvos ir Lenkijos bendrystę. Tai bizantinio stiliaus freskos, kuriomis išpuoštos koplyčios sienos ir lubos. Jas užsakė pats Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Freskos atliktos koplyčioje, kuri baigta 1418 m. Čia galima pamatyti ir gyvam esant nutapytą Jogailos atvaizdą. Jis klūpo priešais Mariją su Jėzumi ant kelių, šalia jo – šventasis Mikalojus.
Liublino muziejuje išlikęs vieno garsiausių lenkų dailininko Jano Matejkos paveikslų „Liublino unija“ originalas. Paveiksle pavaizduoti karšti ginčai dėl būsimos jungtinės valstybės. Ant sienos matyti didelis Lenkijos erelis, kur kas mažesnis Lietuvos Vytis, taip pat Ukrainos liūtas. Paveikslas buvo nutapytas prieš 150 metų, 1869 m.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės keliais: po Ukrainą
Nuo Liublino mūsų kelionės maršrutas pasisuko Vakarų Ukrainos link. Pravažiavome Europos Sąjungos sieną, skiriančią Lenkiją ir Ukrainą ir įvažiavome į pastarosios šalies teritoriją, kurią žymi Ukrainos herbas ir žydrai geltona šalies vėliava.
Ukraina – tai didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose – su Rusija, šiaurėje – su Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.
Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ji žinoma kaip Kijevo Rusia, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, tapo jos dalimi, o XIX a. didžioji teritorijos dali buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji – prijungta prie Austijos-Vengrijos. Po sudėtingo kovų už šalies nepriklausomybę laikotarpio (1917-1921 m.), Ukraina 1922 m. tapo viena iš TSRS sąjunginių respublikų. Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus TSRS 1991 m.
Įdomu tai, jog Šiaulių leidyklos „Momentas“ pastangomis, 1991 m. „Titnago“ spaustuvėje, 15 000 egz. tiražu buvo išspausdinta ukrainiečių kalba pirmoji Ukrainos istorija, parašyta 1986 m. išeivijoje, sumaketuota Ukrainoje, Drogobyčiuje (Puronas Vilius. „Ukrainos istorija“, „Šiaulių kraštas“, 2016 gruodžio 13).
Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis. Ji yra respublika su pusiau prezidentine sistema. Iš šalyje gyvenančių apie 46 mln. gyventojų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba. 1996 m. birželio 28 d. priimtas pagrindinis Ukrainos įstatymas (Konstitucija).
Šeštuoju šalies prezidentu 2019 metais tapo Volodymyras Zelenskis, tais pačiais metais vykusių Ukrainos prezidento rinkimų antrame ture aiškia persvara nugalėjęs buvusį šalies prezidentą Petro Porošenko.
… Apie 19 val. atvažiavome prie Lenkijos-Ukrainos pasienio. Atlikę būtinus pasienio formalumus kirtome Ukrainos sieną. Mus pasitiko pirmas Ukrainos miestas Ustilug, prie pasienio būstinės pritvirtinta šalies vėliava ir herbas. Ukrainos nacionalinė vėliava – stačiakampis, suskirstytas į vienodo aukščio horizontalias dalis: viršutinę žydrą ir apatinę geltoną. Nuo 1992 m. sausio 19 d. oficialiai naudojamame Ukrainos herbe – žydrame herbiniame skyde su auksiniu kraštu pavaizduotas auksinis trišakis.
Pakely matėme daug žydrai geltona spalva dažytų pastatų, net tiltas per pasienyje tekančią upę buvo išmargintas dviem šiomis nacionalinės vėliavos spalvomis. Ukrainiečiai gerbia ir puoselėja savo šalies nacionalinius simbolius, tradicijas ir papročius.
Ukrainos keliai nėra patogūs keliavimui, daug duobių, provėžų, nesutvarkytų sankryžų, nepažymėtų reikiamais kelio ženklais. Todėl kelionėje po šią šalį reikia būti atidiems ir atsargiems. Važiavimo greitis turi būti nedidelis. Važiuojant per duobes ir kelio nelygumus, vairuotojui tenka laviruoti, aplenkti kelio kliūtis. Sugaištama daug laiko. Norint pasiekti kelionės tikslą ir vairuotojui, ir keleiviams reikia kantrybės bei ištvermės. Užtat pro autobuso langus galima į valias dairytis į slenkantį šalies kraštovaizdį, kurį lydi gyvenvietės, miestai ir miesteliai, plačios ir žalios pievos, plyti miškai, saulėje raibuliuoja žydri ežerai ir vinguriuoja plačios vandeningos upės.
Važiuojant Ukrainos keliais matėme ir kai kurių gerų poslinkių. Statomi nauji gyvenamieji namai, gamyklos, fabrikai, kuriasi įmonės ir bendrovės. Pakelėse nemažai neblogų kavinių, užeigų, degalinių, tačiau su servizu ukrainiečiams dar reikia gerokai pasitempti.
Kelionėje turėjome progos prisiminti apie Lietuvos ir Ukrainos istorinius bei kultūrinius ryšius. Šias dvi valstybes sieja ne tik bendra istorija, bet ir kultūra, menas, literatūra. Vilniuje galima rasti ženklų, bylojančių, kad čia lankėsi ir gyveno žymus ukrainiečių poetas, dailininkas, rašytojas ir etnografas Tarasas Hryhorovyčius Ševčenka (1814-1861). 1828-1831 metais jis, dar būdamas baudžiauninku, kartu su savo ponu V. Engelhartu, gyveno Vilniuje. Vilniaus universitete mokėsi dailės pas dailininką Joną Rustemą, tapo 1831 m. sukilimo liudininku. Vilniuje, Pilies g. 10, Universiteto g. 7 yra pritvirtintos memorialinės lentos, kur poetas 1829-1830 metais gyveno.
Lietuvoje nuo seno domimasi Ukrainos istorija, kultūra, muzika, menu, folkloru. Vartydamas tarpukario Šiaulių spaudą užtikau aušrininko, knygnešio, tautosakos rinkėjo Mato Jono Slančiausko (1850-1924) Lietuvoje užrašytą „Dainą apie Ukrainą“, kuri išspausdinta 1933 m. birželio 11 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ (p. 4). Ji savitai perteikia Lietuvos ir Ukrainos ryšius:
Daina apie Ukrainą
Josiu, josiu į Krajyną
Suderėti sau Rajyną (po 2 kartus)
Kai parjojau iš Krajynos,
Atsiguliau ant perynų.
Susapnavau divną sapną –
Nebėr mano Rajynėlės.
Pabalnokit man žirgelį –
Josiu, josiu aplankyti,
Savo mielos patiešyti.
Kai nujojau prie vartelių,
Ir sutikau matušaitę –
Pasiklausiau matušaitės:
Ar tebėra Rajynėlė?
„Yra, yra, bet negyva,
Ant lentelių paguldyta…“
(Iš mūsų tautosakos. Iš Motiejaus Slančiausko užrašų, 1933 m. nurašė Arėjas Vitkauskas).
1991 m. rugpjūčio 26 d. Ukraina pripažino Lietuvos, 1991 m. gruodžio 4 d. Lietuva – Ukrainos nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 12 d. šalys užmezgė diplomatinius santykius – Lietuvai Ukrainoje (2018) atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Kijeve, generalinis garbės konsulas Lvove, garbės konsulai: Bila Cerkvoje, Charkove, Chersone, Dnipro, Ivano-Frankovske, Kijeve, Odesoje, Užgorode, Žitomyre. Ukrainai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje, ir garbės konsulai Klaipėdoje bei Kaune.
Šiauliuose įregistruota Asociacija „Karpatai“ ir ukrainiečių kultūros centras, įsikūręs Aušros alėjos 64.
2002 spalio 29 d. įsteigta Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų, 2003 birželio 5 d. – Tarpvyriausybinio bendradarbiavimo taryba. Veikia dvišalė (Lietuvos ir Ukrainos) ir trišalė (Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos) tarpparlamentinės asamblėjos, verslo forumai. Iki 2018 m. pasirašytos 24 Ukrainos ir Lietuvos vyriausybių sutartys ir susitarimai, Konsulinė konvencija (1995) ir Memorandumas dėl bendradarbiavimo energetikos srityje (2008).
Voluinės Vladimiras
Mūsų kelionės pirmas sustojimas Ukrainoje, Voluinės Vladimire, kuris tampriai susietas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Pirmą kartą ši vietovė minima 988 metais. 988-1199 m. ji buvo dalinės Voluinės kunigaikštystės sostinė. XII a. išaugo į turtingą prekybos miestą su stipria pilimi. 1199 – 1336 metais Voluinės Vladimiras tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostinė. 1219 m. Haličo-Voluinės kunigaikštystė su Lietuvių žemių konfederacija sudarė Lietuvos Voluinės sutartį, nukreiptą prieš Lenkiją. Danielius Haličietis padėjo Vaišvilkui užimti Lietuvos sostą. 1267-1269 metais Lietuvą valdė Danieliaus sūnus Švarnas.
Nuo 1320 metų miestą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, po jo mirties – sūnus Liubartas, vedęs Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. Jis Haličo-Voluinės kunigaikštystę valdė 1340-85 metais, vėliau ją prijungęs prie LDK.
Dėl rytų slavų žemių nuolat vyko įnirtingos LDK kovos su Lenkija: 1349 m. (antrąkart 1387 m.) ši užėmė Haličą, 1377 m. – Vakarų Voluinės dalį, kol 1370 m., po Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo mirties, Voluinės Vladimiras vėl atiteko Lietuvai. 1340-1569 (su pertrauka 1366-1370) Voluinės Vladimirą valdė LDK. LDK užimtose žemėse buvo paliekama senoji vidaus tvarka ir socialinė struktūra, galiojo senoji teisė; kartu suaktyvėjo šių žemių ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Vakarais.
1431 m. Voluinės Vladimirui suteiktos miesto savivaldos teisės, kurias vėliau patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir Žygimantas Senasis. Po Vytauto Didžiojo mirties, miestą valdė Švitrigaila. 1452 m. jis testamentu paliko Voluinės Vladimirą Lietuvai. 1500 m. miestą sudegino totoriai. 1569 m. Liublino seime Voluinės Vladimiras kartu su kitomis Voluinės žemėmis buvo prijungtas prie Lenkijos karalystės ir tapo Voluinės centru (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 456). 1795 m. prijungtas prie Rusijos. 1919 m. miestą okupavo Lenkija, 1939 m. jis vėl atiteko Ukrainai.
… Būdami Voluinės Vladimire aplankėme Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun (Uspenijės) soborą (statytą apie 1160 m., restauruotas XIX a. pabaigoje), kuriame palaidoti Voluinės kunigaikščiai. Šalia soboro iškilę renesansiniai vyskupų rūmai (XVI a.). Grožėjomės Šv. Vasilijaus cerkve, pastatyta XIII a. pab. – XIV a. pr.). Už sugriautos pilies teritorijos, buvusios medinės Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios vietoje (XVI a.), 1752 m. pastatyta nauja baroko stiliaus šventovė. Prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijos) soboro palaidoti karaliaus Mindaugo vyriausio sūnaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vaišelgos (1223-1267) palaikai.
XIX a. lenkų dailininkas, kompozitorius ir poetas Napoleonas Matas Tadas Orda (1807-1883), gyvenęs ir kūręs prie Rusijos imperijos prijungtose Lietuvos provincijose, daug keliavo po Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą. Keliaudamas po Ukrainą nupiešė daug šios žemės peizažų, pilių, rūmų, susijusių su LDK didikais. Dailininkas apsilankė Voluinės Vladimire ir savo piešinyje užfiksavo šio miesto panoramą su soboro griuvėsiais ( 1862-1876 m.).
Zymnė
Išvykę iš Voluinės Vladimiro užsukome į netoliese esantį Zymnę. Miestelį, įsikūrusį vaizdingame paupyje. XI a. pradžioje kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius pastatydino pirmąją Zymnės cerkvę ir vienuolyną ant kalno, vadinamo Šventuoju. XV a. pab. – XVI a. pradžioje jis buvo apjuostas gynybine siena su bokštais. 1495 m. Lucko seniūnas Teodoro Čiartoriskio lėšomis pastatydintas naujas mūrinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras. Šventovėje saugoma malonėmis garsėjanti Zymnės Dievo Motinos ikona, kurią, anot legendos, vienuolynui padovanojo kunigaikštis Vladimiras, o pats ją buvo gavęs iš Konstantinopolio patriarcho Mikalojaus II. Soboro kriptose buvo laidojami vienuolyno fundatorių Čartoriskių giminės nariai.
Greta soboro – Šv. Julijonos Alšėniškės cerkvė, pastatyta XVI a. Vienuolyno kiemelyje išliko viduramžių šventovės pamatų fragmentas. Už vienuolyno sienos iškilusi nedidelė Švč. Trejybės cerkvė, pastatyta 1465-1475 m. Dabar Zymnėje veikia moterų vienuolynas. Susipažinę su Zymnės architektūros ir istorijos paminklais, išvykome į Lucką, kurį pasiekėme vakare. Nakvynei apsistojome mieste centre įsikūrusiame daugiaaukščiame viešbutyje „Ukraina“.
Lucke
Miestas įkurtas saloje, kurią iš visų pusių juosia upė Styrė. Jis pirmą kartą paminėtas 1085 metais. Priklausė Kijevo Rusiai, nuo XII a. vidurio – Vladimiro-Voluinės, vėliau pateko į Haličo-Voluinės kunigaikštystės sudėtį. 1240 m. buvo sugriautas mongolų-totorių. Nuo XIII a. – vyskupijos (nuo 1428 m. – ir katalikų) centras.
Luckas tampriai susijęs su LDK istorija. Gediminui plečiant LDK valdas į rusėniškas žemes, 1321 m. Luckas buvo prijungtas prie Lietuvos. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas sutvirtinti ir apsaugoti tuometės Lietuvos pietrytines žemes, 1323 m. jis apvesdino sūnų Liubartą su Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Andrejaus dukterimi ir atidavė jam valdyti Lucką. Pastarasis priėmė stačiatikių tikėjimą ir tapo Liubartu Dmitrijumi. Liubartas ėmėsi įtvirtinti Lucką. Vietoj medinių pastatų buvo pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, kuri tapo neįveikiama daugeliui priešų. Prie pilies įėjimo buvo pastatytas vartų bokštas, iki šių dienų vadinamas Liubarto bokštu.
Kilus konfliktui su Lenkijos karaliumi Kazimieru III dėl Voluinės kunigaikštystės paveldėjimo, Lucką 1340 m. užėmė LDK kariuomenė. 1375 m. kunigaikštis Liubartas Lucke įkūrė pirmąją LDK katalikų vyskupiją. Po jo mirties, 1384-1387 metais Lucką valdė sūnus Teodoras. Apie 1388 m. Jogaila iš Teodoro miestą atėmė ir jam valdyti paskyrė lenkų seniūną, kiek vėliau – Teodorą Ostrogiškį. 1392 m. Jogaila perleido Lucką valdyti kunigaikščiui Vytautui. Šis jį pavertė svarbiu LDK centru.
Svarbiausią vaidmenį Lietuvos istorijoje Luckas suvaidino valdant Vytauto Didžiojo valdymo metais (nuo 1392 m. iki 1430 m.). Po Liubarto mirties Lucką perėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1350-1430 m.) baigė mūryti Aukštutinę pilį, rėmė bažnyčių statyba, iš Voluinės Vladimiro čionai perkėlė ir katalikų vyskupiją. LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais Luckas tapo pietrytine LDK sostine. Pilies mūriniai pastatai išliko iki šiol ir žavi atvykusius savo didingumu. Pamatai ir didžioji sienų dalis yra išlikusi iš senovės – atstatyti tik viršutiniai bokštų aukštai.
Pernakvoję Lucke, tęsėme pažintį su miestu. Vaikščiodami po Aukštutinę pilį prisiminėme Lietuvos istoriją. Manoma, kad Lucko pilis – viena autentiškiausių Ukrainoje. Didysis kunigaikštis Vytautas šioje pilyje priėmė svečius iš visos Europos. Kodėl buvo pasirinktas tam suvažiavimui Luckas? Vytautas Didysis turėjo penkias rezidencines pilis (Kaune, Gardine, Vilniuje, Trakuose ir Lucke). Luckas buvo ne tik strategiškai svarbi pilis ir prekybos kelių sankirta, bet ir vienos iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vyskupysčių dvasinis administracinis centras. Tais laikais LDK buvo trys vyskupijos – Žemaičių, Vilniaus ir Lucko.
Prieš 590 metų, 1429 m. sausio 9-29 dienomis Lucke įvykusiame garsiajame Europos monarchų kongrese buvo sprendžiamos svarbiausios regiono problemos, taip pat Vytauto karūnavimo klausimas. Kalbėta ir apie paprastesnes tarptautines prekybos taisykles, rūpintasi Baltijos jūra plaukiančių laivų saugumu, stengtasi sudaryti krikščioniškosios Europos gynybinę koaliciją nuo turkų imperijos. Šiame suvažiavime asmeniškai dalyvavo Lenkijos karalius Jogaila, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Maskvos, Tverės, Popiežiaus, Bizantijos imperatoriaus ir kitų regiono valstybių valdovai ir jų pasiuntiniai.
Vokiečių istorikas Jozefas Pficneris (1901-1945) rašo: „Lucko suvažiavimui pradžią buvo davęs Zigmantas, kuris, būdamas Vengrijos karaliumi, daugiau turėjo bendrų suvažiavimų su Jogaila ir Vytautu, dažniausiai prie Vengrijos sienos, Cipse. Dabar sutarta padaryti suvažiavimą Lucke, Voluinės krašte. 1429 m. Lucko kongresas iš karto apėmė daug: aukščiausią Vytauto galybę, puikiai išsilaikiusios imperijos idėjos tinkamumą, kartu sunkų Lietuvos-Lenkijos unijos klausimą (…). Suvažiavimas buvo sušauktas 1429 m. pradžioj. Iš visų pusių atvyko Vytauto vasalai ir jam priklausą žmonės. Pirmiausia atvyko stipri Lenkijos delegacija, sudaryta iš bajorų, aukštų valdininkų ir paties karaliaus. Kartu dalyvavo ir Ordinas, taip pat Vytauto žentas, didysis Maskvos kunigaikštis su daugybe Rusios kunigaikščių iš Riazanės, Odojevo, Tverės, Naugarduko. Toliau ėjo pasiuntiniai iš totorių ordos, Moldavijos, nuo Danijos karaliaus ir iš Cargrado (Bizantijos). Taip pat dalyvavo ir vienas Kazanės „burmistras“, kuris su visais savo valdiniais buvo pasidavęs Vytautui, jį maloniai priėmusiam. Apskritai buvo atvykę kunigaikščių ir pasiuntinių pulkai iš visų Europos Rytų, kuriuos Vytautas supažindino su Zigmantu ir kunigaikštiškai pavaišino“ (Jozefas Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius: „Mintis‘, 1989, p. 257-258).
Istoriniai šaltiniai mini, kad 1429 m. sausio pradžioje į Lucką suvažiavo apie 15 tūkstančių svečių. Bychovco kronika rašo apie Lucko derybininkų iškilmingas ceremonijas, didžiules puotas pilyje. Istorikas Ž. Mačiukas pažymi, kad Lietuvos Metraštis nurodo, jog kunigaikštis Vytautas kasdien vaišėms parūpindavo septynis šimtus statinių midaus, desertinio vyno muskato ir kitokių svaigalų, septynis šimtus telyčių, avinų, kiaulių ir laukinių šernų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių bei įvairios žvėrienos, mėsiškų ir naminių patiekalų.
Istorikas J. Pficneris apie 1429 m. Lucko kongresą rašo: „Svarstytini buvo visi pastarąjį dešimtmetį kilę klausimai: Bohemijos-Silezijos, Prūsijos-Lenkijos, pagaliau Moldavijos klausimas, taigi svarbiausios problemos, kurios judino visą Lenkijos-Lietuvos užsienio politiką ir kurioms išspręsti Zigmantui būtinai reikėjo Vytauto, nes tik Lietuvos dėka jis galėjo panaudoti visas priemones, kad lenkai nusileistų. Todėl Zigmantas pirmiausia norėjo susitikti su Vytautu be Lenkijos, o to norėjo ir pats Vytautas. Kadangi daugelio dalykų, turinčių reikšmės Zigmantui ir Vytautui, negalima buvo spręsti be Lenkijos karaliaus, prašoma pakviesti ir šį.
Toks iš anksto buvo Zigmanto ir Vytauto nusistatymas kongrese. Zigmanto pasiuntiniai, buvę pas Vytautą, be abejo, buvo sudarę derybų programą. Yra žinoma, kad vainikavimo klausimas, kuris netrukus tapo svarbiausias Lucko suvažiavime, buvo jau iškeltas pasiuntinių ir netiesiogiai, nepasiruošus Zigmanto įtrauktas į debatus. Vainikavimo klausimas užgožė visa kita. Vytauto vainikavimas iš naujo ragina grįžti į Lietuvos valstybės pradžią“ (J. Pficneris. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, p. 258-259).
Įdomu tai, jog Lucko suvažiavimo metu rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas Jogailos ir Vytauto pokalbis įrodė, kad abu valdovai tarpusavyje šnekėdamiesi vartojo lietuvių kalbą. Tai vienintelis anų laikų įrodymas, kad abu valdovai mokėjo kalbėti lietuviškai.
1429 m. Lucko suvažiavimas svarstė, kad Lietuva galėtų tapti visiškai savarankiška karalyste, valdoma Vytauto Didžiojo, ir atsidalyti nuo Lenkijos. Ne visiems tai patiko. Protestuodama lenkų delegacija, nesulaukusi kongreso pabaigos, išvyko namo. 1429 m. sausio 29 d. Lucko suvažiavimo dalyviai išsiskirstė, o Vytauto karūnacijos klausimas buvo atidėtas. Vytautas Didysis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d. (Paltanavičius S. Nacionalinė ekspedicija. Dniepru per Ukrainą. Vilnius: „Terra Publica, 2019, p. 52-53).
Kaip rašo istoriniai šaltiniai, į Lietuvą Vytauto karūnavimui keliavo dvi pasiuntinybės. Lenkai sulaikė ir apiplėšė pirmąją pasiuntinybę, kuri karūnų nevežė. O ta antroji, iškilmingoji, oficialioji, kuri vežė karūnas, sužinojusi apie pirmosios likimą apsisuko ir sugrįžo atgal į Vokietiją. Karūnos grįžo ten, kur buvo nukaldintos – Niurnbergą. O pats valdovas, nesulaukęs karūnavimo, mirė tų pačių metų spalio 27 d.
Lucko gyventojai pagarbiai saugo LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimą. Pilies kieme aptikau iš metalo išlietą Lucko pilies maketą ir ant jo užrašą lietuviškai „LUCKO PILIS. XIV a.“. Šios karūnos istoriją primena pilyje ant medinio postamento pritvirtinta didžiulė karūna. Šalia pilies įsikūręs restoranas „Korona Vitovta“. Vienoje iš Lucko pilies menių galima pamatyti nežinomo XVII a. dailininko nutapytą Didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdą. Miesto senamiestyje, viename iš senovinio pastato langų nišų puikuojasi nutapytas Vytauto Didžiojo paveikslas.
Dailininkas Jonas Mackevičius (1872-1954) 1934 m. nutapė paveikslą „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“. Lietuvos Prezidento kanceliarijos posėdžių salėje kabo ši J. Mackevičiaus 1934 m. sukurta drobė. 2004 metais Baltijos draugystės draugija dovanojo Lucko pilies muziejui dailininko J. Mackevičiaus 1934 m. kūrinio didelę spalvotą kopiją. Ji pritvirtinta kabo ant vienos iš Lucko pilies sienų.
Lucko pilyje apžiūrėjome varpų, knygų, vėliavų, paveikslų (tarp jų – ir LDK didikų portretų) ekspozicijas. Vaikščiojome siauromis Lucko gatvelėmis, apžiūrėjome katalikų bažnyčias ir cerkves. Viena miesto gatvė pavadinta kunigaikščio Liubarto vardu. Dauguma Lucko gyventojų žino miesto istoriją ir pagarbiai kalba apie užkariautojus lietuvius ir liaupsina jų kunigaikščius, ypač Liubartą ir Vytautą Didįjį.
Lucke yra garsus Volynės ikonų muziejus. Ten eksponuojama ypatinga Dievo Motinos ikona, kuriai apie 1000 metų. Į muziejų ji pateko 2000 metais. Sakoma, jog ši ikona turi stebuklingų galių ir gali išgydyti sunkias ligas, atnešti sėkmę. Paveikslų galerijoje galima pamatyti didingą Radvilų meno dirbinių kolekciją.
Lucke mūsų kelionės dalyviai susitiko su vietos žurnalistais, televizijos darbuotojais. Buvo surengta spaudos konferencija, įvyko pokalbis apie dviejų tautų Lietuvos ir Ukrainos istoriją, kultūrą, nūdienos aktualijas. Ukrainiečiai didžiuojasi LDK paveldu, istoriniais-kultūriniais ryšiais su Lietuva, jos žmonėmis, tvirta dviejų šalių draugyste.
Olyka
Apie vidurdienį iš Lucko išvykome į netoliese esančią Olyką. Tai vienas gražiausių Voluinės miestelių, įsikūręs Milovičkos ir Putylivkos santakoje.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Olykos vietovė buvo paminėta prieš 850 metų, 1149 m.. Nuo 1340 iki 1569 m. Olyka priklausė LDK. Miestą XV a. čia įsteigė Trakų vaivada ir Lucko seniūnas Petras Mantigirdaitis.
1513 m. tuometinei Olykos savininkei Onai Kiškaitei ištekėjus už Jono Radvilos, Olyka iki pat 1939 m. tapo Radvilų giminės nuosavybe. Olyka – garsiosios Radvilų giminės centras. Vienas buvo Nesvyžiuje, kitas – Dubingiuose, Biržuose, trečiasis – čia. Garsi ir garbinga Radvilų giminė čia gyveno iki pat sovietų okupacijos.
Radvilos Olyką valdė nuo XVI a., jiems buvo suteiktas Šventosios Romos imperatoriaus kunigaikščių titulas: jį gavo Olykos ir Nesvyžiaus Radvilos pilis.
Olykoje apžiūrėjome Radvilų pilį, kurią XVI a. pastatė Mikalojus Radvila Rudasis. XVII-XVIII a. ji buvo rekonstruojama ir perstatoma, o 1760 m. įgavo dabartinę rezidencinės pilies išvaizdą.
1569 m. prieš pat Liublino unijos sudarymą, Lenkijos karaliui ir LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui atskyrus Voluinę nuo LDK, ji iki pat 1795 m. įėjo į Lenkijos karalystės sudėtį. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Olyka pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Radvilų pilyje buvo įkurta karo ligoninė, 1870 m. sudegė miesto rotušė, pamažu menko miesto prekybinė svarba. Tarpukariu Olyka priklausė Lenkijai, 1939 m. miestą užėmus bolševikams jis buvo nuniokotas. Po Antrojo pasaulinio karo Radvilų pilyje buvo įkurta psichiatrijos ligoninė, kuri veikia iki šiol. Stebint po kiemą lėtai vaikštančius proto negalią turinčius ligonius ir ligoninės personalą, matytas vaizdas kėlė slogias mintis. Nyksta unikalus kultūros paveldas, iš buvusios Radvilų didybės liko tik griuvėsiai ir apleisti rūmai, kurių atstatymui reikia didelių investicijų ir restauratorių pagalbos.
Apie 6 tūkst. ha teritorijoje išlikęs parkas, tvenkiniai ir dvi bažnyčios: Šv. Petro ir Pauliaus bei Švč. Trejybės. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią XV a. fundavo Petras Mantigirdaitis. XVI a. Radvilams priėmus kalvinizmą, bažnyčia atiteko protestantams ir 1612 m. buvo perstatyta. Vėliau vėl grąžinta katalikams ir atliko koplyčios funkciją. Po 1945 m. bažnyčia buvo uždaryta, 1991 m. grąžinta tikintiesiems.
Mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1635-1640 m. kunigaikščio Alberto Stanislovo Radvilos lėšomis. Prie bažnyčios įsteigta kolegija ir dvasinė seminarija, parkas, tvenkiniai ir barokinis Voluinės perlas – pilis. Prie pilies išlikusi nuostabaus grožio Švč. Trejybės bažnyčia (italų architektai Benetas Molis ir Džiovanis Malivierna). Tai, ko gero, gražiausia barokinė bažnyčia: statyta pagal Romos bažnyčių pavyzdį, priekinė siena su penkiomis kolonomis, tarp jų kabo keturi varpai. Bažnyčioje įrengtas Radvilų giminės mauzoliejus. Išliko XVII a. kanauninkų namas, kuriame dabar įsikūrusi klebonija.
Už Putylivkos upelio, buvusiame Zalisočės priemiestyje stovi Lucko vartai, kuriuos XVII a. pirmoje pusėje pastatydino Albertas Stanislovas Radvila (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 441-444).
LDK laikais Olyka buvo svarbus prekybinis centras. Dabar čia nedidelis provincijos miestelis, su išlikusiais garsios Radvilų giminės kultūros ir istorijos paminklais.
Žinoma, kad dailininkas Napoelonas Orda nuo 1860 m. keliavo po Baltarusiją, Ukrainą, Lietuvą ir Lenkiją piešdamas žymesnes tų kraštų vietoves, ypač senas pilis, didikų rūmus ir bažnyčias. V. Gasiūnas rašo: „1875-1882 metais Maksimiljano Fajanso (Fajans) litografijos spaustuvėje Varšuvoje N. Orda savo lėšomis išleido 260 litografijų „Lenkijos istorinių vietovių albumą“, kuriam jo piešinius litografavo lenkų dailininkas Aloyzas Miserovičius (Misierowicz). Albumą sudarė aštuonios serijos. Pirmojoje albumo serijoje buvo 50, kitose – po 30 litografijų. 140 litografijų (I-IV serijos) vaizduoja Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, o 120 estampų (V-VIII serijos) – Lenkijos miestų ir istorinių vietovių peizažus. Pastarosios serijos buvo išleistos 1880-1882 m. (…). I-II savo albumo serijas, išleistas 1875-1876 m., N. Orda paskyrė Baltarusijos ir Ukrainos istorijos bei architektūros paminklų ir gamtos litografijoms“ (Įvado autorius Vladas Gasiūnas. In: Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos vaizdai. Vilnius: „Pradai“ 1999).
1999 m. leidykla „Pradai“ išleido albumą „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos vaizdai“, kuriame sudėti 48 šio dailininko spalvoti piešiniai. Juose – Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos įžymių žmonių gimtinės, sodybos, pilys, rūmai, bažnyčios, vienuolynai, miestų vaizdai. Albume išspausdinti trys Napoleono Ordos kūriniai, susiję su Ukraina. Tai Lucko Aukštutinė pilis, Ostrogo jėzuitų bažnyčios ir vienuolyno griuvėsiai, Olykos miesto XIX a. vaizdas.
Įdomu tai, kad XIX a. septintajame dešimtmetyje dailininkas Napoleonas Orda apsilankė Olykoje. Čia jam labai patiko ant kalvos stovinti įspūdingo grožio Švč. Trejybės bažnyčia, kurią jis 1874 m. įamžino akvarelėje, o kitame piešinyje nupiešė Olykos miestą su tos pačios bažnyčios vaizdu. Dailininkas piešinyje Švč. Trejybės bažnyčią pavaizdavo iš šono, piešinio kompozicijos centre, taip pabrėždamas jos didingumą ir išskirtinumą. Dabar ši bažnyčia yra restauruojama, tiek iš išorės, tiek ir viduje.
Baigę pažintį su Olyka, apie 15 val. išvykome iš šio miesto ir po dviejų valandų pasiekėme Klevanę.
Važiuodami Ukrainos keliais, daug kur sodybose ir pakelėse matėme koplytėlių, kurios tvarkingos, išdažytos balta ir mėlyna spalva, blizga auksu. Vietiniai lankosi šiose koplytėlėse pasimelsti, jose telpa nuo vieno iki penkių žmonių.
Klevanė
Kaip byloja istoriniai šaltiniai, XII amžiuje dabartinėje Klevanės teritorijoje, Stublo upės pakrantėje buvo įkurta gyvenvietė Kalvanas. Rašytiniuose šaltiniuose Klevanė pirmą kartą paminėta 1458 m. kaip kunigaikščio Čartoriskio šeimos nuosavybė. 1654 m. Klevanei suteiktos Magdeburgo teisės.
XVI a. rūmus, kurie kaip gynybinę pilį pastatė kunigaikštis Čartorickis ir jo palikuoniai. Šioje pilyje nuo XVII a. veikė jėzuitų kolegija. Kunigaikščių rūmai neišliko, apsilankymo metu pamatėme tik jų griuvėsius.
Klevanės įžymybės – pilis ir katalikiška Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su tikinčiųjų garbinamu Klevanės Dievo Motinos atvaizdu (po 1945 m. jis atsidūrė Lenkijoje, šiuo metu yra Skvežinos miestelio bažnyčioje, Liubušo vaivadijoje).
Apžiūrėjome Klevanės pilį, bažnyčią, varpinę. Bažnyčios fasade pamatėme jos fundatorių Čartoriskių herbą, kuriame pavaizduotas Vytis. Tik iš Napoleono Ordos piešinio „Klevanės pilis“ galima susidaryti vaizdą apie šią pilį ir rūmus. Dabar ši apgriuvusi ir apleista pilis ir rūmai laukia skubios restauracijos. Pasikalbėjus su vietiniais, teko išgirsti nekokius atsiliepimus apie vietos valdžios aplaidų požiūrį į šį istorijos ir kultūros paminklą. Kaip ir daug kur jaučiamas pinigų trūkumas svarbiausiems to krašto kultūros ir istorijos paminklams.
Netoli Klevanės yra turistų lankoma vieta, vadinama „Meilės tunelis“. Šis tunelis, tai pramoninio geležinkelio dalis, esanti netoli Klevanės, kuri sujungia šį miestelį su Orzivu. Tai geležinkelis, apsuptas iš abiejų pusių augančių žaliuojančių medžių šakų, kurių susipynusios šakos, sudaro arką-tunelį. Jis, pavasarį ir vasarą sužaliavus medžiams, tęsiasi nuo trijų iki penkių kilometrų. Čia yra mėgstamiausia vieta pasivaikščioti įsimylėjusioms poroms ir grožėtis žaliu tuneliu (vėžės plotis 1520 mm).
Apie 17:30 val. baigę pažintį su Klevane, išvykome į netoliese esantį Rivnės (Rovno) miestą, kurį pasiekėme maždaug po gero pusvalandžio.
Rivnė
Rivnė (Rovnas) įsikūręs Voluinės aukštumoje, prie Ustros (Horynės kairysis intakas) upės. Miestas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1283 metais, kaip Haličio-Voluinės kunigaikštystės dalis. Nuo XIV a. antrosios pusės priklausė LDK. 1492 metais, valdant Kazimierui Jogailaičiui, miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Po Liublino unijos 1569 metais atiteko Lenkijai. Per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalinimą 1793 metais miestas atiteko Rusijos imperijai. 1919 m. nuo balandžio iki gegužės mėnesio trumpai buvo Ukrainos Liaudies respublikos sostinė. 1921-1939 metais priklausė Lenkijai, o 1939 metais atiteko TSRS sudėtyje buvusiai Ukrainai. Nuo tada Rivnė tapo srities centru.
Dabar Rivnė – srities centras, jame – apie 250 tūkst. gyventojų. Tai pramonės miestas, tačiau jame daug dėmesio skiriama kultūrai, švietimui. Veikia universitetas, žemės ūkio aukštosios mokyklos, dramos, lėlių teatrai, bibliotekos, krašto muziejus, zoologijos sodas.
Miesto architektūroje ir fasaduose dominuoja mėlyna spalva. Iš senosios architektūros pastatų išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (1756), Kristaus Žengimo į dangų (1839) bažnyčios, klasicistinis gimnazijos pastatas (1839) ir kt. Gatvės užstatytos retrospektyviniais architektūros (daugiausia neoklacistiniais) pastatais, daug alėjų, skverų ir parkų.
Teko skaityti, kad Rivnė Lietuvai svarbi ir tuo, jog baigiantis Pirmam pasauliniam karui čia susiformavo beveik 800 karių lietuvių batalionas, jo vadu buvo Ignas Adamkavičius (g. 1896 m. lapkričio 21 d. Šiauliuose; mirė 1987 m. rugpjūčio 12 d. Čikagoje, JAV). Lietuvos karininkas, vienas pirmųjų karo lakūnų, prezidento V. Adamkaus tėvas. Šio batalionai kariai kalbėjo gimtąja kalba, karininkų įsakymai buvo duodami lietuviškai.
Rivnės apylinkėse kasamas gintaras, kuris yra geros kokybės ir naudojamas papuošalų ir suvenyrų gamybai. Sužinojome, kad Rivnės srityje yra bazalto stulpai – vienas iš septynių Ukrainos stebuklų, yra ir unikalus juodojo bazalto telkinys. Vietiniai pasakojo, kad unikalūs bazalto klodai yra Rivnės srities teritorijoje, 24 km atstumu nuo Kostopolio, Goryn upės slėnyje. Ši vieta vadinama Janova Dolina ir žavi turistus bazalto stulpelių didingumu ir dirbtinio ežero, susidariusio užtvindžius karjerą, grožiu.
Manoma, kad šiems bazalto dariniams yra daugiau kaip 700 milijonų metų. Jų aukštis – nuo vieno iki trisdešimties metrų. Bazaltas yra vulkaninės kilmės akmuo. Mokslininkų teigimu, bazalto kolonos Janova Dolina susidarė lavai greitai stingstant ant žemės paviršiaus ir toliau natūraliai skylant į kolonas. Tokių kolonų formos yra įvairios – nuo stačiakampio ketursienio iki šešių ir aštuonių sienų. Ukrainietiško skaldyto bazalto grindinio akmenimis grįstos Paryžiaus aikštės ir gatvės, Vienos keliai, Berlyno skverai, Krokuvos ir Varšuvos skersgatviai.
Nuo 1861 m. vykdomas pramoninis juodojo Janovos Dolinos bazalto apdirbimas. Dabar šis telkinys priklauso kompanijai Bazalt-Ukraina, kuri apdirba šiuos gamtinius akmenis nuo 1989 metų.
Ostrogas
Ostrogas (Ostrohas) išsidėstęs Vilijos ir Horynės upių santakoje. Ostrogas slavų kalbomis reiškia „įtvirtinimas“. Jis glaudžiai susijęs su Konstantinu Ostrogiškiu (apie 1460-1530) – Lietuvos didžiuoju etmonu, Trakų vaivada, vienu žymiausių LDK karvedžių. Vienas iš garsiausių jo laimėtų mūšių, patekęs net į pasaulio karybos istoriją, prieš 505 m., 1514 m. vykęs Oršos mūšis prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę. K. Ostrogiškis gimė Šiaurės vakarų Ukrainoje, Voluinėje, Ostrogo pilyje. Jo mama – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonio Ivano Bielskio duktė. 1497 m. K. Ostrogiškis tapo pirmuoju LDK etmonu. Etmonas karo metu pakeisdavo didįjį kunigaikštį, jam tekdavo didžiausi įgaliojimai. 1507 m. Žygimantas Senasis savo išduota regula įsakė kariuomenei, „Kad etmono visame kame klausytų, nes jam įsakyta paklusniuosius gerbti, o užsispyrusius ir neklusniuosius bausti ne mažiau (taip pat) kaip mes, pats ponas viešpats“.
Konstantino Ostrogiškio karinis talentas atvedė Lietuvos kariuomenė į daugybę pergalių. 1512 m. netoli Lopušnos Voluinės žemėje 6 tūkst. lenkų ir lietuvių kariuomenė sutriuškino keturis kartus didesnes Krymo totorių chano Englio Girėjaus pajėgas ir išlaisvino 16 tūkst. belaisvių. 1527 m. tarp Kijevo ir Čerkasų K. Ostrogiškio vadovaujama kariuomenė nugalėjo septynis kartus lietuvių pulkus viršijusią Krymo totorių armiją ir atmušė 40 tūkst. belaisvių. Bet svarbiausia jo pergalė – 1514 m. pergalė prieš Maskvos kariuomenę prie Oršos, kur mūšio lauke krito 30 tūkst. rusų iš 80 tūkst. kariuomenės (Paltanavičius S. Nacionalinė ekspedicija: Dniepru per Ukrainą. Vilnius: „Terra Publica“, 2019).
Ostrogas iki Liublino unijos priklausė LDK, o po 1569 metų – Lenkijai. Nuo XIV a. Ostrogiškiai miestą valdė tris šimtmečius be pertraukų. Jų giminė savo šlovės viršūnę pasiekė Oršos laimėtojo Konstantino Ostrogiškio gyvenimo metais. Konstantino Ostrogiškio valdymo laikotarpiu Ostrogas tapo turtingiausiu šio regiono miestu. Jame kunigaikštis perstatė pilį ir gynybinius statinius, įkurdino totorius, leido jiems statyti mečetė ir suteikė kitų privilegijų. Konstantino Ostrogiškio sūnus Konstantinas Vosylius Ostrogo pilį padarė viena tvirčiausių Voluinėje. Jis 1578 įsteigė Ostrogo akademiją – pirmąją Ukrainoje aukštąją mokyklą, organizuotą jėzuitų mokyklų pavyzdžiu ir skirtą stačiatikių dvasininkams mokyti. Prie akademijos veikė spaustuvė, kurioje buvo 1581 m. išspausdinta Ostrogo Biblija – pirmoji Biblija senąja slavų liturgine kalba. (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sudarytojos Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 445-446).
Ostrogo miesto herbe – pilis ir gotikinio bizantinio stiliaus cerkvė, funduota K. Ostrogiškio. Teodoras Ostrogiškis ėmėsi statyti Ostrogo pilį (apie ją dokumentuose rašoma 1386 m.) ir stiprino giminę. Ostrogiškių giminė buvo stačiatikybės rėmėja. K. Ostrogiškis ir jo sūnus Konstantinas Vasilijus priešinosi religinei unijai. K. Ostrogiškis tapo Trakų ir Vilniaus vaivada, Trakų ir Vilniaus kaštelionu, Žemaitijos seniūnu ir net Vilniaus vyskupu. Būdamas arčiausiai Žygimanto Senojo, K. Ostrogiškis galėjo daryti jam įtaką. K. Ostrogiškiui labai padėjo Chodkevičiai, taip pat stačiatikių giminės atstovai, – tai jų rekomenduotas jis buvo Vytauto pasiuntinybėje Krokuvoje.
Ostroge stovi išlikęs žymus gynybinio pobūdžio architektūros statinys – Apvalusis bokštas (XVI a.). XIV-XV a. plačiose Ostrogiškių valdose iškilo keletas vienuolynų, cerkvių. Tačiau laikas buvo negailestingas. XIX a. antrojoje pusėje iš Kristaus Apsireiškimo cerkvės Ostroge buvo belikę vieni griuvėsiai. 1880 m. sumanyta cerkvę perstatyti – dalis griuvėsių buvo išardyta ir ant senųjų pamatų pastatyta iš esmės nauja cerkvė.
Ostroge stovinti cerkvė galėjo būti naudojama gynybai. Bet svarbiausias Ostrogiškių gyvenimo centras buvo pilis. Iš senosios pilies išliko teritoriją supanti siena, ant kalno – Naujasis (Apvalusis) ir Mūrinis bokštai. Atokiau – Lucko ir Totorių bokštai. Mūrinis bokštas nuo pat pradžių buvo kunigaikščio iždo saugykla, čia buvo laikomos ginklų ir maisto atsargos. Šį bokštą vietiniai muziejininkai vadina Ukrainos architektūros perlu. Šis mūrinis bokštas – seniausias Ostroge ir istorinėje Voluinėje.
Ostrogo pilis už žmonių paaukotus pinigus buvo atstatyta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1916 m. čia duris atvėrė muziejus. Dabar čia veikia kraštotyros muziejus, kuriame saugoma daug vertingų ir unikalių eksponatų, o visa pilies teritorija sudaro valstybinį istorinį-kultūrinį draustinį.
Ostrogo pilies kalne likę du iš dalies perstatyti bokštai (XIV a. Mūro bokštas, XVI a. Apvalusis bokštas). Ostrogo apylinkėse ant Raudonosios kalvos iškilę Lucko vartai. Kadaise jie buvo miesto gynybinių statinių nuo Lucko pusės dalis. Vartai pastatyti XV ir XVI a. sandūroje, vėliau perstatyti. Pastatą puošia renesansinis atikas. Nuo 1985 m. jame veikia Knygos ir spaudos muziejus, kurio rinkiniuose saugoma ir Ostrogo biblija.
Miestą iš šiaurės nuo Rivnės pusės saugojo Totorių vartai, pastatyti greta Konstantino Ostrogiškio įkurdintų totorių priemiesčio.
Su LDK kultūra susijęs ir miesto vakarinėje dalyje, už senosios miesto sienos išlikęs kapucinų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Jį fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalavijininkas Jonušas Sanguška. Ansamblis pastatytas 1747-1769 metais. Bažnyčios projekto autorius – italas Paolas Antonijus Fontana – buvo LDK didžiojo maršalkos Pauliaus Karolio Sanguškos dvaro architektas. XIX a. bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Nuo 1994 m. vienuolyno patalpose veikia Kijevo Mohylos akademijos filialas. Vienuolyno patalpose yra ir nedidelis Akademijos muziejus.
Lietuvos dailės muziejuje saugoma Napoleono Ordos ir Aloyzo Miserovičiaus XIX a. pabaigoje Maksimiljano Fajanso litografinėje spaustuvėje atspaustas estampas „Ostrogas“, kuriame pavaizduoti jėzuitų bažnyčios ir vienuolyno, įkurto Onos Ostrogiškytės-Chodkevičienės griuvėsiai.
Vienoje iš miesto gatvių, pavadintoje Kunigaikščių Ostrogiškių vardu, buvusią miesto ribą žymi XVIII a. kolona (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 448-449).
Mežyriče
Aplankėme 3 km į šiaurę nuo Ostrogo įsikūrusį Mežyričo vienuolyną. Ši vietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas jos valdą dovanojo Ostrogiškių protėviui kunigaikščiui Teodorui Ostrogiškiui. Manoma, kad 1454 m. kunigaikštis Ivanas Ostrogiškis čia fundavo mūrinę Švč. Trejybės cerkvę. XVI a. pabaigoje prie jos veikė mokykla, spaustuvė ir špitolė. 1605 m. miestas gavo savivaldos teises. Mežyriče aplankėme stačiatikių sakralinį ansamblį, Ostrogo istorinio ir kultūrinio rezervato dalį, vieną vertingiausių Vakarų Ukrainos architektūros paminklų. 1606-1612 m. kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis pastatydino gynybinius vienuolyno pastatus. Šiame pranciškonų šventovės komplekse išsiskiria Švč. Trejybės cerkvė, pastatyta dar XV a. arba XVI a. pradžioje. Vertingiausia cerkvės interjere – stebuklingasis Mežyričo Dievo Motinos atvaizdas. Manoma, kad šią ikoną XIV a. vienam iš Ostrogiškių padovanojo Konstantinopolio patriarchas.
Prie cerkvės šonų prigludę vienuolyno korpusai su puošniais renesansiniais portalais. Dabar Mežyričo vienuolynas glaudžia stačiatikius. Vyrų vienuolynas veikiantis, vienuoliai gražiai prižiūri aplinką, gėlynus, sodą, net nedidelį žvėryną, kuriame daugiausia laikomi naminiai gyvūnai. Šalia vienuolyno komplekso laukuose išlikęs stovi paslaptingas statinys, primenantis milžinišką židinį, įvardijamas kaip signalinis kaminas, senovėje naudotas perspėti apie besiartinantį priešą.
Vienuolyno ansamblį vainikuoja sienos, bokštai ir pylimai su išlikusiais bastionų fragmentais. Išliko į pylimą įjungti arkos pavidalo Zaslavlio vartai, vieni iš XIV a. miesto vartų. Atkreipėme dėmesį į šalia komplekso laukuose stūksantį įdomios architektūros paslaptingą statinį,. Kaip vietiniai paaiškino, tai – signalinis kaminas. Jo viduje užkūrus laužą, dūmai pranešdavo aplinkiniams apie priešo pasirodymą.
1648 m. Mežyričą sugriovė miestą užėmę Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai. Po šių sugriovimų vienuolyno pastatai vėliau buvo atstatyti, bet miestas taip ir neatsigavo (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sudarytojos Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 439-440).
Pakeliui į Chmelnyckį
Iš Mežyričo išvykome į Chmelnyckį. Pakeliui stabtelėjome Korece. Korecas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1150 m., miesto teisės suteiktos 1940 m.. Išlikę pilies griuvėsiai. Praeityje Korece buvo garsi manufaktūra, gaminusi indus iš porceliano. Lietuvos dailės muziejuje saugomos šioje manufaktūroje 1800-1850 metais pagamintos įstabaus grožio porcelianinės lėkštės. Teodoro Narbuto archyve saugomas 1810 sausio 19 d. laiškas, susijęs su Koreco porceliano fabriku (Vladas Drėma. LDK miestai ir miesteliai. V., p. 305).
Kitas miestas Iziaslavas – pirmąkart paminėtas 1046 m., miesto teisės suteiktos – 1583 metais. Šis miestas taip pat susijęs su LDK. Jis priklausė Ostrogiškiams, Zaslavskiams, Sanguškoms. 1411 m. Iziaslave viešėjo Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1491 m. Iziaslavo apylinkėse jungtinė lietuvių-lenkų kariuomenė sumušė totorius. 1649 m. jį užėmė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai, o po to ir su švedų kariuomene kovojo Dominykas Zaslavskis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Iziaslavas įėjo į Rusijos imperijos Voluinės gubernijos sudėtį, tapo apskrities centru. Po Zaslavskių miestas priklausė Sanguškoms. Jie rezidavo iki 1917 m. dar 1456 m. Jurgio Ostrogiškio statytoje pilyje. Iziaslavas pagal 1921 m. Rygos sutartį liko Ukrainos sudėtyje.
Iziaslave išsiskiria Jurgio Ostrogiškio 1456 metais statyta Senoji pilis, XVI a. išmūryta Naujoji pilis, 1754-1770 m. iškilę Sanguškų rūmai ir koplyčia, Šv. Jono Krikštytojo parapijinė bažnyčia (1599 m.), Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas (dabar jame įsikūręs kalėjimas), Didžioji sinagoga (XVI a.), Naujoji sinagoga (XVIII a.), dengtos prekybininkų vietos (XVII a.) ir kt. Šv. Jono Krikštytojo parapijinės bažnyčios fasade pavaizduoti fundatorių Jonušo Zaslavskio ir Aleksandro Sanguškos herbai.
Dar pravažiavome Starokostiantynivą. Jis įsikūręs Slučės ir Ikopotės upių santakoje. 1561 m. tuometinis Koliščeneco kaimas atiteko kunigaikščiui Konstantinui Vosyliui Ostrogiškiui. Tais pačiais metais šis didikas gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegiją steigti savivaldų miestą. Pagal steigėjo vardą jis pradėtas vadinti Konstantinovu. XVII a. pradžioje, įsteigus Naujojo Konstantinovo miestą Konstantinovas pervadintas Starokostiantynivu (Senuoju Konstantinovu).
Konstantinas Vosylius Ostrogiškis 1561-1571 m. pastatydino keturkampio plano pilį, su penkiais bokštais, kuri saugojo miestą nuo totorių. Išlikę šios pilies vakarinės gynybinės sienos dalis ir pietinio pilies sparno fragmentai: Švč. Trejybės cerkvė, gyvenamasis namas ir bokštas. Veikia istorijos ir kraštotyros muziejus, kuriame yra miesto istorijai ir Ostrogiškių šeimai skirta ekspozicija.
Chmelnyckyje
Vėlai naktį pasiekėme Chmelnyckį ir įsikūrėme miesto centre esančiame viešbutyje „Eneida“. Pernakvoję viešbutyje „Eneida“ surengėme ekskursiją po miestą. Gidas papasakojo, kad miestas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1431 m., miesto teisės suteiktos 1937 m. Miestas įsikūręs vakarų Ukrainoje, Volynės-Podolės aukštumoje, prie Pietinio Bugo ir Ploskos upių.
Miestas pradžia – Ploskrivo kaimas, kuris XV a. atiteko Bedrichovų giminei – Mikola Bedrichovas buvo pirmasis Kameneco kaštelionas. 1578 karalius Steponas Batoras miesteliui suteikė privilegiją rengti muges ir turgus. Ploskrive įsikūrė amatininkai atsirado jų cechai, pradėjo veikti magistratas. XVI a. saloje buvo pastatyta pilis gintis nuo totorių puldinėjimo. XVII-XVIII a. miestelį valdė viena galingiausių Abiejų Tautų Respublikos giminių – Zamolskiai. Jų herbo dalis (trys sukryžiuotos strėlės žydrame lauke) tapo ir Ploskrivo miesto herbu. Podolę prijungus prie Rusijos 1795 m. liepos 5 d. įsaku imperatorė Jekaterina II įsteigė Podolės guberniją, kurios pavieto centru tapo Proskurovas. 1918-1920 m. valdžia mieste priklausė Ukrainos liaudies respublikai, Ukrainą okupavus bolševikams buvo įsteigta Proskurovo apskritis. 1941 m. miestas priskirtas Podolės Kameneco sričiai, o 1954 m. įsteigta Chmelnyckio sritis. Miestas pervadintas Bogdano Chmelnickio garbei. Dabar tai pramonės miestas, jame veikia 7 aukštosios mokyklos. Mieste gerbiamas Bogdano Chmelnickio atminimas, jam pastatytas paminklas miesto centre, jo vardu pavadinta aikštė, gatvė.
Chmelnyckyje pabuvojome garsiajame mono teatre, kurio vienas iš pagrindinių aktorių Volodimiras Smotritelis surengė mums pasirodymą. Po pasirodymo aktorius papasakojo, kad palaiko glaudžius kūrybinius ryšius su Lietuvos teatralais, vyksta gastrolių į kitas šalis, dalyvauja įvairiuose konkursuose, apžiūrose, rengia tarptautinio mono spektaklių festivalį „Vidlinija“.
Šiauliai yra užmezgę partnerystės ryšius su Chmelnickiu. Abu šie miestai dažnai keičiasi delegacijomis, meno ir kultūros kolektyvais. Į Šiaulius atvyksta gastroliuoti įvairūs Chmelnickio miesto meno kolektyvai.
Susipažinę su miesto įžymybėmis, paviešėję Chmelnickyje, vidurdienį išvykome į kitą mūsų kelionės objektą – Medžibižą.
Miedžibižas
Atvykome į Miedžibižą, kur tarp Pietinio Bugo ir Blužo upių, XII a. pastatyta medinė pilis. Vieni pirmųjų ją valdė kunigaikščiai Riurikaičiai. Algirdui 1362 m. išvijus iš Podolės totorius, miestas priklausė Lucko žemei. Algirdas miestą atidavė Kariotaičiams, po jų atiteko Vytautui. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pastatydino mūrinę pilį (ją pakeitė senesnę medinę), kuri XVI a. pradžioje atiteko Seniavskiams, jie ją perstatė (iki šiol išlikusi). Nuo 1731 m. miestas ir pilis atiteko Čartoriskiams.
Pilies gynybinės sienos čia supa erdvų kiemą su naujesne koplyčia per vidurį. Prie vienos iš pilies sienų pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu, kad čia 1846 metais lankėsi ukrainiečių poetas ir dailininkas T. G. Ševčenka. Pilies statiniai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Pilis sudaro netaisyklingo stačiakampio konfigūracijos planą.
Pietvakarinėje jos teritorijos dalyje, prie gynybinės sienos prigludęs dviaukštis renesansinių rūmų statinys, aplink visą kiemą išdėstyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, kiemo centre stovi 1586 m. pastatyta koplyčia.
Miedžibižo renesansinė pilis yra unikali, ji – puikus pavyzdys pereinamojo tipo iš pilies su gynybiniais bokštais ir sienomis į pilį-rūmus. Miedžibiže yra išlikusi Šv. Trejybės bažnyčia (1632 m.), XVI-XVII a. statyta rotondos formos koplyčia, priklausiusi miesto gynybinei sistemai ir turėjusi ne tik religinę, bet ir gynybinę paskirtį.
Senojo miesto aukštumoje ir slėnio dalyje į šiaurės vakarus nuo pilies yra išlikę obeliskai (XVII a. II p.). Obeliskai buvo pastatyti kaip paminklai turkų vadams. Išvadavus Podolę iš turkų, obeliskai naudoti kaip krikščioniškos koplytėlės.
Sutkovicai
Važiuodami senoviniu traktu iš Miedžibižo į Podolės Kamenecą, stabdelėjome Sutkovicuose (dar Sutkovcai) ir apžiūrėjome gynybinės statybos perlą – vienintelę Ukrainoje įtvirtintą Švč. Dievo Motinos Pokrovo cerkvę, kuri buvo pilies gynybinio ansamblio dalis. Koks buvo šio ansamblio vaizdas galima susidaryti vaizdą iš Napoleono Ordos piešinio.
Dailininkas XIX a. aštuntajame septintajame dešimtmetyje apsilankęs Sutkovicuose nupiešė tos vietovės panoraminį urbanistinį peizažą „Sutkowce“. 1875 m. pagal šį dailininko ir kompozitoriaus Napoleono Ordos piešinį Maksimiljano Fajanso litografijoje Varšuvoje buvo išspausdintas litografija. Kruopštaus detalaus piešinio kompozicijoje pavaizduota tvirtovė ir cerkvė Sutkovicuose, kelias, miestelio panorama, uolėta kalva, ant kurios yra tvirtovės griuvėsiai, ant kitos kalvos – tvirtovė cerkvė. Estampo apatinėje dalyje lenkų ir prancūzų kalbomis išspausdintas užrašas, kuriame nurodoma, kad šios žemės, kadaise buvusios Jermolinskių šeimos nuosavybė, vėliau perėjo Aleksandrui Balabanui – etmono Žolkievskio seserėnui. Mūšyje ties Cecora Balabanas buvo patekęs turkų nelaisvėn. Grįžęs į tėvynę, Sutkovicuose jis pastatė gynybinę pilį (1623 m.).
Šis Napoleono Ordos estampas „SUTKOWCE“ saugomas Lietuvos dailės muziejuje, jį taip pat galima rasti ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM D-G 2814/33).
Podolės Kamenecas
Priartėjome prie Smotryčiaus upės Ukrainos vakaruose išsidėsčiusio Podolės Kameneco miesto, kuris žymus savo pilimi. Tai vienas seniausių Ukrainos pasienyje miestų, minimas jau XII a. kronikose. XIV a. jis atiteko LDK valdžion ir buvo valdomas iki 1569 m.. Jį nuo XIV a. valdė Gediminaičiai, kurie, manoma, ir pastatė pilį. Gavęs iš tėvo dovanų Podolės Kamenecą, XIV a. Gedmino sūnus kunigaikštis Karijotas pradėjo statyti mūrinę tvirtovę. Po LDK kunigaikščio Karijoto mirties LDK kunigaikštis Algirdas pavedė jo sūnums Aleksandrui, Jurgiui ir Konstantinui užimti Kamenecą ir valdyti Podolę. Valdant Karijotaičiams Kameneco įtvirtinimai buvo plečiami. 1374 m. Podolės Kamenecas gavo Magdeburgo teisę. Po Liublino unijos (1569 m.) Podolės Kamenecas atiteko Lenkijai.
1398 m. čia buvo pastatyta armėnų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, kuri garsėjo X a. tapytu stebuklinguoju Dievo Motinos atvaizdu. Mirus Vytautui Didžiajam, Kamenecą užėmė lenkai, tarp šių šalių kilo konfliktas, kuris buvo išspręstas taikos sutartimi, pagal kurią Lenkijai atiteko Podolė, o Lietuvai – Voluinė. 1434 m. Kamenecas tapo pagrindiniu Podolės miestu. XV-XVI a. Podolės Kameneco pilis buvo padidinta ir sustiprinta. Iki šių dienų gerai išsilaikiusi pilis, truputį rekonstruota XVII-XVIII a., yra didingas fortifikacinis statinys, buvusi svarbi tvirtovė ginantis nuo totorių ir turkų.
1361 m. Podolės Kamenece buvo pastatyta Romos katalikų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. 1502 m. buvo baigta statyti mūrinė trinavė gotikinė bazilika – tai buvo į rytus labiausiai nutolęs Europos gotikinis statinys. XVII a. ji buvo dar kartą rekonstruota – padidinta, pristatyta varpinė. Miestą užvaldžius turkams (1676-1699), katedra buvo paversta mečete. Tuos laikus mena išlikęs aukštas minaretas.
Apie 1370 m. į Podolės Kamenecą atsikėlė dominikonai. XVI-XVIII a. globojami Potockių, pasistatydino ir ne kartą atnaujino mūrinius vienuolyno bei bažnyčios statinius. XIV a. į Podolės Kamenecą atvyko pranciškonai, kurių senieji pastatai galop buvo integruoti į didinamus pilies gynybinius statinius.
XVI a. buvo įsteigta stačiatikių Kameneco vyskupija ir pastatyta Šv. Jono Krikštytojo soboras, kuris vėliau perėjo į unitų rankas.
Miesto teisės Podolės Kamenecui suteiktos 1374 m., todėl dar XIV a. buvo pastatyta gotikinė rotušė. Tai gotikinis statinys su aukštu, dominuojančiu bokštu (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimu institutas, 2012, p. 449-451).
Mieste išlikę sakraliniai pastatai: armėnų bažnyčios griuvėsiai (XIV-XVI a.), Šv. Jono Krikštytojo (XV a.), Šv. Petro ir Pauliaus (XVI a.), Švč. Trejybės (XVI-XVII a.) cerkvės, dominikonų (XVI-XVII a.), pranciškonų (XVII a.) bažnyčios, Šv. Petro ir Pauliaus katedra (XVI-XVIII a.) su minaretu. Miesto centre stovi atrestauruota rotušė (XVI-XVII a.), Triumfo vartai, pastatyti Stanislovo Augusto Poniatovskio vizito į Podolės Kamenecą proga (1781 m., architektas J. De Wittas). 1918 m. mieste įsteigtas Ukrainiečių universitetas. 1919 m. Podolės Kamenecas buvo nepriklausomos Ukrainos respublikos sostinė.
Napoleonas Orda XIX a. aplankęs šią vietovę pavaizdavo ją piešinyje „Kamenecas ties Smotryčiaus upe“. Jame dominuoja ant aukštos kalvos stūksanti didingi mūro pilies bokštai apsupti aukšta gynybine siena. Apačioje teka Smotryčiaus upė, kurios pakrantėje išsibarsčiusios miestelėnų sodybos. Pagal dailininko N. Ordos piešinį grafikas Aloyzas Miserovičius sukūrė litografiją, kurią atspaudė Maksimiljano Fajanso litografijos spaustuvė Varšuvoje.
Apžiūrėję gerai restauruotą pilį, pasivaikščiojome po kitoje upės pusėje išsidėsčiusį autentišką ir gerai išlikusį Podolės Kameneco senamiestį. Miestas išsaugojo viduramžių dvasią, jame dera sena ir nauja architektūra. Mūsų dėmesį prikaustė moderni skulptūra su jumoru vaizduojanti šiuolaikinį turistą, kuriam ant peties kabo aparatas ir jo žvilgsnis nukreiptas į miesto rotušę, kurią puošia pagoniškus laikus menantis miesto herbas Saulė.
Žvanecas
Užsukome į Žvanecą, miestelį Podolės Kameneco rajone, įsikūrusį kairiajame Dniestro krante. Jis pirmąkart minimas 1431 m., kaip karališkasis miestelis-kaimelis prie Žvančik upelio, kuomet Vladislovas II Jogaila skyrė Žvanecą vienam iš savo riterių Svičevui iš Lenčino. Vėliau šis miestelis su pilimi dažnai keitė savo šeimininkus ir priklausė įvairioms didikų šeimoms (Kalinovskiams, Sročinskiams, Lanskoronskiams ir kt.) 1469 m. miestelis priklausė karaliui, Kameneco seniūnas Valentinas Kalinovskis čia pastatė pilį, kuri XV a. pilis buvo sustiprinta, paversta gynybine tvirtove.
XVII a. I ketvirtyje tvirtovę perstatė karalius Vladislovas Vaza. Iš Kalinovskių pilis per vedybas atiteko Stanislovui Lanskoronskiui.
Pilis viena piečiausių tvirtovių, stovėjusi pačiame pasienyje su turkų valdomomis teritorijomis (siena ėjo Dniestru), visiškai gretimai turkams priklausiusiam Chotinui, todėl daug kartų pulta ir paimta tiek turkų, tiek pačių lenkų.
Prie Žvaneco 1653 m. įvyko mūšis tarp B. Chmelnickio kazokų ir karaliaus Jono Kazimiero kariuomenės (įsitvirtinus pilyje) bei buvo pasirašyta sutartis. Po 1699 m. pilis grįžo į Lanskoroniškių rankas, buvo atnaujinta. Apie 1768-1769 m. pilis smarkiai nukentėjo dėl turkų-totorių antpuolių.
Žvaneco peizažą, vaizduojantį viduramžių pilį, pastatytą ant akmenuotų Dniestro krantų savo piešinyje pavaizdavo lietuvių tapytojas Mykolas Kuleša (1799-1863). Šio piešinio pagrindu 1850 m. Lemersje litografijos spaustuvėje buvo atspausta Sabatje litografija.
Apžiūrėjome ant stataus Dniestro upės kranto Žvaneco pilies griuvėsius, išlikusį vieną bokštą ir jame esančius rūsius. Už didelių iki pusės grotuotų langų atsiveria vaizdas į plačiai išsiliejusi Dniestrą. Upė plati, didinga, ji mena praeities kovas ir byloja apie dabarties gyvenimą.
Išvykę iš Žvaneco mūsų kelias vingiuoja Chotino link. Pakeliui mus lydi tvarkingos gyvenvietės ir miesteliai, nedideli miškeliai, vaizdingos upės, neaprėpiami žemės plotai su javų, kukurūzų, saulėgrąžų laukais.
Chotinas
Atvykome į Ukrainos vakaruose Dniestro dešiniajame krante įsikūrusį Chotiną (Chotyn, Chocimas). Miestas šioje vietoje atsirado XI a. pradžioje, kuomet Vladimiras Didysis statė pietinių ir vakarinių Kijevo Rusios pakraščių gynybinę sistemą. X-XI a. miestas priklausė Kijevo Rusiai. XII a. II p. Chotinas priklausė Haličo kunigaikštystei, nuo 1199 m.Haličo-Voluinės kunigaikštystei.
XIII a. viduryje pradėta statyti mūrinė tvirtovė vietoj senosios medinės (perstatyta XVI-XVII a.), XV a. pastatyti kunigaikščių rūmai. Chotino pilis – viena stipriausių tvirtovių Rytų Europoje. Vėliau Chotinas ėjo iš rankų į rankas, pradžioje Moldavijai, po to Lenkijai, Turkijai. XVI a. Chotinas buvo įjungtas į Osmanų imperiją. XVII a. prie Chotino 1621 m. ir 1673 m. vyko įnirtingi mūšiai, kovos su turkais.
Chotinas istorijoje svarbus tuo, kad jo apylinkėse buvo laimėti labai svarbūs mūšiai prieš turkus. 1621 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, vadovaudamas lietuvių, lenkų ir sąjungininkų Zaporožės kazokų ukrainiečių kariuomenei (vadas P. Sahaidačnas) persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir užkirto kelią beveik tris kartus didesnei turkų sultono Osmano II kariuomenei. Nors kovos lauke senyvo amžiaus kariuomenės vadą Joną Karolį Chodkevičių 1621 m. rugsėjo 24 d. ištiko mirtis, turkai pralaimėjo mūšį ir buvo priversti taikytis. 1621 m. spalio 9 d. buvo sudaryta taika. Lietuvos-Lenkijos kariuomenė, padedama sąjungininkų, apsaugojo šalį nuo turkų įsiveržimo. Šis istoriškai svarbus Chotino (Chocino) mūšis tapo viena labiausiai šlovinamų pergalių Lietuvoje.
1673 m. lapkričio mėnesį Lenkijos didžiojo etmono Jono Sobieskio vadovaujama lenkų kariuomenė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų Mykolo Kazimiero Paco bei Mykolo Kazimiero Radvilos vadovaujama lietuvių kariuomenė staigiu puolimu pasiekė dar vieną pergalę prieš turkų Huseino Pašos kariuomenę ir susigrąžino turtų užimtą Chotino pilį. Ši pergalė jungtinės kariuomenės vadui Jonui Sobeskiui padėjo tapti Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovu – jis buvo išrinktas valstybės karaliumi.
XVIII a. Rusijos ir Turkijos karų metu Chotino pilį užėmė rusų kariuomenė ir pagal 1812 m. Bukarešto taikos sutartį Chotinas atiteko Rusijos imperijai ir jos sudėtyje buvo iki 1918 m. 1918 m. trumpai priklausė Austrijos kariuomenei, 1918-1940 m. Chotinas priklausė Rumunijai, 1940 m. miestas su Šiaurės Bukovina atiteko Ukrainos SSR, 1991 m. atgavusiai nepriklausomybę.
Chotino pilį (XIII-XVI a.) supa gynybiniai pylimais su bastionais, kurie buvo pastatyti 1718 m. Ši tvirtovė iškilo prie perkėlos per Dniestrą. Iki šiol išliko rusų garnizonui pastatyta (1835 m. ) Aleksandro Nevskio cerkvė, taip pat senoji pilies gotikinė cerkvė-koplyčia, statyta apie XV a. su ryškia gynybine funkcija. Dabar pilyje veikia puikus krašto istorijos muziejus, vyksta edukacijos, istorijos pažinimo konferencijos, muzikos festivaliai.
Černivcai
Apie vidurdienį išvykome iš Chotino Černivcų link. Kelionės maršrutas driekiasi Ukrainos pietvakariuose, Chotyno aukštuma. Artėjant Karpatų kalnams, kelias vingiuodamas kyla vis aukštyn. Prasideda kalvoti priekalniai, miškai, sraunios kalnų upės ir kalniečių sodybos. Vakarop pasiekėme Karpatų priekalniuose, abipus Pruto upės išsidėsčiusį Černivcų miestą. Įsikūrėme Černivcų centre esančiame daugiaaukščiame „Turisto“ viešbutyje, pro kurio langus matėsi vakaro žiburių nušviestas daugiatūkstantinis miestas. Pernakvoję, kitos dienos rytą, pradėjome pažintį su šiuo Bukovinos krašto centru.
Senoviniuose metraščiuose minima vietovė Čern, t. y. „juodas miestas“. Manoma, kad taip miestas vadintas galbūt todėl, kad gynybinės sienos buvo iš žemių ir ąžuolo, todėl juodos. Dabartinis Černivcų miestas įsikūręs dešiniajame Pruto upės krante prie svarbiausio prekybos kelio, jungiančio Dunojaus upės baseino ir Balkanų žemes. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 1408 m. Nuo XIV a. vidurio priklausė Moldavijos kunigaikštystei. XIV-XVI a. per miestą ėjo prekybos kelias iš Lvovo į Sučavą: jis jungė Šiaurės vakarų Europą su Pietų ir Rytų šalimis, tarp jų ir LDK žemes. Mieste buvo muitinė, kurioje buvo imamas vadinamasis „Černivcų muitas“ už įvežamas ar išvežamas prekes. Mieste stovėjo pasienio sargyba – kalarašai, kurie saugojo sieną su Lenkija (Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų centras, sudarytojai: prof. dr. Alfredas Bumblauskas, doc. dr. Genutė Kirkienė, ist. m. kand. Feliksas Šabuldo, 2010, p. 164).
XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje atiteko Turkijai. 1774 m. Černivcai tapo Austro-Vengrijos administraciniu centru. Nuo 1786 m. laisvasis miestas, stačiatikių vyskupijos, 1875 m. tapusios autokefaline metropolija, sostinė. Nuo XIX a. vidurio Bukovinos pramonės centras. Čia apsigyveno daug vokiečių (1875 m. įkurtas jų universitetas) ir žydų. 1916 m. Černivcai buvo užimti Rusijos kariuomenės. 1918-1940 ir 1941-1944 m. miestas priklausė Rumunijai. 1940 m. Černivcus užėmė rusų kariuomenė ir perdavė Ukrainos SSR (tapo srities centru).
Miestas suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Čia buvo statoma daug visuomeninių pastatų – teatras, viešbučiai, restoranai, bankų ir kontorų pastatai, o taip pat vilos vienos eklektikos architektūros stiliuje. Černivcuose išsiskiria medinės architektūros pastatai – Šv. Nikolajaus, Uspenijos, Prisikėlimo bažnyčios, o taip mūrinė Prisikėlimo bažnyčia Gorečės priemiestyje. Seniausias medinės architektūros pavyzdys – Šv. Nikolajaus cerkvė, pastatyta 1607 m.
Savo vidaus ir išorės architektūra išsiskiria 1866-1878 metais statyta metropolijos rezidencija. Ją projektavo čekų architektas Josifas Glavka.
Didžiausia įspūdį iš apsilankymo Černivcuose, paliko nacionalinis Ukrainos universitetas, įkurtas 1875 m. Jis įsikūręs įspūdingo grožio architektūros pastatų komplekse, buvusiuose metropolijoje. Patekę pro apsaugos tarnybos gerai saugomo universiteto vartus į pastato vidų, ne tik apžiūrėjome jo kiemus, sodą, bet ir pabuvojome cerkvėje. Universiteto Raudonojoje salėje įvyko mūsų keliautojų grupės susitikimas su universiteto rektoriumi Romanu Petryšinu. Jis papasakojo apie universitetą, jo istoriją, ryšius su Lietuva. Mums buvo pravesta ekskursija po universiteto sales ir auditorijas. Šis universitetas įtrauktas į UNESCO paveldo objektų sąrašą. Pastatytas austrų 1875 metais kaip Bukovinos metropolito rezidencija.
Universitete veikia Baltistikos centras. Jo vadovė Alona Šyobą, beje, gerai kalbanti lietuviškai, papasakojo, kad universitetas turi gražią istoriją, yra populiarus studentų tarpe, čia mokosi studentai ne tik iš visos Ukrainos, bet ir kitų užsienio šalių. Į klausimą iš kur ji taip gerai žino lietuvių kalbą, Alona papasakojo, kad jai labai patinka ši kalba, kasmet važiuoja tobulinti kalbos įgūdžių į Lietuvą.
Pasivaikščiojome po miestą. Černivcuose išlikusios trys XII-XVIII a. medinės cerkvės, tarp ir Šv. Mikalojaus cerkvė (1607 m.) – seniausias medinis statinys Bukovinoje. Akmenų mūro Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvė (XVIII a.), klasicistinė gimnazija ir rotušė (XIX a.), Bukovino metropolito rezidencija (XIX a. II pusė, dabar universitetas), teatro rūmai (XX a. pr.). Mieste yra trys aukštosios mokyklos, muzikos, dramos, lėlių teatrai, Filharmonija. Čia veikia kraštotyros muziejus (įkurtas 1863 m.) vienas seniausių Ukrainoje, liaudies architektūros ir buities, meno muziejai, galerijos, botanikos sodas.
Verchovina
Įvažiuojame į teritoriją, kurioje ryškėja Karpatų kalnų priekalnės, pereidamos į miškingas kalvas ir kalnų masyvą. Miškingi Karpatai, nedidelės ąžuolų ir skroblų giraitės, plačialapiai medžiai (bukai, kėniai, eglės), alpinės pievos, išraižytos srauniomis upėmis ir kur ne kur raibuliuojančiais vandens tvenkiniais ir ežerais. Čia daug turistų lankomų rezervatų, nacionalinių parkų, kurortų. Keliaudami po Karpatus sustojome vietovėje, kuri vadinasi Verchovina. Verchovina man pirmiausia asocijuojasi su tokio pat pavadinimo mopedais, kuriuos nuo 1958 m. gamino Lvovo variklių gamykla. Buvo išleisti įvairūs šių mopedų modeliai. Apie šį kalnuotąjį Užkarpatės kraštą, jos nuostabią gamtą ir vietinius gyventojus rašytojas M. Teveliovas parašė apysaką „Mieloji mūsų Verchovina“. Ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista Lietuvoje.
Verchovina įsikūrusi Karpatų kalnuose, Huculų krašte. Miestelio krašto muziejuje saugoma rašytinė medžiaga, kurioje nurodoma, kad XV a. LDK kunigaikštis Švitrigaila savo žemes dovanojo Maksimilijonui Drahosinovičiui. Šis dokumentas patvirtina, kad Verchovina, kuri seniau vadinosi Žaba, priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Verchovinoje susitikome su vietiniais ukrainiečiais, kurių gretose buvo ir Verchovinos rajono administracijos vadovas Ivanas Škindiukas, dalyvavome surengtose pagonių apeigose, klausėmės jų nacionalinių tradicijų ir papročių. Apsilankėme vietos kraštotyros muziejuje. Jame daug vietinių tautodailininkų kūrinių, eksponatų apie boikų, huculų, lemkų ir kitų etninių grupių istoriją, kultūrą, meną. Muziejaus darbuotojai supažindino su krašto istorija ir tradicijomis.
Kitas kelionės maršrutas – Ternopolis, įsikūręs prie Sereto upės.
Ternopolis
Atvykę į Ternopilį, apsistojome nakvynei to paties, kaip ir miesto pavadinimo, viešbutyje, šalia didelio vandens telkinio. Vakare jis apšviestas spalvotais vandens fontanais. Savarankiškai pasivaikščiojome po miestą, susipažinome su jo istorijos ir architektūros paminklais, muziejais. Iš Turizmo informacijos centre gautų leidinių sužinojome, kad Ternopilis įkurtas 1540 m., o Magdeburgo teisės jam suteiktos 1548 m. Čia gyvena apie 220 tūkst. gyventojų. Turėjome progos pamatyti architektūros paminklus: Kristaus gimimo cerkvę su gynybos bokštu (1598 m.), Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (XVI a.), Prisikėlimo (XVII a.) cerkves, dominikonų bažnyčią (XVIII a.). Mieste veikia aukštosios mokyklos, muzikinis dramos teatras, filharmonija, yra keletas muziejų, dailės galerijų, parodų ir koncertų salių.
Viešėdami Ternopilyje sužinojome, kad 2019 m. gegužės 22 d. mieste oficialiai atidarytas Lietuvos Respublikos garbės konsulatas. Lietuvos garbės konsulu tapo žinomas vietos verslininkas Yaroslavas Viznyakas. Jis aktyviai prisideda prie dvišalių verslo, kultūros ir kitų bendradarbiavimo projektų įgyvendinimo. Tai jau vienuoliktasis Lietuvos garbės konsulatas Ukrainoje. Ukrainoje gerbiama Lietuva, jos vadovai ir žmonės, ukrainiečiai palankiai atsiliepia apie mūsų šalį ir didžiuojasi bendra istorija, kuri buvo ypač ryški LDK laikais.
Vyšnivecis
Vietovės istorijos pradžia siejama su XIV a. pabaigoje Horynės pakrantėje kunigaikščio Dmitrijaus Algirdaičio pastatydinta pilimi. LDK didysis kunigaikštis Vytautas davė valdyti vietovę Dmitrijui Kaributui. Manoma, kad miestą įkūręs Švirtigailos bendražygis kunigaikštis Teodoras (Fiodoras) Kaributaitis. Iš jo kildinama Vyšnioveckių giminė. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Vyšnivecis priklausė iki Liublino unijos. XVI a. pradžioje Braclavo vietininkas Mykolas nuo jam priklausiusios valdos pavadinimo gavo Vyšnioveckio pavardę. Šiai giminei pilis priklausė iki 1744 m., buvo ne kartą perstatyta ir rekonstruota. Pilis 1655 m. nukentėjo nuo kazokų, 1672 m. – nuo turkų, 1705 m. ją apgriovė totorių kariai.
XVIII a. 3-4 dešimtmečiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Servacijus Vyšnioveckis atnaujino pilies statinius ir padidino rezidenciją. Jo pastatyti rūmai – puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys. Po Vilniaus vaivados Mykolo Servacijaus Vyšniveckio mirties valda atiteko Lenkijos didikams Mnišekams. XVIII a. Vyšnivecio rūmai su gynybiniais statiniais iš esmės rekonstruoti. Išliko XVIII a. įveistas sodas, bastionų liekanų ir rūmai.
Rūmų papėdėje stovi nedidelė Viešpaties Žengimo Dangun cerkvė, kurioje palaidoti Vyšnioveckiai, tarp jų ir Jeremijas Mykolas. Išliko rekonstruotas basųjų karmelitų vienuolyno korpusas, kuriame dabar įsikūręs bendrabutis (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Sud. Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos kultūūros tyrimų institutas, 2012, p. 454-455).
Napoleonas Orda, XIX a. aštuntajame dešimtmetyje apsilankęs Vyšnivecyje, piešinyje įamžino to meto miesto panoramą, prie upės, ant kalvos stovinčius didingus Vyšnivecio rūmus ir bažnyčia.
Zbaražas
Zbaražas minimas nuo 1211 m. (Haličo-Voluinės kronikoje). XIV a. pabaigoje Algirdo sūnus kunigaikštis Kaributas Dmitras gavo valdyti Zbaražą. Jis čia pastatydino pilį (slavų pilies vietoje). Pilis, totorių antpuolių metu sugriauta 1474 m., buvo kunigaikščio Vosyliaus atstatyta. Šios tvirtovės vietoje 1626-1631 m. kunigaikštis Jurijus Zbaražskis pagal Vinchenco Skamocc‘io ir Henriko van Peen‘s projektus pastatė gynybinę (bastioninę) tvirtovę, po 1675 m. rekonstruotą kunigaikščio Dmitrijaus Vyšnioveckio. Ši Vyšnioveckių giminės pilis sovietmečiu buvo labai apleista, dabar jau sutvarkyta, restauruota. Čia veikia didžiulis muziejus.
Zbaraže taip pat buvo pastatytas bernardinų vienuolyno kompleksas (1627 m.) ir keletas įdomių XVIII a. pastatų, tarp jų – varpinė, pastatyta 1746-1755 m. pagal Johanno Hanso projektą. Buvusio Šv. Anupro vienuolyno vietoje 1600 m. pastatyta Viešpaties Atsimainymo cerkvė, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun katalikų bažnyčia, Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.
Zbaražo miesto herbe pavaizduotas ant žirgo jojantis raitelis, taip įprasminant čia vykusias kovas ir iškilius karžygius. LDK kovas su totoriais prie Zbaražo ir XVI a. istorinį epizodą vaizduoja Adolfo Žano Batisto Bajo litografija (XIX. vid.) „Jokubas Nezabitovskis mūšyje su totoriais prie Zbaražo 1574 metais“. Šią Adolfo Žano Batisto litografiją spaudai parengė Antanas Zaleskis ir Jonas Kazimieras Vilčinkis ir išpausdino Lemersjė litografijos spaustuvė. Litografijos apačioje yra tiks užrašas: „Jokubas Nezabitovskis, narsus vyras, pasižymėjo įvairiose situacijose, o ypač prie Zbaražo 1574 m. sutriuškindamas totorius, derlių visą atėmė ir 140 belaisvių paėmė. Puikaus riterio palikuoniui Konstantinui Nezabitovskiui, kaip draugystės ir pagarbos ženklą dovanoja leidėja J. K. Vilčinskis“.
Kremenecas
Kremeneco pavadinimas reiškia „titnagą“. Šis Voluinės miestas įsikūręs tarp aukštų kalnų (Karpatų grandinės) apsuptoje lygumoje, prie Ikvos upės. Miestas metraščiuose minimas 1226 m. iš to laiko žinoma Kremenco tvirtovė.
1320 metais Voluinę užkariavo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vėliau Voluinę užvaldęs Kazimieras III Didysis Kremenecą, kaip ir Brestą, Chelmą, Lucką, Voluinės Vladimirą paliko lietuviams su sąlyga, kad čia nebus statoma gynybinių įrenginių. Kremencas prie LDK buvo prijungtas 1340 m. Pastatyta medinė pilis. 1366 m. Kremenecą užvaldė Lenkija, bet 1392 m. jį atgavo Skirgaila. 1409-1418 m. šioje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila. Vėliau Kremenecas atiteko Dmitrijui Algirdaičiui, o 1418 m. buvo užimtas Vytauto. Jis čia pastatydino mūrinę pilį, kuri išgarsėjo savo fortifikacija, patrankų ir kitų tais laikais modernių ginklų gausa. Viduramžiais Kremenecas buvo laikomas didžiausiu Voluinės miestu. Magdeburgo teisė suteikta 1431 m.
1533 m. rūmus ir miestą Žygimantas Senasis padovanojo savo nesantuokiniam sūnui, Vilniaus vyskupui Jonui. Jis sustiprino pilį, fundavo varpinės statybą ir apgyvendino totorių antpuolių nusiaubtą teritoriją. 1536 m. Jonas tapo Poznanės vyskupu ir, persikėlęs į Lenkiją, prarado teisę valdyti žemes LDK. Žygimantas Senasis suteikė Kremenecui Magdeburgo teises. 1536 m. Žygimantas Senasis Kremenecą ir jo apylinkės padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai. Karalienė Kremenecą ir jo apylinkes valdė du dešimtmečius nuo 1536 iki 1556 m. Ji tvirtovę perstatė į renesansinius rūmus. Bona Sforca pastatydino špitolę, tiltą, parako saugojimo pastatus, vartus.
Vienas iš miestą juosiančių Karpatų priekalnių kalvų, vadinamas Bonos vardu ir su pilies griuvėsiais viršūnėje, iškilęs tiesiai virš miesto. Priešais jį stūkso Čerčos kalnas.
Apie 1631 m. kunigaikščiai Vyšnioveckiai ir Zbaražskiai fundavo mūrinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Po Liublino unijos Lenkijai atitekusiame mieste 1638 m. įsteigta spaustuvė. Miestas ir rūmai ant kalno buvo nusiaubti 1648 m., per Bogdano Chmelnickio sukilimą. Dabar išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai.
XVII a. mieste įsikūrė jėzuitai. Jie čia įsteigė kolegiją. XIX a. ji buvo reformuota į gimnaziją, pavaldžią Vilniaus universitetui. 1720-1740 m. pagal jėzuitų architekto Pauliaus Gižickio projektą, buvo pastatyta Šv. Ignaco Lojolos ir Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia, kuri stovi ant kalvos, miesto centre. Po 1773 m. bažnyčia tapo parapijine, po 1831 m. paversta cerkve, o kolegija uždaryta – įsteigta stačiatikių seminarija. 1832 m. pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas, bažnyčia pakeista į soborą.
Aplankėme ant aukšto Bonos kalno išlikusius senosios pilies dviejų bokštų liekanas ir mūro fragmentus. Nuo kalno atsivėrė nuostabi miesto panorama. Kalno viršuje sutikome ukrainiečių jaunavedžių porą, švenčiančią savo jungtuves. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, vestuvininkai pakėlė šampano taures už Ukrainos ir Lietuvos draugystę, palinkėjo mums geros kelionės, o mes jiems ilgų laimingų bendro gyvenimo metų. Atsisveikinimui pasidarėme bendrą nuotrauką su jaunaisiais ir vestuvių palyda Vietinis gidas, buvęs kraštotyros muziejaus direktorius, lenkų tautybės Grigorijus papasakojo šlovingą Kremeneco ir pilies istoriją, menančią LDK laikus. Su besileidžiančia saule išvykome iš Kremenco į Dubną. Kelias vingiavo per Vakarų Ukrainos lygumas ir aukštumas, kurios išraižytos srauniomis upės ir miškingomis kalvomis.
Dubnas
Po Kremeneco mūsų kelionės maršrutas atvedė į Dubną. Tai Voluinės miestas, įsikūręs Ikvos upės vingyje, kairiajame krante, ant neaukšto plokštikalnio. Vietovė Duben 1100 m. Ipatijaus metraštyje minima kaip Voluinės Vladimiro kunigaikščio Dovydo Igorevičiaus valda. Konstantinas Ostrogiškis 1498 m. gavo privilegiją pasistatyti pilį Dubno kaime ir tada buvo patvirtintas miesto statusas, o 1507 m. Dubnas gavo Magdeburgo teisę. Po totorių antpuolių Dubno pilis stipriai nukentėjo, 1507 m. Ostrogiškis ją atstatė. Ostrogiškiai ir jų palikuonys valdė pilį iki 1619 m. XVII a. pradžioje kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis perstatė pilį į bastioninę tvirtovę. Vėliau Dubną kurį laiką valdė su Ostrogiškiais susigiminiavę Zaslavskiai, Radvilos, nuo 1758 m. – Liubomirskiai.
Rytinėje plokštikalnio dalyje, kur užsisuka upės vingis, iškilę aukšti pilies mūrai. Iš trijų pusių pilį supantys vandenys atliko ir gynybinę funkciją. Netoli pilies išsidėstęs miestas. 1507 m. Žygimantas Senasis suteikė Dubnui miesto savivaldos teises. Tai bene geriausiai išlikusi LDK mūrinė gynybinė pilis Ukrainoje. Dubno pilis išlaikė gynybinę paskirtį, tačiau XVI a. buvo perstatyta į modernesnę bastioninę tvirtovę. Pilis smarkiai nukentėjo XX a. viduryje, kai buvo paversta kalėjimu, tačiau pagrindiniai jos pastatai išliko. Išliko ir rūmai, pradėti statyti XV a. Iš LDK laikų ten mažai kas išliko.
Miesto centre stovi rotušė. Miestą juosė gynybiniai statiniai su vartais, pro kuriuos kelias vedė į Lucką. Išliko Lucko vartai (XV-XVI a.), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas, funduoti Jono Ostrogiškio. Jam mirus, statybomis rūpinosi Aleksandras Zaslavskis. 1629 m. jo pastangomis išaugo nauja bažnyčia ir vienuolynas. XVIII a. po gaisro statiniai rekonstruoti, XIX a. atiteko stačiatikių vienuoliams. Dabar tai Šv. Mikalojaus cerkvė.
Kitame miesto gale vieną iš gatvių puošia Karmelitų bažnyčios fasadas su kolonada. Vienuolyną su 1660 m. pastatyta bažnyčia vienuolėms fundavo Anastazija Čarnecka. Nuo XVIII a. vidurio vienuolynas priklausė Lietuvos ir Rusijos Šv. Jurgio provincijai, kurios centras buvo Vilniuje, prie Šv. Jurgio bažnyčios.
Jono Kazimiero Vilčinskio išleistame „Vilniaus albume“ šventųjų atvaizduose chromolitografijoje pavaizduotas Dubno Bernardinų bažnyčios vyskupas, visuotinės bažnyčios šventasis, prekybininkų globėjas, Lietuvoje, garbinamas kaip Kalėdų senelis, Šv. Mikalojus.
Pirmoji parapinė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia pastatyta 1631 m. Vėlesnė klasicistinė mūrinė bažnyčia iškilo 1817-1830 metais (p. 410-411). Dabar Dubno pilies komplekse veikia muziejus, kuriame galima rasti istorinės medžiagos apie lietuvių laimėtus mūšius ir LDK kasdieninį gyvenimą.
Pidhircai
Už 20 km nuo Oleskos mūsų laukė susitikimas su įspūdingo grožio Pidhircų (Podgorcų) pilimi, tiksliau – visu jos bastioniniu įtvirtinimų ir renesansiniu-barokiniu kompleksu, įsikūrusiu Brodų rajone. Ši vietovė pirmąkart paminėta apie 1440 m. Šiuos vienus gražiausių Europoje rūmus 1635-1640 metais pastatė Lenkijos etmonas Stanislovas Koniecpolskis (architektai Andrea dell Aqua ir Guillaume le Vasser de Beauplan). Rūmai garsėjo ir ypatingo grožio sodu. Šis rūmų kompleksas, įskaitant ir bažnyčią, – bene didžiausias ir gražiausias Vakarų Ukrainoje. Nuo 1682 Pidgircai priklausė Sobieskiams, nuo 1720 m. – Rževuskiams. Valdant rūmus Rževuckiams 1720-1729 metais pristatytas trečias rūmų aukštas, pagalbiniai pastatai, sukaupta didelė biblioteka ir rankraštynas, įrengtas ginklų kambarys ir tapybos galerija, įrengtas teatras su pastoviu orkestru, įsteigta spaustuvė.
Šie rūmai ėjo iš rankų į rankas vis naujiems savininkams. Be kitų savininkų, juos kurį laiką valdė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis. 1865-1939 m. pilis priklausė Gediminaičių dinastijos atstovams – Sanguškoms. XX a. pradžioje Sanguškos pilį restauravo, atidarė joje ir pirmąjį muziejų. Paskutinis pilies šeimininkas kunigas Romanas Vladislovas Sanguška vertingiausius meno kūrinius iš Pidgircų išgabeno į Rumuniją, vėliau – net į Braziliją, kitą meno vertybių kolekcijos dalį nusavino sovietų valdžia. Nuo 1939 m. pilyje buvo sanatorija. Sovietmečiu ji buvo nuniokota. XX a. rūmai viduje degė, buvo remontuoti, bet dabar jie užkonservuoti, uždengtas stogas, 1997 m. pilis perduota Lvovo dailės galerijai ir paversta muziejumi. Dabar Pidgircų architektūrinis ansamblis restauruojamas, saugomas valstybės kaip kultūros paveldas.
Oleskas
Prie istorinės Haličo-Voluinės kunigaikštystės ribos prisiglaudęs Oleskos miestelis. Oleskos pilis – Voluinės žemėse, ji buvo svarbi LDK. Vytauto majestotiniame herbe virš jo pavaizduotas Voluinės kryžius. Voluinėje bene daugiausia lietuviškų ženklų, o Oleska – vartai į Voluinę. Iš pradžių čia šeimininkavo Haličo-Voluinės kunigaikščiai, 1327 m. teritoriją užvaldė Mazovijos kunigaikštis Boleslovas, 1340 m. – Gedimino sūnus Liubartas. Oleską kelis dešimtmečius valdė Gediminaičiai, visų pirma Gedimino sūnus Liubartas. Dėl šios vietovės XIV a. vyko kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos. Nuo 1366 m. Oleska ir visa vakarinė Voluinės dalis priklausė Lenkijai. Nuo 1382 m. iki 1432 m. Oleską valdė Jogailos brolis Švitrigaila. Po 1432 m. Oleską atiteko Lenkijai.
Ant kalvos tarp lygumų ir buvusių pelkių stūkso didinga Oleskos pilis. Pirmoji tvirtovė čia buvo pastatyta XIII a. antroje pusėje, XIV a. pabaigoje – XV a. suręsta mūrinė pilis. XVI a. po totorių antpuolių suniokota gynybinė pilis perstatyta į renesansinę rezidenciją. Pilis ne rezidencinė, labiau gynybinė. Dabar čia įsikūręs Dvarų meno muziejus, kuriame eksponuojamos vertingos tapybos, skulptūros ir taikomojo meno kūrinių kolekcijos. Čia galima pamatyti ir Barboros Radvilaitės biustą.
Dabar Oleska – paprastas miestelis su pilimi, stovinčia ant kalvos. Šios pilies vaizdai sutinkami istoriniuose kino filmuose. Dailininkas Napoleonas Orda XIX a. aštuntajame dešimtmetyje apsilankė Oleskoje. Jo sukurtame panoraminiame Oleskos vaizde dominuoja romantiška tarp miškų ant aukštos kalvos iškilusi Oleskos pilis. Galinga mūro pilis mena šlovinga praeitį ir LDK istoriją.
Į Oleską atvykome jau vakarėjant, tvirtovės vartai buvo uždaryti. Su mumis keliavęs ukrainiečių režisierius ir operatorius Piotras Olaras pasirūpino, kad mes būtume įleisti į pilį. Patekę į vidų apžiūrėjome gerai išsilaikiusią pilį, jos menes, o pakilę į bastiono bokštus turėjome galimybę stebėtį saulėlydį ir Oleskos apylinkes.
Išvykus iš Oleskos mūsų autobusas pasuko keliu Lvovo link. Artėjant prie Lvovo prasidėjo Beskidais vadinami kalnai. Jų prieškalnės išvagotos akmenuotomis upėmis ir miškų vainikais. Slėniuose boluoja sodybos, žaliuoja sodai, vinguriuoja keliai ir keliukai. Miškuose žaliuoja eglės, bukai, kėniai.
Lvovas
Mūsų kelionė artėjo į pabaigą. Atvykome į lietuvių ir kitų turistų gausiai lankomą istorinį Ukrainos miestą – Lvovą. Čia praleidome tris dienas. Turėjome galimybės susipažinti su šio miesto istorija, architektūra, muziejais, galerijomis.
Apie šį miestą galima daug pasakoti ir juo žavėtis. Tai iš tikrųjų tikras kultūros ir istorijos perlas, savo architektūra kažkuo primenantis mūsų sostinę Vilnių.
Manau geriausia Lovą pačiam pamatyti ar bent pasigrožėti jo vaizdais, užfiksuotais filmuose ar fotografijose. Tad parinkome laikraščio skaitytojams kuo daugiau nuotraukų su vaizdais iš šio miesto.
Trumpa šio miesto istorija. Vietovė pirmą kartą minima 1256 m. kaip Haličo-Voluinės kunigaikštystės miestas. Manoma, kad miesto pirmtakas buvusi gyvenvietė Pilies kalne ir jo papėdėje. Pirmasis Lvovo valdovas buvo Levas, karaliaus Danieliaus iš Romanovičių, Riurikaičių palikuonių, dinastijos sūnus. Jis karūnavosi tais pačiais metais kaip ir Mindaugas – 1253-aisiais. Jam skirtas paminklas pastatytas miesto centre. Lvovas tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine. Kelerius metus čia valdė jauniausias Gedimino sūnus Liubartas. 1349 m. miestas tapo Lenkijos dalimi. 1356 m. gavo Magdeburgo teises. 1412 m. iš Haličo į Lvovą buvo perkeltas katalikų arkivyskupijos centras. 1661 m. Lovove įsteigta jėzuitų akademija su universiteto teisėmis. 1773 m. – medicinos kolegija, 1784 m. – dvasinė seminarija. 1772 m. Lvovas kartu su visa Galicija atiteko Austrijai. 1914 m. rugsėjo – 1915 m. birželio mėnesiais miestas buvo užimtas Rusijos kariuomenės. Tarpukariu nuo 1918 m. čia vėl valdė lenkai. Sovietų kariuomenė į Lvovą įžengė 1939-aisiais, po Molotovo-Ribentropo pakto.
Lvovas, kaip ir Vilnius, labiausiai į rytus nutolę europinės lotyniškosios civilizacijos ir baroko meno centrai. Vakarų Ukrainoje XVIII a. dirbo skulptorius Jonas Jurgis Pinzelis. Jis savo skulptūromis kūrė Lvovo miesto veidą. Lvove yra šiam skulptoriui skirtas muziejus. Ukrainos Mikelandželu vadinto Pinzelio darbai priskiriami ekspresyviajam barokui, jo darbų buvo gausu Vakarų Ukrainos žemėse, Lvovo, Ternopilio ir Ivano Frankivsko apskrityse. Daugiausia laiko šis skulptorius praleido Bučače už 100 km nuo Lvovo, dirbo menininkų globėjo grafo Mykolo Potockio dirbtuvėse.
Viena iš didingiausių Lvovo šventovių – Šv. Juro, o pagal lotyniškąją tradiciją – Šv. Jurgio graikų katalikų katedra. Ukrainoje išliko unitai – LDK ir Lenkijos karalystės stačiatikiai, XVI a. pabaigoje pripažinę popiežiaus valdžią, bet pasilikę savo liturgiją ir vartojantys bažnytinę slavų kalbą. Unitų centru tapo Lvovas. Šv. Juro (Jurgio) katedros fasade išlikusios J. J. Pinzelio skulptūros – Šv. Jurgio, popiežiaus Leono I ir Šv. Afanasijaus. Nuo XIII a. stovinčioje katedroje išlikęs unikalus lietuviškos istorijos akcentas – varpas. Jis buvo nulietas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto (1300-1383) užsakymu. Šv. Juro (Jurgio) katedros bokšte esantis Liubarto varpas – seniausias visoje Ukrainos teritorijoje. Ant jo užrašas Dimitras. Tai slaviškas Liubarto vardas. Jauniausiais kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas į dabartinės Ukrainos žemes atsikėlė vedęs Haličo-Voluinės kunigaikščio dukrą. Iš pradžių jam teko valdyti Lucką, paskui dar Rytų Voluinę. 1340 m. per žmoną paveldėjo visą kunigaikštystę su sostine Lvovu ir devynetą metų ją valdė.
Su Lvovu susietas rusų spaustuvininkas Ivanas Fiodorovas. Jis čia veikė 1573-1583 metais I. Fiodorovas Lvove palaidotas, jam pastatytas paminklas šalia Uspenjės soboro. Jis išspausdino pirmąją „rusijanų“ knygą, emigravo, buvo priglaustas Grigaliaus Chodkevičiaus, o paskui savo spaustuvę kūrė pas K. Ostrogiškį. I. Fiodorovo knygos religinės, bet tai nesutrukdė sovietmečiu jam pastatyti paminklo.
Lvovas – katalikiškas miestas. Nuo XIV a. didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikų jis įėjo į Lenkijos karalystės sudėtį. Pirmoji medinė lotyniška katedra buvo pakeista gotikine šventove, ji išliko iki šių dienų. Žavi architektūros grožiu ir vidaus dekorais šventyklos: Šv. Mikalojaus ir Šv. Paraskevės cerkvės Priešpilyje, Šv. Anupro vienuolynas, Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos Snieginės ir Marijos Magdalietės bažnyčios, Šv. Jurgio vienuolyno (vėliau metropolito) rezidencija, armėnų katedra, Domininkonų, Bernardinų ir Basųjų karmelitų vienuolynai ir kt.
Armėnų bažnyčia pastatyta XIV a. pagal senosios armėnų sostinės Ani katedros modelį. Lvovo armėnų vyskupas iki Antrojo pasaulinio karo buvo tiesiogiai pavaldus popiežiui. Sovietai katedrą uždarė, armėnai ją atgavo tik 2000 m.
Išsiskiria reto puošnumo Jurgio Boimo koplyčia ir jos fasado fragmentas. Vengrų kilmės pirklys Jurgis Boimas, čionai persikėlęs paskui Steponą Batorą, tapo jėzuitų vienuoliu, keliavo po pasaulį ir pasiekė Kiniją. Iš ten į Europą parvežė Kinijos atlasą, daugelio augalų aprašymus, europiečius išmokė matuoti pulsą. Mirė Kinijoje, toli nuo savo šeimos koplyčios.
Lvovo istorinė dalis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Verta pasivaikščioti Lvovo senamiesčio siauromis gatvelėmis, pasėdėti medžių pavėsyje stačiakampio plano miesto aikštėje, skveruose, pasigrožėti rotuše, didingu Operos teatru, armėnų kvartalu ir bažnyčia, rusinų, žydų ir katalikų miesto dalimis, Lotynų katedra, stačiatikių soboru, domininkonų, jėzuitų, bernardinų vienuolynais ir bažnyčių ansambliais, pastatų fasadais, kavinių interjerais, aplankyti gausybę muziejų, galerijų, dailininkų studijų ir kultūros centrų.
Lvovas žymus turgais: Krokuvos (Krakowski), centriniu, sendaikčių turgeliu ir kt. Mieste verta išbandyti ukrainietišką virtuvę. Pasirinkimas didelis. Žymiausias ukrainietiškas maistas – ukrainietiški barščiai ir lašiniai bei prie jų derančios raugintos daržovės. Beje, Lvove, viename iš miesto restoranų, yra lašinių muziejus. Ne vienas susigundo čia įsigyti lauktuvėms dėžutę saldainių „Lašiniai šokolade“. Skanūs rankų darbo koldūnai, kurių galima nusipirkti turguje arba čia pat gatvėje. Vaisiai, trešnės. Sluoksniuotas obuolių pyragas ir, žinoma, garsiosios ukrainietiškos bandelės. Pyragaičiai, bandelės – su visokiais įdarais: aguonomis, persikais, kriaušėmis, sūriu, vyšniomis, grybais… Lvovas garsėja įvairiausiomis tematinėmis kavinukėmis ir užeigomis (Kopialnia kavy – „Kavos kasykla“, Pjana vyšnia – „Apgirtusi vyšnia“ ir kt.), kur galima skaniai pavalgyti, išgerti kvapnios kavos, suvalgyti ledų ar pyragaitį.
Žulkvė
Atsisveikinę su Lvovu. Pakeliui, grįždami į Lietuvą, stabtelėjome netoli Lvovo įsikūrusiame jaukiame Ukrainos miestelyje Žulkvėje (Žovkva, Žolkva). Tai renesansinis miestas-tvirtovė – valstybinis istorinis-architektūrinis draustinis ir paminklas, nuo 1998 m. pretendentas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Jis pirmą kartą minimas 1242 m. XVII a. miestelis atiteko lenkų magnatui Stanislovui Žolkevskiui. Jis gavo iš karaliaus teisę miestelį pavadinti savo pavarde – Žolkevskis – Žolkiew (lenkų kalba) ir Žovkva (ukrainiečių kalba).
1594-1606 m. etmonas Stanislovas Žolkevskis pastatė pilį (vėliau ne kartą rekonstruotą). Pilies apylinkėse buvo užveistas parkas. XVII a. karalius Jonas Sobieskis Žolkvos pilį perstatė ir išpuošė, į rytus nuo pilies įveisė didelį vaismedžių sodą su vynuogynu, oranžerijomis. Pilis buvo karaliaus Jono Sobieskio rezidencija. Joje buvo priimami valdovo svečiai iš visos Europos.
XVIII a. pilis priklausė LDK kunigaikščiams Radviloms (Nesvyžiaus šeimininkui Mikalojui Radvilai Žuvelei). XIX a. pilis, kaip ir visas miestelis, patyrė nuosmukį. Dabar miestas paskelbtas architektūros ir istorijos paminklu, vyksta restauracijos darbai.
Žulkvė pasižymi gražia architektūra, senamiesčiu, Šv. Lauryno kankinio ir Stanislovo bažnyčią (statyta 1606-1618 metais), Žolkievskių ir Sobieskių giminės nekropoliu, Bazilijonų, domininkonų vienuolynais, XVII a. sinagoga ir kt. Mieste apžiūrėjome seną medinę restauruojamą medinę bažnyčią, kitus pastatus.
… Baigėsi neužmirštama išvyka į svarbiausias Vakarų Ukrainos vietas, susijusias su LDK ir Ukrainos istorija. Kelionė padėjo prisiminti istoriją, įveikti istorines užmarštis ir paskatinti įdėmiau pažvelgti į LDK Ukrainos laikotarpį bei jo palikimą. Įsitikinome, kad istorijos bėgyje Ukraina, buvusi LDK teritorija, neprarado savo identiteto ir tuo pačiu ukrainiečiai didžiuojasi, kad buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.
Jono Nekrašiaus nuotraukos
